Civilinė byla Nr. 2-1519-516/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01295-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.1.; 3.2.8.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr. 2-1976-262/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui (tretieji asmenys – restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „VKK Investicija“, uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“, „VKK Kaunas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, notarės R. Š., R. J. ir A. K.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ginčas byloje kilo dėl bylos nutraukimo, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vicus“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento: 2007 m. kovo 14 d. UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą sutartį Nr. 2007-030220, nuo 2007 m. kovo 14 d. UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą sutartį Nr. 2007-030283 ir nuo 2007 m. lapkričio 7 d. UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą sutartį Nr. 2007-100628; taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės AB SEB banko 933 566,58 Lt, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; taip pat pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytą hipotekos sandorį (hipotekos identifikavimo kodas Nr. 02/20070009146).
3. Atsakovė AB SEB bankas prašė ieškinį atmesti, nurodydama, kad byla apskritai turėtų būti nutraukta, nes šalių ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra išnagrinėtas, sprendimas įsiteisėjęs.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei 6 063 Eur dydžio žyminį mokestį.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė sutinka, jog civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 buvo nagrinėjamas ieškinys tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tačiau nesutinka, jog ieškiniai bylose buvo reiškiami tuo pačiu pagrindu.
6. Teismas pažymėjo, kad vienu iš naujų sandorių negaliojimo pagrindų ieškovė nurodo tai, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos ir taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6.393 straipsnio 1 dalies reikalavimai, tačiau ieškinyje, kurį ieškovė buvo pateikusi civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, irgi nurodoma, kad išperkamosios nuomos sutartys pripažintinos negaliojančiomis dėl notarinės formos nesilaikymo, o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendime, atmesdamas UAB „Vicus“ ieškinį, pasisakė ir dėl nesilaikytos privalomos notarinės sandorio formos.
7. Kitas ieškovės nurodomas naujas sandorių ginčijimo pagrindas yra imperatyvių Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatų nesilaikymas, tačiau, teismo vertinimu, iš civilinės bylos Nr. 2-1087-640/2013 medžiagos matyti, kad ir minėto įstatymo taikymo klausimai buvo iškilę toje byloje.
8. Teismas akcentavo, kad nors ieškovė teigia, jog tik šioje byloje nurodė, kad ginčo sandoriai prieštaravo jos veiklos tikslams bei neatitiko protingumo principų, visos ieškovės nurodytos aplinkybės jai turėjo būti žinomos jau teikiant ieškinį byloje Nr. 2-1087-640/2013, todėl jos, teismo vertinimu, ir turėjo būti nurodytos minėtoje byloje. Tai, kad tam tikros aplinkybės nebuvo nurodytos teikiant ieškinį ankstesnėje byloje, teismo įsitikinimu, negali būti pakankamu pagrindu vėl nagrinėti tą patį tarp šalių kilusį ginčą. Teismas akcentavo, kad tiek šioje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 ieškovė nurodė, jog ginčo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, minėtą bylą pirma ir apeliacine instancija nagrinėję teismai tikrino tiek šią, tiek kitas sandorių negaliojimo sąlygas, tačiau nei vienos jų nenustatė ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo nustatyta, kad sandoriai pažeistų kuriuos nors įmonių veiklos tikslus ar CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, t. y. ginčo sandoriai yra galiojantys.
9. Teismas padarė išvadą, kad sandorių ginčijimo šioje byloje pagrindai iš esmės sutampa su pagrindais jau išnagrinėtoje byloje, o ieškovės nurodomi skirtumai yra nežymūs ir formalūs.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10. Ieškovė UAB „Vicus“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutampant šalims arba bent vienam iš ieškinio elementų, ieškinys nelaikomas tapačiu. Byloje nekyla ginčo, kad tiek ieškinio, kuris pateiktas civilinėje byloje Nr. 2-1976-262/2016, tiek pateikto civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, šalys yra tos pačios. Taip pat iš dalies sutampa ieškinio dalykas. Tačiau skiriasi ieškinio faktinis pagrindas. Civilinėje byloje Nr. 2-4872-262/2014 pareikšto ieškinio pagrindas yra naujas, byla teismuose šiuo pagrindu nėra išnagrinėta. Naujai reiškiamu ieškiniu ne tik remiamasi kitomis įstatymo nuostatomis, tačiau ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis.
2. Civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 nagrinėto ieškinio pagrindas – ginčo sutartys pripažintinos grįžtamojo lizingo sutartimis, o žemė negali būti lizingo sutarties dalyku. Būtent šias aplinkybes savo procesiniuose sprendimuose analizavo visų instancijų teismai, konstatavę, kad šalių sudarytos sutartys turi būti kvalifikuojamos ne lizingo sutartimis, bet pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimis. Savo ruožtu civilinėje byloje Nr. 2-1976-262/2016 ieškinys grindžiamas tuo, kad perkvalifikuotos į pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys sudarytos nesilaikant notarinės formos, kai įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.
3. Šiuo metu nagrinėjamoje byloje taip pat nurodyta, kad ginčo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sandoriuose žemės ūkio paskirties žemės sklypų kaina nurodyta su PVM, o tai prieštarauja PVMĮ įtvirtintam imperatyvui – PVM neapmokestinamas žemės pardavimas. Taigi, ieškinio antras pagrindas – sandoriai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi bei PVMĮ 32 straipsnio 2 dalimi. Teismas nepagrįstai išvadą, kad šis pagrindas buvo aptarinėtas civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, padarė remdamasis aplinkybe, jog prie minėtos bylos buvo prijungtas AB „SEB lizingas“ 2010 m. liepos 13 d. raštas Nr. 02-4273, kuriame atsakoma į užklausimą apie PVMĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, nes bylos šalys savo pozicijos negrindė minėto rašto turiniu, teismai savo sprendimų šiuo raštu taip pat negrindė. Minėtoje byloje PVMĮ nuostatos nebuvo iš viso taikomos. Be to, rašte kalbama ne apie konkrečiai šioje byloje ginčijamų sandorių atitikimą PVMĮ normoms.
4. Trečias šios bylos ieškinio pagrindas – ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais, nes jie prieštarauja UAB ,,Vicus“ veiklos tikslams – produktyviai, efektyviai ir pelningai vystyti bendrovės ūkinę komercinę veiklą bei CK 2.82 straipsnio 4 dalies, 2.87 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo imperatyvioms normoms, draudžiančioms bendrovės valdymo organams priimti sprendimus ir atlikti veiksmus, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ir yra priešingi bendrovės veiklos tikslams, yra rizikingi ir aiškiai nenaudingi arba nuostolingi bendrovei. Šiuo pagrindu prašoma pripažinti negaliojančiu ir UAB „Vicus“ bei AB „SEB lizingas“ sudarytą hipotekos sandorį. Jau išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-1087-640/2013 ir Nr. 2A-578/2014 hipotekos sandorio teisėtumo klausimas iš viso nebuvo nagrinėtas.
5. Ketvirtas ieškinio pagrindas – ginčo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių 16.6.3, 16.6.3 ir 16.6.4 punktų sąlygos prieštarauja teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei įtvirtina esminę šalių nelygybę. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra pripažintinos negaliojančiomis ab initio. Nors išnagrinėtos bylos teismų procesiniuose sprendimuose yra pažymėta, kad ginčo sutartys nepažeidžia imperatyvios įstatymo normos, tokia išvada padaryta siejant ją su tuo metu nagrinėto ieškinio pagrindu, todėl nesutiktina, jog teismai įvertino visas ginčo sutarties sąlygas ir padarė išvadą, kad apskritai nenustatytas imperatyvios įstatymo normos pažeidimas.
11. Trečiasis asmuo UAB „VKK Vilnius“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės skundą tenkinti. Atsiliepime nurodomi iš esmės analogiški atskirajame skunde išdėstytiems argumentai, pažymint, kad teismas, identifikuodamas ieškinio dalyką, nevertino, ar bylose egzistuoja tų pačių asmenų ginčas dėl analogiško materialinio santykio, bet lygino pareikštų ieškinio reikalavimų formuluotes ir formalų byloje dalyvaujančių asmenų procesinį statusą. Trečiasis asmuo akcentavo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 teismai atskirai nevertino, ar pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sandoriai sudaryti laikantis notarinės formos, ar šie sandoriai neprieštaravo PVMĮ imperatyvioms nuostatoms, ar prieštaravo juridinio asmens tikslams, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nes šie klausimai nepateko į išnagrinėtos civilinės bylos ribas.
12. Trečiasis asmuo RUAB „VKK Investicija“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodomi iš esmės analogiški atskirajame skunde išdėstytiems argumentai, papildomai akcentuojant, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 ginčo sandoriai buvo ginčijami kaip apsimestiniai, skirti pridengti tikruosius sandorius, kurie yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negaliojantys, tačiau teismas nevertino, ar sandoriai sudaryti nepažeidžiant PVMĮ, juridinio asmens tikslų, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.
13. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Atskirajame skunde reikalavimų tapatumą bandoma paneigti lingvistinių reikalavimo formuluočių skirtumu, nors reikalavimas savo esme tapatus jau išnagrinėtoje byloje pateiktam reikalavimui – pripažinti sutartis negaliojančiomis. Teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas sutampa.
2. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad išnagrinėtoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl ginčo sandorių notarinės formos, nes išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti sandorių prieštaravimą imperatyvioms normoms. Aplinkybę, kad minėtoje byloje sandoriai buvo įvertinti visais aspektais, susijusiais su prieštaravimu imperatyvioms normoms, patvirtina ne tik nurodyta teismo išvada, bet ir tai, jog teismas vadovavosi kasacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-7-2/2013 ir 3K-3-154/2013, kuriose pasisakoma ir dėl notarinės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties formos neprivalomumo, kai pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos notariškai.
3. Kadangi išnagrinėtoje byloje jau pasisakyta dėl ginčo sandorių pagrįstumo, neprieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, sandorių teisėtumo klausimas jau išspręstas, o tai, kad byloje detaliai neįvardijamos įstatymo normos, kurių kontekste buvo atlikta sandorių teisėtumo patikra, įvertinus, jog kai keliamas klausimas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teismui suteikiama galimybė išeiti už reikalavimų ribų, preziumuojama, jog teismas, konstatuodamas sandorių teisėtumą, įvertino visas faktines aplinkybes, kurias dėstė ieškovė byloje, o šios aplinkybės buvo analogiškos šioje byloje jos išdėstytoms.
4. Išnagrinėtoje byloje ieškovės pateiktas patikslintas ieškinys pagrindžia, kad sandorių prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms buvo grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis ir net analogiškais rašytiniais įrodymais, kurie pateikti ir į šiuo metu nagrinėjamą bylą. Ieškovė išnagrinėtos bylos teisminio proceso metu pateikė 2013 m. balandžio 2 d. prašymą dėl dokumentų iš AB SEB banko išreikalavimo, kurio antrame lape antroje pastraipoje teismui nurodoma nuoroda į tai, kad remiantis PVMĮ 32 straipsniu žemės ūkio paskirties žemė PVM neapmokestinama ir todėl ginčo sandoriams netinkamai pritaikytas PVM. Į išnagrinėtą ir šiuo metu nagrinėjamą bylą pateikti įrodymai pagrindžia, kad PVM taikymo klausimas buvo keliamas ir analizuojamas, tačiau teismas, konstatuodamas sandorių teisėtumą, turėdamas duomenis apie skirtingai traktuojamą PVM apskaitymą ginčo sandoriams, nelaikė to prieštaravimu imperatyvioms normoms.
5. Išnagrinėtoje byloje surinktais įrodymais taip pat paneigiami apeliantės teiginiai, kad byloje nebuvo analizuotas sandorių prieštaravimas įmonės tikslams. Ieškovės atstovė į išnagrinėtą bylą buvo pateikusi UAB „Vicus“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriame dėstomi analogiški motyvai, susiję su ginčo sandorių žalingumu įmonei. Taip pat buvo pateikta specialisto išvada, kurioje dėstomi motyvai ir skaičiavimai dėl neva sandorių žalingumo įmonei. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė sandorius apibūdino kaip nenaudingus, nuostolingus.
6. Ieškovės patikslintame ieškinyje, teiktame išnagrinėtoje byloje, taip pat buvo analizuojami ir įkeitimo teisiniai santykiai bei patiekti hipotekos lakštai. Nors ieškovė nebuvo suformulavusi atskiro prašymo pripažinti hipotekos sandorius negaliojančiais, tačiau teismui pripažinus, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiais pirkimo–pardavimo sandorius, tai savaime sudarytų pagrindą pripažinti negaliojančiais ir juos užtikrinančius sandorius, kurie negali egzistuoti atskirai nuo pagrindinės prievolės.
7. Naujai ieškovės pradėtoje byloje nebuvo pateikti jokie papildomi įrodymai ar motyvai, kurie leistų teigti, jog atsirado poreikis sandorių teisėtumą ir pagrįstumą dar kartą analizuoti. Pagal ieškovės formuojamus reikalavimus matyti, kad skundu nesukuriama jokių abejonių dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nesukeliama abejonių, kad jau išnagrinėtoje byloje teismas, pasisakydamas dėl ginčo sandorių teisėtumo ir pagrįstumo, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl bylos nutraukimo pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrįstumo ir teisėtumo.
16. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus nagrinėto ir nagrinėjamo ieškinių tapatumą, o ieškinių tapatumas įstatyme siejamas su trimis kriterijais (požymiais) – tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu.
17. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl šalių ir dalyko civilinėse bylose Nr. 2-1087-640/2013 ir Nr. 2-1976-262/2016 tapatumo, tačiau apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje jos pareikšto ieškinio pagrindas taip pat tapatus civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 išnagrinėto ieškinio pagrindui.
18. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo klausimu, susijusiu su ieškinio pagrindo tapatumo įvertinimu, išaiškinta, kad naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-284/2012; 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015 ir kt.).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinių bylų medžiagas ir išanalizavęs minėtose bylose ieškovės pareikštų ieškinių pagrindus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nutraukti visos šios bylos nagrinėjimą pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi civilinė byla Nr. 2-1087-640/2013 nebuvo išnagrinėta visa šiuo metu ieškovės  pareikštame ieškinyje nurodyto pagrindo apimtimi.
20. Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo sandorių atitikimas teisės normoms, reguliuojančioms privalomą notarinę sandorio formą, jau buvo įvertintas civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 (ir, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad ieškovė minėtoje byloje šiuos sandorius buvo įvardijusi kaip apsimestines lizingo sutartis, nesudaro pagrindo jų atitikimą notarinės formos reikalavimas vertinti iš naujo, kadangi teismas sprendime jau buvo juos kvalifikavęs kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sandorius (iki jų formos vertinimo) bei konstatavęs, jog konkrečiu atveju šalių sudarytoms ginčo sutartims buvo privaloma tik paprasta rašytinė forma) ir todėl šioje dalyje ieškovės naujo ieškinio pagrindas iš tikrųjų sutampa su išnagrinėtoje byloje pareikštu, kiti ieškovės šiuo metu nagrinėjamoje byloje nurodyti sandorių ginčijimo juridiniai pagrindai ir su jais susijusios faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku ankstesnėje byloje.
21. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 turinio, ginčo sandorių prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) buvo vertinamas tik ieškovės nurodomos aplinkybės, kad šie sandoriai iš tikrųjų kvalifikuotini lizingo sutartimis, kurių dalyku pagal imperatyvią normą negali būti žemė ir todėl tokios lizingo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, kontekste.
22. Nei PVMĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos imperatyvumas, nei ginčo sandorių atitikimas šiai normai nei pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 priimtame sprendime, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-578/2014 nebuvo nagrinėtas. Minėta norma apskritai neminima pirmiau nurodytų bylų galutiniuose procesiniuose sprendimuose, o sandorių neprieštaravimas imperatyvioms normos vertintas, kaip matyti iš sprendimų turinio, tik pirmiau nurodyto ieškovės argumento (žr. 21 punktą) prasme.
23. Vien tik ta aplinkybė, kad ankstesnę bylą išnagrinėję teismai, apibendrindami savo išvadas, nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti sandorių prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms, priešingai nei interpretuoja atsakovė savo atsiliepime į atskirąjį skundą ir nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, neleidžia teigti, jog teismai įvertino sandorių atitikimą visoms imperatyvioms teisės normoms ir atlikta visapusiška, ieškinio reikalavimų ribas peržengianti, sandorių teisėtumo patikra. Tiek pirmosios instancijos teismo spendime, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomi teiginiai, išvados turi būti vertinami, atsižvelgus į visą dokumento turinį, prieš tai nurodytus motyvus, o ne atskirai ištraukiant iš konteksto tam tikrus sakinius. Teismo sprendimą sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, kurios negali būti vertinamos atsietai viena nuo kitos (CPK 270 straipsnis), savo ruožtu, kaip minėta, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėtoje byloje aiškiai nurodė, kad ginčo sutartys negali būti kvalifikuojamos kaip finansinio lizingo sandoriai ir būtent todėl jos nelaikytinos prieštaraujančiomis imperatyviai normai, nustatančiai, jog lizingo objektu negali būti žemė.
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylų tapatumą pagrindžia ta aplinkybė, jog išnagrinėtoje byloje buvo prijungtas ieškovės pateiktas AB „SEB lizingas“ 2010-07-13 raštas Nr. 02-4273, kuriame ieškovei atsakoma į užklausimą dėl PVMĮ 32 straipsnio 3 dalies taikymo. Kaip matyti iš civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 priimtos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutarties, pirmosios instancijos teismas atsisakė ieškovės prašymu išreikalauti informaciją, ar AB „SEB lizingas“ sutarčių su ieškove pagrindu sumokėto PVM dydžiu sumažino mokėtiną į biudžetą ar padidino grąžintino iš biudžeto PVM sumą, nurodydamas, kad informacija apie PVM nėra susijusi su šios bylos dalyku. Esant paties teismo konstatavimui, kad byloje nagrinėti klausimai niekaip nesusiję su PVM (atitinkamai PVMĮ), vien tik epizodinis šio įstatymo ir šio mokesčio paminėjimas bylos medžiagoje, kai, kaip minėta, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas savo sprendimuose su PVMĮ normomis susijusių klausimų neanalizavo, minėtu raštu nesirėmė ir net nepaminėjo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad PVMĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos imperatyvumo vertinimas ir sandorių atitikimas šiai normai buvo civilinės bylos Nr. 2-1087-640/2013 (ar bylos Nr. 2A-578/2014) teisminio nagrinėjimo dalyku.
25. Pirmiau nurodytus argumentus patvirtina ir civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 pateikto ieškovės patikslinto ieškinio turinys (2 t., 61–74 b. l.), kuriame nėra aptarinėjimas joks kitas sandorių prieštaravimas imperatyvioms normoms, kaip tik tas, kad, ieškovės nuomone, sandoriai iš tikrųjų yra lizingo sutartys, kurių dalyku negali būti žemė ir kurios, be kita ko, turėjo būti sudarytos notarine tvarka.
26. Civilinėse bylose Nr. 2-1087-640/2013, Nr. 2A-578/2014 teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose taip pat nėra analizuojamas ginčo sandorių atitikimas UAB „Vicus“ veiklos tikslams, o taip pat ieškovės šioje byloje nurodomų sutarčių punktų (16.6.3., 16.6.4.) atitikimas protingumo, sąžiningumo, sutarties šalių lygybės principams. Reikalavimas įvertinti ginčo sandorių atitikimą ieškovės veiklos tikslams bei CK 2.82 straipsnio 4 dalies, 2.87 straipsnio ir Akcinių bendrovių įstatymo normoms nėra nurodytas ir ieškovės patikslintame ieškinyje, pateiktame išnagrinėtoje byloje. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, ginčo sandorių naudingumas (nenaudingumas) ieškovei vertinti tik restitucijos taikymo galimybės, pripažinus sandorius niekiniais dėl žemės negalėjimo būti lizingo sutarties dalyku, kontekste. Būtent dėl šios priežasties, t. y. vertinant restitucijos taikymo galimybę, o taip pat ieškovei siekiant pagrįsti tikruosius ginčo sutarčių sudarymo tikslus ir tokiu būdu įrodyti, jog iš tikrųjų buvo sudarytos lizingo sutartys, buvo teikiami ir atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą akcentuojami ieškovės dokumentai – 2011-08-08 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas,  specialisto išvada, o ne įrodinėjant sandorių prieštaravimą įmonės veiklos tikslams ir jų negaliojimą CK 1.82 straipsnio pagrindu. Todėl atsakovės argumentas, kad ieškovė į naujai užvestą bylą teikia tuos pačius įrodymus, kurie buvo teikiami ir ankstesnėje byloje, šiuo atveju nėra pakankamas ieškinių bei teisminių nagrinėjimų objektų tapatumui konstatuoti. Pažymėtina ir tai, kad iš atsakovės nurodomo 2013 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, jog pats atsakovės atstovas pateiktus ieškovės įrodymus (protokolą ir specialisto išvadą) vertino kaip neatitinkančius įrodymų sąsajumo su byla taisyklės. Vien tik tai, kad ieškovės atstovė minėto posėdžio metu, aiškindama ginčo sutarčių sudarymo tikslus, nurodė, jog minėti sandoriai įmonei buvo nenaudingi, nereiškia, kad teisminio nagrinėjimo dalykas sutapo, nes, kaip minėta, teismas nevertino šių sandorių, be kita ko ir šioje byloje ieškovės nurodyto hipotekos sandorio, atitikimo konkrečiai įmonės veiklos tikslams (CK 1.87 straipsnis).
27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad ta aplinkybė, jog ieškovė galbūt žinojo visas šiuo metu nagrinėjamame ieškinyje nurodytas aplinkybes ir juridinius sandorių negaliojimo pagrindus dar sprendžiant civilinę byla Nr. 2-1087-640/2013, tačiau jų savo ieškinyje ar apeliaciniame skunde teismui nenurodė, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes, kaip jau buvo išaiškinta, bylos nutraukimas šiuo pagrindu galimas išimtinai tik tuo atveju, kai konstatuojamas ieškinių ir atitinkamai teisminio nagrinėjimo dalykų tapatumas, o ne tai, ar ieškovė pasirinktą gynybos būdą galėjo panaudoti ir anksčiau. Civilinėje byloje galioja dispozityvumo principas, suteikiantis teisę pačioms šalims pasirinkti kokius reikalavimus reikšti, kokiomis faktinėmis ir (ar) teisinėmis aplinkybėmis juos grįsti.
28. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo išvadą, jog sandorių ginčijimo pagrindai iš esmės sutampa su jau išnagrinėtoje byloje nurodytais pagrindais, o skirtumai tik formalūs ir nežymūs, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria civilinė byla Nr. 2-1976-262/2016 nutraukta, naikintina ir civilinė byla pagal ieškovės UAB „Vicus“ ieškinį šioje nutartyje nurodyta apimtimi grąžintina teismui nagrinėti iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė