Civ. b. Nr. e2-2596-262/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00412-2017-2

 (S)

Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.2.2; 3.2.6.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė,

Sekretoriaujant S. A.,

dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei E. N.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo A. P.,

n u s t a t ė:

Ieškovas ieškiniu prašė: pripažinti 2007 m. balandžio 17 d. tarp AB SEB banko ir A. P. sudarytą laidavimo Nr. 04/07113 sutartį negaliojančia, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2007 m. balandžio 17 d. ieškovas A. P. su atsakovu AB SEB banku, sudarė Laidavimo sutartį Nr. 04/07113 (toliau – Laidavimo sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo laiduoti už kredito gavėją – trečiąjį asmenį A. P. dėl jos įsipareigojimų pagal kredito sutartį Nr. 0460718070950-38. Kredito sutartis Nr. 0460718070950-38 tarp atsakovo ir A. P. buvo sudaryta 2007 m. vasario 26 d. (toliau – Kredito sutartis), kuria A. P. buvo suteiktas ne didesnis nei 900 000 Lt (260 658,02 Eur) kreditas komercinių patalpų pirkimui ir jų įrengimui. Atsakovas, sudarydamas Laidavimo sutartį, tačiau neįvertinęs laiduotojo mokumo, pažeidė imperatyvią Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintą finansų įstaigos pareigą, prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl sudaryta Laidavimo sutartis yra niekinė CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas pasirašydamas Laidavimo sutartį iš esmės suklydo, nes nebuvo supažindintas su laidavimo sutarties pasekmėmis, be to, buvo skubiai iškviestas pasirašyti sutartį, nesuteikiant laiko susipažinti su jos turiniu bei apsvarstyti joje išdėstytų sąlygų ir ją pasirašė tik dėl pasitikėjimo tiek savo motina, tiek banko darbuotojais. Taigi, Laidavimo sutartis galėtų būti pripažįstama negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti. Nurodė, kad Laidavimo sutartis neprieštarauja nei viešai tvarkai, nei gerai moralei, nei jokioms imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovas neteisingai aiškina Finansų įstaigų įstatymą (toliau - FĮĮ), todėl prieina prie neteisingos išvados, kad Laidavimo sutartis tariamai buvo sudaryta pažeidžiant FĮĮ. Ieškovas neįrodė CK 1.90 str. taikymo pagrindų. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, kad pasirašydamas laidavimo sutartį su atsakovu jis tariamai nesuprato, ką daro, ir pasirašė šią sutartį tik dėl to, kad kreditas buvo suteiktas ieškovo motinai.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ieškinio netenkinti.

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 17 d. ieškovas A. P. su atsakovu AB SEB banku, sudarė Laidavimo sutartį Nr. 04/07113 (toliau – Laidavimo sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo laiduoti už kredito gavėją – trečiąjį asmenį A. P. dėl jos įsipareigojimų pagal kredito sutartį Nr. 0460718070950-38. Kredito sutartis Nr. 0460718070950-38 tarp atsakovo ir A. P. buvo sudaryta 2007 m. vasario 26 d. (toliau – Kredito sutartis), kuria A. P. buvo suteiktas ne didesnis nei 900 000 Lt (260 658,02 Eur) kreditas komercinių patalpų pirkimui ir jų įrengimui.

Dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu

Ieškovas teigia, kad Laidavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia remiantis CK 1.80 str. pagrindu. Teismas su šiuo ieškovo teiginiu nesutinka.

Teismo nuomone, ieškovas neteisingai aiškina Finansų įstaigų įstatymą (toliau - FĮĮ), todėl daro neteisingą išvadą, kad Laidavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant FĮĮ.

Tiek vadovaujantis FĮĮ, tiek aktualia teismų praktika, laiduotojas nėra laikomas banko klientu, kurio atžvilgiu galiotų banko pareiga įvertinti mokumą ar įsitikinti, jog laiduotojas turi pakankamai turto įvykdyti savo mokėjimo įsipareigojimams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad „FĮĮ 2 straipsnio 39 dalyje nurodyti finansų įstaigos klientų, t. y. jos finansinių paslaugų gavėjų tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą tokiais ryšiais susijusius klientus vertinti kaip vieną grupę. Nurodytoje teisės normoje nėra nuostatų apie asmenų (įskaitant laiduotojus), negaunančių finansų įstaigos paslaugų, pripažinimą jos klientais, o aiškinimas kitaip iškreiptų teisės normai įstatymo leidėjo suteiktą turinį ir paskirtį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2014).

Kadangi laiduotojas nėra laikomas banko klientu, atsakovas neturėjo imperatyviose įstatymo normose nustatytos pareigos tikrinti atsakovo turtinės padėties. Todėl atmetami ieškovo argumentai, susiję su jo turtinės padėties patikrinimu. Nesant ieškovo nurodomų FĮĮ pažeidimų, nėra ir jokių geros moralės ar viešos tvarkos pažeidimų, todėl nėra pagrindo CK 1.80 ar 1.81 str. taikymui.

Dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 str. pagrindu

Ieškovas taip pat teigia, kad Laidavimo sutartis turi būti pripažinta remiantis ir 1.90 str. pagrindu. Teismas ir su šiuo teiginiu nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog: „tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, šalies suklydimas sudarant sandorį turi būti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 str.). Tačiau jokie įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, kad pasirašydamas laidavimo sutartį su atsakovu, jis nesuprato, ką daro, ir pasirašė šią sutartį tik dėl to, kad kreditas buvo suteiktas ieškovo motinai.

Laidavimas – tai vienas iš dažniausiai taikomų ir versle itin įprastų, kasdienių sandorių: Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad laidavimo sutartys, nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialiųjų finansinių, investavimo ar panašių žinių. Taigi ieškovas galėjo ir privalėjo suprasti, kokią riziką prisiima pasirašydamas laidavimo sutartį, o jei ne – privalėjo sutartimi ir jos pasekmėmis pasidomėti. Kadangi ieškovas to nepadarė jam pačiam tenka tokio aplaidumo ir nerūpestingumo rizika.

Be to, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, ieškovas yra sudaręs ne vieną sutartį su kredito įstaigomis, todėl jis nepagrįstai teigia, kad Laidavimo sutartis jam buvo neaiški ir nesuprantama, arba kad jis nežinojo, kaip elgtis, prisiimdamas įsipareigojimus.

Ieškovas neįrodė, jog jis būtų ėmęsi kokių nors veiksmų, prieš pasirašydamas Laidavimo sandorį, siekdamas įsitikinti, su kokia atsakomybe tai susiję. Nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių galimą ieškovo suklydimą, taip pat neįrodytas ir atsakovo siekis ieškovą kaip nors suklaidinti ar apgauti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011 ir kt.). 

Taigi, pasirašydamas Laidavimo sutartį, ieškovas turėjo į ją įsigilinti, o to nepadaręs, jis elgėsi ypatingai neapdairiai ir nerūpestingai, dėl ko jam ir tenka tokio elgesio pasekmės. Ieškovas galėjo ir privalėjo numatyti, kokias pasekmes gali sukelti Laidavimo sutarties pasirašymas, ir, jei tokia sutartis jam būtų buvusi nepriimtina, ieškovas turėjo visas galimybes tokios sutarties nepasirašyti.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jis Laidavimo sutartį sudarė dėl suklydimo. Todėl nėra pagrindo taikyti ir CK 1.90 str.

Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškinį iš ieškovo atsakovui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 3000 Eur (CPK 93, 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartimi buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio 1498 Eur sumokėjimas. Kadangi ieškinys buvo atmestas, 1498 Eur žyminis mokestis iš ieškovo priteisiamas valstybei (CPK 84, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės: atsakovui uždrausta pradėti priverstinio skolos pagal laidavimo Nr. 04/07113 sutartį išieškojimo veiksmus iš atsakovui priklausančio turto. Kadangi ieškinys atmestas, nėra pagrindo toliau taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl sprendimui įsiteisėjus, panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263 str., 270 str.,

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB SEB bankui (į. k. 112021238) 3000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. P. valstybei 1498 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                        Ona Gasiulytė