Baudžiamoji byla Nr. 1A-197/2014

Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00003-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              1.2.19.3.; 1.2.19.4.; 2.1.7.3.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko  Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teisėjų Albino Bielskio, Reginos Gaudutienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

gynėjams advokatams Sauliui Zakarevičiui, Ramūnui Gudašiui, Aidui Mažeikai,

išteisintiesiems G. B. , J. B. , V. K. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. , J. B. ir V. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

G. B. , J. B. ir V. K. buvo kaltinami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį dėl to, kad veikdami bendrininkų grupe ir būdami valstybės tarnautojais pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją bei piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, G. B. siekdamas asmeninės naudos sau ir kitiems asmenims, J. B. ir V. K. siekdami asmeninės naudos kitiems asmenims, dėl ko didelės žalos patyrė policija ir valstybė, o būtent:

G. B. ir J. B. , būdami valstybės tarnautojais ir dirbdami Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliais, turėdami bendrą tikslą kartu su kitais tyrimo nenustatytais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliais išvengti baudžiamosios ar drausminės atsakomybės už padarytas neteisėtas veikas tarnybos metu neleistinai naudojantis asmeniniu nešiojamu kompiuteriu „Acer” su įdiegta ir tik tarnybos reikalams transporto priemonių greičiui fiksuoti skirta programine įranga „VisaB”, tam, kad iš greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotų kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių asmenų būtų galima gauti asmeninės naudos už tokio pažeidimo įstatymų nustatyta tvarka neįforminimą, o V. K. , būdama valstybės tarnautoja ir dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, turėdama tikslą padėti G. B. , J. B. bei kitiems tyrimo nenustatytiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliams išvengti minėtos atsakomybės, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. spalio 3 d., (duomenys neskelbtini), G. B. , J. B. ir V. K. sukūrė nusikaltimo padarymo planą šiam tikslui įgyvendinti, tai yra, panaudoti savo, kaip policijos pareigūnų, vardus ir tikėtiną įtaką kitiems policijos pareigūnams bei V. K. , kaip policijos tyrėjos, pareigas ir pažintis bei tarnybinius ryšius su Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnais, ir taip surasti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūną, galintį papirkti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11, tam, kad pastarasis neatkurtų ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut” užfiksuotus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenis arba praneštų apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą.

Vykdydami nusikalstamą sumanymą ir ieškodami asmens, galinčio susitarti su Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialistu dėl neteisėtų veiksmų atlikimo už kyšį, 2011 m. rugsėjo 19 d., laikotarpiu nuo 17 val. 59 min. iki 18 val. 43 min., V. K. ir G. B. atvyko prie prekybos centro „Akropolis“, esančio Ozo g. 25, Vilniuje, kur susitiko su V. K. pažįstamu Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniuoju tyrėju V. G. , neprisidėjusiu prie nusikalstamos veikos, ir sutarė, kad pastarasis suras Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūną, galintį padėti įgyvendinti jų nusikalstamą tikslą. 2011 m. spalio 3 d., laikotarpiu nuo 16 val. 7 min. iki 16 val. 25 min., V. K. ir J. B. atvyko prie pastato, esančio Saltoniškių g. 12, Vilniuje, kur susitiko su V. G. nurodytu Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyriausiuoju tyrėju S. B. , veikusiu su Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnų žinia, ir sutarė, kad pastarasis už didesnį negu 1 MGL ir nedidesnį negu 250 MGL vertės kyšį įtakos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, vykdantį įgaliojimus – atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą pagal 2011 m. rugsėjo 15 d. užduotį Nr. 20-1-526-11 baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11, atlikti neteisėtą veikimą – neatkurti neteisėtai tarnybos metu naudotame asmeniniame nešiojamame kompiuteryje „Acer“ esančių ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenis ir pateikti melagingą išvadą, tuo padarant nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, arba pranešti apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą, taip be leidimo atskleidžiant ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarant baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 247 straipsnyje.

Tokiu būdu, G. B. , J. B. ir V. K. , veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami: Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, kuriuose numatytos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame numatyta pareiga gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui; Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalį, 9 dalies 2, 3 punktus, kuriuose numatytos pareigos nuolatos vykdyti bendrąsias pareigūnų pareigas užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, gavus žinių apie padarytą teisės pažeidimą nedelsiant apie tai pranešti policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, 12 straipsnio 2 dalį, tai yra, sulaužydami duotą pareigūno priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, ir taip savo nusikalstamais veiksmais pažeisdami pagrindinius valstybės tarnybos principus ir iškraipydami tarnybos veiklos esmę ir turinį, menkindami valstybės institucijos – policijos autoritetą, griaudami pasitikėjimą šia institucija, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdami asmeninės naudos, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė policija ir valstybė, ir pasikėsino papirkti valstybės tarnautoją, bet nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi tai tapo žinoma Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnams.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu G. B. , J. B. ir V. K. dėl kaltinimų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį išteisino jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra jokių duomenų dėl kyšio dydžio, nenustatytas galimai paperkamas asmuo, nėra duomenų, kad kaltinamieji tarėsi papirkti pareigūną. Dėl atsilyginimo už paslaugą buvo pažadėta ne pareigūnui, kuris sutiktų kaltinamiesiems padėti, bet pagal operatyvinę užduotį veikusiam pareigūnui S. B. , kuris pats, o ne kaltinamieji pasiūlė papirkti galimą pareigūną, kuris sutiktų įvykdyti jų prašymą. Šio sutikimo įgyvendinimui nesiimta jokių priemonių ir net atsisakyta vykdyti tokį pasiūlymą. Be to, pareiškiant įtarimus pagal BK 227 straipsnio 2 dalį bei surašant kaltinamąjį aktą, nebuvo atsižvelgta į tas aplinkybes, kad šioje byloje buvo priimtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokurorės 2012 m. vasario 8 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-1-00003-11, nes nesurinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamųjų G. B. , V. K. ir J. B. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2012 m. balandžio 3 d.  nutarimu tyrimas atnaujintas tik dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje. Atliekant papildomą tyrimą jokių papildomų faktinių aplinkybių dėl nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnyje, nenustatyta, todėl nebuvo jokio pagrindo įtariamiesiems pakartotinai pareikšti įtarimus pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl kaltinamųjų veiksmų kam nors būtų padaryta didelė žala. Byloje nustatyta tik tai, kad pastarieji ieškojo per pažįstamą policijos pareigūną asmens, kuris galėtų surasti priėjimą prie specialisto, atliekančio kompiuterio įrašų tyrimą, sužinoti ar panaudotomis priemonėmis neatstatomai panaikinti įrašai, apie tai jiems pranešti, o reikalui esant ištrinti. Tas sumanymas net nebuvo įvykdytas, į specialistą A. D. niekas nesikreipė, o V. K. atsisakė savo prašymo V. G. . Neteisėta veika nebuvo ilgai trunkanti, jokių fizinių ir juridinių asmenų teisės ir interesai kaltinamųjų veiksmais pažeisti nebuvo, jokio rezonanso šie veiksmai visuomenėje nesukėlė ir nelėmė neteisingų sprendimų baudžiamojoje byloje priėmimo ar kitokių neigiamų padarinių.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

G. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (13000 litų) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL (19500 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmes apimti ir nuteisti G. B. 150 MGL (19500 litų) dydžio bauda bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę –  trims metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityti G. B. sulaikymo laiką.

J. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (13000 litų) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL (19500 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmes apimti ir nuteisti J. B. 150 MGL (19500 litų) dydžio bauda bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę –  trims metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

V. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 227 straipsnio 2 dalį 100 MGL (13000 litų) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį 150 MGL (19500 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, bausmes apimti ir nuteisti V. K. 150 MGL (19500 litų) dydžio bauda bei skirti baudžiamojo poveikio priemonę –  trims metams atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityti V. K. sulaikymo laiką.

Prokuroras teigia, kad apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kuris neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas, savo išvadas dėl išteisinimo grįsdamas ikiteisminio tyrimo metu priimtais procesiniais sprendimais, t.y. prokurorų 2012 m. vasario 8 d., 2012 m. balandžio 3 d., 2012 m. gegužės 9 d. nutarimais ir 2012 m. gegužės 29 d. teismo nutartimi, padarė neteisingą išvadą, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą šioje byloje nebuvo nustatyta jokių papildomų faktinių aplinkybių dėl nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnyje. Teismas visiškai nevertino naujai ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų aplinkybių, kad pirmą kartą apie atlygį buvo kalbama ne vėlesnio 2011 m. spalio 3 d. susitikimo metu, o pirmojo 2011 m. rugsėjo 19 d. susitikimo metu, kas nebuvo aptarta pirmiau minėtuose procesiniuose sprendimuose ir kas iš esmės keičia kaltinamųjų veiksmų įvertinimą. Be to, aukštesniojo prokuroro 2012 m. balandžio 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas nenustatant jokių tyrimo krypčių ar apribojimų, todėl teismo išvada, jog nebuvo pagrindo įtariamiesiems pareikšti įtarimus pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nepagrįsta.

Pasak apelianto, teismo išvados, kad nenustatytas pareigūnas, kurį būtų ruošiamasi papirkti, ir kyšio dydis, ir kad yra tik įrašytas pokalbis dėl sutikimo su pasiūlymu papirkti pareigūną, kurio įgyvendinimui nesiimta jokių priemonių ir net atsisakyta vykdyti tokį pasiūlymą, yra nepagrįstos ir prieštaraujančios bylos aplinkybėms. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad išteisintieji norėjo papirkti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą, atliekantį tarnybiniame automobilyje paimtų tarnybinio ir asmeninio nešiojamų kompiuterių „Acer“ tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11. Tai, kad pokalbių metu nebuvo įvardinti šio specialisto vardas ir pavardė, nereiškia, kad nenustatytas pareigūnas, kurį norima papirkti. Nors teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje pasisakė, kad kyšio siūlymas gali būti konkretus – nurodant jo dydį, perdavimo laiką, vietą, ir kitas aplinkybes, arba abstraktus – nekonkretizuojant aplinkybių, tačiau vėliau aplinkybę, kad nebuvo įvardintas konkretus kyšio dydis, įvertino kaip išteisinimo pagrindą, ir neatsižvelgė į tai, kad byloje yra objektyvūs duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad siūlomas kyšis buvo didesnis negu 1 MGL ir nedidesnis negu 250 MGL vertės. Tai, apelianto manymu, patvirtina liudytojų V. G. ir S. B. parodymai, padarytas garso įrašas, kuriame užfiksuota kaip kalbant apie kyšio dydį J. B. pasako: „Nu tai gerai, klausimas, gali. Jeigu gali ir viskas. Ir kiek, ir <...> Paprasčiausi klausimai.“, o V. K. papildo: „Nu, iš esmės. Aš įsivaizduoju taip, kad jeigu pasakys, kad gali, tai ir pasakys kiek, ir tiek ir bus.<...> Nu, nes čia. Keli žmonės suinteresuoti ir supranti, čia. Tai tikrai. Svarbu, kad tik padarytų.“ Šio pokalbio turinys patvirtina, kad J. B. ir V. K. mano, jog būtent specialistas turi įvardinti kyšio dydį, ką patvirtina po S. B. pasakymo: „Nes ten žinai, ten. Jie kiekvieną dieną to nedaro, kažkokių ten stavkės nėra, žinai. Už tą. Ten taip nevyksta.“ pasakyti J. B. žodžiai: „Ne, bet vis tiek. Kodėl?“. Liudytojo S. B. bandymas išsiaiškinti, kokį konkrečiai atlygį siūlo kaltinamieji, negali būti vertinamas kaip provokacija, kadangi apie atlygį už prašomus veiksmus, jo nekonkretizuodami, G. B. ir V. K. užsiminė dar 2011 m. rugsėjo 19 d. pokalbio su V. G. metu. 2011 m. spalio 3 d. susitikimo su S. B. metu V. K. jau pokalbio pradžioje pasitikslina: „Tu su V. kalbėjai?“, kas parodo, jog kaltinamieji V. K. ir J. B. su S. B. kalba kaip su asmeniu, kuris viską apie jų pasiūlymą žino. Iš garso įrašo matyti, jog visa pokalbio iniciatyva eina iš kaltinamųjų pusės. Šios aplinkybės, prokuroro nuomone, paneigia teismo išvadą, jog nesurinkta jokių įrodymų, kad kaltinamieji tarėsi papirkti pareigūną, ir tokia idėja iškilo tik S. B. davus mintį, kad reikės atsilyginti. Liudytojas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pareigūnas G. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad S. B. buvo nurodyta susitikimo metu išsiaiškinti kyšio dydį, todėl natūralu, kad liudytojas S. B. , matydamas, jog išteisintieji patys to neįvardina, bandė išsiaiškinti šią aplinkybę ir jo žodžiai negali būti pagrindas išvadai, kurią padarė teismas, kad šio susitikimo metu V. K. suprato, jog S. B. jiems siūlo padaryti nusikaltimą – pareigūno papirkimą, nors ji tik tikėjosi draugiškos pagalbos.

Prokuroras nesutinka ir su teismo išvada, kad V. K. , perduodama popieriaus lapą, kuriame iš iškarpytų spausdintinių raidžių sudėtas ir nukopijuotas švietimo aparatu tekstas: „ačiū už pastangas bet gali savo draugui pasakyti kad aš jokiu padangų nebepirksiu ir tegul nieko neieško gedimas rimtas“, savanoriškai atsisakė daryti S. B. pasiūlytą nusikaltimą. Pažymi, kad V. K. taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl būtent tokiu būdu pateikė V. G. raštelį ir kodėl parinko būtent tokį raštelio turinį. Apelianto teigimu, įvykis su rašteliu, išteisintųjų elgesys susitikimo su S. B. metu ir vėliau, parodo, kad jie buvo atsargūs, nes gerai suprato, kokį nusikaltimą daro, todėl kilus mažiausiam įtarimui, jog apie jų ketinimus galėjo ar gali sužinoti specialiosios tarnybos, sustabdė savo nusikalstamus veiksmus.

Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagrįstai konstatavo, jog papirkimas, pasiūlant ar pažadant duoti kyšį, laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai paperkamam asmeniui yra pateikiamas pasiūlymas, pažadėjimas dėl kyšio davimo, bei pripažino, kad yra nustatyta, jog buvo vykdomas operatyvinis sekimas dėl galimai korumpuotų V. K. veiksmų, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad išteisintieji negali būti nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 227 straipsnio 2 dalį, kadangi pasikėsinimo papirkti pareigūną nebuvo, nes pagal teismų praktiką baigtas nusikaltimas kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas tais atvejais, kai nusikalstama veika daroma kontroliuojant teisėsaugos pareigūnams.

Prokuroras teigia, kad teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog teisminio nagrinėjimo metu buvo paneigtos išteisintųjų gynybinės versijos, kad G. B. nedalyvavo su V. K. 2011 m. rugsėjo 19 d. susitikime su V. G. (ką patvirtino liudytojas V. G. , tarnybiniai pranešimai ir G. B. naudoto mobilaus ryšio telefono prisirišimo prie operatoriaus bazinių stočių duomenys), kad V. K. kreipėsi į V. G. tiesiog norėdama daugiau sužinoti apie kompiuterinius tyrimus (ką paneigė perklausytas 2011-10-03 susitikimo garso įrašas), o, paneigus šią versiją, kad kreipėsi į V. G. , kadangi tuo kompiuterių tyrimu domėjosi visas jos komisariatas (to nepatvirtino liudytoja A. G. ), taip pat G. B. , J. B. ir gynybos liudytojo A. J. gynybinė versija, jog tik tarnybos reikalams skirta programinė įranga „VisaB“ bei jos panaudojimo fiksavimai asmeniniame kompiuteryje atsirado atsitiktinai, jog jie nieko nežinojo apie asmeninio kompiuterio naudojimą tam, kad iš greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotų kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių asmenų būtų galima gauti asmeninės naudos už tokio pažeidimo įstatymų nustatyta tvarka neįforminimą (liudytojų V. G. , S. B. parodymai, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2011-12-01 specialisto išvada Nr. 140-(05932)-ISl-7077 ir specialisto A. D. parodymai).

Be to, teismas padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad nebuvo nustatyta, jog siūlant turtines vertybes valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) buvo siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas, nes byloje nustatyta, kad G. B. , J. B. ir V. K. siekė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00526-11 paimtų kompiuterių „Acer“ tyrimą atliekantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistas neatkurtų ištrintų failų su informacija apie greičio matuokliu „Berkut“ užfiksuotus kelių eismo taisyklių pažeidimus ir juos padariusių pažeidėjų duomenis arba praneštų apie galimas tyrimo išvadas anksčiau nei surašytų dėl jų specialisto išvadą. Tai, kad išteisintieji, neturėdami tiesioginio priėjimo prie Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialistų, bandė savo tikslus pasiekti per Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnus, turi būti vertinama kaip ieškojimas bendrininkų nusikaltimui daryti. Be to, teismas, išteisindamas kaltinamuosius, neatsižvelgė į tai, kad pastarųjų veiksmų nevertinant kaip papirkimą, jų neteisėtuose veiksmuose išlieka kito nusikaltimo, t.y. pasikėsinimo sukurstyti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Informacinių technologijų tyrimo skyriaus specialistą piktnaudžiauti tarnyba, požymiai.

Apeliantas nurodo, kad išteisintieji, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, savo veiksmais padarė didelę žalą policijai ir valstybei, nes, privalėdami laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų su jų teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų, užtikrinti teisingą teisės pažeidimų ištyrimą, padarė tyčinius, aiškiai neteisėtus veiksmus, siekiant suklastoti baudžiamosios bylos įrodymus. Jų suplanuotų nusikalstamų veiksmų sėkmės atveju būtų padarytas BK 247 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas, be leidimo atskleidžiant ikiteisminio tyrimo duomenis, arba BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, pateikiant melagingą išvadą, ir tuo pačiu dar dokumento suklastojimas. Tokiais savo neteisėtais veiksmais jie sulaužė duotas priesaikas ir pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus,  kurių privalo laikytis valstybės tarnautojai, atlikdami konkrečias funkcijas. Teismas, konstatuodamas, kad išteisintųjų veiksmais nebuvo padaryta didelė žala, neatsižvelgė ir į tai, kad nusikaltimo tikslai nebuvo pasiekti dėl to, kad apie šio nusikaltimo darymą sužinojo specializuoti policijos padaliniai, kurie ėmėsi veiksmų, kad užkardyti šią nusikalstamą veiką.

Prokuroras mano, kad išteisintųjų veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir dėl to, kad pagal teismų praktiką turtinės ar asmeninės naudos siekimas aiškinamas kaip naudos siekimas ne vien tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ir kitiems asmenims. Šioje byloje bendrininkus vienijo vienas tikslas - siekimas padėti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliams išvengti baudžiamosios ar drausminės atsakomybės už padarytas neteisėtas veikas tarnybos metu, kurias patvirtina pokalbis tarp V. K. , J. B. ir S. B. , specialisto išvada ir specialisto A. D. parodymai. Visi bendrininkai atlikdami savo tyčinius veiksmus suprato, kad tuo padeda įgyvendinti tą tikslą.

Apeliantas nurodo, kad sprendžiant klausimus dėl bausmių atsižvelgtina į tai, kad išteisintieji padarė apysunkį ir sunkų tyčinį nusikaltimus, kad yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe, lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgtina į kaltinamųjų asmenines charakteristikas, užimtas pareigas, vaidmenį nusikaltimų padaryme ir nenuoširdumą bei nenorą padėti tyrimui ir teismui nustatyti tiesą byloje. Taip pat į tai, kad kaltinamieji anksčiau neteisti, papirkimas užkardytas pasikėsinimo stadijoje.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji G. B. , J. B. , V. K. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes ir nepažeisdamas baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų pagrįstai G. B. , J. B. ir V. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį bei pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, išteisintieji G. B. , J. B. ir V. K. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltais dėl jiems reiškiamų kaltinimų veikiant bendrininkų grupe pasikėsinus papirkti valstybės tarnautoją ir piktnaudžiavus tarnybine padėtimi neprisipažino. G. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad su V. G. susitikęs nebuvo, jokių ryšių su Kriminalistinių tyrimų centro darbuotoju neieškojo, su J. B. ir V. K. dėl specialisto, tiriančio paimtus kompiuterius, papirkimo nesitarė. Jam buvo žinoma, kad 2011-09-19 V. K. važiavo į Vilnių, bet jis nežinojo jos kelionės tikslo, ar pats buvo tą dieną išvykęs iš (duomenys neskelbtini), neprisimena. Ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo išimti tarnybinis ir asmeninis kompiuteriai, jo atžvilgiu yra nutrauktas. Išimtas asmeninis kompiuteris priklauso jo kolegai A. J. . Pastarasis kartais jam duodavo šį kompiuterį pasinaudoti internetu, kokia informacija buvo tame kompiuteryje, jis nežino, prijungti greičio matuoklį „Berkut“ prie asmeninio kompiuterio nėra galimybės (t. 3, b.l. 95-99, t. 4, b.l. 178-179). V. K. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad G. B. yra jos draugas, o J. B. – kolega. 2011 m. rudenį jai paskambino G. B. ir pranešė, kad jis ir jo porininkas sulaikyti. Kadangi buvo paskirtas kompiuterių tyrimas, ji iš smalsumo sumanė juo pasidomėti ir paskambino V. G. , kurį pažinojo apie porą metų, susitarė susitikti Vilniuje. Į susitikimą su V. G. važiavo ne su G. B. , o su kitu asmeniu, kurio nenori įvardinti, o pokalbyje su V. G. ji dalyvavo viena, norėjo sužinoti apie tyrimą, G. B. apie šį susitikimą nepasakojo. Susitikimo metu paprašė V. G. informacijos apie tai, kaip atliekami kompiuterių tyrimai, kokie konkrečiai kompiuteriai ją domina, nesakė. V. G. pasakė, kad pasidomės, o vėliau paskambino ir nurodė savo draugą, kuris galėtų papasakoti apie tai, kaip vyksta kompiuterių tyrimai. Į susitikimą su V. G. draugu ji vyko su J. B. , nes dėl sudėtingo eismo Vilniuje pati bijojo vairuoti. Apie kelionės tikslą J. B. nieko nesakė. Į susitikimą atvykęs vyriškis prisistatė V. G. draugu vardu S.. Jam ji trumpai išdėstė, kokie kompiuteriai ją domina, taip pat informacija, kada bus atlikta ekspertizė ir kokie dažniausiai būna rezultatai. Jokio atlygio S. B. ji nesiūlė. Pastarasis jai pasakė, kad turi pažinčių ir jeigu reikia, pasidomės tais kompiuteriais, o po to netiesiogiai pareikalavo pinigų. Ji suprato, kad S. B. nori už konsultaciją pinigų. Supratusi, kad jai siūloma padaryti nusikaltimą, nusprendė daugiau su S. B. nekontaktuoti ir per L. S. perdavė V. G. laišką, kad viskas, ačiū, man nieko nereikia iš jūsų (t. 4, b.l. 179-181, 197-198). J. B. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad su G. B. viename būryje dirbo apie penkerius metus, su V. K. jį sieja draugiški darbiniai santykiai. 2011 m. spalio 3 d. vežė V. K. į Vilnių, nes pats turėjo ten reikalų, o V. K. važiavo darbo reikalais. Vilniuje prie jų privažiavo automobilis, iš jo išlipęs S. B. kalbėjosi su V. K. , klausė  apie „VizaB“ programą, o jis paaiškino, kaip ji veikia, kokią informaciją fiksuoja. Kai S. B. pradėjo kalbėti, kad reikės duoti pinigų, jis nuėjo į automobilį. Už ką buvo reikalaujama atlygio, nežino, taip pat nežinojo ir apie specialisto išvadas. Kalbas apie kompiuterius girdėjo iš kolegų, kad vienas kompiuteris buvo asmeninis, nežinojo (t. 4, b.l. 179, 197-198).

Kaltinimas G. B. , J. B. ir V. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 227 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį šioje byloje iš esmės buvo grindžiamas: liudytojais apklaustų Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų V. G. ir S. B. parodymais, taip pat liudytojų L. S. , E. G. , liudytojo Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Informacinių technologijų skyriaus specialisto A. D. parodymais, Policijos informacinės sistemos Policijos registruojamų įvykių registro duomenimis, ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00526-11 medžiagos apžiūros protokolu, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu, V. G. perduoto baltos spalvos voko su jame esančiu baltos spalvos popieriaus lapu pateikimo bei apžiūros protokolais, iš G. B. , V. K. paimtų mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokolais bei mobiliojo ryšio operatorių pateiktais duomenimis apie G. B. , V. K. ir J. B. naudojamų abonentinių numerių užfiksuotus įvykius ir kitais duomenimis, iš kurių matyti, kad 2011-09-07 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) PK) pareigūnų A. J. ir G. B. atžvilgiu. Šiame ikiteisminiame tyrime buvo išimti du kompiuteriai, t.y. įvykio vietoje rasti tarnybinis nešiojamas kompiuteris „Acer“ (sidabrinės spalvos) ir asmeninis nešiojamas kompiuteris „Acer“ raudonu korpusu. Atlikus asmeninio kompiuterio apžiūrą buvo nustatyta, kad jame yra įdiegta programa „VisaB“, kuri naudojama su greičio fiksavimo prietaisu „Berkut“. Rasti videofiksacijos failai yra tušti, nustatyta, kad buvę 33 failai pašalinti 2011-09-06 17:27 val. Dėl to 2011 m. rugsėjo 15 d. Kauno AVPK Nusikaltimų tyrimo tarnybos Nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams tyrimo grupės vyr. tyrėjas A. A. surašė užduotį atlikti objektų, t.y. minėtų dviejų kompiuterių „Acer“, informacijų technologijų techninį tyrimą ir šiuos du kompiuterius kartu su užduotimi perdavė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui (t. 2, b.l. 2-17, 23-36). Po šių veiksmų atlikimo G. B. draugė, Kauno AVPK (duomenys neskelbtini) PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja V. K. telefonu susisiekė su savo pažįstamu Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnu V. G. ir paaiškino pastarajam, jog turi problemų ir reikalinga jo pagalba. V. K. prašymu 2011 m. rugsėjo 19 d. įvyko jos ir V. G. susitikimas, į kurį V. K. atvyko kartu su G. B. . Kaip matyti iš liudytoju apklausto minėto Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūno V. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, šio susitikimo metu V. K. ir G. B. papasakojo jam apie G. B. sulaikymo metu išimtą ir vėliau tyrimui į Kriminalistinių tyrimų centrą tirti išsiųstą asmeninį kompiuterį, kuriame yra informacija apie greičio matuoklio duomenis, ir pasiteiravo, ar V. G. turi pažinčių Kriminalistinių tyrimų centre, ar gali rasti žmonių, kurie galėtų iš minėto kompiuterio pašalinti jame esančią informaciją arba pranešti apie atlikto tyrimo rezultatus anksčiau, nei juos sužinos kompiuterių tyrimą paskyrę pareigūnai. Taip pat paaiškino, kad naudojantis specialia programa kompiuteryje buvusi informacija buvo ištrinta, tačiau jie nežino, ar yra galimybė šią informaciją atstatyti, ar ne. V. G. pažadėjo V. K. ir G. B. apie visa tai pasidomėti, o išsiskyręs su pastaraisiais apie įvykį pranešė savo vadovybei (t. 1, b.l. 137-139, 140-143, t. 4, b.l. 182-183). Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis išslaptintas 2011-09-20 tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro (duomenys neskelbtini) skyriaus vyresnysis tyrėjas V. G. Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkui pranešė apie tai, kad 2011-09-19 į jo tarnybinį telefoną paskambino (duomenys neskelbtini) PK Kriminalinės policijos tyrėja V. K. , kuri pasakė, kad turi problemų ir nori susitikti. 2011-09-19 jis susitarė su V. K. susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Akropolis“. V. K. atvyko tamsios spalvos automobiliu Opel Vectra, kurį vairavo jam nepažįstamas 30-33 metų amžiaus vaikinas. Jie išlipo iš automobilio ir priėjo prie jo. V. K. pristatė jam kartu atvažiavusį vaikiną kaip (duomenys neskelbtini) PK Kelių policijos pareigūną. Pakalbėjus bendromis frazėmis, V. K. papasakojo, kad jos vaikinas neseniai buvo sulaikytas Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų, iš jo buvo paimtas kompiuteris, kuris dabar yra išsiųstas ekspertizei. Ikiteisminis tyrimas atliekamas Kauno AVPK Vidaus tyrimų padalinyje. V. K. ir jos vaikinas papasakojo, kad ieško žmonių, kurie gali įtakoti ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną. Taip pat, kad Kaune yra žmonių, kurie gali jiems padėti. V. K. vaikinas pasakė, kad jis daugiausiai nerimauja dėl išimto kompiuterio, taip pat, kad visa jį kompromituojanti informacija yra ištrinta, tačiau bijo, kad ekspertizės metu ji gali būti atstatyta. Jis pasakė, kad tokia informacija – tai greičio matuoklio duomenų klastojimas. V. K. ir jos vaikinas paprašė jo padėti surasti asmenį, kuris paveiktų kompiuterinę ekspertizę atliekantį pareigūną. Kitas variantas – padaryti taip, kad atlikus ekspertizę V. K. ir jos vaikinas pirmi sužinotų apie jos rezultatus. V. K. vaikinas pasakė, kad pergyvena dėl kompiuteryje buvusios informacijos, dėl kitų dalykų jam niekas nieko neįrodys. Tuomet V. G. pasakė, kad pats neturi pažinčių tame skyriuje, kur yra atliekama ekspertizė, tačiau jam reikia pašnekėti su vienu žmogumi. V. K. paprašė jai paskambinti kuo greičiau, jei kas nors paaiškės (t. 4, b.l. 159). Gavus tokį V. G. tarnybinį pranešimą, buvo pradėtas operatyvinis tyrimas, o netrukus V. G. gavo Imuniteto valdybos pareigūnų nurodymą V. K. šiuo klausimu nukreipti į S. B. , kuris, kaip Lietuvos kriminalinės policijos biuro (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiasis tyrėjas, veikdamas pagal paskirtą užduotį susitikti su V. K. pastarosios iniciatyva ir patikrinti gautą pirminę informaciją, 2011-10-03 susitiko su V. K. bei kartu su ja atvykusiu J. B. ir, atlikdamas operatyvinį veiksmą – techninių priemonių naudojimą bendra tvarka, užfiksavo savo pokalbį su V. K. ir J. B. . Iš byloje esančio 2012-05-21 operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog minėto pokalbio, įvykusio tarp S. B. , V. K. ir J. B. , metu V. K. pasiteiravo S. B. , ar šis kalbėjosi su V.. S. B. atsakius, kad kalbėjosi, tačiau apie situaciją V. papasakojo nedaug ir abstrakčiai („<...> labai mažai. Mažai, mažiukas gabaliukas. Labai abstrakčiai“), V. K. paaiškino S. B. apie išimtą asmeninį kompiuterį, kuris išsiųstas tyrimui, kad tame kompiuteryje buvę duomenys, susiję su greičio matuokliu „Berkut“, buvo ištrinti specialia programa, tačiau nėra žinoma, ar yra galimybė ištrintus duomenis atstatyti, ar ne, ir kad gerai būtų, jog ta informacija nebūtų atkurta. S. B. pradėjus smulkiau klausinėti apie kompiuteryje buvusius duomenis, V. K. pasikvietė kartu su ja atvykusį J. B. , kuris paaiškino S. B. apie kompiuteryje buvusius duomenis bei jų ištrynimui naudotą programą. Vėliau S. B. aiškinosi su V. K. apie tai, kada ir kas inicijavo kompiuterių tyrimą, per kiek laiko tyrimas gali būti atliktas, kas tuos tyrimus atlieka, po ko S. B. pradėjo pokalbį apie tai, ką jis šiuo klausimu gali padaryti: „Aš ten visai kitą žmogų pažįstu, kuris skirsto viską, žinai. Tai va. Tai gerai, paklaust tai paklausiu. Žinai, bet esmė tame, kad, e, žinai. Atvirai sakau, žinai, kad ne, aš ten negaliu nieko įtakot, žinai. Nu, ta prasme, kaip įtakot, žinai. Aš ne neprieinu prie to kompo, kad nepaspaust, ten „delet“ ar dar kažką tai. Nueisiu aš ten kalbėt su tuo žmogum, žinai. Bus konkreti kalba, žinai. Apie ką kalbam. Nes nu, tu pati supranti, ir pats supranti, kad nu, suinteresuoti žmogų kažkaip. Nu. Už ačiū ar dar kažką, ten žinai, nu“, į ką V. K. atsako: „Ne, ne ne. Tai ten“. Tuomet S. B. sako: Reikia apie kažką konkrečiai kalbėti“, o V. K. jam atsako „Ne, ne ne“. S. B. sako: „O aš konkrečius klausimus pasakysiu, iškart man bus konkretus klausimas. Ką aš galiu jam pasakyt. Realiai kalbant“, į ką J. B. sako: „Nu tai vis tiek. Jie patys taigi žino“. Tuomet S. B. sako: „Ne, tai žinai, čia“, o J. B. sako: „Nu tai gerai, klausimas, gali. Jeigu gali ir viskas. Ir kiek, ir. <...> paprasčiausi klausimai“. Tuomet S. B. jam atsako: „Supratau. <....> Nes ten žinai, ten. Jie kiekvieną dieną to nedaro, kažkokių ten stavkės nėra, žinai. Už tą. Ten taip nevyksta“. Tuomet J. B. sako: „Ne, bet vis tiek. Kodėl?“, o V. K. sako: „<...> Aš įsivaizduoju taip, kad jeigu pasakys, kad gali, tai ir pasakys kiek, ir tiek ir bus. <...> Nu, nes čia. Keli žmonės suinteresuoti ir supranti, čia. Tai tikrai. Svarbu, kad tik padarytų“. Vėliau šio pokalbio metu S. B. dar aiškinosi su V. K. ir J. B. , ar tikrai tas kompiuteris nesusijęs su jau atliekamu ikiteisminiu tyrimu dėl papirkimo, vėl kalbėjosi apie kompiuteriuose buvusią informaciją. Bekalbant apie šias aplinkybes S. B. pažadėjo paklausinėti ir pakalbėti bei susitarė, kad po dviejų dienų paskambins V. K. , po ko pastaroji pasakė: „Tu supranti, kad jeigu jis pasakys, kad tikrai ne. <...>, tai tada žinom, kitaip bus. Kita situacija. Ir viskas.“ Po to S. B. dar aiškinosi su J. B. , kokios informacijos kompiuteryje reikėtų ieškoti, kokie failų pavadinimai ir t.t., po ko V. K. pasakė: „Tai supranti, ne iš karto. Nu, aš įsivaizduoju, tie, kas dirba su tuo, tai pasakys. Ar su, ar kaip šita pati programa“, o S. B. atsakė, kad viską suprato ir nurodė, jog po dviejų dienų, t.y. trečiadienį, jis jau galės kažką pasakyti (t. 1, b.l. 62-70). Iš liudytojo S. B. parodymų bei V. K. telefoninių skambučių išklotinės matyti, jog praėjus kelioms dienoms po šio pokalbio, t.y. 2011-10-05, S. B. paskambino V. K. ir pasakė, kad viskas bus gerai, bei susitarė, kad paskambins jai vėliau, tačiau daugiau jokių kontaktų su V. K. nebuvo (t. 1, b.l. 120, 159-160), o 2011-10-13 V. K. , tarpininkaujant jos kolegei L. S. (šiuo metu T.), per pareigūną E. G. , kuris tą dieną vyko iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių, perdavė V. G. voką su baltu popieriaus lapu, kuriame iš spausdintinių įvairių dydžių raidžių buvo sudėtas ir švietimo aparatu nukopijuotas tekstas: „ačiu už pastangas bet gali savo draugui pasakyti kad aš jokiu padangu nebepirksiu ir tegul nieko neieško gedimas rimtas“ (t. 1, b.l. 147-152), daugiau nei su V. G. , nei su S. B. nei vienas iš išteisintųjų nekontaktavo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi pirmiau aptartus bei kitus pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatuoja, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina G. B. , J. B. ir V. K. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje bei BK 25 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje. Bylos duomenimis nenustatyti jokie šių išteisintųjų atlikti veiksmai, kurie galėtų būti vertinami baudžiamojo įstatymo prasme. 

Visų pirma, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių patikimai spręsti apie išteisintųjų G. B. , J. B. ir V. K. išankstinį, dar iki jų pokalbio su pagal užduotį veikiančiu policijos pareigūnu S. B. susiformavusį bendrą ketinimą papirkti sulaikymo metu paimtų kompiuterių tyrimą atliekantį specialistą. Kaip jau minėta, patys išteisintieji tokias aplinkybes neigia. Nors bylą nagrinėjant teisme liudytojas V. G. parodė, kad jau 2011-09-19 susitikimo metu su juo bendravę V. K. ir G. B. žadėjo už paslaugą atsilyginti (t. 4, b.l. 182-183), tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šis liudytojas nei iš karto po įvykio surašydamas tarnybinį pranešimą vadovybei, kuriame pakankamai išsamiai išdėstė 2011-09-19 susitikimo su V. K. aplinkybes ir kurio pagrindu buvo pradėtas operatyvinis tyrimas bei duota užduotis S. B. , nei duodamas parodymus 2011-10-12, 2011-10-13 vykusių apklausų metu jokių aplinkybių, kad išteisintieji siūlė ar žadėjo atlyginimą už prašomą paslaugą nenurodė. Tik 2012-01-31, t.y. praėjus keturiems mėnesiams po įvykio, vykusios akistatos tarp jo ir G. B. metu V. G. pirmą kartą nurodė, jog susitikimo metu G. B. pasakė, kad dėl atsiskaitymo problemų nebus (t. 3, b.l. 120-121). Šiuo atveju pažymėtina tai, jog liudytojas V. G. yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjas, taigi turi pakankamai teisinių žinių, kad suprastų tokių veiksmų, kaip atlygio pareigūnui už paslaugą siūlymas/pažadas, neteisėtumą ir pavojingumą, todėl nenuosekli liudytojo V. G. pozicija, tokias reikšmingas aplinkybes kaip pažadą atsilyginti nurodant tik praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui po įvykio, kelia pagrįstų abejonių dėl šių liudytojo parodymų patikimumo, o jokių kitų juos patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo gauta duomenų, patvirtinančių, jog apie atlygį už G. B. , J. B. ir V. K. pageidaujamus neteisėtus veiksmus buvo kalbama jau 2011-09-19 vykusio susitikimo su V. G. metu, tačiau toks prokuroro teiginys neatitinka tikrovės, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, atnaujinto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, kurių metu būtų gauti kokie nors nauji duomenys apie 2011-09-19 įvykusio pokalbio tarp V. G. ir V. K. bei G. B. aplinkybes, juo labiau apie pastarųjų pažadą/siūlymą atsiskaityti už prašomą paslaugą. Pažymėtina, jog ir pats apeliantas savo skunde jokių konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų, pasak jo, gautų atnaujinus ikiteisminį tyrimą, nenurodė. Tuo tarpu techninėmis priemonėmis užfiksuoto pokalbio, vykusio 2011-10-03 tarp V. K. , J. B. ir S. B. , turinys kaip tik ir patvirtina apygardos teismo nustatytas aplinkybes, jog ne V. K. ar J. B. , o būtent pagal operatyvinę užduotį patikrinti turimą informaciją veikęs policijos pareigūnas S. B. pasiūlė papirkti kompiuterių tyrimą atliekantį pareigūną, ko iš esmės teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė ir pats S. B. , parodęs, kad apie atsiskaitymus pradėjo kalbėti jis pats, kad už dyką niekas nieko neatliks, po ko kaltinamieji nurodė, kad bus atsiskaityta (t. 4, b.l. 184-185). Kaip jau minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, kad 2011-09-19 pokalbio, vykusio su V. G. , metu G. B. ar V. K. būtų kalbėję apie atlygį už prašomą paslaugą, tokios aplinkybės nebuvo nurodytos ir V. G. tarnybiniame pranešime, kuris buvo vada operatyviniam tyrimui pradėti ir atlikti atitinkamus operatyvinius veiksmus, todėl, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia prokuroras, nėra pagrindo išvadai, jog 2011-10-03 su S. B. išteisintieji kalbėjo kaip su asmeniu, jau žinančiu apie jų pasiūlymą papirkti kompiuterių tyrimą atliekantį pareigūną, o pastarasis tik bandė išsiaiškinti išteisintųjų siūlomo kyšio dydį, juolab, kad tai prieštarauja ir tai aplinkybei, jog pokalbio pradžioje V. K. paklausus S. B. , ką V. G. jam pasakojo, S. B. atsakė, kad šis jam pasakojo tik labai mažai ir abstrakčiai. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog visa 2011-10-03 vykusio pokalbio iniciatyva buvo iš išteisintųjų pusės, tačiau kaip matyti iš šio pokalbio turinio, išteisintieji V. K. ir J. B. S. B. pasakojo tik apie tai, kokia paslauga jiems reikalinga, tačiau jokio atlygio už tai jie nesiūlė ir nežadėjo, nenurodė nei paperkamo asmens, nei kyšio dydžio, o pokalbį apie atsilyginimą, kaip jau minėta, pradėjo būtent S. B. . Taigi, apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartus faktinius duomenis, visiškai pagrįstai nustatė, kad idėja dėl pareigūno papirkimo kilo tik S. B. davus mintį, kad reikės atsilyginti. Nors iš užfiksuoto pokalbio tarp S. B. bei V. K. ir J. B. turinio galima spręsti, jog išteisintieji, S. B. pasiūlius papirkti galimą pareigūną, kuris sutiktų įvykdyti jų prašymą, su tokiu pagal užduotį veikiančio policijos pareigūno siūlymu sutiko, tačiau tai, esant nustatytoms pirmiau aptartoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta bent viena iš BK 227 straipsnio 2 dalyje išvardintų alternatyvių veikų, t.y. pasiūlymas, pažadas ar susitarimas duoti kyšį, siekiant paperkamo valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus, juolab, kad, pokalbio metu sutikę su S. B. pasiūlymu dėl kompiuterių tyrimą atliekančio pareigūno papirkimo, po  šio susitikimo nei vienas iš išteisintųjų neatliko jo veiksmų minėtam S. B. pasiūlymui įgyvendinti, o priešingai – nuo tokio pasiūlymo atsisakė, V. K. perduodant laišką V. G. , kuriame nurodoma, kad jokių paslaugų jai nebereikia. Nors apeliantas nesutinka su apygardos teismo padaryta išvada, jog V. K. , perduodama popieriaus lapą su tekstu „ačiu už pastangas bet gali savo draugui pasakyti, kad aš jokiu padangu nebepirksiu ir tegul nieko neieško gedimas rimtas“, savanoriškai atsisakė daryti S. B. pasiūlytą nusikaltimą, tačiau prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad V. K. negalėjo paaiškinti, kodėl būtent tokiu būdu pateikė V. G. raštelį, ir kad, pasak apelianto, išteisintieji veikė labai atsargiai, nors teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyto pokalbio su S. B. turinys to visiškai nepatvirtina, tokios teismo išvados niekaip nepaneigia. Kaip jau minėta, patys išteisintieji savo iniciatyva jokių veiksmų, kuriais būtų realizuota BK 227 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtina nusikaltimo sudėtis, faktiškai neatliko, o tokių duomenų, iš kurių būtų galima patikimai spręsti, jog pastarieji, atsisakydami daryti S. B. pasiūlytą nusikalstamą veiką, t.y. papirkti kompiuterių tyrimą atliekantį ekspertą, būtų supratę, kad susidūrė su aplinkybėmis, neleidžiančiomis jiems šios nusikalstamos veikos realizuoti, t.y., kad apie jų veiksmus yra informuotos atitinkamos tarnybos, byloje taip pat nėra. Nors liudytojas V. G. , duodamas parodymus apie voko su V. K. laišku perdavimo aplinkybes, nurodė, kad voką jam perdavęs pareigūnas E. G. paaiškino, kad jam prašė perduoti, kad tai ko prašė daugiau nereikia, nes užsisuko kiti reikalai ir gali būti blogai, tačiau tokie šio liudytojo parodymai teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi minėtas aplinkybes šis liudytojas nurodė tik tuomet, kai jau buvo žinomas laiško turinys, tuo tarpu iki voko atplėšimo tarnybiniu pranešimu pranešdamas vadovybei apie gautą laišką, V. G. nurodė tik tiek, kad E. G. , paduodamas voką jam pasakė, kad „tau prašė perduoti“, ir jokių aplinkybių apie „užsisukusius kitus reikalus“ nenurodė. Be to, pirmiau aptarti liudytojo V. G. parodymai prieštarauja nuosekliems liudytojų L. S. (T.) bei E. G. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad nei voko turinys, nei jokios kitos su perduodamu laišku susijusios aplinkybės, jiems nebuvo žinomos, bei E. G. parodymams, kad perduodamas voką V. G. , jis tik paklausė, ar pastarajam skambino iš (duomenys neskelbtini) PK ir ar jis žino, dėl ko jam perduoda voką, į ką V. G. atsakė teigiamai ir daugiau jie apie tai nesikalbėjo (t. 1, b.l. 184-185, 196-197, t. 4, b.l. 185). Atsižvelgiant į tai, jog išteisintieji dėl paslaugos kreipėsi ne į kompiuterių tyrimą atliekantį pareigūną, bet į V. K. pažįstamą V. G. , o vėliau – į pastarojo nurodytą policijos pareigūną S. B. , kad kreipdamiesi į šiuos asmenis net nežinojo, kokio konkretaus asmens paslaugos jiems reikalingos, o jų prašymas jiems aktualių kompiuterių tyrimą atliekančio specialisto A. D. nepasiekė, šiuo konkrečiu atveju galima kalbėti tik apie rengimosi sukurstyti valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnyba stadiją, kurioje, kaip jau minėta, išteisintieji savo veiksmus savanoriškai nutraukė, faktiškai tuoj po kreipimosi į S. B. dėl galimybės gauti jiems reikšmingą informaciją ar paveikti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre atliekamo kompiuterių tyrimo rezultatus jiems naudinga linkme, pastarajam pasiūlius tokią paslaugą gauti už atlygį, atsisakydami savo ketinimų, todėl nepagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad G. B. , J. B. ir V. K. veiksmuose yra pasikėsinimo sukurstyti valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėti sudėtis.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija ir apygardos teismo išvadą, jog bylos duomenimis nebuvo nustatytas kyšio dydis. Apeliantas teigia, jog byloje esantys objektyvūs duomenys, t.y. liudytojų V. G. ir S. B. parodymai bei užfiksuotas V. K. ir J. B. pokalbis su S. B. , leidžia daryti išvadą, kad siūlomas kyšis buvo didesnės negu 1 MGL ir ne didesnės negu 250 MGL vertės, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, prokuroro nurodyti liudytojai V. G. ir S. B. jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie kyšio dydį, niekuomet nenurodė. Prokuroras taip pat cituoja susitikimo su S. B. metu užfiksuotus J. B. ir V. K. žodžius, iš kurių galima daryti išvadą, kad pats specialistas turėtų įvardinti atlygio sumą, tačiau tai, kaip ir V. K. žodžiai, jog  tuo yra suinteresuoti keli žmonės, nepatvirtina, jog buvo kalbama būtent apie didesnės negu 1 MGL ir ne didesnės negu 250 MGL dydžio, o ne kitokios vertės atlygį.

Apeliaciniame skunde prokuroras akcentuoja tą aplinkybę, jog išteisintųjų parodymai apie tai, kad G. B. nevyko į susitikimą su V. G. , kad V. K. į V. G. kreipėsi tik norėdama daugiau sužinoti apie kompiuterinius tyrimus bei kad tuo tyrimu domėjosi visas komisariatas, kad G. B. nieko nežinojo apie kompiuteryje esančią programinę įrangą „VisaB“ bei jos panaudojimą ir t. t., yra paneigti faktiniais bylos duomenimis, tačiau nekonkretizuoja, ką konkrečiai ši aplinkybė patvirtina ar paneigia. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad vien tai, kad nusikaltimų padarymu kaltinami asmenys, duodami parodymus, nėra nuoširdūs, negali būti pagrindu neabejotinai išvadai, jog pastarieji padarė jiems inkriminuojamas veikas. Kiekvienas nusikaltimo padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę į gynybą, ir tai, kad jis kelia versijas, neatitinkančias faktinių bylos duomenų, neatleidžia teismo nuo pareigos įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, bei apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nepagrįstai prokuroras savo apeliaciniame skunde ginčija ir apygardos teismo nuosprendyje padarytą išvadą dėl pagrindo pareikšti įtarimus G. B. , J. B. ir V. K. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nebuvimo atnaujinto ikiteisminio tyrimo metu. Nors Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2012-04-03 nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą rezoliucinėje dalyje nebuvo išdėstyti kokie nors konkretūs nurodymai dėl tyrimo atlikimo, tačiau iš šio nutarimo motyvuojamosios dalies akivaizdu, jog tyrimas turėjo būti tęsiamas tik pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (t. 1, b.l. 15-19), ką patvirtina ir vėliau įtariamosios V. K. gynėjo skundus nagrinėjusių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo bei Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjos priimtų procesinių sprendimų turinys (t. 1, b.l. 30-31, 40-41). Be to, kaip jau minėta, atnaujinto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos jokios naujos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant G. B. , J. B. ir V. K. atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį klausimą, ir kurios nebuvo įvertintos tiek Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės 2012-02-08 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį G. B. , J. B. ir V. K. atžvilgiu (t. 1, b.l. 5-10), tiek jau minėtame Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro 2012-04-03 nutarime atnaujinti ikiteisminį tyrimą.

Teisėjų kolegija sutinka, kad nustatyti išteisintųjų V. K. , G. B. ir J. B. veiksmai, ieškant pažinčių su tikslu rasti priėjimą prie specialisto, atliekančio G. B. ir jo kolegos sulaikymo metu išimtų kompiuterių tyrimą, ir sužinoti apie atliekamo tyrimo eigą ar net įtakoti šio tyrimo rezultatus, nesiderino su kaltinime šiems išteisintiesiems išdėstytų teisės aktų, reglamentuojančių jų, kaip valstybės tarnautojų, policijos pareigūnų, veiklą, reikalavimais, tačiau tuo pačiu pažymi, jog ne kiekvienas teisės aktų reikalavimus pažeidžiantis valstybės tarnautojo elgesys turi būti pripažįstamas nusikalstama veika valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje teismų praktikoje, be kitų teisinių argumentų, remiantis konstitucine jurisprudencija, taip pat ne kartą pažymėta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamojo atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-573/2012). Kaip žinia, esminis kriterijus atribojant piktnaudžiavimą kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo yra didelė žala valstybei, Europos sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, jų darbo sutrikdymo. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei ( kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, Nr.2K-232/2012, Nr. 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju byloje esančiais faktiniais duomenimis, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, didelės žalos požymis, kuris būtų vada konstatuoti nusikalstamą G. B. , J. B. ir V. K. veiksmų pobūdį, nenustatytas. Visų pirma, kaip jau minėta, išteisintųjų siekis už atlygį paveikti kompiuterių tyrimą atliekantį pareigūną faktiniais bylos duomenimis nepasitvirtino, jų veiksmai, prieštaraujantys teisės aktų reikalavimams, t. y. ieškant pažinčių, galinčių padėti gauti informaciją apie atliekamą kompiuterių tyrimą ar įtakoti jį, truko trumpą laiką, jų tikslas nebuvo įgyvendintas, į kompiuterių tyrimą atliekantį specialistą A. D. niekas nesikreipė ir jo išvados neįtakojo. Duomenų, kad išteisintųjų veiksmais būtų pažeistos kitų fizinių ar juridinių asmenų teisės ar teisėti interesai, byloje nėra, jokio rezonanso visuomenėje jie taip pat nesukėlė. Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, jog išteisintųjų suplanuotų nusikalstamų veiksmų sėkmės atveju būtų padarytas BK 247 straipsnyje numatytas baudžiamasis nusižengimas be leidimo atskleidžiant ikiteisminio tyrimo duomenis, arba BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, pateikiant melagingą išvadą bei dokumento suklastojimas, tačiau tokie nusikaltimai, kaip jau minėta, nebuvo padaryti, ir tai, visų pirma, lėmė ne prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų policijos pareigūnų veiksmai, o pačių išteisintųjų savanoriškas atsisakymas realizuoti savo sumanymą.

Atsižvelgiant į padarytas išvadas, teisėjų kolegija prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl piktnaudžiavimą kvalifikuojančių požymių buvimo išteisintųjų veiksmuose bei bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Svajūnas Knizleris

Teisėjai                                                                      Albinas Bielskis

                                                                      Regina Gaudutienė