Civilinė byla Nr. 2-1661-516/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01515-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „MC Wealth Management“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, civilinėje byloje Nr. 2-1930-467/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dekoras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MC Wealth Management“ (trečiasis asmuo – „BTA Insurance Company“ SE) dėl žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl teismo atsisakymo leisti vykdyti mokėjimus iš areštuotų lėšų kitiems skolininko kreditoriams pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dekoras“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „MC Wealth Management“ 215 586,44 Lt dydžio nuostolių atlyginimą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartimi pritaikė atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, kurias Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi panaikino. 2015 m. balandžio 27 d. ieškovas teismui pateikė pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad nuo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria panaikintos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo veikloje atsirado kardinalių neigiamų pasikeitimų – 2015 m. balandžio 23 d. atsakovo veiklos priežiūrą vykdantis Lietuvos bankas pranešė, jog dėl grubių pažeidimų panaikino atsakovui išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją ir dėl šios priežasties atsakovas nebegali toliau vykdyti savo pagrindinės (licencijuojamos) finansų patarėjų įmonės veiklos, iš kurios iki tol gaudavo pajamų. Dėl šios priežasties, ieškovo įsitikinimu, atsakovas nebegali būti laikomas aktyviai ir pelningai veiklą vykdančia įmone, jo veikla nebėra stabili ir yra atsiradusi reali grėsmė, kad ieškovui palankaus sprendimo priėmimo atveju, jo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi taikė atsakovui laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, taip pat turtinių teisių areštą 62 438,14 Eur sumai, o minėto turto nesant ar esant nepakankamai, atsakovo piniginių lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą. Atsakovas minėtą nutartį apskundė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

2015 m. birželio 17 d. atsakovas pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą pakeisti jo atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažinant jų mąstą – leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų mokėti mokesčius į valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetus, mokėti socialinio draudimo įmokas, darbo užmokestį darbuotojams, bei leisti atlikti kitus būtinuosius mokėjimus, t. y. leisti mokėti UAB Vastint Lithuania, UAB „Valymo ir priežiūros centras“, AB „DNB Lizingas“, Kasko draudimo bei civilinės atsakomybės draudimo įmokas, UAB Statoil Fuel & Retail Lietuva, UAB „Penkių kontinentų ir telekomunikacijos centras“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, UAB „Omnitel“, UAB Hostex, Advokatų kontorai Tark Grunte Sutkiene. Atsakovas nurodė, kad taikomas areštas užkerta kelią atsakovui toliau vystyti savo veiklą, nes jis nebegali atlikti būtinųjų mokėjimų nei valstybės biudžetui, nei savo darbuotojams, nei kitiems kreditoriams ir taip laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra sukeliami pareikštam ieškiniui visiškai neproporcingi padariniai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir sumažino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leisdamas atsakovui iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei ir (ar) savivaldybei bei socialinio draudimo įmokas.

Teismas pažymėjo, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, neleidžiant iš areštuotų lėšų atlikti jokių mokėjimų, yra neproporcingai suvaržomos atsakovo teisės, pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai, todėl teismas pakeičia taikomas laikinąsias apsaugos priemones, sumažindamas jų mastą, t. y. iš areštuotų lėšų leisdamas atsakovui mokėti privalomus mokesčius valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams, privalomas socialinio draudimo įmokas bei darbo užmokestį darbuotojams. Kita dalis prašymo atmesta, motyvuojant tuo, kad visi kiti atsakovo pateikiami būtini mokėjimai gali iš esmės pažeisti ieškovo interesus, nes jais prašoma leisti disponuoti pakankamai didele pinigų suma, suteikiant kitiems kreditoriams pranašumą prieš ieškovą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „MC Wealth Management“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta atsakovui leisti iš areštuotų lėšų atlikti būtinuosius mokėjimus, kurie yra besąlygiškai būtini, kad atsakovas toliau galėtų vykdyti veiklą, t. y. leisti mokėti UAB Vastint Lithuania, UAB „Valymo ir priežiūros centras“, AB „DNB Lizingas“, Kasko draudimo bei civilinės atsakomybės draudimo įmokas, UAB Statoil Fuel & Retail Lietuva, UAB „Penkių kontinentų ir telekomunikacijos centras“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, UAB „Omnitel“, UAB Hostex, Advokatų kontorai Tark Grunte Sutkiene, ir atsakovo prašymą tenkinti pilna apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Skundžiama nutartis sukelia atsakovui neproporcingai didelius nuostolius. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principų, neišlaiko ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyros. Kai ieškinio reikalavimams užtikrinti yra areštuojamos lėšos, ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principai suponuoja būtinybę leisti atsakovui iš areštuotų lėšų mokėti komunalinius mokesčius ir kitas įmokas, kurios yra būtinos atsakovo veiklai vykdyti. Nesuteikus atsakovui teisių iš areštuotų lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo finansiniai įsiskolinimai tik didėja, o galimybė įvykdyti teismo sprendimą mažėja, taigi pasiekiamas rezultatas priešingas tam, kurio siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismo nutartimi taikytų priemonių tikslas neturėtų būti siekis sukurti situaciją, kuomet atsakovo bendrovė dėl negalėjimo normaliai vykdyti ūkinę komercinę veiklą yra vedama prie bankroto.
2. Skundžiama nutartis trikdo atsakovo ūkinę komercinę veiklą. Atsakovui yra būtinas ir svarbus tęstinis bendradarbiavimas su kreditoriais, kuriems norima atlikti būtinuosius mokėjimus iš areštuotų lėšų, kadangi skolos didėjimas ir net galimas bendradarbiavimo nutraukimas veda atsakovą prie vykdomos veiklos sutrikdymo, o galiausiai gali privesti prie bankroto. Apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad vieno kreditoriaus interesų užtikrinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones, neturėtų absoliučiai paralyžuoti įmonės veiklos, užkirsti kelią vykdyti visus įsipareigojimus. Teismas, areštuodamas pinigines lėšas, turėtų numatyti galimybę vykdyti iš jų privalomus mokėjimus, kad atsakovui nebūtų suvaržomos galimybės įmonės veiklai vykdyti, neleidžiant atsiskaityti su savo kreditoriais, kurie teikia būtinas paslaugas atsakovo kasdieninėje veikloje.
3. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1692/2014 nurodė, kad įmonės lėšų areštavimas ir draudimas jų savininkui atlikti bet kokius atsiskaitymus, įskaitant įsipareigojimus pagal sudarytas rangos sutartis, yra neabejotinas trukdymas įmonės komercinei ūkinei veiklai. Ginčo atveju galima įžvelgti panašumų, todėl turėtų būti taikoma analogija. Įmonės komercinė veikla neturėtų nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų.
4. Komunaliniai mokesčiai ir kiti mokėjimai pagal teismų praktiką gali būti priskiriami prie mokėjimų, kuriuos turi būti leista atlikti iš areštuotų lėšų. Atsakovui kiekvieną mėnesį būtina mokėti UAB Vastint Lithuania nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius už nuomojamas patalpas, kuriose atsakovas vykdo veiklą, UAB „Valymo ir priežiūros centras“ mokėti už patalpų valymą, mokėti AB „DNB Lizingas“ už atsakovo įsigytą ir veikloje naudojamą automobilį, kas tris kalendorinius mėnesius mokėti atsakovo automobilio Kasko bei civilinės atsakomybės draudimo įmokas,  kiekvieną mėnesį mokėti Statoil Fuel & Retail Lietuva, UAB už atsakovo perkamus degalus, kurie būtini, kad atsakovas galėtų vykti pas klientus, mokėti UAB „Penkių kontinentų telekomunikacijos centras“, AB Lietuvos radijo ir televizijos centras, UAB „Omnitel“ už atsakovui teikiamas interneto ryšio ir / arba telefoninio ryšio paslaugas, kiekvieną mėnesį mokėti UAB Hostex už teikiamas elektroninio pašto paslaugas bei UAB „Casma“ už teikiamas buhalterinės apskaitos paslaugas. Tikėtina, tretieji asmenys imsis veiksmų, kad būtų apgintos jų teisės ir teisėti interesai (atsakovui nevykdant mokėjimų), o tai tik dar labiau pablogins atsakovo padėtį ir bus visiškai užkirstas kelias atsakovui vykdyti veiklą.
5. Teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės nepateikė jokių argumentų arba vertinimų, kodėl, teismo nuomone, leidimas atsakovui atlikti būtinuosius mokėjimus jo veiklos vykdymui pažeis ieškovo interesus. Taigi nutartis yra nemotyvuota.

Ieškovas UAB „Dekoras“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti, palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nei atsakovo minimi teisės principai, nei cituojama teismų praktika šioje konkrečioje situacijoje nepagrindžia atsakovo teisės iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus savo kontrahentams. Skunde nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys netaikytinos dėl skirtingo ratio decidendi, be to, jose esantys išaiškinimai paneigia atsakovo reikalavimų pagrįstumą. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-84/2009 teismas atsižvelgė į ypatumą, kad reikalavimas buvo pareikštas ir kitam subsidiariam skolininkui, kurio turtas taip pat buvo areštuotas, todėl, teismo vertinimu, ieškinio tenkinimo atveju ieškovo reikalavimų įvykdymą užtikrintų ir tai, kad jis galėtu pareikšti reikalavimus asmeniui, kuris atsako subsidiariai. Be to, minėtoje byloje buvo užtikrinamas kur kas mažesnio reikalavimo įvykdymas, o šiuo metu nagrinėjamu atveju, leidus atlikti mokėjimus kitiems asmenims, ieškinio sumos neišieškojimo rizika tik padidėtų. Atsižvelgiant į atsakovo banko sąskaitose esančių areštuotų lėšų bendrą sumą (142 889,82 Eur), leidus atsakovui vykdyti jo pageidaujamus mokėjimus (net 43 338 Eur kas mėnesį), po 3 mėnesių areštuotų lėšų neliktų. Atsakovui panaikinta licencija, reikalinga jo pagrindinei veiklai vykdyti, todėl atsakovas nebeturi galimybės generuoti pajamų (faktiškai nutraukęs savo veiklą) ir per gana trumpą laiką išnaudotų visas turimas ieškovo naudai areštuotas lėšas.
2. Atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto ir jam teismuose dar pareikšta ieškinių 236 746,23 Eur sumai, kuriems užtikrinti taip pat pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Leidimas atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su kitas kontrahentais akivaizdžiai pažeistų ieškovo interesus ir prieštarautų pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui, būtų nepaisyta interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo bei teisingumo principų, bylinėjimasis su atsakovu ieškovui nebetektų jokios prasmės, teisingumas nebūtų įvykdytas.
3. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014 suformuota teisės taikymo taisyklė ne tik nepagrindžia atsakovo atskirojo skundo, bet priešingai, jį paneigia. Cituojamoje byloje teismas atmetė atsakovo prašymą leisti jam iš areštuotų lėšų atsiskaityti su lizingo bendrove už automobilį, pažymėdamas, kad pagrindo suteikti pirmumą vienam iš skolininko kreditorių nėra, nes tokio pobūdžio išlaidos negali būti priskiriamos privalomųjų mokėjimų kategorijai. Jokios atsakovui teikiančios paslaugas įmonės nėra privilegijuotos ir neturi prieš ieškovą jokio prioriteto gauti savo reikalavimų patenkinimą.
4. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilėje byloje Nr. 2-1692/2014 taip pat negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, kadangi pastarojoje byloje atsakovui leista vykdyti mokėjimus, būtinus atliekant jo rangos darbus viešojo sektoriaus subjektų naudai (viešasis interesas), kas visiškai neturi nieko bendro su šioje byloje atsakovo reiškiamais reikalavimais leisti mokėti jam teikiamų privačių subjektų paslaugų išlaidas. Cituojamoje byloje atsakovui leista patirti su rangos sutartimi susijusias išlaidas tam, kad jis galėtų atlikti rangos darbus ir gauti už juos užmokestį (pajamas), papildančias areštuotas lėšas. Savo ruožtu šiuo metu nagrinėjamoje byloje atsakovas, netekęs licencijos, nebegalėdamas iš pagrindinės veiklos generuoti pajamų, areštuotas lėšas prašo panaudoti vien išlaidoms, negeneruojančioms jam jokių pajamų. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad  įmonė ir toliau gauna ar gaus kažkokias pajamas iš nelicencijuojamos veiklos.
5. Atsakovo vadovui ir akcininkui pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime, susiję su atsakovo pinginių lėšų išvaistymu ir slėpimu nuo arešto, leidžia pagrįstai manyti apie dabartinio atsakovo prašymo nesąžiningumą ir realią grėsmę ieškovo teisėms atsakovo prašymo tenkinimo atveju.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo masto pagrįstumo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismui neleidus atsakovui iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus ne tik darbuotojams, valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams bei mokėti socialinio draudimo įmokas, bet ir kitiems atsakovo prašyme nurodytiems atsakovo kreditoriams, yra trikdoma apelianto ūkinė komercinė veikla bei sukeliami atsakovui neproporcingai dideli nuostoliai, dėl ko pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos atitinkančiomis ekonomiškumo, proporcingumo principus bei bylos šalių interesų pusiausvyros reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, taip pat įvertinęs nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirajame skunde išdėstytais motyvais ir naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį.

Remiantis CPK 148 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas. Tačiau visais atvejais (tiek pirmą kartą taikant laikinąsias apsaugos priemones, tiek sprendžiant klausimą dėl šių priemonių pakeitimo) teismas, parinkdamas konkrečioje byloje taikytinas laikinąsias apsaugos priemones, jų pobūdį bei mastą, privalo atsižvelgti į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes bei vadovautis ekonomiškumo (CPK 145 straipsnio 2 dalis), teisingumo ir proporcingumo principais, kuriais be kita ko užtikrinama tinkama bylos šalių interesų pusiausvyra.

Nors apeliantas teisingai nurodo, kad teismų praktikoje pažymima, jog įmonės viso turto, įskaitant pinigines lėšas, areštas, neišvengiamai sutrikdytų įmonės veiklą, o vieno kreditoriaus interesų užtikrinimas, taikant laikinąsias apsaugos priemones, neturėtų absoliučiai paralyžiuoti įmonės veiklos, užkirsti kelią vykdyti visus įsipareigojimus, ir teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ypač, kai yra areštuojamos atsakovo lėšos, turėtų numatyti galimybę iš jų vykdyti privalomus mokėjimus, visų pirma, pastebėtina, kad minėtais teismų išaiškinimais negalima remtis ir jų taikyti atsietai nuo konkrečioje byloje, kurioje buvo išdėstyta tam tikra teismo pozicija, buvusių faktinių aplinkybių. Tuo tarpu kaip matyti iš teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei keitimo klausimu (taip pat ir paties atsakovo atskirajame skunde nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo bylų, inter alia, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1692/2014), taisyklė, kad įmonės ūkinė komercinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų yra aktuali bei plėtojama tuo atveju, kai byloje yra pagrįstų duomenų, jog atsakovas iš tikrųjų yra ūkinę komercinę veiklą, generuojančią (ar realiai galinčią generuoti) pajamas tebevykdantis asmuo, kurio minėtos veiklos vykdymą trikdo jo visam turtui, taip pat ir pinginės lėšoms, vieno kreditoriaus naudai pritaikytas areštas. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, suteiktų galimybę atsakovui vykdyti tam tikrus mokėjimus iš ieškiniui užtikrinti areštuotų lėšų, byloje turėtų būti pakankamai įrodymų tikėtinai išvadai padaryti, jog atsakovas iš tikrųjų vykdo ūkinę komercinę veiklą (turi realią galimybę ją vykdyti), minėta veikla generuoja (gali realiai generuoti) atsakovui pajamas (kurių gavimas, kaip teisingai pastebėjo apeliantas, yra naudingas ir pačiam ieškovui), o atsakovo nurodyti mokėjimai yra būtini (neišvengiami) šiai veiklai netrikdomai vykdyti. Nesant pirmiau nurodytų aplinkybių, leidimas atlikti įvairius mokėjimus kitiems atsakovo kreditoriams (kontrahentams) iš areštuotų lėšų akivaizdžiai neatitiktų šalių interesų pusiausvyros principo, nes, skolininkui išnaudojus visas areštuotas lėšas ir negaunant jokių naujų pajamų, ieškinio reikalavimai liktų, nors ir pritaikius areštą, faktiškai neužtikrinti. Tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nebūtų pasiektas šiam institutui nustatytas tikslas, be to, ir visas bylinėjimasis teisme galėtų netekti ieškovui prasmės.

Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje itin svarbu yra tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, ir ką nurodė ieškovas bei neginčijo pats atsakovas, Lietuvos banko nutarimu yra panaikintos UAB „MC Wealth Management“ finansų patarėjo įmonės bei M. Č. (atsakovo vadovo) generalinė finansų maklerio licencijos, reikalingos apelianto pagrindinei veiklai, iš kurios pastarasis generavo pajamas, vykdyti. Nepaisant to atsakovas, teigdamas, kad teismo atsisakymas leisti atsakovui atlikti mokėjimus atsakovo prašyme nurodytiems kreditoriams, trikdo atsakovo veiklą ir galbūt net veda atsakovą prie bankroto, nepateikia jokių konkrečių paaiškinimų (bei įrodymų) nei dėl jo vykdomos (ir neva trikdomos) veiklos pobūdžio (kokia ir apskritai, ar realiai vykdoma veikla), nei dėl galimybės iš jos gauti tam tikras pajamas, kurių gavimas galbūt mažintų ieškovui palankaus spendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, leidimas atsakovui naudoti ieškovo naudai areštuotas lėšas mokėjimams kitiems atsakovo kreditoriams atlikti, kai byloje nėra įrodymų dėl atsakovo faktiškai šiuo metu vykdomos veiklos, realios galimybės generuoti pajamas, taip pat atsakovui neturint jokio nekilnojamojo ar kitokio turto ieškinio reikalavimams užtikrinti, be kita ko, esant atsakovui teismuose pareikštiems ir kitų asmenų ieškiniams bendrai 236 746,23 Eur sumai, akivaizdžiai pažeistų ieškovo teisėtus interesus ir iš esmės paneigtų teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių prasmę. Tuo labiau, kad kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas prašo leisti disponuoti pakankamai didele areštuotų lėšų suma, o administracinėje byloje Nr. eAS-953-261/2015 paties UAB „MC Wealth Managment“ nurodyta kiekvieną mėnesį veiklos palaikymui jam reikalinga suma yra dar didesnė ir sudaro net 43 338 Eur, t. y. beveik trečdalį paties atsakovo byloje nurodytos jo sąskaitoje buvusios ir areštuotos pinigų sumos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsilepime nurodytais argumentais, kad atsakovo cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties šioje byloje teisingumo, kadangi minėtų bylų (civilinės bylos Nr. 2-84/2009; 2-1603/2014 bei 2-1692/2014) faktinės aplinkybės skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos, o, kaip minėta, bet kuri teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė gali būti taikoma tik įvertinus faktinių aplinkybių visumą, kurioje ji buvo suformuluota. Be to, paties atsakovo minioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014 teismas konstatavo, kad mokėjimas už automobilį lizingo bendrovei negali būti priskirtas privalomųjų mokėjimų kategorijai (leidimo atlikti mokėjimus iš areštuotų lėšų kontekste) ir tokiam skolininko kreditoriui (lizingo davėjui) nėra pagrindo suteikti pirmumą. Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje išaiškino, kad šis apelianto kreditorius nėra silpnesnioji sutartinių teisinių santykių su skolininku šalis ir negali turėti jokių išskirtinių teisių ieškovo atžvilgiu: suteikus šioje situacijoje teisę atsakovui atsiskaityti su tokiais asmenimis (net ir atliekant einamuosius mokėjimus, tiesiogiai susijusius su įmonės ūkine komercine veikla), būtų pažeistas lygiateisiškumo principas. Tuo tarpu visi atsakovo nurodomi mokėjimai, kuriuos teismas atsisakė leisti atlikti iš ieškovo naudai areštuotų lėšų, yra susiję su kreditoriais, kurie negali būti laikomi silpnesniąja atsakovo ir šių kreditorių santykių šalimi, todėl, kaip teisingai akcentavo ieškovas, šioje byloje (ypač atsižvelgus į tai, kad nėra duomenų apie atsakovo vykdomą veiklą / generuojamas pajamas) kitiems atsakovo kreditoriams (patalpų nuomotojui, interneto ar telefono ryšio paslaugų tiekėjui ir pan.) negali būti suteikta privilegija / prioritetas prieš ieškovą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad  leidimas atsakovui atlikti jo nurodomus mokėjimus iš areštuotų lėšų pažeistų ieškovo interesus, nes prašoma lesti disponuoti pakankamai didele pinigų suma ir kitiems kreditoriams suteikiamas pranašumas prieš ieškovą. Vien tik ta aplinkybė, kad teismo išdėstyti argumentai nesutampa su apelianto pozicija, savaime nereiškia, jog nutartis yra nemotyvuota. Be to, reikalavimas motyvuoti nutartį neturi būtin suprantamas kaip teismo pareiga atsakyti į absoliučiai kiekvieną prašyme, atskirajame skunde ar kitame procesiniame dokumente nurodytą teiginį.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarčiai keisti ar naikinti, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis), sprendžia, kad tenkinti ieškovo prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, ieškovo nuomone patvirtinančius atsakovo ir jo vadovo nesąžiningumą ir realią grėsmę ieškovo teisėms, šioje bylos stadijoje nėra tikslinga, todėl šis prašymas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė