VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 4 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovams vadovei Larisai Teterinai, advokatei Ingridai Krolienei, atsakovo atstovui advokatui Karoliui Rugiui,
viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu per interneto platformą „Zoom“ žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Ksonedus“ ieškinį atsakovui R. K. dėl avanso grąžinimo, ir
n u s t a t ė :
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 20 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2019 m. spalio 22 d. tarp UAB „Ksonedus“ ir R. K. buvo pasirašyta Preliminarioji namo su žeme pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas - pirkti, Gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) ir Žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Sutarties 1.3. p. šalys įsipareigojo iki 2020-08-16 sudaryti Nekilnojamojo turto pagrindinę notarinę pirkimo-pardavimo sutartį. Prieš pasirašant sutartį, kaip ir numatyta sutarties 2.2.1. p. ieškovas sumokėjo atsakovui už perkamą Nekilnojamąjį turtą avansinį mokėjimą - 20 000 Eur. Iki nurodyto laiko sutartis nebuvo sudaryta. Dėl šalyje paskelbto karantino, esant apribotom galimybėm ieškoti potencialių investuotojų, ei. laišku ieškovas siuntė atsakovui pasiūlymą pratęsti sutarties galiojimo terminą, tačiau atsakovas nesutiko. Kita vertus, per visą sutarties terminą atsakovas taip pat nesurinko ir neparuošė pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti reikalingų dokumentų, kaip tai numatyta Sutarties 3.1. p., kas patvirtina, kad iš savo pusės atsakovas neatliko jokių veiksmų sutartinių įsipareigojimų įvykdymui. Dokumentai ieškovui buvo reikalingi siekiant kreiptis į specialistus ir įvertinti galimybę Gyvenamojo namo patalpas atidalinti į kelias atskiras patalpas ir su tokiomis galimybėmis supažindinti potencialius investuotojus. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė Nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta per preliminariojoje sutartyje numatytą terminą, taip pat atsakovas nesutiko pratęsti sutarties termino bei paskelbė apie Nekilnojamojo turto pardavimą viešame nekilnojamojo turto pardavimų tinklapyje, ieškovas 2020-09-04 išsiuntė atsakovui reikalavimą iki 2020-09-11 grąžinti sumokėto avanso sumą. Tačiau 2020-09-05 atsakovas elektroniniu laišku tik formaliai atsakė, kad „Vis dar galite pirkti mano namą ir žemę”, taip pat iki nurodytos datos negrąžino avanso.
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodo, jog ieškovo ir atsakovo nesiejo paskoliniai santykiai, kaip nurodo ieškovas. Šalių tikroji valia buvo ne susisieti paskolos teisiniais santykiais, o sudaryti preliminarų susitarimą dėl nekilnojamojo turto pardavimo, minėtą susitarimą užtikrinant ir sumokant 20 000,00 Eur dydžio avansą. Pagrindinės sutarties sudarymui buvo numatytas 10 mėnesių terminas, tačiau tik likus 2 dienoms iki termino pabaigos ieškovas pranešė, kad pagrindinės sutarties nebus sudaryta. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas ieškovui siūlė sudaryti pagrindinę sutartį net ir suėjus terminui, tačiau ieškovas į siūlymą nereagavo. Mano, kad tik dėl ieškovo kaltės sutartis nebuvo sudaryta, todėl sumokėtas avansas neturi būti grąžintas. Pažymi, kad sumokėtas avansas yra laikomas netesybomis, nes dėl ieškovo vienašališkų veiksmų ir jo valios nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Be to, dėl nesudarytos sutarties atsakovas patyrė nuostolius, nes 10 mėnesių turėjo prižiūrėti turtą, mokėti mokesčius, be to, turtas parduotas už mažesnę sumą nei planuota parduoti ieškovui.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai palaikė reikalavimus iš esmės pagrįsdami ieškinyje nurodytais motyvais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais.
Ieškinys atmestinas
Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 22 d. tarp ieškovo UAB „Ksonedus ir atsakovo R. K. buvo pasirašyta preliminarioji namo su žeme pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas - pirkti nekilnojamąjį turtą, t.y. gyvenamąjj namą, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypu, (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, jog Nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo pagrindinė sutartis bus sudaryta iki 2020 m. rugpjūčio 16 d.
Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą - pagrindinę - sutartį (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika, aiškinanti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutą, yra pakankamai išplėtota. Joje konstatuota, kad preliminarioji sutartis - tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021, 3 punktas). Taigi preliminariosios sutarties objektas yra ne turtas, veiksmų rezultatas ar pan., dėl kurių įgijimo susitaria sutarties šalys, bet kitos sutarties sudarymas ateityje.
Teismas, susipažinęs su šalių argumentais nurodo, kad sudarant preliminariąją sutartį, prisiimama pareiga ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, kuri gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieštarauja įstatymams.
Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas būsimų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sąskaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį. Tai savaime nereiškia, kad avansu sumokėti pinigai turi būti grąžinti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo šalių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitą paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali būti įtrauktos į preliminariąją sutartį, nes ji susijusi su būsimu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali būti vykdomi mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018, 26 punktas). Taigi avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma.
Šalių suderėta preliminariąja sutartimi, t.y. jos 5.1 punktu šalys susitarė, kad ta šalis, dėl kurios kaltės bus negalima sudaryti Nekilnojamojo turto notarinę pirkimo - pardavimo sutartį, privalės atlyginti antrosios sutarties šalies dėl to patirtus nuostolius.
Sutarties 3.5 punktas numatė išimtinai Pardavėjo atsakomybę atsisakius sudaryti sutartį, t.y. jis būtų įpareigotas grąžinti sumokėtus 20 000 Eur bei sumokėti 30 000 Eur baudą.
Taigi iš sutarties sąlygų matyti, kad šalys sutarė nevienodos apimties civilinę atsakomybę netesybų forma už pareigos sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį Preliminarioje sutartyje numatytu terminu pažeidimą.
Atsižvelgiant į tokį reglamentavimą, laikytina, kad nuostoliais pagal 5.1 punktą laikomas pagal sutartį ieškovo sumokėtas avansas.
Nagrinėjamoje byloje ginčo nėra, kad atsakovas gavo iš ieškovo avansą - 20 000 eurų sumą. Tai patvirtinta atsakovo ranka padarytas įrašas sutartyje.
Sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės netesybų arba nuostolių forma, reikia nustatyti, ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.). Įstatyme nedetalizuojama, kas sudaro pagrindą atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Tai, ar pagrįstai atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, yra vertinamoji sąvoka, priklausanti nuo konkrečių bylos aplinkybių.
Teismo nuomone, nenustatyta jokių aplinkybių, kad atsakovas būtų netinkamai vykdęs savo kaip pardavėjo pareigas.
CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.
Byloje ieškovas nurodo, kad atsakovas neparuošė ir nesurinko pirkimo - pardavimo sandoriui sudaryti reikalingų dokumentų.
Teismas su tokiais argumentais nesutinka visiškai. Byloje ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kokių dokumentų reikalavo iš atsakovo, kurie buvo būtini sandorio sudarymui, ir įrodymų, kad atsakovas tokių dokumentų nepateikė.
Be to, pagrindinė sutartis nebuvo sudaroma pas notarą, nes ieškovas pareiškė negalintis atvykti (savo el. susirašinėjime likus dviem dienoms iki sutarties sudarymo dienos).
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2-3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių pasisakymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas netinkamai vykdė savo pareigas.
Visų pirma, per visą 10 mėnesių preliminarios sutarties laikotarpį nesikreipė į atsakovą dėl Pagrindinės sutarties termino nukėlimo.
Pažymėtina, kad karantinas Lietuvoje buvo paskelbtas 2020 m. kovo 15 dieną iki birželio 16 d. Karantino galiojimo metu ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl sutarties termino pratęsimo dėl karantino, kaip force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybės. Priešingai, net suėjus terminui sudaryti Pagrindinė turto pirkimo - pardavimo sutartį, atsakovas ei. laišku patvirtino ieškovui, kad sutinka su ieškovu suderėtomis aplinkybėmis sudaryti turto pardavimo sandorį.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminariosios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybė tuo atveju, jeigu ši šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios - preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių - nuo jos valios nepriklausančių - priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), - tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020; 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-378/2021, 9 punktas).
Priešingai, ieškovas teismui nepateikė nei vieno įrodymo, kad dėl objektyvių aplinkybių negalėjo sudaryti Pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties.
Pažymėtina, kad atsakovo atsisakymas pratęsti terminą Pagrindinei sutarčiai sudaryti negali būti laikomas vengimu sudaryti turto pardavimo sandorį.
Įvertinęs visus įrodymus teismas konstatuota, kad nenustatė, kad atsakovas būtų nepagrįstai atsisakęs sudaryti pagrindinę sutartį ar kad kokie nors jo veiksmai būtų sutrukdę sutartį sudaryti sutartu terminu.
Pažymėtina, kad pačios šalys susitarė dėl avanso dydžio.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tokios sutarties nuostatos yra pagrindas taikyti asmeniui civilinę atsakomybę netesybų forma, nebent jis įrodytų civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018 42 punktą).
Šiuo atveju ieškovas nepateikė nei atsakovui, nei teismui jokių įrodymų, kad būtent jis vykdė tinkamai savo kaip pirkėjo pareigas. Ta aplinkybė, kad jis neįvertinęs rizikos dėl galimų investuotojų laiku neradimo, priešingai liudija neapgalvotus ieškovo kaip pirkėjo veiksmus. Be to, jis turėjo galimybę žinoti savo finansines galimybes ar galimybes skolintomis lėšomis įsigyti turtą.
Noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Remiantis CK 6.38 str. 1 d., prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, -vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė savo ieškinio pagrįstumo, atsakovas savo kaip pardavėjo pareigas vykdė tinkamai, o pagrindinė sutarties nesudaryta tik dėl ieškovo kaltės, todėl laikytina, kad ieškovo sumokėtas avansas yra šalių sutartos netesybos ir lieka atsakovui kaip nuostolių dėl laiku nesudaryto sandorio atlyginimas.
Kiti klausimai
Ieškovas ieškinyje atliko palūkanų paskaičiavimus nuo skolos sumos iki ieškinio pateikimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius visada turi teisę j palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę - finansinį įsipareigojimą. įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kadangi pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl avanso priteisimo atmestas kaip nepagrįstas, atmestinas išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo papildomai nemotyvuojant.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80-87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88-92, 97-99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys atmestas visiškai, todėl jam nėra priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos: žyminis mokestis, teisinės pagalbos išlaidos ir kitos išlaidos.
Atsakovas rašytiniais įrodymais pagrindė 1210 Eur teisinių išlaidų buvimą. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau - Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 1 210 Eur atstovavimo išlaidų dydis yra protingas, todėl ieškovo ieškinį atmetus jos priteistinos atsakovo naudai. Šios išlaidos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei parengtų procesinių dokumentų pobūdį ir apimtį laikytinos pagrįstomis ir ne per didelėmis (CPK 93, 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo nepriteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jos neviršija minimalios priteistinos sumos (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo UAB „Ksonedus“, juridinio asmens kodas 304876047, ieškinį dėl avanso priteisimo atmesti visiškai.
Priteisti iš UAB „Ksonedus“, juridinio asmens kodas 304876047, atsakovo R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos
Teisėjas Gintaras Seikalis