Civilinė byla Nr. 2-131/2014

Procesinio sprendimo kategorija 127.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Marytė Mitkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LITAS PRIE LITO“ direktorės J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LITAS PRIE LITO“ civilinėje byloje Nr. B2-5837-661/2013 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „LITAS PRIE LITO“ direktorės J.J. pareiškimą.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „LITAS PRIE LITO“ direktorė J. J. kreipėsi į teismą ir prašė atsakovui UAB „LITAS PRIE LITO“ iškelti restruktūrizavimo bylą, įmonės restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Bankroto centras“. Nurodė, kad atsakovo veikla - inovatyvių duomenų valdymo technologijų Pabaltijo rinkose diegimas, sisteminio aplinkos vizualizavimas. Dėl AB DNB banko klaidingo investavimo patarimo, atsakovas turėjo finansinių sunkumų. Be to, dėl žymiai lėtesnių Lietuvos Respublikos valdymo institucijų vykdomų Europos Sąjungos nuostatų dėl PVM e-sąskaitų perkėlimo į nacionalinę teisę tempų nei tikėtasi, atsakovas negalėjo įgyvendinti laiku savo veiklos planų, todėl bendrovės veiklos rezultatai buvo nuostolingi. Manė, jog įmonės restruktūrizavimas sudarytų galimybės atstatyti ilgalaikį mokumą, grąžinti skolas kreditoriams ir išvengti bankroto. Bendrovės vienintelis akcininkas UAB „Lipnus“ 2013 m. spalio 9 d. pritarė atsakovo restruktūrizavimo procesui, atsakovo restruktūrizavimo plano metmenims bei pastarojo restruktūrizavimo administratoriaus UAB „Bankroto centras“ kandidatūrai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsisakė atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo finansinius duomenis, konstatavo, jog atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės. Be to, darė išvadą, jog atsakovas nuostolingai dirbo 2010, 2011, 2013 metais, taip pat atsakovo finansinių sunkumų pradžią laikė 2010 metų pabaigą (gruodžio mėnuo). Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, kuriais remiantis atsakovo bendrovės finansiniai sunkumai ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkto prasme būtų pripažintini laikinais. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktus restruktūrizavimo plano metmenis, atsisakė iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi restruktūrizavimo plano metmenyse numatytas priemones laikė nerealiomis restruktūrizavimo tikslams pasiekti. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs preliminarų atsakovo verslo planą, nustatė, jog atsakovas planavo parduoti turimas AB „IVPĮ“ akcijas, susitelkti į esamų produktų apimčių didinimą, gauti pajamų ir atsiskaityti su AB DnB bankas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog finansinį turtą, kurio vertė 5112486 Lt, sudarė 37 proc. UAB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ akcijų, kurios buvo įkeistos AB DnB bankas 2008 m. gegužės 14 d. sutarties Nr. K-2400-2008-233 įvykdymo užtikrinimui. Minėtą sutartį AB DnB bankas nutraukė bei kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, todėl pirmosios instancijos teismas, vykdant priverstinį skolos išieškojimą, akcijų pardavimą laikė apsunkintu. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas atsisakė atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, kuria atsisakyta atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Bankroto centras“, nustatyti administravimo išlaidų sąmatą laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos, nustatyti restruktūrizavimo plano parengimo ir pateikimo teismui datas, t. y. kad planas pateikiamas teismui per 6 mėnesius nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, nustatyti įmonės sąskaitų, iš kurių gali būti mokamos einamosios įmokos, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, sąrašą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas atitinka visus ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus, iškeliant restruktūrizavimo bylą: atsakovas turi finansinių sunkumų ir yra tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius, atsakovas nėra nutraukęs veiklos, bendrovei nėra iškelta bankroto byla, įmonė įsteigta ne mažiau kaip prieš tris metus iki pareiškimo teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos, taip pat atsakovui niekada nebuvo iškelta restruktūrizavimo byla.

2. Bendrovė turi ilgalaikio turto už 238934 Lt, nematerialaus turto bendra vertė – 238934 Lt, finansinio turto turi už 5112486 Lt, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovą esant nemokiu. Atsakovo finansinė padėtis turi būti vertinama ne formaliai, bet nagrinėjama atidžiai, siekiant nustatyti realią finansinę padėtį ir restruktūrizavimo sėkmę. Siekiant sumažinti finansinę naštą atsakovui dalis skolos buvo kapitalizuota, tačiau šio fakto teismas apskritai nevertino ir dėl jo nepasisakė.

3. 2012 m. įmonė dirbo pelningai, todėl labiau tikėtina, kad ir 2013 metus atsakovas taip pat baigs pelningai. Įmonė ne visada dirbo nuostolingai, todėl atsakovo finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio. Atsižvelgiant į prognozuojamą Lietuvos ekonomikos atsigavimą, įvyksiantį Europos Sąjungos nuostatų dėl PVM e-sąskaitų perkėlimo į nacionalinę, nuostolingos veiklos atsisakymą bei kreditorių reikalavimų tenkinimą pardavus finansinį investicinį turtą, atsakovas bus pajėgus atsiskaityti su visais kreditoriais. Be to, atsakovas yra pasirašęs sutartis, kurių vykdymas padėtų atsakovui toliau gyvuoti. Taip pat yra aktyviai deramasi su būsimais atsakovo teikiamų paslaugų pirkėjais.

4. Restruktūrizavimo plano matmenyse numatytos priemonės yra realios restruktūrizavimo tikslams pasiekti. Tuo tarpu, teismas netinkamai įvertino restruktūrizavimo plano matmenų pagrįstumą, netinkamai išnagrinėjo nemokumo klausimą, iš esmės nevertino ir įmonės vykdomos veiklos, jos perspektyvų. Atsakovas yra sudaręs dvi naujas sutartis dėl paslaugų teikimo su naujais klientais, planuoja parduoti turimas AB „IVPĮ“ akcijas bei susitelkti į esamų produktų apimčių didinimą, todėl akivaizdu, jog atsakovas toliau vykdo veiklą, iš kurios gauna pelno, mažina įsipareigojimus kreditoriams. Be to, nors ketinamos parduoti akcijos yra įkeistos, tačiau visos lėšos teks įkaito turėtojui, todėl turto pardavimas nors ir iš varžytinių yra įmanomas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Restruktūrizavimo proceso tikslas – išsaugoti ir plėtoti veiklą įmonės, kuri turi finansinių sunkumų ir nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Įmonė, turinti finansinių sunkumų, – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.). Įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytas sąlygas ir nebuvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnio reikalavimai (ĮRĮ 7 str. 4 d.).

ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyti pagrindai, kuriems esant, atsisakoma iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą, tarp jų – jeigu buvo pažeisti šio įstatymo 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p.), ir jeigu įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.). ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis, įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse, be kita ko, nurodomas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog 2012 m. atsakovas dirbo pelningai ir tikėtina, jog 2013 m. atsakovas taip pat baigs pelningai. Iš byloje esančių pelno (nuostolių) atskaitų už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2013 m. matyti, jog atsakovas per 2010 metus patyrė 756259 Lt nuostolį (60 l.), per 2011 metus patyrė 216583 Lt nuostolį (72 l.), per 2012 metus gavo 80427 Lt pelną (83 l.), per 2013 metų dešimt mėnesių patyrė 307616 Lt nuostolį (84 l.). Be to, iš byloje esančių atsakovo balansų matyti, jog laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2013 m. atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai tik didėjo: 2010 m. sudarė 260227 Lt (61 l.), 2011 m. – 484928 Lt (71 l.), 2012 m. – 529635 Lt (82 l.), 2013 m. – 680074 Lt (85 l.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovo finansiniai sunkumai yra tęstinio pobūdžio, todėl apelianto argumentus, jog atsakovo finansiniai sunkumai yra laikini, laiko nepagrįstais, prieštaraujančiais byloje esantiems įrodymams. Apeliacinis teismas atsakovo argumentus dėl atsakovo tolimesnės sėkmingos ir perspektyvios veiklos, prognozuojamo finansinio atsigavimo taip pat laiko niekuo nepagrįstais, deklaratyvaus pobūdžio samprotavimais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, turi patikrinti ne vien tai, kaip restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ nustatytas bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus (ĮRĮ 1 str. 2 d.), bet ir įvertinti, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą, kartu sumažinti skolas, išsaugoti bendrovės konkurencingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2011). Apeliantas nurodo, jog restruktūrizavimo plano matmenyse numatytos priemonės yra realios restruktūrizavimo tikslams pasiekti. Su tokia apelianto išvada, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjamas atsakovo skundas dėl notaro veiksmų, suinteresuotas asmuo AB DNB bankas (civilinė byla Nr. 2-16024-866/2012). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi minėtą skundą atmetė. Šioje nutartyje buvo nustatyta, jog atsakovas ir AB DNB bankas 2008 m. gegužės 14 d. sudarė kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2008-233, prievoles užtikrinant AB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ akcijų įkeitimu, tačiau minėta sutartis 2012 m. birželio 1 d. buvo nutraukta. Apeliantas nurodo, jog atsakovas planuoja parduoti turimas AB „Informacinio verslo paslaugų įmonės“ įkeistas akcijas bei susitelkti į esamų produktų apimčių didinimą, o įkeistų akcijų pardavimas iš varžytinių yra įmanomas, be to, visos lėšos teks įkaito turėtojui, tačiau tai tėra apelianto prielaidos, nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino restruktūrizavimo plano matmenų pagrįstumą, visapusiškai įvertino ir išnagrinėjo atsakovo vykdomą veiklą, jo perspektyvas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo finansinius duomenis, konstatavo atsakovą esant nemokiu. Iš byloje esančio 2013 m. spalio 9 d. balanso matyti, jog atsakovas turimas turtas sudaro 5375177 Lt, tačiau didžioji dalis minėto turto yra finansinis turtas, kuris sudaro 5112486 Lt. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 680074 Lt (85 l.), tačiau restruktūrizavimo plano matmenų duomenimis, atsakovo skolos kreditoriams yra 3171474,76 Lt (51 l.). Atsižvelgiant į tai, jog dalis atsakovo finansinio turto yra įkeista, byloje nesant duomenų dėl konkrečios įkeisto finansinio turto sumos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovą pripažino nemokiu.

Dėl kitų atskirtajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra susiję su ginčijama nutartimi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                          Marytė Mitkuvienė