Baudžiamoji byla Nr. 2K-194/2014

                            Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00397-2011-0

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                  1.2.20.3;

                                                                                                  2.1.16.2.21 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir nuteistojo D. N. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. M. – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 3 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo;

D. N. – pagal BK 233 straipsnio 3 dalį devyniems mėnesiams laisvės atėmimo.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendis:

V. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 233 straipsnio 3 dalies į 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį ir paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo 24 iki 6 val. būti namuose bei uždraudžiant bendrauti su J. K.; į V. M. paskirtą laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, įskaityta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta ir nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. spalio 14 d. atlikta laisvės atėmimo bausmė, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms;

D. N. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 233 straipsnio 3 dalies į 233 straipsnio 1 dalį ir paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį nuo 24 iki 6 val. būti namuose bei uždraudžiant bendrauti su J. K.; į D. N. paskirtą laisvės apribojimo bausmę įskaityta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta ir nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. spalio 14 d. atlikta laisvės atėmimo bausmė, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir K. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. M. (organizatorius), D. N. ir K. M. nuteisti už tai, kad bendrininkaudami siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ji ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00125-11 duotų melagingus parodymus.

V. M. 2011 m. liepos–rugsėjo mėn., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, telefonu nurodė D. N. surasti asmenį, galintį nuvykti ir susitikti su nukentėjusiąja J. K., ir padaryti jai poveikį, kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00125-11 apie jai žinomas šios bylos aplinkybes. D. N., vykdydamas V. M. nurodymus, surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris V. M. nurodymus perdavė K. M.. Šis 2011 m. rugsėjo mėn., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie 12 val., nuvyko pas J. K. į namus, esančius Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), ir panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją, t. y. grasindamas, kad jeigu ji neatsiims pareiškimo, bus „pakasta 2 metrai po žeme“, reikalavo, kad ji neatpažintų nieko iš jo draugų, tikėtina padariusių prieš ją nusikalstamą veiką. 2011 m. spalio 5 d. nukentėjusioji J. K., paveikta grasinimo, asmens parodymo atpažinti metu neatpažino įtariamojo D. N. kaip asmens, tikėtina prieš ją padariusio nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo surašant nuosprendį bei duomenų pripažinimo įrodymais, teismų padarytų išvadų neatitiktis faktinėms bylos aplinkybėms. Teismai neatskleidė V. M. inkriminuotos veikos objektyviųjų požymių, nuosprendžius pagrindė vien prielaidomis, bylos duomenų fragmentais, iškraipant objektyvius faktus. Nuteistasis teigia, kad byla prieš jį sufabrikuota, siekiant jį pripažinti kaltu kaip nusikaltimo organizatorių; ši byla žiniasklaidos pastangomis tapo rezonansine.

Anot kasatoriaus, byloje nėra jokių objektyvių V. M. kaltės įrodymų. Telefoniniai pokalbiai tarp jo ir D. N., kurių įrašais nuosprendyje grindžiama kaltė, neįrodo jokių nusikalstamų ketinimų, o iš pokalbių turinio matyti tik D. N. noras paguosti į bėdą pakliuvusį draugą. Joks poveikis J. K. nebuvo daromas ir nebuvo ruošiamasi to daryti. Policijos pareigūnai byloje pateikė tik tuos įrašus, kurie, jų manymu, yra reikšmingi bylai, tačiau, kasatoriaus manymu, nesant visų garso įrašų, negalima teigti, kad kituose įrašuose ar jų dalyse nebuvo duomenų, įrodančių V. M. nekaltumą. Šiuos argumentus teismai nemotyvuotai atmetė. Vertindami įrodymus teismai buvo šališki, neįsigilino į bylos aplinkybes ir, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Kasatorius manymu, įrodymais nepagrįstai pripažinti telefoninių pokalbių įrašai, kurie gauti neteisėtai, pažeidžiant BPK 154, 162 straipsnių nuostatas ir įrodymų leistinumo principą, nes šioje byloje dėl apysunkio nusikaltimo nebuvo galima panaudoti telefoninių pokalbių įrašų, gautų taikant BPK 154 straipsnį baudžiamojoje byloje, kurioje V. M. buvo įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu.

Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinimai byloje buvo grindžiami vien nenuosekliais ir melagingais nukentėjusiosios J. K. parodymais, neatsižvelgiant į jos asmenybę (liudytojai patvirtino, kad ji yra melagė, turinti lakią vaizduotę, pati ne kartą teista, asociali, naudoja psichotropines medžiagas) ir nekreipiant dėmesio, jog nėra nė vieno liudytojo, girdėjusio apie kokius nors grasinimus J. K.. Teismai nepagrįstai kritiškai vertino V. M. ir kitų nuteistųjų, D. Č. ir D. B. parodymus, visiškai nevertino įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus nekaltumą, neatsakė į jo pateiktus klausimus, netyrė versijos dėl galimo K. M. siekio paveikti nukentėjusiąją kitoje byloje, kurioje buvo sulaikytas D. Č. dėl J. K. tėvo V. K. sumušimo. Be to, kasatoriaus manymu, šioje byloje neleistiną įtaką darė ir organizacijos „Caritas“ nariai, kurie neteisėtai atstovavo nukentėjusiajai procese.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje buvo nutylėta, jog jis iki įkalinimo buvo pripažintas antros grupės invalidu, turinčiu 60 proc. nedarbingumą, ir tik dėl šios priežasties nedirbo ir nebuvo įrašytas darbo biržoje. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad jis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nors iš tiesų gauna SODROS invalidumo pašalpą. Kasatoriaus manymu, šioje byloje buvo pažeistas lygiateisiškumo principas, taikant dvigubus standartus nuteistiesiems ir kitai – kaltinančiai šaliai.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. N. gynėjas advokatas Žygimantas Rutkauskas prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą D. N. nutraukti.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog D. N. surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris perdavė V. M. nurodymus K. M., tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, kas tas asmuo. Byloje nėra duomenų, kad D. N. būtų tokio asmens ieškojęs ar kad kažkoks asmuo būtų perdavęs K. M. kokius nors D. N. nurodymus. Atvirkščiai, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad D. N. ir K. M. iki šios bylos nagrinėjimo net nebuvo pažįstami, byloje nėra duomenų, kad jie būtų turėję kokių nors bendrų pažįstamų, per kuriuos būtų bendravę, nesurinkta jokių duomenų, kurie paneigtų D. N. parodymus, kad jis tik norėjo paguosti suimtą savo draugą V. M., užuominomis žadėdamas jam kaip nors padėti, tačiau realiai visiškai jokių veiksmų neatliko. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis grindžiama D. N. kaltė, t. y. kokiais nusikalstamais veiksmais pasireiškė jo objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių realizavimas nukentėjusiosios atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad pats D. N. su nukentėjusiąja J. K. nebendravo, jai tiesiogiai jokio poveikio nedarė. Teismai konstatavo, kad D. N. pripažintas kaltu padaręs BK 233 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką dėl to, kad surado nenustatytą asmenį, perdavusį V. M. nurodymus K. M., tačiau pareikštame kaltinime nėra nurodyta, kad V. M. telefonu davė nurodymą panaudoti smurtą ar kitokią prievartą prieš J. K., taip pat nenurodyta, kad D. N. pats būtų davęs tokius nurodymus nenustatytam asmeniui.

Kasatoriaus nurodo, kad pirmosios instancijos teismas D. N. kaltę grindė nukentėjusiosios J. K. parodymais, duomenimis, gautais BPK 154 straipsnio tvarka kontroliuojant ir fiksuojant D. N. ir V. M. pokalbius, kurie prokuroro nutarimu išskirti iš baudžiamosios bylos dėl prekybos žmonėmis, V. M., K. M. duotais parodymais, liudytojų J. K., V. J. parodymais, nors šie duomenys negalėjo būti pripažinti patikimais įrodymais, patvirtinančiais D. N. kaltę. Nukentėjusioji J. K. viso proceso metu davė nenuoseklius parodymus dėl esminių aplinkybių. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą apygardos teisme nukentėjusioji nurodė, jog parodymo atpažinti metu ji D. N. neatpažino ne dėl K. M. išsakytų grasinimų, o dėl to, kad šalia buvo draugė V. J. (pirmosios instancijos teismas šių parodymų nevertino ir nenurodė nuosprendyje). Teismai nukentėjusiosios parodymų kaitos neaptarė ir todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jų pripažinimo įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo grįsti nuosprendžio ir liudytojų J. K. bei V. J. parodymais apie grasinimus, nes tokius parodymus jos davė tik teisme.

Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, jog V. M. telefoniniai pokalbiai iš Šaulių tardymo izoliatoriaus buvo kontroliuojami Panevėžio apskrities VPK ONTT tyrėjo J. K., todėl šis pareigūnas privalėjo nutraukti galimą nusikalstamos veikos organizavimą (dėl neteisėto poveikio nukentėjusiajai), tačiau to nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas šališkai vertino V. M. telefoninius pokalbius su D. N. ir kitais nenustatytais asmenimis (juos priskyrė V. M. pokalbiams su D. N.), taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir padarė neteisingas išvadas, kad būtent D. N. surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai byloje pateikė tik tuos garso įrašus, kurie, jų manymu, reikšmingi bylai.

Kasatoriaus manymu, iš J. K. parodymų ir telefoninių pokalbių galima daryti tik prielaidą, kad D. N. buvo kaip nors suinteresuotas, kokius parodymus duos J. K., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus, siekdamas paveikti nukentėjusiąją. Byloje net nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad J. K. išvis buvo daromas koks nors poveikis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų ir nesiėmė priemonių juos pašalinti.

Be to, skunde teigiama, kad šioje baudžiamojoje byloje Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas M. R. aiškiai viršijo savo kompetencijos ribas ir iš esmės pažeidė BPK 154 straipsnį, priimdamas 2012 m. vasario 28 d. nutarimą, kuriuo, taikant BPK 162 straipsnį, baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00397-11 dėl nesunkaus nusikaltimo (BK 233 straipsnio 1 dalis) panaudojo kitos baudžiamosios bylos duomenis, kurie gauti tiriant labai sunkų nusikaltimą. Taip ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo iš esmės pažeistos D. N. teisės (taip pat ir į teisingą baudžiamąjį procesą).

Kasatoriaus manymu, BPK 162 straipsnis laikytinas prieštaraujančiu Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes įteisina galimybę piktnaudžiauti baudžiamuoju procesu, varžant prigimtines žmogaus teises, be teismo leidimo skleisti (naudoti) duomenis, kuriems gauti reikalinga teismo sankcija, kituose procesuose, net ir dėl mažiau pavojingų veikų.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai ištyrė byloje nustatytas aplinkybes, įvertino įrodymų visetą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Nėra pagrindo sutikti su V. M. skundo argumentais, kad informacija, gauta kitoje byloje BPK 154 straipsnio pagrindu ir šioje byloje pateikta BPK 162 straipsnio tvarka, yra surinkta ir teismo įvertinta nesilaikant įstatymo. BPK 154 straipsnis leidžia kaupti tokią informaciją, atsižvelgiant ne tik į tiriamos veikos sunkumą, bet ir kitus kriterijus – pavojų nukentėjusiesiems, liudytojams, kitiems proceso dalyviams, o ikiteisminio tyrimo metu buvo duomenų apie grasinimus nukentėjusiajai (ją nužudyti). Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad vienas pokalbis su D. N. yra neteisingai priskirtas V. M., tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad ši klaida teismo išvadoms įtakos neturėjo. V. M. skunde nurodoma aplinkybė, kad jis ir D. N. nepažinojo K. M., tik patvirtina teismo padarytas išvadas, kad perduodant tam tikrus nurodymus dėl poveikio nukentėjusiajai dalyvavo dar ir nenustatytas asmuo. Teismai yra aptarę skundo argumentus dėl to, kad bylai yra pateikiami tik reikšmės jai turintys telefoniniai pokalbiai. Taip pat nepagrįstai skunde nurodoma, kad galbūt buvo bandyta paveikti nukentėjusią kitoje – jos tėvo sumušimo – byloje, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.

Prokuroras taip pat teigia, kad D. N. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog teismai nenustatė, kokiais veiksmais jo ginamasis realizavo jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Panevėžio apygardos teismas, pašalindamas kvalifikuojančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta panaudojant grasinimus, ir D. N. nusikalstamą veiką iš BK 233 straipsnio 3 dalies perkvalifikuodamas į BK 233 straipsnio 1 dalį, nustatė, jog D. N. vykdė V. M. telefonu duotus nurodymus – surado šį ikiteisminio tyrimo nenustatytą asmenį, kuriam perdavė V. M. nurodymus paveikti nukentėjusiąją J. K., t. y. įgyvendino dalį nusikalstamo sumanymo. Teismai įvertino ne tik BPK 154 straipsnio tvarka gautos informacijos, bet ir jos panaudojimo nagrinėjamoje byloje teisėtumą. Priešingai nei teigiama D. N. gynėjo kasaciniame skunde, teismai įvertino tai, kad J. K. yra nustatytas psichikos sutrikimas, tėvo V. K. parodymus, kad duktė linkusi meluoti, tačiau J. K. parodymus vertino su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis tiek, kiek jos patvirtina nukentėjusiosios parodymus. Teismai pagrįstai konstatavo, kad dėl padaryto poveikio J. K. parodymus patvirtina byloje ištirti įrodymai.

              Kasaciniai skundai atmestini.

              Dėl įrodymų vertinimo ir leistinumo

              Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad teismai turėjo kitaip vertinti nukentėjusiosios, liudytojų ir kaltinamųjų parodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

              Kasaciniuose skunduose teigiama, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad V. M. ir D. N. atliko kokius nors veiksmus, kuriais būtų siekiama paveikti nukentėjusiąją. Šie teiginiai nepagrįsti. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiosios J. K., liudytojų J. K., V. K., J. K., V. J. parodymais, parodymo atpažinti (K. M.) pagal nuotrauką protokolais, akistatos su K. M. protokolu, V. M. ir D. N. telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis duomenimis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nuodugniai išnagrinėjo ir įvertino šių pokalbių turinį, vertino juos kitų byloje esančių duomenų kontekste. Įrodymų vertinimo pagrindu teismai atskleidė kaip buvo organizuotas ir daromas poveikis J. K., kad ši duotų melagingus parodymus vaiko pirkimo-pardavimo byloje, kurioje ji pripažinta nukentėjusiąja. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertimu ir padarytomis išvadomis.

              Kasatorių teigimu, informacija (telefoninių pokalbių įrašai), gauta kitoje byloje, neatitinka leistinumo reikalavimų ir nelaikytina įrodymu. Šie teiginiai taip pat atmestini. Remiantis BPK 162 straipsniu, vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Šie reikalavimai nagrinėjamojoje byloje nepažeisti.

D. N. ir V. M. kitoje byloje gautus duomenis apie telefoninius pokalbius ir susirašinėjimą SMS žinutėmis leista panaudoti šioje byloje Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2012 m. vasario 28 d. nutarimu. Kitoje byloje telefoninių pokalbių įrašai gauti BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka, šie procesiniai veiksmai tinkamai sankcionuoti Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjų nutartimis (T. 1, b. l. 63). Į teismą baudžiamoji byla buvo perduota ir nagrinėjama dėl apysunkio nusikaltimo (BK 233 straipsnio 3 dalis) padarymo, taigi nusikalstama veika, kuriai atskleisti buvo panaudoti duomenys, gauti kontroliuojant telefoninius pokalbius ir susirašinėjimą SMS žinutėmis, neperžengė BPK 154 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribojimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo dviejų nuteistųjų veikas į nesunkų nusikaltimą (BK 233 straipsnio 1 dalis), nereiškia, kad duomenys apie telefoninius pokalbius ir susirašinėjimą SMS žinutėmis prarado juridinį leistinumą. Todėl darytina išvada, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės rezultatai šioje byloje neprarado savo įrodomosios reikšmės, jų panaudojimas nepažeidė BPK normų reikalavimų, o kaltinamieji dėl to nepatyrė neproporcingo įstatymų garantuojamų teisių suvaržymo.

              Dėl kitų argumentų

Nuteistasis V. M. kasaciniame skunde teigia, kad nuosprendyje buvo nutylėta, jog jis iki įkalinimo buvo pripažintas antros grupės invalidu ir tik dėl šios priežasties nedirbo ir nebuvo įrašytas darbo biržoje. Nuteistasis taip pat nurodo, kad gauna SODROS invalidumo pašalpą. Šie teiginiai paliktini nenagrinėti, nes neaišku, kokius materialinės ar procesinės teisės pažeidimus šiais teiginiais bandoma pagrįsti. Nenagrinėtinas ir deklaratyvus teiginys, kad teismai pažeidė lygiateisiškumo principą, taikė dvigubus standartus.

              Kaip deklaratyvūs vertintini ir nuteistojo D. N. gynėjo skunde esantys teiginiai apie teisės į teisingą baudžiamąjį procesą pažeidimą, taip pat BPK 162 straipsnio prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo V. M. ir nuteistojo D. N. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                            Gintaras Goda

                            Rimantas Baumilas

              Olegas Fedosiukas