Administracinė byla Nr. P-98-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04228-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-9881-484/2014 pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja G. J. (toliau – pareiškėja) 2014 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1D-5330(11) ir įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. pareiškėjai neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos valstybinės (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 12 027,01 Lt.

Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašymą atnaujinti terminą pareiškėja grindė tuo, jog Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1D-5330(11) gavo 2014 m. liepos 24 d., tačiau su juo visiškai susipažinti ir laiku paduoti skundą teismui negalėjo, nes dėl artimojo mirties vargino emocinis išsekimas, stresas, kurie trukdė tinkamai ir operatyviai rūpintis savo pažeistų teisių gynimu. Taip pat pareiškėja prašė teismo atsižvelgti į tai, kad ji serga onkologine liga, yra garbaus amžiaus, ginčijamo rašto apskundimo terminu gydėsi ligoninėje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi, siekdama prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėja skundą teismui padavė 2014 m. rugsėjo 22 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja akivaizdžiai praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teismas padarė išvadą, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėja turėjo galimybę sužinoti dar 2010 m. vasario mėn. Tai, kad ji tik 2014 m. birželio mėnesį pasitikrino asmeninę banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija, teismas vertino kaip pareiškėjos nerūpestingumą, neatidumą. Juo labiau, kad tiek apie valstybinės pensijos sumažinimą, tiek apie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą šiuo klausimu buvo skelbiama įvairiose visuomenės informavimo priemonėse. Teismas pažymėjo, kad į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi praėjus daugiau nei dviem su puse metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei pusantrų metų po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą; praėjus daugiau nei pusei metų po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurios sukliudė jai nedelsiant, po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo, ginti savo teises ir pateikti teismui skundą. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti darbingumo lygio pažyma, kuri patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., sutuoktinio mirties liudijimas nepateisina ilgo pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Teismas pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių ji esą praleido terminą kreiptis į teismą, nelaikė objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis bei pastebėjo, kad pareiškėja turėjo galimybę pati ar atstovo pagalba laiku kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, todėl jos prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo negali būti tenkinamas. Netenkinęs prašymo dėl termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pareiškėja G. J. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde pareiškėja tvirtino, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisminės gynybos principo esmę, nurodęs, kad ši teisė nėra absoliuti, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta apie šios teisės absoliutumą, skundo padavimo terminą teismas siejo su pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo momentu, o ne su faktiniu asmens sužinojimu apie jo pažeistas teises, pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl jos sveikatos būklės ir artimo žmogaus mirties nepagrįstai nevertino individualiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS822-1163/2014) pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Įvertinusi tai, kad pareiškėjos valstybinė pensija buvo pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d. (Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 11DP(P)-3271) atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo išvadą, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. rugsėjo 22 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad, net ir esant teismo praktikoje administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami aptariamo pobūdžio ginčai, pripažintiems pagrindams terminui skundui paduoti atnaujinti, šių pagrindų taikymas, taip pat, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, apibrėžtinas protingumo principą atitinkančiu laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčijo, jog pirmą sumažintą valstybinę pensiją gavo 2010 m., tačiau nurodė apie ją sužinojusi 2010 m. birželį, kai pasitikrino asmeninę banko sąskaitą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ginčo teisinių santykių srityje neaiškumas vyravo iki 2013 m. kovo mėn. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Pareiškėja į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo kreipėsi 2014 m. liepos 8 d., o į teismą – 2014 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjos pateiktos darbingumo lygio pažymos patvirtina, kad 50 proc. darbingumas jai nustatytas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. nesikeitė iki kreipimosi į teismą. Pareiškėjos sutuoktinis mirė 2014 m. gegužės 17 d., Nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, kliudžiusių jai kreiptis dėl savo teisių gynimo į atsakovą, o vėliau ir į teismą po 2013 m. kovo mėnesio anksčiau nei 2014 m. liepos mėnesį, nepagrindė, kodėl tik praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. kovo mėn. ji ėmėsi veiksmų dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Net laikant, jog kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo galutinai suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjos kreipimosi į teismą 2014 m. rugsėjo 22 d. teismas vertino kaip nepateisinamai ilgą. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teismų praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Teismo vertinimu, termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

III.

Pareiškėja G. J. 2015 m. birželio 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-9881-484/2014 (apeliacine instancija nagrinėtos bylos Nr. AS822-1163/2014) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėja grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais. Nurodo, kad 2015 m. gegužės 15 d. gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-750-662/2015 ir iš jos sužinojo, kad jos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-9881-484/2014), nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS822-1163/2014) į šias aplinkybes neatsižvelgė, netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas dėl trejų metų procesinio termino skaičiavimo, dėl to, pasak pareiškėjos, jai buvo užkirstas kelias apginti savo teises minėtu pagrindu.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą taip pat prašo teismo atsižvelgti į tai, kad ji serga sunkia onkologine liga, yra garbaus amžiaus, našlė, stokoja papildomų pajamų, ypač gydymuisi, santaupų neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Administracinės bylos, kuri yra galutinai išnagrinėta ir užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai įtvirtinti ABTĮ 156 straipsnyje. Šiame straipsnyje yra nustatyta, kad: prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (1 d.); asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2 d.); prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį (3 d.).

Proceso atnaujinimo pagrindai įtvirtinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-9881-484/2014 (apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos Nr. AS822-1163/2014) grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą  administracinėje byloje Nr. AS822-1163/2014, turinio matyti, kad visi  pareiškėjos nurodyti prašymo atnaujinti procesą pagrindai yra siejami su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-750-662/2015, kurią, pasak pareiškėjos, ji gavo 2015 m. gegužės 15 d. Minėta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas neatnaujino skundo padavimo termino, atsisakė priimti pareiškėjos G. J. skundą, kuriame ji prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 30 d. sprendimą, nustatyti valstybinės pensijos nepriemokos už 2010-2013 metus  atlyginimo tvarką, apibrėžiant ją protingu terminu bei atlyginimo pobūdį, ir įpareigoti VRM taikyti šią tvarką.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) egzistavo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006,P6-169/2007, P556-68/2008, P525-222/2009, P858-43/2010,P63-129/2011, P261-107/2011, P858-157/2011, P63-44/2012, P-61-525/2015, kt.). Tam, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką (LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-68/2012). Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (LVAT 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.P6-115/2007, 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009).

Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu yra siejamas ne su faktinio pobūdžio aplinkybėmis, o su LVAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartyje (administracinėje byla Nr. AS-750-662/2015) argumentais, susijusiais su teisės normų taikymu. Todėl prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra nustatyta, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr.P63-205/2011 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143-127/2011, Nr. P602-71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr.P502-19/2011 ir kt.).

Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nurodo vienintelę nutartį, t.y. LVAT 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-750-662/2015. Pabrėžtina, kad šioje nutartyje teismų praktikos prasme yra nuorodos į tas pačias nutartis kaip ir  administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, t.y. į nutartis  administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, Nr. A444-2232/2013. Nors pareiškėjos nurodytoje nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-750-662/2015 yra  argumentai, kad pareiškėjų teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai, tačiau ši nutartis  gali būti traktuojama tik  kaip pirmiau  minėtose išplėstinių teisėjų kolegijų  nutartyse  suformuotos praktikos tęstinumas, o ne jos išsiskyrimas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais būtina ją koreguoti. Pareiškėjos prašyme minima teismų praktika dėl laikotarpio, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu asmenims buvo mažinamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, skaidymo buvo išplėtota atsižvelgiant į tai, kad  Konstituciniame Teisme buvo priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio prašymai ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams, konstitucingumą. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą, kuriame pripažino, kad: Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai  pareiškėjos atveju  pareiškėjos galimai pažeistų teįšiš gydymui teisme įtakos neturėtų. LVAT praktika dėl procesinio termino kreiptis į teismą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų bylose yra nuosekli.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos akcentuojama LVAT nutartis, kurioje, be kita ko, pasisakyta dėl laikotarpio, kuriuo Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu asmenims buvo mažinamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, skaidymo buvo plėtojama vėliau nė buvo priimta LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-1163/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir kuria buvo nuspręsta pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9881-484/2014 nepakeistą. Savo ruožtu teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes tai prieštarautų teisės principui lex retro non agit. LVAT yra konstatavęs, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje suformuota kitokia nei pirmiau egzistavusi teismo praktika, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje, todėl ir sužinojimas apie šią nutartį nėra aktualus tikrinant, ar prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų (žr. LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujinti procesą  taikant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą nėra pagrindo. Tais pačiais motyvais teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nenustačius bent vienos iš paminėtųjų sąlygų, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negali būti atnaujintas. Pirmiau minėtas teismų praktikos tęstinumas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nepatvirtina, kad  pareiškėja pateikė įrodymus, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Procesas gali būti atnaujintas tik tais pagrindais, kurie nurodyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Įstatymas nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas dėl įrodymų vertinimo. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ nuostatas negali vertinti įrodymų. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjos nurodytos individualios aplinkybės, kurias ji buvo išdėsčiusi prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą ir kurios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintos administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, negali būti vertinamos sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija  konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra pagrindo, todėl atnaujinti procesą administracinėje byloje atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-9881-484/2014 pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Laimė Baltrūnaitė

                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                Ričardas Piličiauskas