Civilinė byla Nr. e2-338-330/2016

  Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00232-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.9; 3.3.2.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

    Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Obelynė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5429-258/2015, dalies, kuria patenkintas pareiškėjos „Swedbank“, akcinės bendrovės skundas dėl restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Obelynė“ 2015 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo.

    Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I.  Ginčo esmė

      Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėja RUAB „Obelynė“ kreditorė „Swedbank“, AB prašė panaikinti 2015 m. liepos 8 d. RUAB „Obelynė“ kreditorių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir nutraukti RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nutarta pratęsti bendrovės restruktūrizavimo terminą 12 mėnesių iki 2016 m. liepos 10 d. bei pakeisti restruktūrizavimo planą. Paaiškino, kad nutarimas priimtas dominuojančio kreditoriaus balsais. Akcentavo aplinkybę, jog bendrovės vadovas, kuris tuo pačiu metu yra ir jos akcininkas bei kreditorius, yra suinteresuotas kaip įmanoma ilgiau tęsti bendrovės restruktūrizavimo procedūras turint teisinę apsaugą nuo kreditorių. Pareiškėjos nuomone,  tikrasis šio restruktūrizavimo proceso tikslas yra ne atkurti bendrovės mokumą, o gauti naudą iš statybų, namų pardavimo ir pan. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. liepos 10 d. suėjo naikinamasis terminas ir daugiau bendrovės restruktūrizavimas negali būti tęsiamas. Restruktūrizavimo terminas yra pasibaigęs, o restruktūrizavimo plano pakeitimai parengti ir pateikti tvirtinti pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti bendrovės dalyvių sprendimas pritarti restruktūrizavimo plano pakeitimams ir restruktūrizavimo administratoriaus išvada, kad restruktūrizavimo plano pakeitimuose numatytų priemonių įgyvendinimas atkurs įmonės mokumą, nors teisinis reguliavimas (ginčui aktualios redakcijos įstatymas) tokį reikalavimą numatė.

  Atsakovė RUAB „Obelynė“ su kreditorės skundu dėl kreditorių susirinkimo nutarimo nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog aptariamu atveju siekiama ne restruktūrizavimo proceso tikslų, nepagrįsti objektyviais duomenimis. Aplinkybę, kad restruktūrizavimo planas yra vykdomas, patvirtina tai, jog pareiškėjos finansinis reikalavimas buvo iš dalies įvykdytas. Atsakovė nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog restruktūrizavimo plano pakeitimų projektas kreditoriams turėjęs būti pateiktas su restruktūrizavimo administratoriaus išvada. Pagal bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir restruktūrizavimo plano patvirtinimo dieną galiojusį teisinį reguliavimą, tuo atveju, kai administratorius restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpiui nebuvo paskirtas, jam priskirtas funkcijas atlieka įmonės vadovas. Dėl restruktūrizavimo termino pratęsimo atsakovė pažymėjo, kad įstatymas nustato tik galimo restruktūrizavimo laiko pratęsimo termino trukmę (t. y. ne ilgiau kaip vieneriems metams), tačiau nenustato kiek kartų restruktūrizavimo proceso terminas gali būti pratęsiamas. Todėl, pasak atsakovės, pareiškėjos teiginiai, jog po bendrovės pirminio restruktūrizavimo plano patvirtinimo praėjus penkerių metų laikotarpiui suėjo naikinamasis terminas ir bendrovės restruktūrizavimo procedūros nebegali būti pratęsiamos, yra nepagristas. Akcentavo aplinkybę, jog dėl pareiškėjos skundų nagrinėjimo teisme bendrovė ilgą laikotarpį apskritai negalėjo vykdyti ūkinės - komercinės veiklos ir įgyvendinti restruktūrizavimo plano. Atsakovės nuomone, bendrieji protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai suponuoja tai, jog restruktūrizavimo laikotarpis turi būti nustatytas toks, jog sudarytų realias galimybes įgyvendinti plane nustatytas priemones, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl restruktūrizavimo proceso pratęsimo, turėtų neapsiriboti formaliu restruktūrizavimo termino vertinimu, tačiau atsižvelgti ir į laikotarpius, kai dėl vienokių ar kitokių objektyvių priežasčių restruktūrizavimo plane numatytos priemonės objektyviai negalėjo būti įgyvendintos. Kreditorių susirinkime priimto nutarimo turinys sukuria išvadą, jog tolimesnis bendrovės restruktūrizavimo proceso vykdymas atitiktų ne tik bendrovės interesą tęsti veiklą bei atkurti savo mokumą, bet ir kreditorių valią bei jų teisėtus lūkesčius ir interesus. Išsaugojus bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį, ir atkūrus jos mokumą, kreditoriai išvengtų nuostolių, kuriuos neabejotinai patirtų tuo atveju, jeigu bendrovės restruktūrizavimo procesas būtų nutrauktas.

II.  Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

   Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi pareiškėjos „Swedbank“, AB skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino RUAB „Obelynė“ 2015 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, o likusioje dalyje kreditorės skundą atmetė.

    Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 18 d. RUAB „Obelynė“ kreditorių susirinkimas patvirtino restruktūrizavimo plano pakeitimus ir restruktūrizavimo procesą pratęsė iki 2015 m. liepos 10 d., tokiu būdu pratęsdamas restruktūrizavimo terminą iki penkerių metų. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas konstatavo, kad 2015 m. liepos 10 d. suėjo naikinamasis terminas ir daugiau restruktūrizavimas negalėjo būti tęsiamas. Ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, lemia imperatyvios įstatymo normos pažeidimą ir ginčijamo kreditorių nutarimo neteisėtumą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ginčijamas kreditorių nutarimas pažeidžia ne tik teisinį reguliavimą, bet ir pareiškėjos „Swedbank“, AB teisėtus lūkesčius, kad per įstatyme įtvirtintą restruktūrizavimo terminą būtų atstatytas bendrovės mokumas ir likviduoti įsiskolinimai. Atmesdamas skundą kreditorės prašymo dalyje nutraukti RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo bylą, teismas pažymėjo, jog šis klausimas galės būti sprendžiamas tik įsiteisėjus šioje byloje priimtam procesiniam sprendimui.

III.  Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

     Atsakovė RUAB „Obelynė“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. pakeisti – atmesti visus pareiškėjos „Swedbank“, AB reikalavimus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.  Pirmosios instancijos teismo išvada dėl maksimalaus restruktūrizavimo proceso termino nepagrįsta. Iš įstatymo formuluotės matyti, kad įstatyme apibrėžta tik maksimali termino pratęsimo trukmė. Įstatyme ir teismų praktikoje nėra nuostatos, jog toks terminas yra naikinamasis. Restruktūrizavimo terminą ir jo pratęsimo galimybę numatančios nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į restruktūrizavimo proceso tikslus – sudaryti sąlygas juridiniam asmeniui plėtoti veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymų leidėjas sąmoningai nenustatė maksimalaus restruktūrizavimo termino pratęsimų skaičiaus.

2.  Teismas nevertino aplinkybės, jog restruktūrizavimo procesas dėl užsitęsusių teisminių ginčų faktiškai buvo trumpesnis.   

3.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog restruktūrizavimo termino pratęsimu pažeidžiami pareiškėjos „Swedbank“, AB lūkesčiai. Vieno kreditoriaus siekiai restruktūrizavimo procese vertintini kritiškai. Pareiškėja yra vienintelė kreditorė, kurios reikalavimas užtikrintas bendrovei nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka bei didžiąja dalimi patenkintas restruktūrizavimo proceso metu. Be to, vadovaujantis bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimu, pareiškėjai papildomai mokamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo faktinio skolos likučio.

  Pareiškėja „Swedbank“, AB su atsakovės RUAB „Obelynė“ atskiruoju skundu nesutinka. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, priėjo pagrįstą išvada, jog aptariamu atveju restruktūrizavimo proceso terminas nebegali būti pratęstas. Pareiškėjos pozicija grindžiama pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente išdėstytais argumentais. Papildomai pareiškėja nurodė, kad atsakovė klaidina teismą, akcentuodama kreditorių daugumos interesus, o nutylėdama aplinkybę, jog dauguma balsų kreditorių susirinkime priklauso bendrovės akcininkams.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

   Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 1 straipsnio 2 dalis). Įmonės restruktūrizavimo procese gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai. Restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (ir privačių, ir valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Taigi, įmonės restruktūrizacija – tai procesas, per kurį siekiama atgaivinti sunkumų turinčios įmonės veiklą įvairiomis priemonėmis: atidedamas įsipareigojimų vykdymas kreditoriams arba jie sumažinami pertvarkant įmonės veiklą; iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei, kol jos veikla stabilizuojama, suteikiama apsauga nuo kreditorių: sustabdomi išieškojimai, netesybų ir palūkanų skaičiavimas. Įmonės restruktūrizavimas atliekamas turint tikslą perskirstyti įmonės įsiskolinimus ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta įmonės normali ūkinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

     ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis įmonės restruktūrizavimą apibrėžia kaip visumą ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines bei kitas priemones. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įmonės bankroto bei su juo susijusių nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių (mokesčių mokėtojo, darbo vietų netekimo, įmonės vertės praradimo) galima išvengti laiku vykdant įmonės restruktūrizavimą, jeigu įmonę, susidūrusią su laikinais finansiniais sunkumais, įmanoma visiškai ar iš dalies išsaugoti kaip veikiantį ūkio subjektą. Restruktūrizavimas galimas, kai įmonė turi laikinų ir įveikiamų finansinių sunkumų ir, priešingai, nėra veiksmingas ir neužtikrina kreditorių interesų, todėl negali būti taikomas, kai įmonė yra nemoki ir neturi galimybių dėl negalėjimo padengti įsiskolinimų atkurti normalią ūkinę veiklą ateityje arba vykdyti ūkinę veiklą ir kartu atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

    ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus; įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius kreditorių susirinkimo nutarimu gali pateikti prašymą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo, teismas šį terminą gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieniems metams (tokia pati nuostata buvo ir atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu galiojusios ĮRĮ redakcijos 13 straipsnio 2 dalyje). Toks teisinis reguliavimas suponuoją išvadą, visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, patenkančių į šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įmonės restruktūrizavimo apibrėžtį, turi būti įvykdytos per jau nurodytą ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą. Sėkmingai užbaigus restruktūrizavimo procesą, įmonė gali atsiskaityti su kreditoriais ir vėl pelningai dirbti.

   Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. Kasacinio teismo pažymima, kad ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata, jog restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus, yra viena iš restruktūrizavimo proceso racionalumo principo įgyvendinimo bei kreditorių interesų apsaugos garantijų, sukuriančių teisėtus lūkesčius, kad per tokį laikotarpį bus atkurtas įmonės mokumas, sudarantis sąlygas padengti įmonės įsiskolinimus, todėl restruktūrizavimo laikotarpis restruktūrizavimo plane turėtų atitikti šias įstatymo nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011). Pagal ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies prasmę restruktūrizavimo trukmę ne ilgiau kaip vieniems metams gali pratęsti teismas ir tam yra būtina kreditorių valia, išreikšta susirinkimo nutarime. Kasacinis teismas išaiškino, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog nepavykus įgyvendinti restruktūrizavimo plane numatytų priemonių per 4 metus, kreditoriams paliekama teisė procedūrų, skirtų išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, vykdymą pratęsti dar vieniems metams, taip suteikiant dar vieną galimybę atkurti įmonės mokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015). Apeliacinio teismo įsitikinimu, tiek nurodytas teisinis reguliavimas (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata), tiek jos sisteminė ir lingvistinė analizė, tiek cituota kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą išvadai, jog ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies imperatyvi nuostata, kad restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus ir šis terminas gali būti teismo pratęsta ne ilgiau kaip vieneriems metams, aiškintina taip, jog  restruktūrizavimo termino pratęsimas pasibaigus maksimaliai galimam 5 metų terminui įstatyme nenumatytas ir objektyviai neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad analizuojamoje normoje nurodytas terminas yra naikinamasis (CK 1.117 straipsnio 6 dalis). Dėl šios priežasties apeliantės akcentuojamos aplinkybės, jos nuomone, lėmusios nesavalaikį restruktūrizavimo plano įgyvendinimą, lieka nebeaktualios ir apeliacinės kontrolės procese nevertinamos. RUAB „Obelynė“ restruktūrizavimo planas buvo patvirtintas 2010 m. liepos 10 d. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 2013 m. lapkričio 18 d. bendrovės kreditorių susirinkime buvo patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimai, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi restruktūrizavimo procesas pratęstas iki 2015 m. liepos 10 d., t. y. iki maksimalaus 5 metų restruktūrizavimo termino pabaigos. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai,  jog pasibaigus 5 metų terminui UAB „Obelynė“ restruktūrizavimo procesas negalėjo būti tęsiamas. Ginčijamas bendrovės kreditorių susirinkime priimtas nutarimas, kuriuo nutarta RAUB „Obelynė“ restruktūrizavimo terminą pratęsti iki 2016 m. liepos 10 d., t. y. restruktūrizavimo terminą pratęsti iki 6 metų trukmės, prieštarauja imperatyviai ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatai, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo panaikintas.

    Apeliacinis teismas sutinka su apeliantės argumentais, kuriais akcentuojama į restruktūrizavimo proceso reabilitacinio tikslo prioritetą, nurodoma, jog bendrąja prasme restruktūrizuojamai bendrovei turi būti suteikta galimybė pabaigti pradėtas procedūras. Tačiau, kaip matyti iš analizuoto teisinio reguliavimo ir minėtos teisminės praktikos pavyzdžių, ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata dėl galimybės pratęsti restruktūrizavimo terminą yra skirta per ketverius metus nebaigtiems darbams (tikslams) baigti įvykdyti. Kaip minėta, atsakovei tokia teisė buvo suteikta – procesas buvo pratęstas iki maksimaliai leistino. Tačiau nei ši teisės norma, nei apeliantės pateiktas subjektyvus jos (normos) interpretavimo variantas, neleidžia daryti prielaidos, jog įstatymo leidėjas įmonės reabilitacinio tikslo įgyvendinimui įtvirtino galimybę restruktūrizavimo procesą tęsti neapibrėžtą laiką arba nuolat (neribojant, kiek kartų) pratęsinėti proceso terminą.

   Kiti apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

  Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl RUAB „Obelynė“ 2015 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo pritarta restruktūrizavimo plano pakeitimui ir restruktūrizavimo termino pratęsimui iki 2016 m. liepos 10 d., panaikinimo. Ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pagrįsta bei teisėta, atitinkanti suformuotą šiuo klausimu teismų praktiką, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

     Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

    Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria panaikintas restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Obelynė“ 2015 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimas patvirtinti restruktūrizavimo plano pakeitimus pagal pateiktą projektą bei pratęsti bendrovės restruktūrizavimą 12 mėnesių iki 2016 m. liepos 10 d., palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                      Gintaras Pečiulis