Civilinė byla Nr. 3K-3-40/2011

   Procesinio sprendimo kategorijos:

      41.1; 42.8

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. B. (I. B.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. (V. N.) ieškinį atsakovui I. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 22 270 Lt skolos, 2412 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas, motyvuodamas savo prašymą, nurodė, kad jis 1995 m. atsakovui paskolino 8500 JAV dolerių, už kuriuos šis įsipareigojo statyti ieškovui namą. Atsakovas gyvenamąjį namą 1998 m. pardavė kitam asmeniui. Byloje kilo šalių ginčas dėl pinigų grąžinimo ir šalių teisinių santykių kvalifikavimo – ieškovas perduotus pinigus vertina kaip paskolą, o atsakovas – kaip avansą pagal šalių statybos rangos sutartį.

            Kasaciniu skundu atsakovas kelia klausimus dėl sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, sudarančio prielaidas tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 7860 Lt skolos, 818,55 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos  7860 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktuose pinigų sumokėjimą atsakovui patvirtinančiuose rašteliuose nėra šalių susitarimo dėl pinigų grąžinimo, juose nurodoma pinigų perdavimo paskirtis – sumokėti už statybas, todėl teismas sprendė, kad šalis siejo ne paskolos, bet rangos teisiniai santykiai. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso normas rašytinės formos nesilaikymas nedarė šalių susitarimo negaliojančio. Teismas konstatavo, kad atsakovas ieškovui grąžino 5500 JAV dolerių statybos rangos avansą, todėl ieškovas turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo negrąžintą  avanso dalį, atitinkančią 3000 JAV dolerių.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis šalių paskolos sutartis nuo jų sudarymo momento ir priteisė ieškovui iš atsakovo 13 800 Lt bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2009 m. vasario 18 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinio dalį dėl 2412 Lt palūkanų priteisimo atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šalys nebuvo sudariusios preliminariosios būsimo namo pirkimo-pardavimo sutarties, o trijuose pinigų perdavimą patvirtinančiuose rašteliuose nurodyti skirtingi objektai: už namo Nr. 7 statybas; statyboms rajone prie „Bandužių“ parduotuvės; už statybas. Dėl to kolegija nesutiko su atsakovo teiginiu, kad šie pinigai buvo skirti ieškovo būsimo namo statyboms; sprendė, kad labiau tikėtina, jog šalių teisiniai santykiai yra dėl paskolos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį A. B. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-595/2008, konstatavo būtinybę šioje byloje ginti viešąjį interesą – imperatyviųjų įstatymo normų dėl užsienio valiutos naudojimo Lietuvos Respublikoje laikymosi užtikrinimą. Sutarčių sudarymo metu galiojo Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, nustačiusi subjektus, turinčius teisę atlikti operacijas, įskaitant paskolų teikimą, užsienio valiuta – tokias operacijas turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos šalių – fizinių asmenų – sudarytos paskolos sutartys neatitiko nurodytos imperatyviosios įstatymo normos, todėl šalių sudarytos paskolos sutartys yra niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Pripažinus šalių paskolos sutartis niekinėmis, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų negali būti tenkinamas, nes niekinis sandoris nesukuria šalims teisinių padarinių, išskyrus susijusius su sandorio negaliojimu (restitucija). Atsakovas privalo grąžinti ieškovui visas negaliojančių sutarčių pagrindu gautas ir negrąžintas sumas.  

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

             1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių santykiai kvalifikuotini kaip paskolos teisiniai santykiai. Esminės paskolos sutarties  sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado paskolos teisiniai santykiai.  Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas, jis negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo. Apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino vienos iš pagrindinių paskolos sutarties sąlygų – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui paskolos dalyką, taip pat šalių ketinimų dėl atliktų mokėjimų. Asmens valia sudaryti sandorį gali būti išreikšta ne tik raštu, todėl jei iš šalių elgesio matyti, kad egzistuoja jų neįforminti sutartiniai santykiai, o įstatyme nenurodyta apie neįforminto atitinkamo sandorio negaliojimą, būtina  nustatyti tikrąjį sutarties turinį. Pagal byloje nustatytus faktus, neįrodžius kitokių nei statybos rangos santykių, teismas turėjo pripažinti, kad šalys sudarė statybos rangos sutartį.

             2. Ieškovas šioje byloje neįrodė aplinkybių, sudarančių įrodinėjimo dalyką bylose dėl paskolos priteisimo: pinigų perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn, paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą ir mokėti palūkanas; rašytinės sutarties ar kitokio skolos dokumento buvimo. Kasatorius pateikė įrodymus, patvirtinančius šalių rangos santykius. Be to, kasatorius neturėjo įrodinėti paskolos negavimo, nes ieškovas neįrodė, kad jis suteikė kasatoriui paskolą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles įtvirtinantį CPK 185 straipsnį.

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl sutartinių santykių kvalifikavimo

 

            Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl bylos šalių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo. Įvertinę byloje surinktus įrodymus, bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas: pirmosios instancijos teismas šalių sutartį vertino kaip rangos, o apeliacinės – kaip paskolos. Ginčo teisiniai santykiai prasidėjo galiojant 1964 m. Civilinam kodeksui. Kasacinis teismas, nagrinėdamas civilines bylas dėl sutarčių, sudarytų galiojant šiam kodeksui, suformavo nuoseklią teismų praktiką, nustatydamas sutarčių aiškinimo taisykles: teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminologija, o tų santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardytų; sutartis, kaip šalių valią išreiškiantis susitarimas, turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino miesto skyrius v. UAB „Rina“, bylos Nr. 3K-3-21/1998; 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Ž. S. v. H. C.,  bylos Nr. 3K-7-23/2000; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, bylos Nr. 3K-3-406/2000). Taigi nustatant, kokią sutartį sudarė šalys, teismų praktikoje, suformuotoje galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, buvo taikytos sutarčių aiškinimo taisyklės, atitinkančios taisykles, išdėstytas 2000 m. CK 6.193 straipsnyje.

Pagal 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą.

            Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą – paskolos ir skolos grąžinimo raštelius, liudytojų parodymus, atsakovo paaiškinimus ir ieškovo ieškinio argumentus, kuriais teigiama apie pinigų perdavimą namui statyti, atsižvelgdamas į rangos bei paskolos teisinių santykių reglamentavimą įstatyme, padarė išvadą, kad šalis siejo ne paskolos, bet rangos teisiniai santykiai: užsakovas–ieškovas užsakė pastatyti gyvenamojo namo dalį ir įsipareigojo sumokėti už perduodamą pastatytą statinį, o rangovas–atsakovas įsipareigojo statinį per nustatytą terminą pastatyti ir jį perduoti užsakovui.

            Apeliacinės instancijos teismas pažymėjęs, kad pinigų perdavimo patvirtinimo rašteliuose nurodyti skirtingi objektai, o ieškovas su atsakovu nebuvo sudarę preliminariosios būsimo namo pirkimo-pardavimo sutarties, padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjęs, jog turi būti taikomos CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, jų nesilaikė – neanalizavo pirmosios instancijos teismo vertintų aplinkybių, nepasisakė dėl jų reikšmės ginčo teisinių santykių kvalifikavimui, bet padarė išvadą, kad pinigų perdavimo patvirtinimo rašteliuose nurodyti skirtingi objektai vien remdamasis skirtingu perduodamų pinigų paskirties aprašymo detalumu. Teismas šios išvados neargumentavo, neanalizavo raštelių turinio, nesvarstė, ar skirtingas pinigų perdavimo tikslo aprašymas („už namo Nr. 7 statybas“, „statyboms rajone prie „Bandužių“ parduotuvės“, „už statybas“) tikrai reiškia, kad buvo atsiskaityta už skirtingus objektus. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama, kad šalių teisiniai santykiai susiklostė dėl paskolos, pažymėjo, kad ieškovas su atsakovu nebuvo sudarę preliminariosios būsimo namo pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau neargumentavo, kodėl, jos nuomone, ši aplinkybė yra reikšminga kvalifikuojant ginčo teisinius santykius. Kasacinis teismas sprendžia, kad toks sutarties aiškinimas sprendime neatitinka ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, bet ir CPK 270 straipsnio 4 dalyje išdėstytų reikalavimų, privalomų rašant teismo sprendimą: įvertinti byloje surinktus įrodymus, motyvuoti įrodymų atmetimą, pateikti teisinius argumentus, pagrindžiančius padarytas išvadas, nurodyti teisės normas, kuriomis teismas remiasi. Pirmosios instancijos teismo sprendime šalių teisinių santykių kvalifikavimas atitinka pirmiau nurodytų normų reikalavimus, jis atliktas atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių, kurių vertinimas sprendime argumentuotas, visumą, todėl kasacinis teismas šiame sprendime padarytas išvadas dėl sutarties kvalifikavimo rangos sutartimi pripažįsta pagrįstomis.

 

            Dėl atsiskaitymo užsienio valiuta vykdant rangos sandorį teisinių padarinių

 

            Konstatavus, kad šalių teisiniai santykiai yra rangos, būtina iš naujo svarstyti klausimą dėl sandorio, kurį vykdant buvo atsiskaityta užsienio valiuta, galiojimo. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad sutartis dėl paskolos teikimo užsienio valiuta negalioja, rėmėsi ginčo sutarties sudarymo metu galiojusia Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad operacijas (pirkimą, pardavimą, keitimą, paskolų teikimą ir kt.) užsienio valiuta turėjo teisę atlikti tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą. Iš nurodytos Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo normos turinio akivaizdu, kad ji yra skirta bankams būdingoms piniginėms operacijoms reglamentuoti, prie kurių priskiriamas ir paskolų teikimas, ir nesudaro pagrindo, remiantis CK 1.80 straipsniu, pripažinti negaliojančia šalių sudarytą rangos sutartį. Tačiau pažymėtina, kad ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 184 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos Lietuvos Respublikos valiuta. Pinigų įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piniginis vienetas yra litas, o šio įstatymo 3 straipsnyje vienintele teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemone buvo pripažintas litas ir imperatyviai nustatyta, kad juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vykdant rangos sutartį už rangos darbus mokėta užsienio valiuta – JAV doleriais. Toks atsiskaitymas neteisėtas, todėl pirmiau nurodytų teisės normų bei 1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalies  pagrindu pripažintinas niekiniu ir taikytina restitucija (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, CK 6.145 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nors neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, restituciją taikė tinkamai, todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista. 

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis paskolos sutartys, keistina, pripažįstant niekiniais ir negaliojančiais mokėjimus (atsiskaitymus) pagal rangos sutartį.  Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ieškovo reikalavimas tenkintinas ta pačia apimtimi, kaip buvo nusprendęs apeliacinės instancijos teismas. Dėl to sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nekeistina (CPK 93 straipsnis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 41,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, bylinėjimosi kasacinėje instancijoje išlaidos paskirstytinos šalims lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ieškovo V. N. ir atsakovo I. B. 1995 m. birželio 16 d. paskolos sutartis dėl 3000 JAV dolerių, 1995 m. liepos 22 d. paskolos sutartis dėl 1500 JAV dolerių, 1995 m. rugpjūčio 4 d. paskolos sutartis dėl 4000 JAV dolerių, ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip: „pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų atlikimo momento ieškovo V. N. mokėjimus pagal rangos sutartį atsakovui I.  B.: 1995 m. birželio 16 d. – 3000 JAV dolerių, 1995 m. liepos 22 d. – 1500 JAV dolerių, 1995 m. rugpjūčio 4 d. – 4000 JAV dolerių“.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 76,73 Lt (septyniasdešimt šešis litus 73 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir iš V. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 20,90 Lt (dvidešimt litų 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

 

 

                                                                                                                        Antanas Simniškis

 

 

 

Pranas Žeimys