Administracinė byla Nr. A-1743-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 22 907,32 Lt atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio mėn., budint pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis gauti ne didesnę kaip pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoką, neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jis yra Utenos rajono apylinkės teismo teisėjas. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio mėn. budėjo pagal Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintus grafikus poilsio ir švenčių dienomis, tačiau Utenos rajono apylinkės teismas tik 2010 m. išmokėjo 43 procentų pareiginės algos dydžio vienkartines priemokas, proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, remiantis Utenos rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. P-18. Tuo tarpu nei 2009 m., nei vėliau, t. y. iki 2013 m. balandžio mėn., jam nebuvo mokama už atliktą darbą poilsio ir švenčių dienomis, už šį darbą taip pat nebuvo kompensuota papildomų atostogų dienomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad specialiu įstatymu apmokėjimas teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nėra nustatytas, šio ginčo atveju turėtų būti taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kadangi budint pagal nustatytą grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, šiuo atveju taip pat taikytinos DK 193 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Pažymėjo, kad darbą poilsio ir švenčių dienomis patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio mėn. jam turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta minėtuose dokumentuose nurodyta suma.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-677/2013 pažymėjo, jog teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo ir jų gavėjų – šio teismo teisėjų, nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, jie (šie santykiai) yra prilyginami DK reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio (DK 186 str.). Administracinių teismų praktikoje tokia situacija suponuoja atsakovo – teismo tinkamumą tokio pobūdžio administracinėse bylose. Be to, šis atsakovas (teismas) yra atsakingas už tinkamą teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.). Teigė, kad remiantis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, Teisingumo ministerija dėl šio reikalavimo yra netinkamas atsakovas, todėl dėl jo nepasisakė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 6 634,42 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.
Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė aktualų teisinį reguliavimą. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu. Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuriuo reglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos, išmokamos metų pabaigoje, vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką.
Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal DK normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.
Pareiškėjas budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, todėl sprendžiamoje byloje yra reikšmingas kompensavimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis klausimas. Taigi yra pagrindas vadovautis DK 155 straipsnyje įtvirtintomis specialiosiomis normomis, reglamentuojančiomis budėjimo teisinius santykius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui už ginčui aktualius budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota suteikiant atitinkamą poilsio laiką, ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį.
DK 155 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145, 146 str. ir 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę.
Byloje gauti Utenos rajono apylinkės teismo teisėjų 2009 m. sausio mėn. – 2013 m. kovo mėn. budėjimo grafikai bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Jų duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2009-2013 metais dirbo darbe poilsio ir švenčių dienomis bei budėjo pagal teismo pirmininko sudarytą grafiką poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 6-22, 86-88).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK normas, yra konstatavęs, kad pagal DK 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004).
Skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną, kurio metu neiškilus poreikio atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, tokie veiksmai neatliekami, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse. Pavyzdžiui, esant įstatyme nustatytam įpareigojimui teismui išnagrinėti skundą per 48 valandas nuo jo padavimo (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 74 str. 2 d.) ir į šį terminą patenkant poilsio dienai. Dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į DK 194 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas dirbo darbe poilsio dienomis 7 val., dirbo darbe švenčių dienomis 11 val. Pareiškėjas poilsio dienomis budėjo namuose (pusei darbo laiko prilygintas budėjimo laikas) 285 val. (b. l. 86-88). DK 162 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos švenčių dienos, kuriomis įmonėse, įstaigose ir organizacijose yra nedirbama. Iš byloje surinktų įrodymų taip pat matyti, jog pareiškėjas pagal grafiką budėjo ir šventinėmis dienomis, todėl, vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už šias dienas priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis.
Teismui pateiktos Utenos rajono apylinkės teismo pažymos apie pareiškėjui priskaičiuotiną ir išmokėtiną darbo užmokestį patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėtos prašomos priteisti teisėjų atlyginimo dalys. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais paskaičiavimais. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistinos neišmokėtos atlyginimo dalys už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. balandžio mėn. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei budėjimą švenčių dienomis pareiškėjui priteistina (dvigubai), o už budėjimus poilsio dienomis pareiškėjui priteistina 1,5 vidutinio atlyginimo, iš viso kartu su atlyginimu už budėjimą šventinėmis dienomis pareiškėjui priteistina 6 634,42 Eur (22 907,32 Lt).
Nagrinėjamu atveju atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjui priteistinas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kadangi 2015 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymas atidėtas kitiems biudžetiniams metams.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovas remiasi Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija, galiojusia nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d., Tvarkos aprašo 1 ir 3 punktais, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo teismų pirmininkai įpareigoti patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Paaiškina, kad Tvarkos aprašuose (2008 m. gruodžio 5 d. ir 2009 m. balandžio 24 d.) viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios – vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį.
Pažymi, jog byloje yra gauti Utenos rajono apylinkės teismo teisėjų 2009 m. sausio mėn. – 2013 m. kovo mėn. budėjimo grafikai ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Teismas, motyvuodamas priteistinos darbo užmokesčio sumos dydį, rėmėsi anksčiau minėtais įrodymais ir priteisė visą prašomą pareiškėjo sumą. Teismas nevertino aplinkybės, jog už darbą švenčių ir poilsio dienomis iki 2011 m. vasario 17 d. turėjo būti mokama pagal tuo metu galiojusią tvarką. Teismas nevertino šios aplinkybės ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Utenos rajono apylinkės teismo teisėjui G. S. nesumokėtos atlyginimo dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką priteisimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė G. S. iš atsakovo 6 634,42 Eur nesumokėto atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą, t. y. kad Lietuvos valstybė nekelia teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo klausimų, o prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo galimai padarytas teisės taikymo klaidas, iš esmės atsako į apeliacinio skundo argumentą, kad už darbą per 2009–2011 m. laikotarpį su pareiškėjais turėjo būti atsiskaityta vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.
Nustatyta, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama reikalavimą dėl iš dalies tuo pačiu laikotarpiu, kurį šiuo atveju kvestionuoja atsakovas, t. y. 2009–2011 m., teisėjui nesumokėto atlyginimo už darbą poilsio dienomis, 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, jog Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildyta taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).
Apibendrindama nurodytus motyvus teisėjų kolegija atmeta atsakovo teiginius, jog ši byla turi būti sprendžiama vadovaujantis Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 2008 metams 3 punktu bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punktu, atkartojančiais jau minėtas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio antikonstitucines nuostatas, kadangi Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis draudžia teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tai lemia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš rašytinės medžiagos nustatęs, jog pareiškėjui G. S. 2009–2013 m. budint pagal grafiką konkrečiomis šventinėmis ir poilsio dienomis buvo viršyta įstatymais reglamentuota darbo laiko trukmė, pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Darbo kodekso normas, apibrėžiančias apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, tvarką.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, akivaizdžių materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų nenustatė.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan