Civilinė byla Nr. 2S-1092-781/2013

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10396-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013  m. birželio 21 d.

Vilnius

               Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Metoil“ ieškinį atsakovui J. M. dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

nustatė :

I. Ginčo esmė

             ieškovas UAB „Metoil“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo J. M. 62 274, 46 Lt nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad atsakovas vengia bendrauti su ieškovu, ignoruoja ieškovo teisėtus reikalavimus atsiskaityti. 

                                II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi prašymą tenkino, ieškovo UAB „Metoil“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovui J. M. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 67 232, 46 Lt sumai, o jo nesant pakankamai – kilnojamuosius daiktus ir tik neužtekus turto – atsakovui priklausančias turtines teises ir lėšas, esančias atsakovo vardu atidarytose sąskaitose bankuose ir kitose kredito įstaigose, leidžiant iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su ieškovu, bendrai 67 232, 46 Lt, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui jį valdyti ir naudoti bei gauti pajamas ir atsiskaityti su ieškovu. Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio suma yra santykinai didelė, todėl laikė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

                                   III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas J. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo, kad ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo, nes nepateiktą įrodymų, kad nurašyti daiktai iš tiesų buvo tinkami naudoti pagal paskirtį, ir kad jų vertė atitinka nurodytos žalos dydį. Taip pat apeliantas nurodo, kad ieškovas neįrodė grėsmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui. Nurodo, kad jis kartu su savo sutuoktine nuosavybės teise valdo 1 172 570 Lt vertės turtą. Be to, atsakovo pajamos už 2012 m. siekė 129 432, 18 Lt. Todėl atsakovo turtinė padėtis paneigia grėsmę, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas UAB ,,Metoil” prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime išdėstė motyvus nurodydamas, jog nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį teigdamas, kad nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, taip pat gali paneigti šią prezumpciją, pateikiant duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio materialinių reikalavimų, kurių suma sudaro 62 274, 46 Lt, užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apelianto nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų  areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą tiek ieškovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašus bei 2012 m. metinę pajamų deklaraciją. Tačiau duomenų apie savo (bei sutuoktinės) finansinius įsipareigojimus teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturint duomenų apie apeliantui nuosavybės teise priklausančios turto ir įsipareigojimų santykį, negalima spręsti, kad jo turtinė padėtis yra gera ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas. Kitų argumentų dėl grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo apeliantas teismui nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų įvertinti jo tikslią finansinę padėtį bei paneigti prezumpciją, kad 65 274, 46 Lt dydžio ieškinio suma apelianto finansinės padėties atžvilgiu yra didelė (CPK 12 str., 178 str.). Todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja, kad nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, atmestini kaip neįrodyti ir nepaneigiantys būtinybės jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 str. 1 d., 178 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus ir pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Ieškinį patenkinus, iš atsakovo būtų priteista skola ir ieškovui atsirastų galimybė skolos išieškojimą nukreipti į atsakovo turtą. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad procesas pradėtas akivaizdžiai neteisėtai. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, ar pirmosios instancijos teismas preliminariai jo nevertino. Pažymėtina, kad preliminariai vertinat ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl ginčo esmės, nes faktinės bylos aplinkybės ir šalių pozicija ginčo klausimu bus įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės.

Teismas pažymi, kad jei apelianto finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tuo atveju, jei realiai būtų areštuotas turtas, kurio areštas neproporcingai suvaržo apelianto veiklą, apeliantas turi teisę prašyti pakeisti areštuotą turtą kitu.

Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka tiek interesų pusiausvyros, tiek ir lygiateisiškumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalimi, 336 ir 338 straipsniais, teisėja

nutarė:

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

            Teisėja                                                        Jūratė Varanauskaitė