Administracinė byla Nr. eA-1379-442/2026
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03054-2022-4
Procesinio sprendimo kategorija 4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Regionų administracinio teismo pareiškimą atsakovui Telšių rajono savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys –uždaroji akcinė bendrovė ,,Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, A. J., I. J.) dėl norminio teisės akto teisėtumo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartimi ir 2025 m. kovo 17 d. nutartimi prašė ištirti, ar Telšių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. T1-430 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – 2019 m. Nuostatai) 21 punkto dalis, kuria numatyta, kad rinkliavos mokėtojai, naudojantys individulius atliekų konteinerius, moka minimalią kintamąją rinkliavos dalį, ir 22 punktas, kuriuo numatyta, kad minimali kintamoji rinkliavos dalis yra individualaus konteinerio ištuštinimas 12 kartų per metus, taip pat ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims kintamąją vietinės rinkliavos dalį mokėti pagal iš jo faktiškai surenkamą mišrių komunalinių atliekų kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio ištuštinimų skaičių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., ir 2019 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XIII-2239 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d.) bei 3 straipsnio 10 punktui (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.), numačiusiems, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
2. Regionų administracinis teismas prašymą grindė šiais argumentais:
2.1. Nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
2.2. Akcentuotina, kad vadovaujantis 2019 m. Nuostatais, kintamoji vietinės rinkliavos dalis objektui, esančiam Telšių rajone, Tryškių mstl., Lazdynų Pelėdos g. 71, skaičiuojama už 0,12 kub. m dydžio mišrių komunalinių atliekų konteinerio išvežimą. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. ji buvo skaičiuojama trylika kartų per metus pagal Telšių rajono savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-41 patvirtintus Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir 2017 m. Nuostatai; 2017 m. ir 2019 m. Nuostatai kartu – ir Nuostatai). Nuo 2020 m. sausio 1 d. ji skaičiuojama dvylika kartų per metus pagal 2019 m. gruodžio 27 d. Nuostatus. Tuo tarpu faktiškai iš šio objekto buvo išvežta: 2018 metais – vienas konteineris, 2019 metais – keturi, 2020 metais – du, 2021 metais – trys konteineriai. Taigi, iš vietinės rinkliavos objekto faktiškai priimtas tvarkyti atliekų kiekis ginčo laikotarpiu buvo daug mažesnis nei pagal Nuostatus mokėtina suma už minimalų kintamąjį rinkliavos dydį.
2.3. Nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, t. y. išvežamus komunalinių atliekų konteinerius, nesudaro didelių ekonominių sąnaudų, nes išvežtų konteinerių kiekiai už praėjusius metus nurodomi kitų metų mokėjimo pranešimuose. Taigi, vietinės rinkliavos objektui tenkanti mokėti suma galėtų būti apskaičiuojama pagal konkretų susidariusių atliekų kiekį.
2.4. Esant šioms aplinkybėms, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kintamosios dalies skaičiavimas ne pagal faktiškai susidariusių atliekų kiekį, nors objektyviai yra galimybė tokį kiekį nustatyti, viršija tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Todėl kyla abejonė dėl Nuostatų dalies galimo prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2779 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., ir 2019 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XIII-2239 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d.) bei 10 punkte (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.) įtvirtintam proporcingumo principui, reiškiančiam, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
3. Telšių rajono savivaldybės taryba atsiliepime išreiškė nuomonę, kad nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad Nuostatai prieštarauja Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui, ir nurodė, kad:
3.1. Nuostatų nuostatos neprieštarauja įstatymams, yra pagrįstos viešojo intereso apsauga ir atitinka tiek nacionalinius, tiek Europos Sąjungos teisės principus.
3.2. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 punkte įtvirtintas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ir (ar) importuotojas. Taigi, atliekų turėtojas turi padengti su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Atliekų tvarkymo sistema yra bendra infrastruktūra, kurios kaštai yra paskirstomi solidariai tarp visų naudotojų, o minimali rinkliavos kintamoji dalis padeda išlaikyti tvarų ir finansiškai subalansuotą sisteminį paslaugos teikimą bei techninių resursų (transporto, konteinerių, darbuotojų) paskirstymą. Aplinkybė, kad Nuostatuose nustatytas minimalus individualaus konteinerio ištuštinimo per metus skaičius, nereiškia, kad vietinės rinkliavos mokėtojas sumoka už daugiau atliekų nei faktiškai susidaro. Pasak Savivaldybės tarybos, tai fiksuotas minimalus vartojimo modelis, leidžiantis reguliuoti infrastruktūrą.
3.3. Minimalios kintamosios dalies nustatymas leidžia užtikrinti efektyvų sistemos veikimą, užtikrina atliekų surinkimo tvarką ir higienos reikalavimus, padeda išvengti nelegalaus atliekų atsikratymo, o tai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytą proporcingumo principą.
3.4. Prašomų ištirti 2019 m. gruodžio 27 d. Nuostatų 21 punkto dalis, kuria numatyta, kad rinkliavos mokėtojai, naudojantys individualius atliekų konteinerius, moka minimalią kintamąją rinkliavos dalį, ir 22 punktas, kuriuo numatyta, kad minimali kintamoji rinkliavos dalis yra individualaus konteinerio ištuštinimas nustatytų kartų kiekį per metus, atitinka teisėtus ir pagrįstus administracinio reguliavimo tikslus, užtikrina proporcingą, objektyvią ir socialiai teisingą rinkliavų sistemą, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytam proporcingumo principui bei pagrįsti „teršėjas moka“ principu.
4. Tretieji suinteresuoti asmenys I. J. ir A. J. atsiliepime nurodė sutinkantys su pareiškėjo prašyme išsakytais argumentais, t. y. kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims susimokėti pagal faktiškai pateiktą buitinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų I. J. ir A. J. tvirtinimu, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą turėtų būti mokama pagal surenkamą atliekų kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgus į naudojamo individualaus konteinerio talpą ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą. Tuo tarpu Nuostatai sudaro galimybę uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Telšių RATC) piktnaudžiauti suteikta teise rinkti vietinės rinkliavos mokestį, kadangi vos už du tris individualaus konteinerio išvežimus apskaičiuojamas vietinės rinkliavos mokestis, kuris siekia mokestį, apskaičiuotą už iki dvidešimt šešių individualių konteinerių ištuštinimą. Tai yra neteisėta ir aiškiai viršija principą ,,teršėjas moka“.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 20 d. sprendimu pripažino, kad: 1) 2017 m. Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė rinkliavos mokėtojams, naudojantiems individualius konteinerius, tačiau neviršijantiems minimalaus jų ištuštinimo per metus skaičiaus, mokėti kintamą vietinės rinkliavos dedamąją pagal faktiškai susidarantį atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija); 2) 2019 m. Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė rinkliavos mokėtojams, naudojantiems individualius konteinerius, tačiau neviršijantiems minimalaus jų ištuštinimo per metus skaičiaus, mokėti kintamą vietinės rinkliavos dedamąją pagal faktiškai susidarantį komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) ir 10 punktui (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija).
6. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad individualiąją bylą nagrinėjantis Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartimi ir 2025 m. kovo 17 d. nutartimi kreipėsi dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, o nagrinėjamą individualią bylą sustabdė. Pareiškėjui abejonės dėl norminio administracinio akto kilo sprendžiant UAB ,,Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dėl skolos, susidariusios už vietinės rinkliavos objektą (individualų gyvenamąjį namą) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. (toliau – ginčo laikotarpis), priteisimo.
7. Teismas nurodė, kad aktualiu laikotarpiu vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių apskaičiavimą reguliavo: nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. – 2017 m. Nuostatai, nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. – 2019 m. Nuostatai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartyje ir 2025 m. kovo 17 d. nutartyje suformulavo prašymą tirti tik 2019 m. Nuostatuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymint, kad 2017 m. Nuostatai nebegalioja.
8. Atsižvelgdamas į susiklosčiusią teisinę situaciją ir vadovaudamasis principu, kad norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi būti naudingas besikreipiančiam teismui nagrinėjant individualią bylą, teismas darė išvadą, jog yra pagrindas tirti ir 2017 m. Nuostatų, ir 2019 m. Nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui.
9. Teismas nurodė, kad jis spręs, ar Nuostatai neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) bei 10 punktui (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-1987 redakcija).
10. Vertindamas norminio administracinio akto atitiktį aukštesnės teisinės galios aktui, teismas pažymėjo, kad individualiąją bylą nagrinėjančiam teismui abejonė dėl Nuostatų prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui kilo iš esmės dėl to, kad juose neįtvirtinta galimybė kintamąją vietinės rinkliavos dalį mokėti pagal faktiškai surinktą mišrių komunalinių atliekų kiekį.
11. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 121 straipsnio 2 dalimi, kur įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas ,teismas nurodė, kad iš šių nuostatų kylantis imperatyvas lemia, jog nustatyta vietinė rinkliava, be kita ko, turi derėti ir su proporcingumo principu.
12. Buvo pažymėta, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu užtikrinamas Europos Sąjungos teisės aktų, tarp jų ir 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – Direktyva 2006/12/EB) taikymą, o šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai.
13. Apžvelgęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą aiškinant Direktyvos 2006/12/EB nuostatas, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste taip pat reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, nelemtų, kad tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teismas nenustatė pagrindo nukrypti nuo dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ginčo klausimu.
14. Teismas nurodė, kad Telšių rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, dydžių apskaičiavimą, vietinės rinkliavos administravimo, mokėjimo tvarką nustato Nuostatai, kurių 1 priede nustatytos vietinės nekilnojamojo turto objektų grupės, joms taikomi vietinės rinkliavos dydžiai bei apmokestinamieji parametrai. Teismo vertinimo ir pagal 2017 m. Nuostatų, ir pagal 2019 m. Nuostatų 1 priede nustatytus atliekų tvarkymo dydžius matyti, kad konkretaus atliekų turėtojo mokėtinas rinkliavos dydis priklauso nuo nekilnojamojo turto objektų paskirties ir skaičiaus, tam tikrais atvejais nuo gyventojų (darbuotojų) skaičiaus ir (ar) statinio ploto. Tačiau tais atvejais, kai nekilnojamojo turto objektui įmanoma priskirti konkrečią tik tam nekilnojamojo turto objektui naudoti skirtą konteinerių aikštelę ar individualų konteinerį, kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal konteinerių skaičių, jų tūrį ir ištuštinimo dažnį, nustatant 1 kub. m ištuštinimo įkainį (Nuostatų 1 priedas).
15. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad Savivaldybės taryba pripažįsta, jog yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, o atliekų turėtojui tenkanti mokėtina suma, pagal pricipo ,,teršėjas moka“ turinį, gali būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį.
16. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Nuostatuose įtvirtintas reguliavimas (2017 m. Nuostatų 21 p. ir 2019 m. Nuostatų 21–22 p.) lemia, kad atliekų turėtojų priduodamų tvarkyti komunalinių atliekų apskaita yra vykdoma (apskaitomi išvežami konteineriai), tačiau ne visi rinkliavos mokėtojai, kurių pateiktos atliekos yra apskaitomos, gali kintamąją rinkliavos dedamąją sumokėti už jų konkretų perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, nes tais atvejais, kai neviršijamas nustatytas minimalus individualaus konteinerio ištuštinimo per metus skaičius, rinkliavos mokėtojas privalo mokėti ne už faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį, o nustatytą minimalią rinkliavos dedamąją.
17. Teismas pabrėžė, kad šią išvadą pagrindžia teisinis reguliavimas, t. y. 2017 m. Nuostatų 21 punktas (jame nustatyta, kad rinkliavos mokėtojai, kurie naudojasi individualiais atliekų konteineriais, moka pastoviąją ir minimalią kintamąją rinkliavos dalis. Minimali kintamoji Rinkliavos dalis yra individualaus konteinerio ištuštinimas 13 kartų per metus) ir šių nuostatų 1 priedas (kintamas administravimo parametras ir kintamos įmokos dydis Eur su PVM), konteinerių skaičius, tūris ir ištuštinimo dažnis apskaičiuojamas už 1 kub. m ištuštinimą, kurio įkainis – 7,80 Eur.
18. Teismas pacitavo 2019 m. Nuostatų 21–23 punktuose įvirtintą teisinį reguliavimą (rinkliavos mokėtojai, kurie naudojasi individualiais atliekų konteineriais, moka pastoviąją ir minimalią kintamąją vietinės rinkliavos dalis; minimali kintamoji vietinės rinkliavos dalis yra individualaus konteinerio ištuštinimas 12 kartų per metus; kt.) ir šių nuostatų 1 priede nustatytus kintamosios vietinės rinkliavos apskaičiavimo kriterijus.
19. Buvo padaryta išvada, kad aptartas teisinis reguliavimas reiškia, jog nepriklausomai nuo to, kokį skaičių individualių konteinerių su komunalinėmis atliekomis rinkliavos mokėtojas perduos tvarkyti, jis privalės kintamąją rinkliavos dedamosios dalį mokėti ne mažiau kaip už 13 kartų pagal 2017 m. Nuostatų 21 punktą ir ne mažiau kaip už 12 kartų pagal 2019 m. Nuostatų 22 punktą, ištuštintų konteinerių, jei nebus viršijamas nustatytas minimalus individualaus konteinerio ištuštinimo per metus skaičius. Teismas nurodė, kad Nuostatuose įtvirtinta galimybė kintamąją vietinės rinkliavos dalį mokėti pagal faktiškai surinktą mišrių komunalinių atliekų kiekį, tačiau tik tiems mokėtojams, kurie perduoda tvarkyti Nuostatuose nustatytą minimalų individualių konteinerių skaičių ar daugiau. Rinkliavoms mokėtojams, kurių perduodamų tvarkyti individualių konteinerių skaičius neviršija nustatytos minimalios kintamosios rinkliavos dedamosios, jų perduodamų tvarkyti atliekų kiekis nors ir apskaitomas, tačiau mokėtina kintamosios rinkliavos dedamoji jiems neskaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį.
20. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas vertino, jog Savivaldybės taryba pripažįsta, kad įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, o tokiam rinkliavos mokėtojui tenkanti mokėti suma turi būti apskaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį, nes, kaip patvirtina aptarta teisminė praktika, priešingu atveju būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
21. Teismas vertino, kad vien mažesnis nei minimali atliekų susikaupimo norma sukaupiamų ir perduodamų tvarkyti atliekų kiekis nėra tas faktorius, kuris savaime sudarytų pagrindą pripažinti, jog nėra galimybės nustatyti perduodamų atliekų kiekio ir (ar) tai reikalauja nepagrįstų (neproporcingų) rinkliavos administravimo kaštų, nustatant aptariamą kiekį.
22. Dėl atsakovo pozicijos, kad minimalios kintamosios dalies nustatymas užtikrina viešąjį interesą ir nereiškia, kad vietinės rinkliavos mokėtojas sumoka už daugiau atliekų nei faktiškai susidaro, teismas pabrėžė, kad principas „teršėjas moka“ imperatyviai įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas. Tačiau Atliekų tvarkymo įstatymo 32–33 straipsnių nuostatos nepaneigia savivaldybės tarybos užtikrinti, kad nustatytas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka, pirmiausia neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėto finansavimo tikslų. Buvo pripažinta, kad hipotetiškai galima situacija, kai veiklos rentabilumui užtikrinti būtinas tam tikras minimalių individualių konteinerių ištuštinimo per metus kiekis, tačiau tai įrodyti yra buvo atsakovo pareiga.
23. Teismo įsitikinimu, Savivaldybės taryba tvirtindama, kad minimali kintama dalis būtina siekiant užtikrinti efektyvų sistemos veikimą, infrastruktūrą, užkardyti nelegalaus atliekų atsikratymą, nepateikė jokių įrodymų ar skaičiavimų, ekonominio veiklos vertinimo ar kaštų–naudos analizės, iš kurių būtų galima spręsti, kad minimali kintamoji rinkliavos dedamoji būtina; o jeigu būtina – tai koks jos dydis užtikrintų veiklos rentabilumą, bet neperžengtų to, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
24. Teismas atkreipė dėmesį, kad kartu su Nuostatais, Telšių rajono savivaldybės taryba 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-41, vėliau, patvirtintą (toliau – ir 2017 m. Metodika); Savivaldybės taryba 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. T1-430 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką (toliau – ir 2019 m. Metodika; abi kartu – Metodikos). Teismas nurodė, kad būtent jose įtvirtinti rinkliavos dydžių apskaičiavimo principai, atliekų tvarkymo tvarka Telšių regiono savivaldybėse.
25. Pabrėždamas, kad Metodikose rinkliava apskaičiuojama, be kita ko, ir remiantis sąnaudų susigrąžinimo, „teršėjas (arba atliekų turėtojas) moka“ bei proporcingumo principais (Metodikų 3 p.), teismas analizavo jose nustatytus vietinės rinkliavos kintamosios dalies apskaičiavimo kriterijus (37, 50–52 p.). Teismo vertinimu, Metodikose kintami rinkliavos parametrai niekaip nesiejami su būtinu minimaliu išvežtų konteinerių skaičiumi, be to, įtvirtinta galimybė skaičiavimus koreguoti pagal faktinius ekonominius rodiklius. Metodikose nurodyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių apskaičiavimo principai ir tvarka teismui leido spręsti, kad tvirtinant Metodikas buvo laikomasi nuostatos, jog tam tikrais atvejais apskaičiuojant kintamąją rinkliavos dedamąją, ji gali būti skaičiuojama pagal kintamą parametrą, t. y. pagal išvežtų konteinerių skaičių, tūrį ir ištuštinimo dažnį ir tai pakankama padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Teismas pripažino, kad Metodikose aptarti rinkliavos apskaičiavimo principai ir tvarka nepatvirtino atsakovo deklaratyvių teiginių apie būtinumą nustatyti minimalią kintamąją dalį, siekiant užtikrinti efektyvų sistemos veikimą.
26. Teismas pažymėjo, kad, nepaisant Metodikos nuostatų dėl to, kaip bus apskaičiuojama rinkliava, jos dedamosios, Nuostatuose įtvirtinta minimali kintamoji rinkliavos dedamoji, kuri susieta su tam tikru konteinerių skaičiumi, nors nebuvo jokių argumentų ir pagrindimo, kodėl kintamosios rinkliavos dalies minimalus dydis tam tikram rinkliavos mokėtojui, kuris naudojasi individualiais atliekų konteineriais, siejamas su 12-os (2017 m. Nuostatų 21 p.) ar 13-os (2019 m. Nuostatų 22 p.) konteinerių ištuštinimu.
27. Teismo įsitikinimu, nustatytas reguliavimas eliminuoja galimybę rinkliavos mokėtojui mokėti už konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, kai neviršijamas nustatytas minimalus individualaus konteinerio ištuštinimo per metus skaičius, ir lemia, jog tam tikri atliekų turėtojai, kaip antai pateikę ištuštinti vieną ar du konteinerius, turės padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui.
28. Byloje nustatęs, kad yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, Savivaldybei nepateikus įrodymų, jog nustatyta minimali kintamosios rinkliavos dedamoji būtina siekiant rentabilios veiklos ir neperžengia to, kas būtina principui ,,teršėjas moka“ įgyvendinti, teismas sprendė, kad ginčijamas norminis administracinis aktas pažeidžia proporcingumo principą, įtvirtintą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 10 punkte (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija).
29. Teismas pripažino, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės rinkliavos mokėtojams, kurie naudojasi individualiais konteineriais, tačiau neviršijamas minimalus individualaus konteinerio ištuštinimo per metus skaičius, kintamą vietinės rinkliavos dedamąją už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) bei 10 punktui (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija). Buvo pažymėta, kad ne tik 2019 m. Nuostatų 21–22 punktuose buvo įtvirtintas prašomas ištirti ribojimas, todėl vertino, jog konstatuotinas Nuostatų neteisėtumas tam tikra apimtimi, konkrečių Nuostatų punktų nevardijant.
30. Teismas nurodė, kad pripažinus norminį administracinį aktą neteisėtu, kyla Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje nustatytos teisinės pasekmės, t. y. nuo oficialaus teismo sprendimo paskelbimo dienos minėta norma bus pašalinta iš teisės sistemos ir nebegalės būti taikoma.
III.
31. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
32. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
32.1. Telšių regione komunalinių atliekų konteinerių ištuštinimo (pakėlimų) skaičius buvo nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintomis Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų ir komunalinėms atliekoms nepriskiriamų buityje susidarančių atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).
32.2. Taisyklių 20 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas (toliau – atliekų susikaupimo norma). Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį ir atitinkamai minimalią kintamąją įmokos dalį.
32.3. Vyriausybės 2018 m. liepos 11 nutarimu Nr. 681 aktualių Taisyklių 20 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2019 sausio 1 d. iki 2023 m. spalio 27 d.) buvo pakeistas ir jame nustatyta, kad savivaldybėms rekomenduojama nustatyti mišrių komunalinių ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų susikaupimo normas. Pagal nustatytas atliekų susikaupimo normas, atsižvelgdamos į atliekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo sąnaudas, savivaldybės kiekvienos rūšies nekilnojamojo turto objektui gali nustatyti minimalią komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtį. Atliekų susikaupimo norma skaičiuojama kilogramais vienam gyventojui/darbuotojui.
32.4. Telšių RATC Savivaldybei pateikė duomenis pagal kuriuos 2017–2019 metais buvo atliekami skaičiavimai ir nustatomos minimalios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimtys (kartu su apeliaciniu skundu pateikiamas Telšių RATC 2025 m. lapkričio 14 d. raštas „Dėl minimalaus komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos apimties nustatymo 2017 – 2019 m. rinkliavos nuostatuose“). Nurodyta, kad minimalus konteinerio pakėlimų skaičius buvo apskaičiuotas pagal ankstesniais metais susidariusį mišrių komunalinių atliekų kiekį. Pagal pateiktus duomenis atlikus skaičiavimus buvo nustatyta, kad 2014–2018 metais vienam objektui susidarė vidutinis 17 konteinerių pakėlimų per metus skaičius. Atsižvelgiant į tai, tarybos sprendimuose nustatyta minimali komunalinių atliekų tvarkymo apimtis (norma) – individualaus konteinerio ištuštinimas 12 ir 13 kartų per metus – nėra perteklinė ir užtikrina proporcingą bei sąžiningą mokėjimo už atliekų tvarkymą apskaičiavimą gyventojams. Jeigu kintamoji įmokos dalis būtų skaičiuojama nuo pirmo konteinerio pakėlimo, t. y. nebebūtų minimalios 12 kartų per metus normos, kiltų reikšmingos finansinės, administracinės ir socialinės pasekmės – dalis gyventojų iš esmės nemokėtų už atliekų tvarkymą, didėtų atsisakančių mokėti rinkliavą dalis, didėtų šiukšlių neleistinose vietose kiekis, Telšių RATC pajamos būtų nestabilios, nepadengtų sąnaudų, prasidėtų socialinė neteisybė, galiausiai, Savivaldybei tektų didinti rinkliavos tarifus.
32.5. Apibendrinant, minimalus 12 ar 13 kartų per metus konteinerio pakėlimo skaičius yra būtinas, kad būtų užtikrinamas atliekų tvarkymo sistemos finansinis balansas, sąžiningas naštos paskirstymas, sistemos veiklos tęstinumas.
32.6. Nuostatų nuostatos, kurios nustato minimalią kintamąją dalį – minimalų konteinerio ištuštinimą per metus, taip pat yra pagrįstos atliktais skaičiavimais, jos neprieštarauja įstatymams, yra pagrįstos viešojo intereso apsauga ir atitinka tiek nacionalinius, tiek Europos Sąjungos teisės principus, tarp jų – ir principą „teršėjas moka“.
32.7. Pagal principą „teršėjas moka“ atliekų turėtojas turi padengti su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Atliekų tvarkymo sistema yra bendra infrastruktūra, kurios kaštai yra paskirstomi solidariai tarp visų naudotojų, o minimali rinkliavos kintamoji dalis padeda išlaikyti tvarų ir finansiškai subalansuotą sisteminį paslaugos teikimą bei techninių resursų paskirstymą. Nustatyta minimalus individualaus konteinerio ištuštinimas 12 kartų per metus nereiškia, kad daugiau atliekų nei faktiškai susidaro – tai fiksuotas minimalus vartojimo modelis, leidžiantis reguliuoti infrastruktūrą.
32.8. Minimalios kintamosios dalies nustatymas leidžia užtikrinti efektyvų sistemos veikimą, užtikrina atliekų surinkimo tvarką ir higienos reikalavimus, padeda išvengti nelegalaus atliekų atsikratymo. Manytina, kad 2017 m. Nuostatų 21 punktas ir 2019 m. Nuostatų 21–22 punktai, kuriuose nustatyta minimali vietinės rinkliavos kintamoji dalis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytą proporcingumo principą.
32.9. Telšių rajono savivaldybės taryba 2026 m. sausio 7 d. informavo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad Telšių rajono savivaldybės tarybos 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T1-422 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų ir komunalinėms atliekoms nepriskiriamų buityje susidarančių atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pripažinti netekę galios (su visais pakeitimais) administracinėje byloje tiriami Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T1-41.
33. Tretieji suinteresuoti asmenys I. J. ir A. J. atsiliepime į Savivaldybės tarybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Savivaldybės taryba apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant administracinę bylą, ir apeliacinio skundo negrindė teisiniais argumentais. Be to, kartu su apeliaciniu skundu Savivaldybės taryba pridėjo naują įrodymą apie 2014–2018 metų duomenis, kurie atsakovui turėjo būti žinomi jau 2018 metais ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų įsitikinimu, apeliacinis skundas grindžiamas bendro pobūdžio informacija, o vien tai, kad atsakovas negali užtikrinti tvarkos viešose vietose, nereiškia, kad asmenys turi mokėti ne už faktiškai perduotas atliekas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais, kurį naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Nagrinėjamoje byloje buvo tiriama Telšių rajono savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. T1-430 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 21 ir 22 punktų atitiktis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui.
35. Bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.)
36. ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad, šio įstatymo 114 straipsnyje nurodytais atvejais bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo priimamoje nutartyje turi būti nurodyta, kokiais teisiniais argumentais teismas, kuris kreipiasi, grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017). Formuluojant teisinius argumentus, kuriais grindžiamos abejonės norminio administracinio akto teisėtumu, turi būti išnagrinėtas tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinys, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinys ir pateikta konkreti nuomonė dėl prieštaravimų tarp šių aktų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I442-20/2009; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3553/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-7-624/2019). Tinkamai nepagrindus savo pozicijos dėl teisinio reguliavimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams, negalima nustatyti norminės bylos dalyko, nagrinėjimo ribų ir apimties, suvaržoma proceso šalių teisė teikti paaiškinimus, teismo galimybė ruošti bylą teisminiam nagrinėjimui bei ją nagrinėti. Pareiškime (prašyme) dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-14-552/2017; 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1087-520/2018). Nurodomi teisiniai argumentai privalo būti išsamūs, aiškūs, logiški ir nuoseklūs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-24/2013). Minėti trūkumai gali būti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (prašymą) (tiek abstraktų, tiek pateiktą ryšium su individualia byla) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 116 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.; 116 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009; 2012 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I525-4/2012; 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-7-624/2019).
38. Norminio administracinio teisės akto (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. T1-430 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų) teisėtumo tyrimas buvo pradėtas Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 6 d. ir 2025 m. kovo 17 d. nutartimis.
39. Šiose nutartyse nėra aiškiai suformuluoti teisiniai argumentai, pagrindžiantys abejonę dėl Nuostatų 21 punkto ir 22 punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, įtvirtinančioms, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Minėtose nutartyse iš esmės yra tik pacituotos ginčijamo savivaldybės norminio administracinio teisės akto dalys bei nurodytos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos. Nutartyse nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo, neišreiškia konkrečios ir nuoseklios teisinės pozicijos dėl atitinkamų Nuostatų punktų teisėtumo.
40. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas (Regionų administracinis teismas) nagrinėjamu atveju tinkamai nesuformulavo prašymo dėl savivaldybės norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo, todėl, nesant tyrimo dalyko, Regionų administracinio teismo kreipimasis, išdėstytas 2024 m. kovo 6 d. ir 2025 m. kovo 17 d. nutartyse, nenagrinėtinas administraciniame teisme ir ši byla nutrauktina, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu bei 116 straipsnio 1 dalimi.
41. Kadangi pirmosios instancijos administracinis teismas be pagrindo nagrinėjo Regionų administracinio teismo prašymą ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą iš esmės ir priėmė dėl jo sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o administracinė byla dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo nutraukiama.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Telšių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Dainius Raižys