Civilinė byla Nr. e2A-565-863/2024

Teisminio proceso Nr.

2-68-3-06182-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.5; 1.3.2.9.14; 3.3.1.20 

 (S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 26 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų ieškovo I. Y. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. Y. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei European Merchant Bank dėl darbo ginčo dėl teisės po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. kovo 28 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-131-4381/2023.

 

Teisėjų kolegija 

 

nustatė:

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas I. Y. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslino 2023 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje (t. y. atsisakė išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo; atsakovas dėl to neprieštaravo; teismas žodine nutartimi šį atsisakymą priėmė ir bylą šioje dalyje nutraukė) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) European Merchant Bank, prašydamas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, t. y. jog atsakovė darbo sutartį su ieškovu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą nutraukė neteisėtai ir negrąžinti ieškovo į darbą; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos bei vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 1 920 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, atlyginimo (reikalavimo atsisakė baigiamųjų kalbų metu); priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas.

1.1.       Ieškovas nurodė, kad su UAB European Merchant Bank (toliau – ir atsakovė, Bankas) 2020 m. birželio 3 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais), kurios pagrindu pradėjo eiti iždo vadovo pareigas Banko Kapitalo rinkų ir iždo departamente. Darbo sutarties pagrindu šalys be kita ko susitarė, jog bet kokie ginčai dėl darbo sutarties bus nagrinėjami Lietuvoje, DK nustatyta tvarka. 2023 m. sausio 12 d. ieškovui dalyvaujant su atsakovės atstove žmogiškųjų išteklių vadove (G. A.) vaizdo konferenciniame pokalbyje, jo metu ieškovas buvo informuotas, jog jis nėra pageidaujamas Banke, siūlant nutraukti darbo sutartį jam pačiam prašant, priešingu atveju, atsakovės teisininkai imsis tikrinti jo kompiuterį ir ieškoti kokių nors įrodymų prieš ieškovą, taip pat ims ieškoti kitų tariamų ieškovo netinkamo elgesio įrodymų su tikslu daryti spaudimą, kad jis pats pateiktų prašymą išeiti iš darbo. Ieškovui buvo paaiškinta, kad atsakovės teisininkai yra labai geri ir brangūs, todėl tikrai ras būdą kaip prie ieškovo prisikabinti, o jis dar turės padengti ir teisininkų išlaidas. Apie šias aplinkybes ieškovas nedelsiant jau kitą darbo dieną, t. y. 2023 m. sausio 13 d. elektroniniu paštu informavo atsakovės administracijos vadovą (S. D.), aiškiai nurodant, jog Banko reikalavimai, jog pats ieškovas pateiktų atsistatydinimo prašymą, yra neetiški ir neteisingi, todėl, jeigu Bankas siekia ieškovo atleidimo, tas turi būti padaryta įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais. Į šį elektroninį laišką nebuvo sureaguota. 2023 m. sausio 17 d. ieškovas sulaukė dar vieno tos pačios atsakovės atstovės žmogiškųjų išteklių vadovės vaizdo konferencinio skambučio, kuriuo jau buvo informuotas apie tai, kad atsakovė nusprendė panaikinti Kapitalo rinkų ir iždo departamentą, kuriame vieninteliu darbuotoju yra ieškovas, dėl ko, akivaizdu, jis būsiąs atleistas iš darbo. 2023 m. sausio 18 d. ieškovas elektroniniu laišku atsakovės atstovės žmogiškųjų išteklių vadovės paprašė jam raštu pateikti visą jo atleidimo iš darbo procesą (procedūras). Į šį elektroninį laišką vėlgi nebuvo sureaguota. Ieškovui tik 2023 m. sausio 27 d. elektroniniu paštu buvo atsiųstas elektroninis laiškas iš Banką atstovaujančio advokato, informuojant ieškovą apie tai, kad buvo nutarta ieškovo darbo vietą panaikinti nuo 2023 m. kovo 1 d., atitinkamai, nutraukiant su ieškovu sudarytą darbo sutartį esant šioms sąlygoms: darbo funkcijas ieškovas vykdys iki 2023 m. vasario 28 d., gaunant įprastą darbo užmokestį; ieškovui bus išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka; bus išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Po to tarp šalių vyko derybos, susijusios su ieškovo atleidimu iš darbo ir jam priklausančių išmokų išmokėjimo, tačiau, šalims nesuradus abejas šalis tenkinančio kompromiso, ieškovui 2023 m. vasario 3 d. elektroniniu paštu buvo atsiųstas tos pačios dienos pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo, motyvuojant, jog Bankui planuojant įgyvendinti struktūrinius pokyčius, susijusius su procesų ir kaštų optimizavimu, bus reorganizuotas Banko Kapitalo rinkų ir iždo departamentas, jo funkcijas perduodant kitiems departamentams ir panaikinant visas darbo vietas Kapitalo rinkų ir iždo departamente. Be kita ko, pranešime nurodyta ir tai, jog: Kapitalo rinkų ir iždo departamentas bus panaikintas nuo 2023 m. kovo 7 d.; darbo sutartis su ieškovu bus nutraukta nuo 2023 m. kovo 7 d., remiantis DK 57 straipsnio pagrindu; ieškovui bus išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

1.2.       Ieškovas nurodė, jog dar iki faktinio darbo sutarties su juo nutraukimo dienos, 2023 m. kovo 1 d. prašymu dėl neteisėto atleidimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisiją), kurios prašė panaikinti atsakovės 2023 m. vasario 3 d. pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą kaip neteisėtą, pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į darbą; priteisti (įpareigoti išmokėti) ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Darbo ginčų komisija 2023 m. kovo 28 d. ieškovo prašymą atmetė.

1.3.       Ieškovo įsitikinimu, Kapitalo rinkų ir iždo departamentas buvo naikinamas fiktyviai, tikslu atleisti ieškovą iš darbo bei pagrįsti darbo sutarties su juo nutraukimą (o kartu ir mažesnės išeitinės kompensacijos, negu priklauso įstatymų nustatyta tvarka, išmokėjimą). Atkreipė dėmesį į minėtas ieškovo bendravimo su atsakovės atstove žmogiškųjų išteklių vadove aplinkybes. Pažymėjo, kad atsakovės sprendimas nustebino, kadangi atsakovė nei karto per visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį nėra pareiškusi ieškovui jokių pretenzijų, susijusių su jo pareigų vykdymu, priešingai, atsakovė išmokėjo ieškovui premiją už gerus darbo rezultatus už 2022 m., o nuo 2023 m. sausio 2 d. dar ir pakėlė mokėtiną darbo užmokestį. Akcentavo, kad tik iš 2023 m. vasario 3 d. pranešimo turinio ieškovui tapo žinomos jo atleidimo priežastys, kurios manytina, buvo atsakovės atstovų advokatų ir sugalvotos kaip teisiškai atleisti ieškovą iš darbo, kuomet šis nesutiko išeiti iš Banko savo noru. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovės darbo ginčų komisijai pateikti 2023 m. vasario 3 d. atsakovės valdybos sprendimas (kuris, be kita ko, yra be numeracijos), kuriuo atsakovės valdyba neva nutarė pakeisti Banko organizacinę struktūrą panaikinant Kapitalo rinkų ir Iždo departamentą bei pavedė administracijos vadovui organizuoti šių funkcijų integravimą į kitus Banko departamentus, nustatant, kad naujoji Banko organizacinė struktūra įsigalioja nuo 2023 m. kovo 7 d.; ir 2023 m. vasario 3 d. atsakovės administracijos vadovo įsakymas dėl funkcijų perdavimo ir paskyrimo Nr. 2023-V03/01 faktiškai anksčiausiai sukurti buvo tik 2023 m. kovo 7 d., 5.32 val. Ieškovas be kita ko pažymėjo, kad nepaisant to, jog ieškovo pareigybė buvo panaikinta, tačiau ieškovo atliktos Banke darbo funkcijos nebuvo atsakovei nereikalingos ar perteklinės, o priešingai, dėl jų svarbos pačiai atsakovei tiesiog buvo perkeltos kitam atsakovės darbuotojui (kurį ieškovas dar ir turėjo apmokyti, šiam neturint reikiamos kompetencijos ir žinių). Atsakovė 2023 m. sausio 27 d. elektroniniame laiške iš viso nenurodė ieškovo pareigybės naikinimo priežasčių, o 2023 m. vasario 3 d. pranešime nenurodė aiškių struktūrinių pokyčių priežasčių. Jeigu būtų buvę iš anksto žinoma apie planuojamus įgyvendinti struktūrinius pokyčius, o tuo pačiu ieškovo atleidimą, atsakovė nebūtų ieškovui nuo 2023 m. sausio 2 d. pakėlusi darbo užmokesčio. Mano, kad ieškovo vykdomų funkcijų nereikalingumą nulėmė nuo atsakovės valios priklausančios aplinkybės, kadangi atsakovės struktūriniai pokyčiai net nebuvo objektyviai būtini.

1.4.       Ieškovas atkreipė dėmesį į Lietuvos banko valdybos 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 03-176 patvirtintą Bankų vidaus valdymo bendrųjų reikalavimų aprašą. Akcentavo, kad atsižvelgiant į minėtame apraše apibrėžtus pagrindinius principus ir reikalavimus bankams, ieškovui nėra žinoma, ar, nagrinėjamu atveju, kaip kad buvo nurodyta pranešime planuojant atlikti, planuojant įgyvendinti struktūrinius pokyčius, susijusius su procesų ir kaštų optimizavimu, dėl ko, Kapitalo rinkų ir iždo departamentas bus/buvo reorganizuotas, atsakovė įvertino šių pakeitimų įtaką Banko veiklai ir rizikos valdymo procesų veiksmingumui. 

1.5.       Ieškovas nurodė, kad nepageidauja būti grąžintas į darbą, kadangi mano, jog nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti. Mano, jog atsižvelgiant į DK 218 straipsnio 4 dalį, jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; taip pat priteistina 1 vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

1.6.       Ieškovas be kita ko akcentavo, kad neteisėtas darbo sutarties nutraukimas sukėlė jam dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Ieškovas ilgą laiką dirbo pas atsakovę, daugiau nei 3 metus ėjo itin atsakingas ir reikšmingas pareigas, už kurių atlikimą, be kita ko, buvo paskatintas darbo užmokesčio pakėlimu. Mano, kad šiuo atveju nustatytinos visos būtinosios sąlygos neturtinei žalai priteisti, todėl ieškovui priteistina iš atsakovės 3 000 Eur neturtinė žala, kuri laikytina proporcinga ieškovo išgyvenimams dėl neteisėto atleidimo.

2.       Atsakovė UAB European Merchant Bank atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1.       Atsakovė nurodė, kad ieškovo vykdytos funkcijos panaikinus departamentą, kuriame jis dirbo, buvo perskirstytos kitiems departamentams ir juose jau dirbantiems asmenims, kas atitinka kasacinio teismo praktiką, dėl funkcijų perskirstymo kaip pagrindo pripažinti struktūrinių pokyčių realumą. Paaiškino, kad atsakovė veiklą pradėjo 2017 m. birželio 28 d. ir 2018 m. gruodžio 14 d. jai buvo suteikta specializuoto banko licencija. Atsakovė ketino siekti gauti įprastą banko licenciją. Ieškovas dirbo Iždo skyriuje. Atsakovė sujungė Kapitalo rinkų ir Iždo departamentus į vieną, nes jie vykdė labai panašias funkcijas. Kapitalo rinkų departamente dirbo vadovas, kuris po sujungimo tapo Kapitalo rinkų ir Iždo departamento vadovu. Vėliau vadovas paliko Banką, o atsisakius planų plėsti Banko licenciją šio, neišplėtoto departamento, egzistavimas, kuriame dirbo tik vienas ieškovas, atsakovei tapo nebereikalingu. Atsakovė trumpalaikėje perspektyvoje nusprendė atsisakyti siekti įprastos banko licencijos, kas lėmė poreikį atlikti struktūrinius pertvarkymus optimizuojant Banko veiklą. 2023 m. vasario 3 d. atsakovės valdyba priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) pakeisti Banko organizacinę struktūrą, panaikinant Kapitalo rinkų ir Iždo departamentą; 2) pavesti administracijos vadovui organizuoti šių funkcijų integravimą į kitus banko departamentus; 3) nustatyti, kad naujoji banko organizacinė struktūra įsigalioja nuo 2023 m. kovo 7 d. Šiuo sprendimu iki galo neįgyvendintas departamentas su vienu visiškai neveikiančiu skyriumi, buvo panaikintas. 2023 m. vasario 3 d. vadovaudamasis priimtu valdybos sprendimu, Banko administracijos vadovas priėmė įsakymą dėl funkcijų perdavimo ir paskyrimo, kuriuo nusprendė: 1) perduoti Kapitalo rinkų ir Iždo departamento vykdytas funkcijas Operacijų departamentui; 2) vyresniojo Iždo vadybininko funkcijas, kurias vykdė ieškovas, perduoti K. Y. Atsižvelgiant į priimtus vidinius aktus, bei laikydamasis įstatyme numatytų terminų ir sąlygų, 2023 m. vasario 3 d. Bankas pranešė ieškovui, jog dėl struktūrinių pokyčių jo darbo vieta panaikinama ir darbo sutartis bus nutraukta nuo 2023 m. kovo 7 d., išmokant įstatyme numatytą dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką. 2023 m. vasario 20 d. Bankas ieškovo paprašė funkcijas perduoti kito departamento darbuotojui. 2023 m. kovo 1 d. buvo patikslintos Operacijų departamento vyriausiojo specialisto pareiginės nuostatos, perkeliant į jas ieškovo pareigybės (Iždo skyriaus) vykdytas funkcijas. 2023 m. kovo 7 d. Banko administracijos vadovas įsakymu dėl struktūrinių pakeitimų ir suplanuoto darbo santykių nutraukimo nusprendė: 1) nuo 2023 m. kovo 7 d. nutraukti darbo sutartį sudarytą su ieškovu, 2) nustatyti, kad paskutinė darbuotojo darbo diena yra 2023 m. kovo 7 d.

2.2.       Atsakovė akcentavo, kad vykdė realius struktūrinius pokyčius, dėl ko buvo panaikintas departamentas ir kartu darbo vieta, kurioje dirbo ieškovas. Nesutiko su ieškovo argumentais dėl Banko valdybos sprendimo sukūrimo 2023 m. kovo 7 d. Paaiškino, kad Banko valdybą sudaro penki asmenys, kurių lokacija yra skirtinga, dalis valdybos narių yra Turkijoje, dalis Lietuvoje. Banko valdybos posėdžiai didžiąja dalimi vyksta nuotoliniu būdu, naudojantis telekomunikacinėmis priemonės. Šiuo atveju, 2023 m. vasario 3 d. sprendimas dėl organizacinės struktūros pokyčių taip pat buvo priimtas telekonferencijos metu. Tai, kad valdyba dėl struktūrinių pokyčių sprendė 2023 m. vasario 3 d. patvirtina atsakovės atstovų parengtas ir pateiktas valdybos sprendimo projektas, ką patvirtina elektroninio laiško data. Nurodė, jog nesutinka ir su ieškovo argumentu, jog tik jam nesutikus nutraukti darbo sutartį, atsakovė sukūrė fiktyvią teisinę situaciją dėl struktūrinių pokyčių. Atsakovė, žinodama apie numatomus struktūrinius pertvarkymus, pasiūlė ieškovui nutraukti darbo santykius bendru sutarimu ir sąlygomis, kurios būtų priimtinos abiem pusėms ir kurios būtų neprastesnės nei numatytos nutraukiant sutartį DK 57 straipsnio pagrindu. Ieškovas atsisakė bendradarbiauti ir pasiūlė atsakovei darbo sutartį nutraukti darbdavio iniciatyva. Šios aplinkybės matyti ir iš ieškovo prie prašymo pateiktų elektroninių laiškų. Be kita ko pažymėjo, kad nepriėmė jokių naujų darbuotojų, Iždo skyriaus vykdytos funkcijos yra perduodamos kitam departamentui ir ten dirbantiems darbuotojams. Dėl ieškovo argumentų, jog jį atleisti buvo nuspręsta anksčiau nei atlikti struktūrinius pokyčius, pažymėjo, kad ieškovas apie darbo sutarties nutraukimą buvo informuotas tą pačią dieną, kai atsakovės valdyba priėmė sprendimą dėl struktūrinių pokyčių, t. y. 2023 m. vasario 3 d., o darbo sutartis buvo nutraukta tik praėjus įspėjimo terminui, t. y. 2023 m. kovo 7 d. Paaiškino, kad dar iki sprendimo apie struktūrinius pokyčius priėmimo, Banko valdyba diskutavo apie tai ir tai nebuvo skubotas ir prieš tai neapsvarstytas sprendimas. Jau iš anksto buvo žinoma, jog sprendimą dėl struktūrinių pokyčių valdyba tikėtina priims, todėl atsakovė dar iki tol pradėjo diskusijas ir informavimo procesą su darbuotoju. Atsakovės vertinimu, darbo užmokesčio pakėlimas kaip tik patvirtina, jog darbdavio ir darbuotojo santykiai buvo geri, o darbo sutartis buvo nutraukta dėl vykdomų struktūrinių pokyčių, be jokių užslėptų ketinimų. Nurodė, jog sutinka su ieškovu, jog struktūriniai Banko pokyčiai priklauso nuo Banko valios. Sprendimas dėl struktūrinių pokyčių yra priimtas tinkamo subjekto ir teisėtas. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju struktūrinių pokyčių esmė buvo de facto nesuformuoto struktūrinio departamento panaikinimas, jo funkcijas integruojant į kitų departamentų funkcijas. Ieškovas dirbo Kapitalo rinkų ir iždo departamento Iždo skyriuje ir ėjo vyresniojo specialisto pareigas. Darbo sutartyje pareigos įvardijamos kaip „Senior Treasury Manager“, atliekant sutarties vertimą į lietuvių kalbą buvo nurodoma, jog jis atlieka Iždo vadovo pareigas, tačiau tai yra vertimo klaida. Darbo sutarties 15.12 punkte yra aiškiai nurodyta, jog „Sutarties tekstas anglų kalba turi pirmenybę prieš Sutarties tekstą lietuvių kalba“. Šiuo atveju „Senior Treasury Manager“ pareigos yra „vyresniojo iždo vadybininko“, o ne vadovo.

2.3.       Atsakovė pažymėjo, kad laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nebuvo laisvos darbo vietos, į kurią galėjo būti perkeltas ieškovas. Nurodė, kad ieškovo funkcijos buvo perduotos ne naujam darbuotojui, o kitame departamente dirbusiems darbuotojams. Atsakovės vertinimu, ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai ir dėl to ieškovas nepatyrė jokios neturtinės žalos.

3.       Ieškovas teismo posėdyje palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad į darbą buvo priimtas tikslu tvarkyti atsakovės iždo reikalus, dirbo nuotoliniu būdu iš Turkijos, 2023 m. sausio 2 d. nusiuntęs dienos ataskaitą, gavo klausimų iš stebėtojų tarybos pirmininko, kurie buvo su nepasitenkinimu, nors jis viską darė gerai; 2023 m. sausio 9 d. pasitarime pristatė Iždo skyriaus veiklą ir planus; 2023 m. sausio 12 d. iš atsakovės žmogiškųjų ištekių skyriaus vadovės gavo pasiūlymą nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Nurodė, kad nesutiko nutraukti darbo santykių pagal darbdavio pasiūlymą, prašė sumokėti išeitinę išmoką šešių darbo užmokesčių dydžio, atsakovė nesutiko, vėliau žmogiškųjų ištekių skyriaus vadovė paskambino dar kartą ir pasakė, kad jo pareigybė bus naikinama, kad jis dirbs iki 2023 m. kovo 7 d. Paskutinę darbo dieną dirbo iki 17.00 val. Turkijos laiku, todėl vėliau gauto pranešimo apie atleidimą neperskaitė, darbo laikas buvo iki 18.00 val., tačiau, kad 2023 m. kovo 7 d. yra paskutinė jo darbo diena jis žinojo iš ankstesnių pranešimų jam. Atsakovė nesiūlė jam jokių kitų pareigų, jis nesiteiravo darbdavio apie tai, nes nemanė, kad darbdavys turi ketinimą jį priimti į kitas pareigas, darbdavys tendencingai viską darė, kad tik nutraukti su juo darbo santykius. Būtų sutikęs eiti bet kurias kitas pareigas, nes jam buvo reikalingas darbas ir darbo užmokestis. Dėl atleidimo patyrė pergyvenimų dėl ateities, nes buvo atsakingas ne tik už save, bet ir už jam artimų asmenų išlaikymą. Nors ir susirado kitą darbą, tačiau jame gauna dvigubai mažesnį darbo užmokestį. Dirbdamas pas atsakovę jis stengėsi, padėjo bankui sukurti reikalingas sistemas ir tinkamai veikti. Jis neleisdavo atlikti labai rizikingų operacijų ir buvo vadinamas ponu „Ne“. Jo pareigos buvo Iždo skyriaus vadovo, jos dar praktikoje vadinamos vyresniuoju iždo vadybininku.

4.       Ieškovo atstovas aptarė iš esmės rašytiniuose dokumentuose teismui pateiktus paaiškinimus, pažymėjo, kad nebuvo jokių realių struktūros pakeitimų, nebuvo siūloma eilė laisvų darbo pareigų, iš atsakovės elgesio ieškovas negalėjo niekaip suprasti, kad jis gali dalyvauti atrankoje į kurias nors iš laisvų pareigų. Atsakovė netinkamai elgėsi informuodama ieškovą apie darbo santykių nutraukimą, nes el. žinutę ieškovui pateikė kelios minutės iki darbo pabaigos. Ieškovas dėl to patyrė daug nepatogumų ir streso, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

5.       Ieškovo atstovas baigiamųjų kalbų metu akcentavo, kad struktūriniai pokyčiai buvo atliekami fiktyviai, vien dėl atsakovo atleidimo, kurį nulėmė ieškovo ir stebėtojų tarybos pirmininko E. C. konfliktas. Atsakovė turėjo vertinti galimybes atlikti platesnius struktūrinius pokyčius, galimai pervedant ieškovą į Operacijų departamentą ir tada vertinant bendrai, kurie Operacijų departamento darbuotojai (įskaitant ieškovą) yra reikalingi, kaip jiems paskirstyti funkcijas. Atsakovė po ieškovo atleidimo iš darbo įdarbino net 11 darbuotojų (finansų analitikų, finansų ir investicijų konsultantų, kredito ir paskolų specialistų, apskaitos specialistų), kurie daugiau ar mažiau galėjo atlikti ieškovo funkcijas. Po ieškovo atleidimo atsakovė sudarė darbo sutartį su O. D., pareigos – vyresnysis operacijų specialistas. Labai tikėtina, kad šis darbuotojas galėjo atlikti buvusias ieškovo funkcijas, nes jis dirba tame pačiame Operacijų departamente, kaip ir Y. K., kuris atsakovės teigimu, perėmė ieškovo funkcijas. Ieškovo manymu, Y. K. neturi pakankamai gebėjimų bei laiko atlikti savo funkcijas ir dar ieškovo funkcijas, todėl papildomai buvo pasamdytas O. D.. Atsakovė nepagrįstai nesiūlė kitų laisvų darbo pareigų ieškovui, pvz., 2023 m. kovo 7 d. buvo paskutinė ieškovo darbo diena ir būtent tą pačią dieną atsakovė sudarė darbo sutartį su A. S. – Pinigų plovimo prevencijos ataskaitų pareigūne, todėl ši pareigybė turėjo būti siūloma ir ieškovui, jis atitiko jai keliamus reikalavimus. Atsisakė reikalavimo dėl 1 920 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, atlyginimo už atstovavimą Darbo ginčų komisijoje. Nesutiko su atsakovės bylinėjimosi išlaidų dydžiu, prašė jį sumažinti, nes įkainiai viršija rekomendacijas, nebuvo pagrindo dalyvauti dviem atstovams advokatams, atsakovė yra atsakinga už savo patirtas išlaidas dėl savo pasirinktos bylinėjimosi taktikos, t. y. neteikti visų duomenų iš karto.

6.       Atsakovės atstovai teismo posėdyje iš esmės aptarė rašytiniuose dokumentuose teismui pateiktus paaiškinimus, pažymėjo, kad struktūriniai pakeitimai buvo realūs, buvo laikomasi įspėjimo terminų, atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų, nebuvo laisvų darbo pareigų, kurias galėjo pasiūlyti ieškovui. Ne visas laisvas pareigybes ieškovui galėjo siūlyti, o tik tas, kuriose buvo galima dirbti nuotoliniu būdu, nes ieškovas neturėjo leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Į ieškovo vidutinį darbo užmokestį negali būti įskaitoma kalėdinė premija, atitinkamai ieškovo vienos dienos vidutiniu darbo užmokesčiu buvo 263,23 Eur, o vieno mėnesio 5 440 Eur.

7.       Atsakovės atstovas baigiamųjų kalbų metu prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be kita ko akcentavo, kad ieškovas atleistas iš darbo pagrįstai, nes ieškovo atliekama funkcija tapo pertekline, todėl buvo atlikti realūs darbo organizavimo pakeitimai, nei vienas iš 18 naujai priimtų darbuotojų neperėmė ieškovo darbo funkcijų; laikytasi įspėjimo terminų apie būsimą atleidimą, nes įspėjimas įteiktas 2023 m. vasario 3 d., atleistas 2023 m. kovo 7 d., be to ieškovas dar 2023 m. kovo 1 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją; atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų nebuvo pagrindo taikyti, nes buvo panaikinta tik ieškovo pareigybė; nebuvo galimybės perkelti ieškovo į kitas pareigas įspėjimo metu nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nes nebuvo laisvų pareigų, kurių kvalifikacijos reikalavimus būtų atitikęs ieškovas, be to ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą – viena išeitinė išmoka. Nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. vasario 28 d. įmonėje buvo dvi laisvos darbo vietos ir apie jas ieškovas buvo informuotas ir galėjo į jas kandidatuoti, nors ir neatitiko kvalifikacinių reikalavimų. Byloje buvo sprendžiami sudėtingi teisiniai ir faktiniai klausimai, iš viso vyko 6 teismo posėdžiai, bylos medžiagą sudaro 6 tomai ir 892 lapai medžiagos; buvo verčiama eilė dokumentų. Mano, kad atmetus ieškovo ieškinį, iš ieškovo atsakovės naudai privalo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

8.       Liudytoju apklaustas S. D. teismo posėdyje paaiškino, kad ėjo ir eina atsakovės administracijos vadovo pareigas, 2022-2023 m. buvo diskutuojama ir galiausiai 2023 m. vasario 3 d. nuspręsta panaikinti Kapitalo rinkų ir iždo departamentą, kuriame ieškovas buvo vienintelis darbuotojas. Kapitalo rinkų ir iždo departamentas buvo naikinamas, nes jis veikė nepilnu pajėgumu, pagal atsakovės veiklos apimtis jis tapo nereikalingu. Į ieškovo klausimus el. paštu neatsakė, nes manė, kad tai padaryti turėjo Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė. 2023 m. sausio 17 d. Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovei pasakė apie tai, kad bus naikinamas ieškovo etatas. 2023 m. vasario 3 d. valdybos sprendimas buvo priimtas, parašai sudėti vėliau, nes tai yra formalumas. Įprastai valdybos nariai dėdavo PDF parašus. Atlyginimai 2023 m. buvo didinami visiems įmonės darbuotojams, nediskriminuojant ir ieškovo, jam taip pat buvo didinama. Atleidimo laikotarpiu nebuvo pareigų, kurias galėtų siūlyti ieškovui, todėl jam jos ir nebuvo siūlomos. Ieškovo pareigybės funkcijos, kurios buvo kasdieninės, tos buvo perduotos kitam darbuotojui, ieškovas vykdė ne visas jam priskirtas funkcijas.

9.       Liudytoja apklausta G. A. teismo posėdyje paaiškino, kad yra atsakovės Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė. 2023 m. sausį gavo užduotį susitarti su ieškovu dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, todėl 2023 m sausio 12 d. bendravo su ieškovu, bandydama draugiškai susitarti dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, tačiau nesutikus nutraukti šalių susitarimu, 2023 m. sausio 17 d. pateikė ieškovui kitą pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo, informavo, kad bus naikinama ieškovo pareigybė. Nurodė, kad detaliai neatsimena 2023 m sausio 12 d. pokalbio, tačiau paprastai tokius pokalbius dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu veda su visais darbuotojais, jei kokiu nors pagrindu numatoma nutraukti su jais darbo sutartis. Į ieškovo laišką neatsakė, nes jai buvo adresuota laiško kopija. Be to matė, kad ieškovas su viskuo nesutinka, kad bus ginčas, atitinkamai visą bendravimą perdavė teisininkams. Apie numatomus pokyčius atsakovės vadovybė diskutavo dar 2022 m. 2023 m. vasario 3 d. ji siuntė visiems valdybos nariams medžiagą ir sprendimo projektą dėl Kapitalo rinkų ir iždo departamento naikinimo, visi valdybos nariai el. paštu pritarė, sprendimas buvo parengtas vėliau. 2023 m. kovo 7 d. informavo ieškovą apie tai, kad ši diena yra paskutinė jo darbo diena.

10.       Teismo posėdyje liudytoju apklaustas J. D. paaiškino, kad 2021 m. balandžio 16 d. įsidarbino pas atsakovę, buvo pardavimų padalinio vadovas, valdybos narys iki 2023 m. liepos mėnesio. Su ieškovu dirbo kartu ir ieškovą žinojo, nes jis vieną kartą per mėnesį pristatinėjo savo srities ataskaitas. 2023 m. per eilinį valdybos posėdį gavo medžiagą ir sprendimo projektą dėl Kapitalo rinkų ir iždo departamento naikinimo. Visi tam pritarė, nes minėto departamento funkcijos nebuvo aktualios atsakovei dėl vykdomų specializuotų funkcijų, atitinkamai Kapitalo rinkų ir iždo departamentas nebuvo reikalingas. Atsakovė nevykdė investavimo paslaugos. Tikslas turėti bendrojo banko licenciją buvo sunkiai pasiekiamas, todėl Kapitalo rinkų ir iždo departamentas nebuvo reikalingas, t. y. jis buvo per didelė našta neapibrėžtam laikui. Balsavimas vyko el. paštu, o vėliau buvo dedami PDF parašai ant sprendimo. Pokyčiai nebuvo susiję su ieškovo asmenybe.

11.       Teismo posėdyje liudytoju apklaustas E. P. paaiškino, kad nuo 2021 m. kovo mėnesio dirba pas atsakovę vyriausiuoju rizikos pareigūnu, taip pat nuo 2022 m. kovo mėnesio yra atsakovės valdybos narys. Su S. D. turėjo periodinius pokalbius dėl įmonės veiklos, tarp jų ir dėl Kapitalo rinkų ir iždo departamento naikinimo. Bankinėje praktikoje yra taip, kad iždo funkciją gali atlikti bet kuris banko padalinys, svarbu, kad būtų užtikrinama likvidumo funkcijos vykdymas. Covid pandemija sutrukdė bankui vystytis, todėl Kapitalo rinkų ir iždo departamentas tapo nereikalingu. 2023 m. vasario 3 d. pritarė pokyčiams. Smulkesniuose bankuose paprastai nėra atskiro iždo funkcijas vykdančio padalinio, o iždo funkcijas atlieka finansų departamentai.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

12.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio rašymo apsirikimai buvo ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartimi, nusprendė bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 1 920 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, nutraukti; kitus ieškovo reikalavimus tenkinti iš dalies: pripažinti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas nepagrįstai, panaikinti atsakovės 2023 m kovo 7 d. įsakymą Nr. 2023-V04, laikyti, kad ieškovo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; negrąžinti ieškovo į darbą pas atsakovę; priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 37 851,70 Eur (į sumą įskaičiuoti visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą; priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 5 440 Eur (į sumą įskaičiuoti visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją; priteisti atsakovės naudai iš ieškovo 4 505,64 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje šalių reikalavimus ir prašymus atmesti; priteisti valstybei iš atsakovės 984 Eur žyminio mokesčio.

12.1.       Teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, be kita ko laikė, kad ieškovo pareigybė buvo įsteigta ir veikė Kapitalo rinkų ir iždo departamente, t. y. ieškovas buvo vieno iš minėto departamento – Iždo skyriaus vadovas. Teismas apibrėžė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai dėl struktūrinių pertvarkymų atleido ieškovą, ar pagrįstai nesiūlė laisvų darbo pareigų, atitinkamai, ar ieškovui, kaip darbuotojui, turi būti priteisiamas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, kompensacija ir neturtinė žala.

12.2.       Teismas sprendė, kad ieškovo pirmasis reikalavimas – pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, tenkintinas, nes, nors atsakovė vykdė darbo organizavimo pakeitimus, tačiau nesiūlė ieškovui laisvų darbo pareigų, nevykdė pareigos ieškoti galimybių perkelti ieškovą į kitas pareigas, atsakovės informacija apie laisvas darbo vietas ieškovui nebuvo išsami ir suprantama. Teismas vertino, kad darbdavio/atsakovės vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, dėl kurių buvo panaikinta ieškovo/darbuotojo pareigybė, buvo realūs. Nors ieškovas įrodinėjo, kad jo pareigybė buvo panaikinta vien todėl, kad jis neįtiko vienam iš atsakovo vadovų E. C., tačiau tokie ieškovo vertinimai yra nepagrįsti. Teismas nustatė, kad E. C. bendravimas su ieškovu buvo dalykiškas, jo negalima vertinti, kaip turinčio nusiteikimą atleisti būtent ieškovą. Tas pats pasakytina ir apie kitų atsakovės atstovų – Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovės ir administracijos vadovo bendravimą su ieškovu, t. y. tai, kad Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė 2023 m. sausio 12 ir 17 d. bendravo su ieškovu dėl darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu, niekaip savaime neįrodo, kad atsakovė vėliau negalėjo atlikti darbo organizavimo pakeitimų ir panaikinti ieškovo pareigybę arba kad Kapitalo rinkų ir iždo departamento naikinimas buvo vien dėl to, kad atleisti ieškovą. Teismas be kita pažymėjo, jog tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kada atsakovės valdybos nariai realiai pasirašė 2023 m. vasario 3 d. valdybos sprendimą dėl Kapitalo rinkų ir iždo departamento, nepaneigia, kad struktūriniai pakeitimai buvo realiai atlikti, nes jiems, kaip nustatyta, 2023 m. vasario 3 d. pritarė visi valdybos nariai. Kitaip sakant 2023 m. vasario 3 d. valdybos sprendimo dėl Kapitalo rinkų ir iždo departamento panaikinimo formos trūkumai, negali paneigti jo turinio, minėtas valdybos sprendimas nėra užginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne.

12.3.       Teismas nustatė, kad buvo laikytasi ieškovo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų. Teismas vertino, jog netaikytina sąlyga laikytis atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų. Buvo panaikinta tik ieškovo pareigybė, todėl nesant atleidžiamų bent dviejų darbuotojų, nėra pagrindo vertinti, ar buvo laikytasi DK 57 straipsnio 3 dalies sąlygos. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad jis visų pirma turėjo būti perkeltas į Operacijų departamentą ir tik tada sprendžiama, kurio iš darbuotojų funkcija tapo perteklinė, nes tai laikytina organizaciniu sprendimu, kurį, kaip minėta, gali priimti tik pats darbdavys.

12.4.       Teismas sprendė, kad atsakovė neketino taikyti ir nesilaikė DK 57 straipsnio 2 dalies sąlygos – laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos siūlyti, vertinti ar nėra laisvų pareigų, kurias ieškovas galėtų užimti, jas siūlyti ir jam sutikus į jas perketi. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė teismui jokių darbo dokumentų, kuriais ji būtų atlikusi ieškovo vertinimą dėl galimybės skirti į kokias nors laisvas pareigas pas atsakovę, tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovė atliko ieškovo galimybių eiti tam tikras buvusias laisvas pareigas vertinimą. Teismo vertinimu, jei atsakovė būtų buvusi pakankamai racionali, rūpestinga: 2023 m. vasario 3 d. pranešime būtų nurodžiusi ieškovui, kad 2023 m. kovo 7 d. bus nutraukiama darbo sutartis, jei ieškovas jo sutikimu nebus paskirtas į laisvas pareigas, kad ieškovas iki 2023 m. vasario 28 d. turi teisę pretenduoti į laisvas pareigas, atsakovė būtų atlikusi ieškovo galimybių eiti kitas pareigas pas atsakovę vertinimą, detaliai išnagrinėjusi ieškovo kompetencijas, kvalifikaciją, vertinusi jo galimybes eiti bet kurias kitas laisvas ar atsilaisvinančias pareigas, ir visa tai pagrindusi darbo dokumentais. Aktualu ir tai, kad nėra byloje jokių duomenų ir apie tai, kad atsakovė būtų aiškinusis, kokia buvo reali ieškovo kvalifikacija, atsakovė neturėjo ir teismui nepateikė duomenų apie tai, ar ji apskritai žinojo, kokią kvalifikaciją turėjo ieškovas, nes tokius įrodymus teismui pateikė tik pats ieškovas. Teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai ieškovui nesiūlė užimti rinkodaros vadovo/vadybininko pareigų, kurios pagal atsakovę buvo laisvos nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. vasario 28 d. Teismo vertinimu, ieškovas atitiko minėtos pareigybės reikalavimą tiek dėl išsilavinimo, tiek dėl 8 metų patirties rinkodaros klausimais. Įvertinęs rinkodaros sąvoką, ieškovo pateiktus gyvenimo ir kvalifikacijos aprašymus, pagal kuriuos ieškovas įvairių bankų iždo padaliniuose buvo dirbęs daugiau nei 8 metus, teismas laikė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas būtų neturėjęs 8 metų patirties rinkodaros klausimais, t. y. ieškovas dar nuo 2005 m. atlieka rinkos analizes investicijų klausimais, prekybą užsienio valiutos produktais, strategijų siekiant gauti pelną bankui kūrimą, likvidumo stebėjimą ir valdymą, skolos priemonių valdymą, o tai, teismo vertinimu, yra kartu ir dalyvavimas rinkodaros procese. Be to, teismo vertinimu, ieškovas atitiko ir vidaus audito specialistui keliamus reikalavimus, nes minėtos pareigybės aprašyme nustatytas tik reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ekonomikos, vadybos, verslo administravimo arba teisės išsilavinimą. Ieškovas turėjo aukštojo mokslo diplomą vadybos srityje, todėl iš esmės atitiko esminį reikalavimą šiai pareigybei. Atsakovės nurodomi argumentai, kad ieškovas neva neatitiko nepriklausomumo reikalavimų yra nepagrįsti jokia bylos medžiaga. Teismas sprendė, kad nustačius bent dvi laisvas pareigybes, kurių atsakovė nepagrįstai nesiūlė ieškovui 2023 m. vasario 3 d. – 2023 m. vasario 28 d., nėra būtina plačiau nagrinėti, ar atsakovė turėjo siūlyti kitas galimai laisvas pareigybes, nes tai neturi didesnės teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui. Teismas sutiko su atsakove, kad ji ieškovui negalėjo siūlyti pareigų, kurias galima dirbti tik gyvenant Lietuvoje, nes ieškovas neturėjo leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje, tačiau byloje nenustatyta, kad aptartoms dviem darbo pareigoms eiti, reikėtų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė tinkamai neinformavo ieškovo apie esamas laisvas pareigybes. Teismas nusprendė pripažinti ieškovo atleidimą neteisėtu, negrąžinant ieškovo į pareigas, kadangi jis to neprašė.

12.5.       Ieškovo antrąjį reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už vienerius metus, teismas tenkino iš dalies, priteisiant ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už devynis mėnesius, priteistiną sumą mažinant ieškovui išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Teismas vertino, kad ieškovas iš darbo atleistas 2023 m. kovo 7 d. (byla teisme iškelta 2023 m. gegužės 3 d.) ir iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo (2024 m. sausio 9 d.) bus praėję 9 mėnesiai (jei bus nagrinėjama apeliacinėje instancijoje praeis apie 12 mėnesių (vieni metai), tokiu atveju atsakovė turėtų mokėti ieškovui apie 65 280 Eur (su visais darbuotojo mokamais mokesčiais). Teismas taip pat vertino, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme apie tris mėnesius buvo atidėtas dėl ieškovo advokato ligos ir atostogų, todėl už šį bylos nagrinėjimo laikotarpį negali būti laikoma atsakinga vien atsakovė, taip priteistina maksimali priverstinės pravaikštos suma už vienerius metus neatitiktų priteistinos sumos socialinės paskirties, šalių tarpusavio santykių pobūdžio, taip pat aplinkybių, susijusiųjų teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis, todėl ieškovui DK 218 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu priteistina suma už priverstinę pravaikštą mažintina iki devynių mėnesių. Be to ieškovui yra sumokėta 11 108,3 Eur išeitinė išmoka, kuri laikytina išmoka pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, kuri įskaitytina į sumą, priteistiną už priverstinės pravaikštos laiką, todėl prisiteistina suma už priverstinės pravaikštos laiką mažintina minėta suma. Teismas sprendė, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis už devynis mėnesius sudarytų 48 960 Eur (5 440*9), į šią sumą įskaičius ieškovui sumokėtą išeitinę išmoką 11 108,30 Eur, iš atsakovės priteistina 37 851,70 Eur už priverstinę pravaikštą.

12.6.       Teismas tenkino ir ieškovo reikalavimą priteisti vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, nustačius, kad ieškovas dirbo pas atsakovę daugiau nei du metus.

12.7.       Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 000 Eur neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo atmestinas, nes ieškovas neįrodė, kad būtent dėl atleidimo iš darbo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, kitus nepatogumus. Teismas be kita ko nustatė, kad ieškovui buvo sumokėta išeitinė išmoka, ieškovas per kelis mėnesius susirado kitą darbą, nėra duomenų apie tai, kad kaip nors būtų sumažintos ieškovo galimybės įsidarbinti, atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, realiai nepakenkta jo reputacijai. Ieškovas nors ir teigia, kad po darbo santykių nutraukimo jis patyrė stresą, nežinomybę, tačiau teismo vertinimu, tai yra įprastos pasekmės nutrūkus darbo santykiams ir nėra pagrindas konstatuoti, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos, kuri galėtų būti išreiškiama ir atlyginama tam tikru piniginiu ekvivalentu. Be to, teismo sprendimui įsiteisėjus, bus atkurta teisinė taika tarp šalių, atsakovė ieškovui turės sumokėti 43 291,70 Eur, o tai bus kartu ir pakankama neturtinė satisfakcija ieškovui dėl neteisėto atleidimo.

12.8.       Teismas nutraukė bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 1 920 Eur tiesioginių nuostolių, patirtų dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, nes ieškovas šio reikalavimo atsisakė baigiamųjų kalbų metu.

12.9.       Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas nustatė, kad yra patenkinta 60 procentų ieškovo reikalavimų. Teismas nusprendė mažinti atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį, kad jos viršija rekomenduojamus dydžius. Teismas nurodė, kad nors ir nekvestionuotina, kad atsakovės atstovai galėjo dirbti su šia civiline byla 95,5 valandas, bet minėtas valandų skaičius nesiekia nei vieno mėnesio įprasto darbo valandų skaičiaus, kuris paprastai dirbant penkių darbo dienų savaitę yra 166,4 val., o atlygis dešimt kartų viršija vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio bruto rodiklį, todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovavimo išlaidos yra neproporcingai didelės. Teismas atsižvelgė į teismų praktiką ir sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir atsakovei galimas priteisti bylinėjimosi išlaidas atstovui sumažinti 50 procentų, t. y. iki 11 264,1 Eur. Tokia suma, teismo vertinimu, labiau atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, nors ir beveik du kartus viršija ieškovo byloje patirtas atstovavimo išlaidas. Minėtą sumą sumažinęs proporcingai ieškovo patenkintų reikalavimų daliai, teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 4 505,64 Eur atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

13.       Ieškovas I. Y. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad atsakovės vykdyti struktūriniai pokyčiai naikinant Iždo departamentą buvo fiktyvūs (nebuvo realūs DK 57 straipsnio prasme), priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinę pravaikštą, lygią 65 280 Eur ir nemažinti šios sumos ieškovo gauta išeitine išmoka, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 3 000 Eur neturtinės žalos, perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

13.1.       Ieškovo manymu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad darbdavio/atsakovės vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, dėl kurių buvo panaikinta ieškovo/darbuotojo pareigybė, buvo realūs. Pažymi, kad nagrinėjant bylą buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad Iždo departamentas buvo naikinamas fiktyviai, t. y. turint vienintelį tikslą – atleisti ieškovą iš darbo. Tai pagrindžia pačių įvykių chronologija, t. y. pirmiau sekė atsakovės veiksmai nukreipti į ieškovo atleidimą ir tik po to buvo „įforminami“ tariami struktūriniai pokyčiai, kurie pagrįstų ieškovo atleidimą. Nesutinka su teismo vertinimu apie ieškovo bendravimą su atsakovės akcininku bei stebėtojų tarybos pirmininku E. C. ir atsakovės žmogiškųjų išteklių vadove. Be kita ko akcentuoja, kad pokalbiai su G. A. turi būti vertinami bendrame kontekste, o būtent: pirma, šie pokalbiai prasidėjo po 10 dienų po konflikto su valdybos pirmininku ir akcininku E. C., taigi per šias dešimt dienų kažkodėl iki tol tinkamai visas pareigas atlikęs ieškovas tapo „nereikalingu“ atsakovei, antra, per pirmą pokalbį su G. A. nebuvo paminėti jokie planuojami struktūriniai pokyčiai ir tik ieškovui nesutikus išeiti iš darbo pačiam, antro pokalbio metu buvo sugalvota daryti struktūrinius pokyčius, kad atleisti ieškovą pigiau (be 6 išeitinių) ir kas yra itin svarbu – net antro pokalbio metu neegzistavo jokie atsakovės valdybos sprendimai dėl Iždo departamento naikinimo, nes jie buvo priimti tik dar vėliau 2023 m. vasario 3 d. Dėstydamas tolesnių įvykių chronologiją, pažymi, kad tik 2023 m. vasario 3 d. atsakovės valdybos nariai apskritai buvo informuoti apie tai, kad reiktų spręsti klausimą dėl naujos atsakovės struktūros, t. y. dėl Iždo departamento panaikinimo, o pats valdybos sprendimas el. parašais pasirašytas tik 2023 m. kovo 7 d. Atsakovė jokių įrodymų apie tai, kad Iždo departamento naikinimo klausimas būtų bent aptariamas kada nors anksčiau, nepateikė. Atkreipia dėmesį į liudytojų J. D., E. P. parodymus. Ieškovo vertinimu, bylos aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė dar iki 2023 m. vasario 3 d. valdybos sprendimo buvo nusprendusi nutraukti darbo santykius su ieškovu, akivaizdžiai to siekė ir tik nepavykus priversti ieškovo išeiti savo noru, sugalvojo padaryti fiktyvius struktūrinius pokyčius, kad galėtų pateisinti ieškovo atleidimą pagal DK 57 straipsnį. Pažymi, kad visos bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepateikė jokių sprendimo, nebesiekti bendros banko licencijos, įrodymų – akcininko, stebėtojų tarybos ar valdybos sprendimo. Kaip tik priešingai, byloje apklausiami atsakovo administracijos vadovas S. D. ir kiti valdybos nariai patvirtino, kad tokių sprendimų net nėra priimta ir jie neatsispindi jokiuose valdybos protokoluose. Remdamasis teismų praktika, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti atsakovės sprendimo panaikinti Iždo departamentą tikslingumo, tačiau turėjo vertinti, ar yra įrodymų, kad atsakovės nurodytos Iždo departamento panaikinimo priežastys apskritai egzistavo. Atsakovė, kuri yra bankas, turėjo atlikti ne tik vertinimą, siekiant nustatyti, kokios būtų Iždo departamento panaikinimo pasekmės (kiek būtų sutaupyta ir pan.), tačiau vertinant tą aplinkybę, kad banke veikia Operacijų departamentas, kurio darbuotojų atliekamas funkcijas galėjo atlikti ir ieškovas (dėl to ginčo byloje nėra, juolab, kad pati atsakovė teigia neva dalį ieškovo funkcijų perdavė Operacijų departamento darbuotojui K. Y.), atsakovė turėjo vertinti galimybes atlikti platesnius struktūrinius pokyčius, galimai pervedant ieškovą į Operacijų departamentą ir tada vertinant bendrai, kurie Operacijų departamento darbuotojai (įskaitant ieškovą) yra reikalingi, kaip jiems paskirstyti funkcijas, ir kt. Be to, anot ieškovo, atsakovės struktūrinių pokyčių fiktyvumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad pagal DK 169 straipsnio 1 dalį, banke turėjo būti sudaryta darbo taryba ir pagal DK 205 straipsnio 1 dalį iki 2023 m. balandžio 1 d. atsakovė turėjo pateikti darbo tarybai pranešimą apie struktūrinius pokyčius, apie užimtumo pokyčius, darbuotojų skaičių kategorijas. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad darbo taryba banke net nėra įsteigta, kas reiškia, kad minėtas pranešimas darbo tarybai apskritai nebuvo teiktas. Viena iš struktūrinių pokyčių fiktyvumą patvirtinančių aplinkybių yra kito darbuotojo, kuris atliktų tą pačią funkciją, priėmimas. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė po ieškovo atleidimo iš darbo įdarbino net 11 darbuotojų (finansų analitikų, finansų ir investicijų konsultantų, kredito ir paskolų specialistų, apskaitos specialistų), kurie daugiau ar mažiau galėjo atlikti ieškovo funkcijas. Akcentuoja atsakovės sudarytą darbo sutartį su O. D., S. C.

13.2.       Nesutinka su teismo atliktu ieškovui paskaičiuotos išeitinės išmokos įskaitymu į priteistą kompensaciją už pravaikštos laiką, akcentuodamas, kad teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika. Pažymi, kad kasacinis teismas 2015 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015 išaiškino, kad kai darbuotojas nėra grąžinamas į darbą, išeitinė išmoka nėra įskaitoma į vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laikotarpį, o 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 76 punkte Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tik papildomai paaiškino, kad tokia išvada padaryta tuo atveju, kai darbuotojas nėra grąžinamas į darbą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovui mokėtinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį iš jos atimdamas ieškovo gautą išeitinę kompensaciją.

13.3.       Nurodo, jog nesutinka ir su teismo pozicija dėl priteistos sumažintos kompensacijos dydžio už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Atkreipia dėmesį, kad ieškovo advokatas buvo nedarbingas ne 3 mėnesius, o 2 mėnesius. Taip pat mano, jog negalima teigti, kad, jeigu ieškovo advokatas būtų buvęs darbingas tuos du mėnesius, tai bylos nagrinėjimas būtų užtrukęs trumpiau, kadangi po 2023 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdžio buvo rengiama eilė kitų posėdžių, apklausti dar du papildomi liudytojai, reikalaujama didelės apimties informacija iš Sodros (kurios atsakovė geranoriškai neteikė), gauti didelės apimties atsakovo paaiškinimai ir pan. Akcentuoja ir tą aplinkybę, kad bent keliuose teismo posėdžiuose teismas atkreipė atsakovės dėmesį, kad ji nebendradarbiauja su teismu ir ieškovu, nepateikia visų reikiamų dokumentų iš karto ir pan. Galiausiai pažymi, kad pats procesas buvo apsunkintas dėl objektyvios aplinkybės – ieškovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir jam buvo reikalingas vertėjas, kuris vertė į anglų kalbą dėl ko objektyviai reikėjo teismui perklausti, kaip ir ar teisingai pats ieškovas suprato, ko klausiama, kas atsakoma ir pan. Mano, kad pirmosios instancijos teismas apskritai be pagrindo dviejų mėnesių ieškovo advokato nedarbingumą bylos nagrinėjimo metu laiko kaip tinkama priežastimi mažinti ieškovui priteistą kompensaciją. Ieškovo manymu, reikia atsižvelgti į tai, kad kaip ir pripažino teismas, būtent atsakovė neteisėtai atleido darbuotoją iš darbo, o ieškovas kreipdamasis į advokatą ir vėliau į Darbo ginčų komisiją ir teismą tik pagrįstai gynė savo teises. Pažymi, kad, vertinant, ar priteista kompensacija kaip nors pažeis atsakovės interesus reiktų atsižvelgti į tai, kad atsakovė yra bankas, t. y. stipri ir stabili finansinė institucija, kurios mokumui ar įsipareigojimų vykdymui neturės jokios įtakos ar bus priteista 9 ar 12 vidutinių darbo užmokesčių kompensacija. Kita vertus, ta pati atsakovė savo advokatams šioje byloje išleido 22 528,20 Eur, kas rodo, kad atsakovė neturi jokių finansinių sunkumų. Prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti ne 9 mėnesių, o pilnai DK 218 straipsnio 4 dalyje leidžiamą 12 mėnesių kompensaciją už priverstinį pravaikštos laiką.

13.4.       Nesutikdamas su teismo sprendimu dėl neturtinės žalos, akcentuoja bendravimo su G. A. aplinkybes, pažymi, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas išeiti iš darbo savo noru. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas kaip apeliacinė instancija yra nagrinėjęs tos pačios atsakovės ir kito buvusio darbuotojo darbo ginčą ir 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-850-861/2022, pripažino, kad dėl neteisėto atleidimo atsakovė turi sumokėti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą darbuotojui. Pažymi, kad 1 000 Eur darbuotojo neturtinę žalą teismas vertino vien tik dėl tokių aplinkybių, kaip: darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta neteisėtai, nesant tam teisinio pagrindo, ieškovas buvusioje darbovietėje užėmė pakankamai aukštas pareigas, ieškovas dėl šio darbo persikėlė dirbti ir gyventi į Lietuvą. Tuo tarpu šioje byloje susiklostė situacija, kad ieškovas pas atsakovę dirbo 3 metus, taip pat užėmė aukštas pareigas (buvo Iždo departamento vadovas), buvo neteisėtai nutraukta darbo sutartis, ieškovas buvo atleistas darant psichologinį spaudimą siekiant, kad pats parašytų prašymą atleisti jį iš darbo, turėjo pereiti į gerokai mažiau apmokamą darbą, kad išlaikytų savo motiną ir sūnėną, t. y. šioje byloje neturtinę žalą pagrindžiančios aplinkybės yra gerokai „rimtesnės“, todėl laikantis teisingumo principo neturtinė žala turėtų būti vertinama daugiau nei minėtos bylos atveju. Ieškovo vertinimu, jam iš atsakovės priteistina 3 000 Eur neturtinė žala, kuri laikytina proporcinga ieškovo išgyvenimams dėl neteisėto atleidimo.

13.5.       Kritiškai vertindamas teismo sprendimą dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, nurodo, jog nesutinka, kad teismo sprendimu buvo patenkinta tik 60 procentų ieškinio reikalavimų. Anot ieškovo, šis procentas gautas aritmetiškai teismui suskaičiavus, kad iš 5 ieškinio reikalavimų buvo patenkinti 3, tačiau toks skaičiavimo būdas visiškai neatitinka bylos esmės. Atsižvelgdamas į priteistas sumas, mano, kad buvo patenkinta 89 procentai ieškovo reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5 873,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, kadangi toks prašymas byloje nebuvo pareikštas. Pastebėdamas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš dalies atsižvelgdamas į ieškovo argumentus, sumažino atsakovės prašomos priteisti sumos dydį per pusę, tačiau teismas visiškai neaptarė kitų ieškovo baigiamojoje kalboje nurodytų argumentų dėl atsakovės patirtų nepagrįstai didelių bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, kad atsakovė byloje nepateikė teisinių paslaugų teikimo sutarties, kurioje matytųsi paslaugų teikimo įkainiai. Pagal atsakovės pateiktas sąskaitas faktūras ir jose nurodytus duomenis, atsakovės atstovų paslaugų teikimo valandiniai įkainiai kiekvienoje sąskaitoje skiriasi. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos, nes nurodomas darbo atlikimo laikas yra nerealus. Pavyzdžiui, 2023 m. spalio 30 d. sąskaitoje nurodyta, kad 18 valandų darbo atsakovės atstovas sugaišo rengdamas rašytinius paaiškinimus, kurie nėra nei itin sudėtingi ar ypatingai ilgi. 2023 m. spalio 30 d. sąskaitoje nurodytos išlaidos dėl 2023 m. spalio 31 d. teismo posėdžio. Pažymėtina, kad minėtas teismo posėdis truko apie 5,5 valandų gryno laiko (išskaičiavus pietų pertrauką). Tačiau atsakovės pateiktoje minėtoje sąskaitoje kažkodėl nurodyta, kad atsakovei suteikta paslauga įvertinta 12 val. nurodant, kad buvo rengiamasi baigiamajai kalbai ir buvo atstovaujama teismo posėdyje. Taip pat mano, kad šios bylos sudėtingumas nebuvo toks, kad atsakovei būtų buvęs poreikis pasitelkti du atstovus. Atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi turi būti mažinamos vieno iš atstovų išlaidų suma, nes, pavyzdžiui, už dalyvavimą 2023 m. rugsėjo 7 d. posėdyje ieškovė prašo atlyginti abiejų atstovų išlaidas. Akcentuoja, kad byloje teiktas tik vienas pagrindinis procesinis dokumentas, t. y. atsiliepimas į ieškinį. Daugiau atsakovė teikė tik prašymus prijungti papildomus įrodymus, įvairius rašytinius paaiškinimus ir vykdė teismo įpareigojimus pateikti dokumentus ar duomenis. Prašomas priteisti išlaidų kiekis yra neproporcingas bylos sudėtingumui ir joje teiktų procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį) kiekiui bei turiniui. Labiausiai pati atsakovė yra atsakinga už savo patirtas išlaidas dėl savo pasirinktos bylinėjimosi taktikos, t. y. neteikti visų duomenų iš karto. Mano, kad byloje nagrinėjami klausimai dėl neteisėto atleidimo iš darbo nebuvo savo esme tokie sudėtingi, kad pateisintų tokias neįprastai dideles atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14.       Atsakovė UAB European Merchant Bank taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti ginčą iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

14.1.       Nurodo, kad skundą teikia tik toje dalyje, kurioje teismas nurodė, jog atsakovė neketino taikyti ir nesilaikė DK 57 straipsnio 2 dalies sąlygos – laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos siūlyti, vertinti ar nėra laisvų pareigų, kurias ieškovas galėtų užimti, jas siūlyti ir jam sutikus į jas perkelti; taip pat skundžia ir sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.

14.2.       Apeliantės vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas galėjo būti perkeltas į laisvas rinkodaros vadovo ir vidaus audito specialistų pareigas. Pažymi, kad kandidatams į abi buvusias laisvas darbo vietas, tiek pats darbdavys, tiek jo veiklą (bankų veiklą) reglamentuojantys teisės aktai kėlė tam tikrus reikalavimus. Teismas ginčijame sprendime netinkamai konstatavo, jog ieškovas tuos kvalifikacinius reikalavimus atitiko. Tokiu sprendimu, teismas apribojo darbdavio teisę pačiam priimti ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje. Teismas ėmė pats nustatinėti kvalifikacinius reikalavimus atsakovės darbuotojams, pats vertinti, ar kandidatų turima patirtis atitinka darbdavio keliamus reikalavimus.

14.3.       Pasisakydama dėl rinkodaros vadybininko darbo vietos, nesutinka su teismo vertinimu dėl reikalingos ieškovo patirties rinkodaros srityje turėjimo. Teismo padarytą išvadą laiko nelogiška ir neteisinga, nes beveik visi atsakovės, kaip banko, darbuotojai yra susiję su rinkomis, valiutomis ir pan., todėl remiantis tokiu teismo aiškinimu kiekvienas banke dirbantis asmuo gali būti rinkodaros vadovas/specialistas. Kadangi Iždo departamentas nebuvo išvystytas, ieškovo pozicija net neturėjo pareigybių aprašymo. Visos funkcijos, kurias vykdė ieškovas yra aptartos atsakovės kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktame 2023 m. vasario 20 d. elektroniniame laiške, kuriame nurodytos ieškovo funkcijos ir prašymas jas perduoti kitam darbuotojui. Šiame laiške nieko, kas būtų susiję su rinkodara, komunikacija ar viešaisiais ryšiais, nėra ir negalėjo būti. Pažymi, kad Iždo skyriaus funkcijos ir tikslas yra grynųjų pinigų ir likvidumo valdymas su trumpalaikiais ir ilgalaikio finansavimo sprendimais, valiutų kursų ir palūkanų normų rizikos valdymas ir investavimas. Tuo tarpu rinkodaros skyrius turi vykdyti, koordinuoti ir stebėti visą banko rinkodaros, ryšių su visuomene strategiją ir veiklą. Teismas vadovaudamasis „Vikipedijos“ duomenimis, tačiau ne pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais dėl reikiamos kvalifikacijos, nustatė nieko bendro su rinkodara susijusio darbuotojo tinkamumą atlikti rinkodaros vadovo/specialisto pareigas.

14.4.       Akcentuoja, kad teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė į buvusio atsakovės darbuotojo ir valdybos nario, kuris buvo atsakingas už Rinkodaros skyrių, liudijimą. Liudytojas J. D., duodamas paaiškinus posėdžio metu, nurodė, jog jis kaip vadovas buvo atsakingas už Marketingo departamentą ir priėmė į darbą marketingo specialistą D. I. Liudytojas parodė, jog esminis reikalavimas į šią pareigybę buvo patirtis dirbant reklamoje, marketinge su bankais ir su Fintech įmonėmis. Liudytojas nurodė, jog ieškovas niekada neatliko jokių su marketingu susijusių funkcijų. Liudytojas nurodė, jog jokio Marketingo poskyrio ieškovo skyriuje ir departamente niekada nebuvo. Teismas nepasisakė ir nevertino ir ieškovo pateikto gyvenimo aprašymo, kuriame nieko bendro su rinkodaros klausimais nėra. Kokia ieškovo specialybė pagal išsilavinimą, net nėra aišku, tik matyti, jog jis baigęs (duomenys neskelbtini).

14.5.       Nurodo, jog kreipėsi į Lietuvos marketingo asociaciją, dėl marketingo specialistams keliamų reikalavimų. Asociacija nurodė, jog priklausydama Europos marketingo konfederacijai, vadovaujasi Europos marketingo konfederacijos marketingo profesijos kompetencijų ir gebėjimų standartais, parengtu marketingo kompetencijų žemėlapiu bei Europos Komisijos ESCO klasifikacijoje nurodytomis marketingo profesinių įgūdžių ir gebėjimų sritimis. Asociacijos teigimu, ieškovo patirtis rinkodaros, komunikacijos ar viešųjų ryšių srityje yra labai ribota arba galima teigti, jog iš viso nėra ir jis negalėtų tinkamai vykdyti šios pareigybės funkcijų.

14.6.       Nesutikdama su teismo pozicija dėl ieškovo tinkamumo vidaus audito specialisto pareigoms, pažymi, kad teismas visiškai ignoravo atsakovės nurodytas aplinkybes, jog atsakovė, perkėlusi ieškovą į šią poziciją, būtų pažeidusi Lietuvos banko valdybos nutarimą „Dėl banko vidaus audito organizavimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“. Laiko nepagrįsta teismo išvadą, jog pareigybės aprašyme (2.3 punktas) nustatytas tik reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ekonomikos, vadybos, verslo administravimo arba teisės išsilavinimą. Atkreipia dėmesį, kad vidaus audito pareigybių aprašymo 2.4 punkte yra nurodyta „Nepriklausomumas ir objektyvumas yra labai svarbūs audito funkcijai. Vidaus audito specialistai siekia atlikti auditą vadovaudamiesi geriausia vidaus audito praktika ir profesiniais standartais. Vidaus audito specialistai yra nepriklausomi nuo kasdienės Banko veiklos ir neprisiima nei verslo, nei veiklos atsakomybės“. Pareigybių 2.6. punkte nustatyta, jog „Vidaus audito specialistai netikrina veiklos ar funkcijos, kurioje jie anksčiau buvo atsakingi už proceso, sistemos ar kontrolės procedūrų kūrimą ar veikimą, dirbo joje per pastaruosius 12 mėnesių ar yra susiję su ja kitais būdais, kurie sukeltų interesų konfliktą“. Šios pareigybių nuostatos reiškia, jog banko darbuotojai, kurie ankščiau dirbo banke, neatitinka nepriklausomumo kriterijaus. Ieškovas buvo vienintelis darbuotojas Kapitalo rinkų ir Iždo departamente. Ieškovas negalėjo būti paskirtas auditoriumi, nes jam būtų tekę audituoti savo paties darbą, tai pažymėta ir pareigybių aprašyme. Į audito specialisto vietą yra priimami banke ankščiau nedirbę asmenys, kurie yra nepriklausomi. Ieškovui atliekant audito pareigas kiltų didelis interesų konfliktas, nes jis audituotų sritis susijusias su bet kokiais darbais, projektais ar procesų veikimu, sistemomis ar kontrolės procedūromis ir t. t., kuriuose jis dirbo ar dalyvavo ankstesniais metais, todėl, atsižvelgiant į visus pirmiau minėtus veiksnius, perkelti jo į vidaus auditoriaus pareigas nebuvo jokios galimybės ir tai ieškovui buvo puikiai žinoma, nes jis ir žinodamas apie laisvą vietą į ją neteikė savo kandidatūros. Be pareigybių aprašymo esminio neatitikimo yra svarbūs ir reikalavimai nurodyti darbo skelbime. Į šias pareigas asmenims keliami kvalifikaciniai reikalavimai: „ 1-3 metų darbo patirtis vidaus audito, vidaus kontrolės arba rizikos srityse“, „Praktinis tarptautinių apskaitos standartų, rizikos sistemų, COSO, vidaus kontrolės kūrimo ir testavimo supratimas“. Ieškovas neturi visiškai jokios patirties audito srityje ir šį faktą patvirtina jo gyvenimo aprašymas, bei duomenys apie jo vykdytas funkcijas Iždo departamente.

14.7.       Nesutinka ir su teismo pozicija dėl netinkamo ieškovo informavimo apie laisvas darbo vietas. Atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog informacija apie turimas laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu. Mano, kad teismas netinkamai vertino paties ieškovo duotus parodymus. Pažymi, kad ieškovas duodamas paaiškinimus nurodė, jog apie visas laisvas darbo vietas jis žinojo ir buvo informuotas atsakovės darbuotojos G. A., per susirašinėjimo programą „Teems“. Ieškovas nurodė, jog nekandidatavo, nes buvo susitelkęs į savo teisių gynimo būdą. Ieškovas patikslino, jog norėjo gauti tinkamą išeitinę išmoką, o ne dirbti kitoje pozicijoje. Atsižvelgiant į tokią ieškovo poziciją yra aišku, jog ieškovas puikiai suprato, jog laisvos pozicijos jam netinka ir jis jų nenorėjo. Be to, ir ieškovo kreipimasis į darbo ginčų komisiją dar nenutrūkus darbo santykiams su atsakove neginčijamai patvirtina, jog jis žinojo apie galimybę kandidatuoti į laisvas vietas, o konkrečiai apie jas jis buvo informuotas per susirašinėjimo programą „Teems“.

14.8.       Kritiškai vertina teismo sprendimą ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Mano, kad atsakovės patirtos išlaidos buvo nepagrįstai sumažintos 50 procentų. Atkreipia dėmesį į bylos apimtį, sudėtingumą. Pažymi, kad patirtos išlaidos neviršija rekomenduotinų dydžių. Atsakovės vertinimu, teismas nepagrįstai gretino patirtas išlaidas ir su vidutiniu darbo užmokesčiu; nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimais, bei teismų praktika sprendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimus.

15.       Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, jog su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais motyvais.

15.1.       Pažymi, kad ieškovo pateikiama įvykių chronologija niekaip nepatvirtina struktūrinių pokyčių fiktyvumo, be to yra netinkamai interpretuojama. Atsakovė panaikino Kapitalo rinkų ir Iždo departamentą, kuriame ieškovas buvo vienintelis darbuotojas ir dėl to ieškovo darbo funkcija atsakovei tapo perteklinė ir buvo perskirta vykdyti kitam darbuotojui. Be kita ko pažymi, jog tarp atsakovės ir ieškovo, jam vykdant darbo funkcijas, nebuvo kilę jokie nesutarimai. Visi liudytojai patvirtino, jog priekaištų ieškovui kaip darbuotojui neturėjo ir jam priskirtas funkcijas jis vykdė tinkamai. Pats ieškovas posėdžio metu patvirtino, jog jo darbo kokybė nebuvo atleidimo priežastis ir jam tai nurodė tiek G. A., tiek S. D. Be to, jog naikinama ieškovo darbo vieta, ieškovas buvo informuotas dar likus dviem savaitėm iki oficialaus valdybos sprendimo. Vėliau kaip reikalauja DK, atsakovė įteikė rašytinį pranešimą ieškovui apie darbo sutarties nutraukimą. Atsakovė neturėjo pareigos atskleisti darbuotojui informacijos apie galimus struktūrinius pokyčius. Pažymi, kad ieškovas ignoruoja ir liudytojų paaiškinimus, kurie nuosekliai patvirtino struktūrinių pokyčių esmę ir priežastis.

15.2.       Nesutinka su ieškovo pozicija, kad teismas nevertino to, jog struktūriniai pokyčiai priimti dėl vieno Iždo ir Kapitalo rinkų departamento, o ne kartu su giminingu Operacijų departamentu. Pažymi, jog valdyba priėmė sprendimą panaikinti Iždo ir Operacijų departamentą, kuriame dirbo vienintelis darbuotojas. Operacijų skyriuje nebuvo atlikti jokie struktūriniai pokyčiai, nepriimti jokie papildomi darbuotojai, neįsteigtos jokios papildomos pareigybės ir pan. Atsakovė kaip darbdavys pati sprendžia dėl savo struktūros, veiklos krypties ir pan. Be kita ko pažymi, kad darbo tarybos įmonėje nėra; apie savo struktūrinius pokyčius pranešti niekam neprivalo. Nesutinka ir su ieškovo argumentu, jog jo funkcijų vykdymui buvo priimtas naujas darbuotojas O. D. Pažymi, jog visas ieškovo funkcijas perėmė kitas darbuotojas K. Y. Tai patvirtina ir įrodymai: 1) 2023 m. vasario 20 d. elektroninis laiškas, kuriame yra aiškiai nurodyta, jog ieškovas savo atliktas funkcijas perduoda K. Y.; administracijos vadovo įsakymas dėl funkcijų perdavimo, kuriame nuspręsta: Kapitalo rinkų ir Iždo departamento funkcijas perduoti Operacijų departamentui, o vyresniojo Iždo vadybininko I. Y. funkcijas perduoti K. Y.; ieškovas pats duodamas paaiškinimus nurodė, jog būtent šis asmuo ir pavaduodavo ieškovą, jo nebuvimo darbe atvejais ir jis perėmė iš ieškovo jo pareigas; atsakovės valdybos nariai, kurie buvo apklausti teisme patvirtino, jog funkcijas perėmė būtent šis darbuotojas ir jas sėkmingai vykdo.

15.3.       Nesutikdama su ieškovo pozicija dėl nepagrįstai įskaitytos išeitinės išmokos į sumą, priteistą už priverstinės pravaikštos laiką, pažymi, kad ieškovo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje teismas analizavo teisės normas, kurios šiuo metu negalioja. Mano, kad jei teismas neįskaitytų darbdavio darbuotojui išmokėtos išeitinės išmokos į pagal DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas ir priteistinas sumas, darbuotojas nepagrįstai praturėtų darbdavio sąskaita. Taip pat nesutinka su ieškovo pozicija dėl be pagrindo sumažintos priteistos vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinę pravaikštą iki 9 mėn. Palaiko teismo motyvus dėl bylos nagrinėjimo trukmės dėl ieškovo procesinio elgesio. Atkreipia dėmesį, kad ieškovas jau 2023 m. gegužės 8 d. sudarė naują darbo sutartį, dirbo ir gavo pajamas. Be to, priteisiamomis išmokos yra kompensuojama darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirti praradimai.

15.4.       Akcentuoja, kad šiuo atveju darbo sutartis buvo nutraukta niekaip ieškovo nediskredituojančiu pagrindu, niekaip nepakenkiant jo reputacijai, jo galimybės konkuruoti darbo rinkoje niekaip nesumažėjo, jis surado darbą tokioje pačioje pozicijoje, kurioje dirbo pas atsakovę. Apeliantės vertinimu, ieškovas nepateikia nė vieno argumento ir/ar įrodymo apie tariamai patirtą neturtinę žalą. Taip pat nesutinka su ieškovo argumentais dėl teismo netinkamai nustatytos proporcijos tarp patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų, sprendžiant dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų.

16.       Ieškovas pateiktame atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bei atsisakyti priimti su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą „2024-01-05 Lietuvos marketingo asociacijos LIMA atsakymą į 2023-12-21 atsakovo atstovų paklausimą“. Savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais motyvais.

16.1.       Dėl laisvų pareigų buvimo akcentuoja, kad teismo posėdžio metu apklausiama atsakovės darbuotoja, atsakinga už žmogiškuosius išteklius, G. A. ne kartą patvirtino, kad tuo metu, kai buvo vykdoma ieškovo atleidimo procedūra, bankas ieškojo darbuotojų į visas 8 pozicijas, nurodytas 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovės prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo (įskaitant vidaus audito specialisto vietą). Atsakovė savo paaiškinimuose ne kartą ignoravo šią esminę aplinkybę, t. y. visur rašytiniuose dokumentuose laikėsi pozicijos, kad neva G. A. to nesakė ir laisvos vietos buvo tik vidaus audito ir DevOps specialisto. Ieškovas 2023 m. spalio 16 d. pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus, kuriuose detaliai pagrindė savo kvalifikacijos atitikimą 7 pozicijoms (visos išskyrus DevOps specialistas). Sutinka su teismo vertinimu dėl jo (ieškovo) atitikimo rinkodaros vadovo/vadybininko, vidaus audito specialisto pareigoms.

16.2.       Atkreipia dėmesį, kad nors kaip patvirtino atsakovės žmogiškųjų išteklių vadovė G. A. buvo ieškoma darbuotojų į visas aukščiau nurodytas 8 (įskaitant vidaus audito specialisto poziciją) pozicijas, tačiau nei žodžiu, nei raštu ieškovui nebuvo pasiūlyta užimti nei vieną iš šių pozicijų. Ieškovas net nežinojo, kad atsakovė ieško darbuotojų į šias pozicijas. Atsakovė 2023 m. spalio 12 d. pateikė iškarpą iš vidinės banko Teams programos, kurioje pateiktos nuorodos į du darbo skelbimus, t. y. vidaus audito specialisto ir DevOps inžinerijos specialisto. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kokia nors informacija ar skelbimas dėl rinkodaros vadovo/vadybininko pareigų būtų patalpintas bent toje pačioje Teams programoje ar apie jį ieškovas būtų sužinojęs kaip nors kitaip. Jokių duomenų, kad ieškovas būtų informuotas apie kitas pareigas, į kurias ieškoma darbuotojų, t. y. Vyresnysis ryšių vadybininkas, Pinigų plovimo ataskaitas teikiantis pareigūnas, Riziką ribojančios rizikos vadybininkas, Projektų vadovas, Operacijų vyresnysis specialistas, byloje nepateikta. Kaip nurodė, apklausiamas teismo posėdžio metu ieškovas, jis būtų sutikęs dirbti toliau banke, jeigu būtų žinojęs apie laisvas vietas. Pažymi, kad toks informavimas neatitinka kasacinio teismo reikalavimų dėl informacijos išsamumo ir suprantamumo. Susirašinėjimo kanalas Teams buvo skirtas dalijimuisi apie visokias banko naujienas (ne tik darbo skelbimus) ir dalyvavimas jame nebuvo privalomas. Kita vertus, kaip ir susirašinėjant per įprastas programėles (Viber, Whattsapp ir pan.) labai lengva nepastebėti tokios informacijos, jeigu susirašinėjimas yra intensyvus, nes informacija vis papildoma. Be to, ieškovas matė, kad bankas visaip siekia nutraukti su juo darbo sutartį, todėl jam nei į galvą neatėjo, kad bankas būtų sutikęs jį priimti į minėtą darbo vietą.

16.3.       Nesutinka su atsakovės argumentais dėl nepagrįstai sumažintų jos bylinėjimosi išlaidų dydžio. Pažymi, kad atsakovė byloje nepateikė teisinių paslaugų teikimo sutarties, kurioje matytųsi paslaugų teikimo įkainiai. Mano, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos, nes nurodomas darbo atlikimo laikas yra nerealus. Pavyzdžiui, 2023 m. spalio 30 d. sąskaitoje nurodyta, kad 18 valandų darbo atsakovės atstovas sugaišo rengdamas „Rašytinius paaiškinimus teismui dėl naujai priimtinų darbuotojų ir laisvų pozicijų“, kas iš principo reiškia, kad rašytinių paaiškinimų teismui parengimas yra įkainotas bendra 3 893,18 Eur suma (216,29 x 18). Atkreipia dėmesį į 2023 m. spalio 31 d. teismo posėdžio trukmę paskaičiuotos teisinių paslaugų kainos kontekste. Ieškovo vertinimu, ir šios bylos sudėtingumas nebuvo toks, kad atsakovei būtų buvęs poreikis pasitelkti du atstovus – advokatus, už kurių suteiktas paslaugas prašoma atlyginti iš ieškovo. Mano, kad prašomas priteisti išlaidų kiekis yra neproporcingas bylos sudėtingumui ir joje teiktų procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį) kiekiui bei turiniui.

 

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

 

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

19.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

20.       Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2020 m. birželio 3 d. buvo sudaryta neterminuota nuotolinio darbo sutartis, pagal kurią ieškovas pas atsakovę dirbo iždo vadovo pareigose. Darbo sutartyje be kita ko buvo nustatyta, kad ji gali būti nutraukta Lietuvos įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka. Ieškovo pareigybė buvo įsteigta ir veikė Kapitalo rinkų ir iždo departamente.

21.       Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad ieškovas 2023 m. sausio 2 d. elektroniniu paštu darbo reikalais bendravo su vienu iš įmonės akcininkų E. C., vėliau 2023 m. sausio 12 d. su ieškovu nuotoliniu būdu bendravo atsakovės Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadovė G. A. dėl galimybės nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, po ko, 2023 m. sausio 17 d. pokalbio metu ieškovui buvo pranešta apie ketinimą panaikinti departamentą, kuriame jis dirba, atitinkamai atleidžiat ieškovą iš pareigų. 2023 m. vasario 3 d. atsakovės valdyba priėmė sprendimą pakeisti Banko organizacinę struktūrą, panaikinant Kapitalo rinkų ir iždo departamentą; pavesti administracijos vadovui organizuoti šių funkcijų integravimą į kitus Banko departamentus; nustatyti, kad naujoji Banko organizacinė struktūra įsigalioja nuo 2023 m. kovo 7 d. Vadovaudamasis minėtu valdybos sprendimu, atsakovės administracijos vadovas 2023 m. vasario 3 d. priėmė įsakymą „Dėl funkcijų perdavimo ir paskyrimo“, kuriuo nusprendė perduoti Kapitalų rinkų ir iždo departamento vykdytas funkcijas Operacijų departamentui, vyresniojo iždo vadybininko funkcijas, kurias vykdė ieškovas, perduoti K. Y. Tos pačios dienos, t. y. 2023 m. vasario 3 d. pranešimu, atsakovė informavo ieškovą apie šalių darbo sutarties nutraukimą nuo 2023 m. kovo 7 d., DK 57 straipsnio pagrindu, dėl planuojamų įgyvendinti struktūrinių pokyčių, susijusių su procesų ir kaštų optimizavimu, kartu be kita ko informuojant, kad nutraukiant darbo sutartį minėtu pagrindu, darbuotojui išmokama dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. 2023 m. kovo 7 d. atsakovės administracijos vadovas priėmė įsakymą „Dėl struktūrinių pakeitimų ir suplanuoto darbo santykių nutraukimo“, kuriuo nutarė nuo 2023 m. kovo 7 d. nutraukti darbo sutartį, sudarytą su ieškovu, nustatyti, kad paskutinė jo darbo diena yra 2023 m. kovo 7 d.

22.       Ieškovui 2023 m. kovo 1 d. prašymu dėl neteisėto atleidimo kreipusis į Darbo ginčų komisiją, prašant panaikinti atsakovės 2023 m. vasario 3 d. pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą kaip neteisėtą, pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti jį į darbą; priteisti (įpareigoti išmokėti) ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, Darbo ginčų komisija 2023 m. kovo 28 d. ieškovo prašymą atmetė. Ieškovui su reikalavimais atsakovei dėl neteisėto jo atleidimo iš darbo, kreipusis į teismą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, nors ir laikęs atsakovės struktūrinius pokyčius realiais, ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nustatęs, kad atsakovė nesiūlė ieškovui laisvų darbo pareigų, nevykdė pareigos ieškoti galimybių perkelti ieškovą į kitas pareigas, atitinkamai nusprendęs priteisti ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už devynis mėnesius, priteistiną sumą mažinant ieškovui išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu, vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Byloje tiek ieškovas, tiek atsakovė pateikė apeliacinius skundus, apeliantui ieškovui kvestionuojant teismo sprendimą dalyje dėl atsakovės vykdytų struktūrinių pokyčių realumo, neturtinės žalos nepriteisimo, priteisto vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos dydžio bei bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimo, tuo tarpu atsakovei ginčijant teismo sprendimą dalyje dėl DK 57 straipsnio 2 dalies sąlygos (įstatyme nustatytu laikotarpiu siūlyti, vertinti, ar nėra laisvų pareigų, kurias ieškovas galėtų užimti, ir jam sutikus, į jas perkelti) nesilaikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti nėra pagrindo.

 

Dėl naujų įrodymų prijungimo

 

23.       Apeliantė atsakovė su savo apeliaciniu skundu pateikė 2024 m. sausio 5 d. Lietuvos marketingo asociacijos LIMA atsakymą į 2023 m. gruodžio 21 d. atsakovės atstovų paklausimą, šį įrodymą aptardama vertinant ieškovo atitikimą rinkodaros vadybininko pareigybei, akcentuodama, jog pagal pateiktą atsakymą, ieškovo patirtis rinkodaros, komunikacijos ar viešųjų ryšių srityje yra labai ribota arba galima teigti, jog iš viso nėra ir jis negalėtų tinkamai vykdyti rinkodaros pareigybės funkcijų.

24.       Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą reglamentuoja CPK 314 straipsnis. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nurodytos teisės normos užtikrina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir nagrinėtų apeliacine tvarka bylą tik tokios apimties, kokią ją nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus šalių argumentus ir aplinkybes, kuriomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėtų bylą naujais aspektais, kas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

25.       Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija atsisako priimti minėtą naują įrodymą, atkreipiant dėmesį, kad šis įrodymas gautas ir dėl jo buvo kreiptąsi jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, be kita ko nesant pagrindo manyti, kad siekiant tokiais duomenimis (įrodymais) remtis šalių ginče, tai negalėjo būti padaryta bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu.

 

Dėl atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo

 

26.       Kaip jau minėta, nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu iš esmės dėl DK 57 straipsnio 2 dalies sąlygų tinkamo nesilaikymo, tačiau atsakovės struktūrinių pokyčių nelaikė fiktyviais, su kuo apeliantas ieškovas būtent ir nesutinka, akcentuodamas, kad departamentas, kuriame jis dirbo, buvo naikinamas fiktyviai, t. y. turint vienintelį tikslą – atleisti ieškovą iš darbo. Visgi, su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti.

27.       DK nustatyti darbo sutarties nutraukimo savarankiški pagrindai, kuriais darbdaviui suteikta teisė inicijuoti darbo sutarties nutraukimą, be kita ko, atsižvelgiant į tai, ar darbo sutarties nutraukimas nulemtas darbuotojo kaltės ar ne. DK 57 straipsnis apibrėžia darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nesant darbuotojo kaltės, kai darbdavys savo inciatyva turi teisę nutraukti darbo sutartį dėl šio straipsnio 1 dalyje išvardytų tam tikrų priežasčių.

28.       Darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukiama, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą (DK 57 straipsnio 2 dalis).

29.       Pagal kasacinio teismo praktiką, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016, 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017).

30.       Taigi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali lemti, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, t. y. darbdaviui pasikeičia darbuotojo darbo poreikis ir jo atliekama darbo funkcija tampa nereikalinga. Ši priežastis sudaro pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį su perteklinę darbo funkciją atliekančiu darbuotoju (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Tad aptarto teisinio reguliavimo ir kasacinio teismo praktikos kontekste, teismas spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Pagal minėtoje kasacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020, pateiktą išaiškinimą toks vertinimas visų pirma susijęs su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė.

31.       Aptariamu atveju, nors ieškovas ir akcentavo jo bendravimo su atsakovės atstovais 2023 m. sausio mėnesį aplinkybes, neva konfliktišką bendravimą su atsakovės akcininku, pokalbius su atsakovės Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vadove, neva patiriant spaudimą dėl darbo sutarties nutraukimo, visgi, jokių objektyvių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra, šiuo aspektu sutinkant su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad ieškovo bendravimas su atsakovės atstove dėl darbo sutarties nutraukimo savaime niekaip neįrodo, kad atsakovė negalėjo priimti sprendimo ir atlikti struktūrinių įmonės pertvarkymų. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad vykdomi darbo organizavimo įmonėje pakeitimai buvo realūs. Atsakovės teigimu, buvo nuspręsta atsisakyti siekti įprastos banko licencijos, kas lėmė poreikį atlikti struktūrinius pertvarkymus optimizuojant Banko veiklą, dėl ko Banko valdyba 2023 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą pakeisti Banko organizacinę struktūrą, panaikinant Kapitalo rinkų ir iždo departamentą, kuriame dirbo vienintelis ieškovas, jo funkcijas integruojant į kitus Banko departamentus. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir atsakovės administracijos vadovas S. D., buvęs valdybos narys J. D., valdybos narys E. P. Ir būtent minėto Kapitalo rinkų ir iždo departamento funkcijos buvo perduotos Operacijų departamentui, o ieškovo funkcijos perduotos minėto departamento darbuotojui K. Y., kas numatyta buvo tiek anksčiau paminėtame atsakovės administracijos vadovo 2023 m. vasario 3 d. įsakyme, tiek 2023 m. vasario 20 d. elektroniniame laiške dėl ieškovo funkcijų perdavimo. Ir nors apeliantas be kita akcentavo aplinkybę apie po jo atleidimo priimtus naujus darbuotojus, tačiau, įvertinus atsakovės pateiktus paaiškinimus dėl naujų darbuotojų funkcijų, matyti, kad jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad naujai priimti darbuotojai atliko būtent ieškovo funkcijas, byloje nėra. Taigi, atsakovė, pati sprendžianti dėl savo struktūros ir veiklos, priėmė sprendimą, kad ieškovo pareigybė įmonei nereikalinga, t. y., optimizuodama darbo resursus, nusprendė, kad tas pačias funkcijas gali šiuo atveju atlikti mažiau darbuotojų. Aptartos teismų praktikos kontekste, akcentuojant juridinio asmens teisę pačiam spręsti dėl savo veiklos ir struktūros optimizavimo, atmestini ir apelianto argumentai dėl atsakovės pareigos vertinti galimybes atlikti platesnius struktūrinius pokyčius, galimai pervedant ieškovą į Operacijų departamentą ir tik tada vertinant bendrai, kurie Operacijų departamento darbuotojai, įskaitant ieškovą, yra reikalingi. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovės atlikti organizaciniai pertvarkymai, ko pasėkoje buvo panaikinta ieškovo pareigybė, buvo realūs.

32.       Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs atsakovės struktūrinių pokyčių fiktyviais, taip pat nustatęs, kad aptariamu atveju buvo laikytasi įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų ir netaikytina sąlyga laikytis atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (šie du teismo argumentai apeliacine tvarka iš esmės nebuvo ginčyti, todėl dėl jų plačiau ir nepasisakoma), visgi nustatė atsakovės padarytą DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą, konstatavęs, kad atsakovė laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos nesiūlė ieškovui laisvų darbo pareigų, nevykdė pareigos ieškoti galimybių perkelti ieškovą į kitas pareigas, atsakovės informacija apie laisvas darbo vietas ieškovui nebuvo išsami ir suprantama. Nors apeliantė atsakovė savo apeliaciniame skunde tokią teismo poziciją vertina kritiškai, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus, skundžiamą teismo sprendimą naikinti ar keisti šioje dalyje nemato pagrindo.

33.       DK numato, kad darbo sutartis DK 57 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad struktūrinių pokyčių realumas ir būtinumas, pagrindžiantis konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą, negali paneigti 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos darbuotojo garantijos jo sutikimu užimti laisvas darbo vietas, kurios sukuriamos įgyvendinant darbo organizavimo pokyčius. Darbuotojas gali būti atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu tik jeigu laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kadangi įstatymas nenustato privalomos rašytinės kito darbo pasiūlymo formos, taip pat darbuotojo atsisakymo nuo pasiūlymo formos, esant ginčui dėl su kito darbo siūlymu susijusių faktų buvimo, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Taigi informacija apie turimas laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2014). Be to, darbuotojas į kitą darbą gali būti perkeliamas ne tik darbdavio, bet ir savo iniciatyva, pateikęs prašymą darbdaviui. Tokiu atveju konstatuoti, kad darbdavys nepažeidė pareigos, nustatytos DK 57 straipsnio 2 dalyje, galima tik tuomet, jei darbuotojui buvo laisvai prieinama informacija apie neužimtas darbo vietas, ši informacija buvo išsami ir suprantama (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-248/2015).

34.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas akcentavo, kad jam nebuvo siūlomos jokios laisvos pareigos, nors tokių pareigų, kurių ir kvalifikacijos reikalavimus būtų atitikęs ieškovas, pas atsakovę ginčui aktualiu laikotarpiu buvo, be kita ko ir savo atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą atkreipdamas dėmesį, jog ir atsakovės darbuotoja G. A. teismo posėdyje patvirtino, kad tuo metu, kai buvo vykdoma ieškovo atleidimo procedūra, Bankas ieškojo darbuotojų į visas 8 pozicijas, nurodytas 2023 m. rugsėjo 5 d. atsakovės prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo. Ieškovas teismo posėdyje taip pat tvirtino, kad būtų sutikęs eiti bet kurias kitas pareigas, nes jam buvo reikalingas darbas ir darbo užmokestis. Tuo tarpu atsakovė įrodinėjo, kad nebuvo galimybės perkelti ieškovo į kitas pareigas įspėjimo metu nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. vasario 28 d., nes nebuvo laisvų pareigų, kurių kvalifikacijos reikalavimus būtų atitikęs ieškovas; nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. vasario 28 d. įmonėje buvo dvi laisvos darbo vietos ir apie jas ieškovas buvo informuotas bei galėjo į jas kandidatuoti, nors ir neatitiko kvalifikacinių reikalavimų.

35.       Pirmiausia aptariamame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apie esamas laisvas pareigybes ieškovas nebuvo tinkamai informuotas. Atsakovė akcentavo, kad informuodavo darbuotojus apie esančias laisvas darbo vietas vidiniame susirašinėjime MS Teems programoje ir ieškovas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2023 m. vasario 3 d. iki 2023 m. kovo 7 d.) buvo informuotas apie dvi laisvas vietas, audito specialisto ir DevOps inžinerijos specialisto/vyresniojo specialisto, tuo tarpu ieškovas tvirtino nesupratęs, jog jis galėtų pretenduoti pagal tokį visiems darbuotojams siunčiamą kvietimą. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių aiškiai išreikštą atsakovės siūlymą pretenduoti ieškovui į vienas ar kitas pareigas, laisvas darbo vietas, įgyvendinant DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, byloje nepateikta, apie tokią ieškovo teisę netgi nebuvo užsiminta ir minėtame 2023 m. vasario 3 d. pranešime apie darbo sutarties nutraukimą. Todėl aplinkybės apie informavimą dviejų laisvų darbo vietų Teems programoje negali būti laikoma išsamia ir suprantama informacija paminėtų teisės normų kontekste. Negana to, atsakovė, bylos nagrinėjimo metu tvirtinusi, kad neturėjo laisvų pareigų, kurių kvalifikacijos reikalavimas būtų atitikęs ieškovas, visgi jokių duomenų, patvirtinančių, kad toks ieškovo kvalifikacijos vertinimas apskritai būtų vykęs jo atleidimo procedūros metu, taip ir nepateikė, tokį vertinimą iš esmės mėgindama atlikti tik kilusio ginčo pasėkoje, bylos nagrinėjimo metu. Šiuo aspektu tokį vertinimą būtent bylos nagrinėjimo metu atsakovė be kita ko atliko ir pirmosios instancijos teismo aptartoms dviem pareigybėms (rinkodaros vadovo/vadybininko ir vidaus audito specialisto), kurių, anot pirmosios instancijos teismo, atsakovė nepagrįstai nepasiūlė ieškovui užimti. Ir nors apeliantė atsakovė kategoriškai nesutinka, jog ieškovas atitiko minėtų abiejų pareigybių reikalavimus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą sprendimą nagrinėjamoje dalyje.

36.       Spręsdamas dėl ieškovo atitikimo rinkodaros vadovo/vadybininko pareigybei, kurios aprašymo 2.2 punkte numatyta, kad rinkodaros vadovas/vadybininkas turi turėti aukštąjį universitetinį verslo administravimo, rinkodaros ar panašios srities išsilavinimą ir ne mažesnę kaip 8 metų patirtį rinkodaros, komunikacijos ar viešųjų ryšių srityje, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas atitinka tiek išsilavinimo reikalavimą, nes jo aukštojo mokslo diplomas yra vadybos srityje, tiek nurodytos patirties reikalavimą, atsižvelgiant į ieškovo nuo 2005 m. turimą darbo patirtį, atliekant rinkos analizes investicijų klausimais, prekybą užsienio valiutos produktais, strategijų siekiant gauti pelną bankui kūrimą, likvidumo stebėjimą ir valdymą, skolos priemonių valdymą, kas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra kartu ir dalyvavimas rinkodaros procese. Visgi, nors ir neneigiant, kad duomenys iš Wikipedia, vertinant rinkodaros sąvoką, suteikia labiau bendro pobūdžio informaciją, kaip ir neneigiant darbdavio teisės pačiam priimti ūkinius sprendimus savo veikloje, tame tarpe ir nustatant kvalifikacinius reikalavimus savo darbuotojams, tačiau tokios aplinkybės savaime taip pat nepaneigia teismo padarytos išvados apie ieškovo atitikimą aptariamai pareigybei. Pažymėtina, kad šiame pareigybės aprašyme tik gana abstrakčiai nurodyta patirtis be kita ko rinkodaros srityje, smulkiau nedetalizuojant patirties atliekant konkrečias funkcijas, pirmosios instancijos teismui teisingai pastebėjus, kad pati rinkodaros sąvoka yra gana plati, nors šiuo aspektu ir neturi esminės reikšmės pačios sąvokos apibrėžimas ir tokio apibrėžimo šaltinis. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su minėtu skundžiamo sprendimo argumentu, iš esmės deklaratyviai analizuoja ieškovo pas atsakovę atliktas funkcijas, nevertinant bendros ieškovo turimos patirties, kartu akcentuodama ir liudytojo duotus, taip pat iš esmės deklaratyvius parodymus, kad ieškovas neatliko jokių su marketingu susijusių funkcijų. Dėl nurodyto teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė savo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo vertinimo dėl ieškovo atitikimo aptariamai pareigybei.

37.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su skundžiamu sprendimu ir dalyje dėl ieškovo atitikimo vidaus audito pareigybei vertinimo. Šios pareigybės aprašymo 2.3 punkte yra numatyta, kad vidaus audito specialistai turi turėti aukštąjį universitetinį ekonomikos, vadybos, verslo administravimo arba teisės išsilavinimą, ir, kaip jau minėta ankstesniame šios nutarties punkte, nėra pagrindo nesutikti, kad šį reikalavimą ieškovas atitiko. Taip pat neginčytina, kad, kaip ir akcentavo atsakovė, audito specialistui svarbūs nepriklausomumo ir objektyvumo reikalavimai (pareigybės aprašymo 2.4 punktas), taip pat numatant, kad vidaus audito specialistai netikrina veiklos ar funkcijos, kurioje jie anksčiau buvo atsakingi už proceso, sistemos ar kontrolės procedūrų kūrimą ar veikimą, dirbo joje per pastaruosius 12 mėnesių ar yra susiję su ja kitais būdais, kurie sukeltų interesų konfliktą. Būtent šiuo aspektu apeliantė iš esmės ir ginčija ieškovo neatitikimą aptariamai pareigybei, akcentuodama, kad ieškovas, vienintelis darbuotojas Kapitalo rinkų ir iždo departamente, negalėjo būti paskirtas auditoriumi, nes jam būtų tekę audituoti savo paties darbą. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos pareigybės aprašymo 2.4, 2.6 punktų nuostatos pačios savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo neatitikimą šios pareigybės kvalifikaciniams reikalavimams. Sutiktina, kad šios paminėtos nuostatos riboja aptariamo specialisto funkcijų atlikimą, siekiant išvengti galimo interesų konflikto, bet iš tokio pareigybės aprašymo turinio negalima spręsti, kad Banko kitame skyriuje dirbantis darbuotojas negalėtų pretenduoti į vidaus auditoriaus pareigybę. Situacija ir atitinkamai jos vertinimas galimai galėtų būti kitoks, jei paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, įmonės audito skyriuje buvo/yra tik viena auditoriaus pareigybė, dėl ko pagrįstai tokioje situacijoje kiltų grėsmė neatlikti visų funkcijų nesukeliant interesų konflikto; kitu gi atveju, esant įmonėje keliems auditoriams, aptariamo pareigybės aprašymo 2.6 punkte numatytas ribojimas neturėtų sukelti įmonei sunkumų, juolab, kad ir tas ribojimas yra terminuotas. Tačiau šiuo atveju, tokių duomenų apie audito skyriaus apimtį darbdavys (ieškovas) byloje nepateikė, todėl byloje esančių įrodymų visumos kontekste spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo tinkamumo nurodytoms pareigoms, nepaneigė. Kartu atmestini ir apeliantės argumentai dėl ieškovo neatitikimo šios pareigybės darbo skelbime nurodytiems reikalavimams (1-3 metų darbo patirtis vidaus audito, vidaus kontrolės arba rizikos srityje, ir kt.), šiuo aspektu pažymint, kad skelbimu neturėtų būti keičiamas pareigybės aprašymas ar nustatyti tokie reikalavimai, kurių nėra pareigybės aprašyme. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo atitikimo kitų ieškovo akcentuotų neva laisvų pareigybių reikalavimams, ir apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo keisti skundžiamą sprendimą šioje dalyje, minėto klausimo taip pat nenagrinėja ir dėl to detaliau nepasisako.

38.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė tinkamai nesilaikė reikalavimo pasiūlyti ieškovui laisvą darbo vietą, į kurią ieškovas jo sutikimu galėjo būti perkeltas, kaip tai numato DK 57 straipsnio 2 dalis, ir dėl ko ieškovas buvo atleistas neteisėtai.

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių

39.       Apeliantas ieškovas nesutinka ir su teismo sprendimu dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisimo, teismui tokį reikalavimą tenkinus iš dalies ir priteisus ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už devynis mėnesius, priteistiną sumą mažinant ieškovui išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu.

40.       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2-4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). 

41.       Nurodytas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikomi įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio padariniai, kuriais siekiama kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus) iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo bei paskirties ar prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), taikomiems ir darbo teisėje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Nagrinėjamu aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019).

42.       Sprendžiant dėl išmokėtos išeitinės išmokos įskaitymo į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atkreiptinas dėmesys ir į pirmosios instancijos teismo paminėtą kasacinio teismo praktiką, nurodančią, kad tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, teismas, vadovaudamasis DK 58 straipsnio 2 dalimi, priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o priteisdamas šį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi atsižvelgti, ar darbuotojas jau buvo gavęs išeitinę išmoką (DK 57 straipsnio 8 dalis). Jei darbdavys jau buvo išmokėjęs išeitinę išmoką pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, teismui pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu ir grąžinus jį į darbą, į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaitoma šio darbuotojo gauta išeitinė išmoka. Toks DK nuostatų aiškinimas pagrįstas tuo, kad, taikant neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į darbą teisių gynimo būdą, išeitinė išmoka nėra mokama (DK 218 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-3-403/2023). Taip pat pažymėtina, kad paminėtoje kasacinio teismo nutartyje atkreiptas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015 pateiktą išaiškinimą, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi, kai, pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu, jis negrąžinamas į darbą.

43.       Aptariamu atveju, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, vertino bylos išnagrinėjimo trukmę, atsižvelgdamas ir į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme apie tris mėnesius buvo atidėtas dėl ieškovo advokato ligos ir atostogų, todėl sprendė, kad už šį bylos nagrinėjimo laikotarpį negali būti laikoma atsakinga vien atsakovė, ir taip priteistina maksimali priverstinės pravaikštos suma už vienerius metus neatitiktų priteistinos sumos socialinės paskirties, šalių tarpusavio santykių pobūdžio, taip pat aplinkybių, susijusių su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis.

44.       Įvertinus skundžiamą teismo sprendimo dalį, teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad pagrįsta priežastimi mažinti priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką šiuo atveju neturėtų būti laikoma aplinkybė dėl ieškovo atstovo ligos ir atostogų, atkreipiat dėmesį, kad tokios bylos atidėjimo priežastys laikytinos pateisinamomis ir juo labiau už tai negali būti atsakingas ir dėl to nukentėti savo teises ginantis ieškovas. Visgi, įvertinus teisminio ginčo nagrinėjimo trukmę, aukščiau paminėtą teismų praktiką, be kita ko ir tai, kad ieškovas jau 2023 m. gegužės mėnesį pradėjo naujus darbo santykius, manytina, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatų pagrindu priteistina suma už priverstinę pravaikštą buvo pagrįstai sumažinta iki devynių mėnesių. Toks kompensacijos dydis laikytinas adekvačiu, atitinkančiu tokios kompensacijos tikslą bei paskirtį ir neprieštaraujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Kita vertus, vėlgi atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą ir paminėtą teismų praktiką (šios nutarties 42 punktas) teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu įskaityti į ieškovui išmokamą sumą jam sumokėtą 11 108,30 Eur išeitinę išmoką, nes nagrinėjamu atveju ieškovas į darbą nebuvo grąžintas, todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, priteisiant ieškovo naudai iš atsakovės 48 960 Eur (ieškovo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 5 440 Eur x 9) darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą.

45.       Apeliantas ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl neturtinės žalos nepriteisimo, tačiau teisėjų kolegija su šia apelianto pozicija nesutinka.

46.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

47.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis pripažįstama darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).

48.       Nagrinėjamu atveju, apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo vertinimu dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, be kita ko grindžia apygardos teismų praktika, būtent Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-850-861/2022, kurioje dėl neteisėto atleidimo ta pati atsakovė turėjo sumokėti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą darbuotojui; kartu ieškovas akcentuoja savo darbo pas atsakovę 3 metų trukmę, užimtas aukštas pareigas, neteisėtą darbo sutarties nutraukimą, atleidimą darant psichologinį spaudimą siekiant, kad pats parašytų prašymą atleisti jį iš darbo, perėjimą į gerokai mažiau apmokamą darbą, kad išlaikytų savo motiną ir sūnėną. Visgi, kaip jai minėta, byloje nebuvo konstatuotas atsakovės atstovų nepagarbus bendravimas su ieškovu, kaip ir nepatvirtinta psichologinio spaudimo jam aplinkybė. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie patirtus neigiamus išgyvenimus labiau laikytinos deklaratyviomis, neneigiant, kad toks darbo santykių nutraukimas, kartu net ir pats bylinėjimosi procesas, gali sukelti neigiamas emocijas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti padarytos neturtinės žalos faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju teisingai įvertino bylos duomenis, reikšmingus neturtinės žalos faktui konstatuoti, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kaip nors būtų sumažintos ieškovo galimybės įsidarbinti, atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, realiai nepakenkta asmens reputacijai, atkreipiant dėmesį ir į realiai ieškovui išmokėtinas sumas dėl neteisėto atleidimo, kas gali būti laikoma pakankama neturtine satisfakcija šiuo atveju. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato pagrindo remtis apelianto nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje vertintos aplinkybės nebuvo analogiškos, ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamu atveju nėra pagrindo tenkinti apelianto ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.       Abu apeliantai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų. 

50.       Apeliantas ieškovas pirmiausia nesutinka su teismo nustatytu patenkintų ieškinio reikalavimų dalies dydžiu (60 procentų), teismui vertinus, kad iš 5 ieškinio reikalavimų buvo patenkinti 3, apeliantui akcentuojant, kad toks skaičiavimo būdas visiškai neatitinka bylos esmės, ir tvirtinant, kad atsižvelgiant į priteistas sumas, iš viso buvo patenkinta 89 procentai ieškovo reikalavimų. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo modelis yra galimas ir praktikoje taikomas, kai sprendžiant bylos šalies patenkintų reikalavimų dalį yra vertinamas pareikštų ir išnagrinėtų reikalavimų skaičius. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš pateiktų penkių pagrindinių ieškinio reikalavimų iš esmės patenkinus tris (netenkinus reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo bei nutraukus bylą dėl tiesioginių nuostolių priteisimo), laikytina, kad buvo patenkinta 60 procentų ieškinio reikalavimų.

51.       Spręsdamas dėl atsakovės patirtų teisinių paslaugų išlaidų dydžio, pirmosios instancijos teismas be kita ko vertino šalies nurodytą valandinį darbo įkainį rekomenduotinų dydžių kontekste, atsižvelgė į teismų praktiką, ir laikė, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir atsakovei galimas priteisti bylinėjimosi išlaidas atstovui sumažino 50 procentų, t. y. iki 11 264,10 Eur. Apeliantas ieškovas, kritiškai vertindamas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, be kita ko akcentuoja nerealų nurodytų paslaugų atlikimo laiką, neproporcingumą bylos sudėtingumui ir joje teiktų procesinių dokumentų kiekiui bei turiniui. Apeliantė atsakovė, priešingai, vertina, kad jos patirtos išlaidos buvo nepagrįstai sumažintos 50 procentų, kaip tik atkreipdama dėmesį į bylos apimtį, sudėtingumą, pažymėdama, kad patirtos išlaidos neviršija rekomenduotinų dydžių, be kita ko teismui jas nepagrįstai gretinus su vidutiniu darbo užmokesčiu.

52.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Pažymėtina, kad nors teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, jog asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, visgi pernelyg didelis ir nepagrįstas šalies išlaidavimas yra nepateisinamas ir netoleruojamas. Visais atvejais teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio atstovavimo išlaidos yra priteisiamos laimėjusiai bylą šaliai iš pralaimėjusios bylos šalies.

53.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.1.–8.20 punktuose nurodyti konkrečių teisinių paslaugų maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio apskaičiavimo koeficientai.

54.       Taip pat būtina pažymėti, kad aukščiau nurodytoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas – proceso įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo šių taisyklių. Taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo išimtis reglamentuojama CPK 93 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai taip pat turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023).

55.       Įvertinus bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų aptariamoje dalyje argumentais. Nors apeliantė atsakovė ir pateikė paskaičiavimus dėl suteiktų teisinių paslaugų, pinigine išraiška, neviršijimo Rekomendacijose nurodytiems dydžiams, tačiau pažymėtina, kad vien ši aplinkybė nesukelia teismui pareigos nurodyto dydžio išlaidas priteisti, atkreipiant dėmesį į itin didelėmis sumomis įkainotus ne tik atsiliepimą į ieškinį, tačiau ir tokių procesinių dokumentų, kaip paaiškinimų pateikimą, atstovų dalyvavimą teismo posėdžiuose, ir pan. Šiame kontekste kritiškai vertintini ir atsakovės argumentai dėl itin didelės bylos apimties ar ilgos teismo posėdžių trukmės, atkreipiant dėmesį, kad šios aplinkybės nemaža dalimi buvo sąlygotos vertimo paslaugų būtinybės šiame procese, dėl ko itin ženkliai padidėjo ir atsakovės akcentuota bylos apimtis (bylos dokumentų ir tomų skaičius), ženkliai ilgiau užtruko ir teismo posėdžiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, be kita ko į tai, kad pats procesas iš esmės buvo sąlygotas atsakovės neteisėtų veiksmų, siekiant nepažeisti teisingumo ir protingumo principų, nepaneigti tokio pobūdžio bylose ieškovo teisės į teisminę gynybą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju buvo pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsakovei galimas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinant 50 procentų.

56.       Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato pagrindo keisti skundžiamą sprendimą aptariamoje dalyje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovo patenkintų turtinių reikalavimų dalis padidėjo iki 54 400 Eur, perskaičiuotina iš atsakovės skundžiamu sprendimu priteista žyminio mokesčio suma, numatant priteisti iš atsakovės valstybei 1 150 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

57.       Apeliantai savo skunduose atkreipė dėmesį ir dėl ieškovui iš atsakovės priteistos 3 524 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos pagrįstumo. Tačiau šiuo aspektu, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartimi, pripažinęs, kad teismo sprendimo aprašomojoje, motyvuojamoje ir rezoliucinėje dalyse padarė rašymo apsirikimo klaidas, nes ieškovas nebuvo pateikęs į bylą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, minėtas rašymo apsirikimo klaidas ištaisė, pašalindamas sprendimo dalį dėl minėtų ieškovo bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas dėl šių bylinėjimosi išlaidų plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

58.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas dalyje dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo bei dalyje dėl iš atsakovės priteisto žyminio mokesčio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

59.       Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų šiuose skunduose nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

60.       Atsakovės apeliacinį skundą iš esmės atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

61.       Ieškovas byloje nepateikė jo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, todėl nespręstina ir dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje priteisimo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovo I. Y. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, numatant priteisti ieškovo I. Y., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank, juridinio asmens kodas 304559043, 48 960 Eur (į sumą įskaičiuoti visi darbuotojo privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavio privalomi mokėti mokesčiai) darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą; bei pakeisti teismo sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo, numatant priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės European Merchant Bank 1 150 Eur žyminio mokesčio; ši suma turi būti įmokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5662; teismui būtina pateikti išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą 

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                        Donata Kravčenkienė

 

Kristina Lysionok

 

Renata Volodko