Civilinė byla Nr. 2A-1470/2012

                                                                           Proceso Nr. 2-56-3-00545-2011-4

                                 Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                        32.5; 35.6.2; 63.2; 121.21

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Infigo“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Infigo“ ieškinys atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Visoda“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Autolagūna“, akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Vaučerių bankas“, D. A., T. A., I. S. dėl kredito sutarties, sutartinės hipotekos bei sutartinio įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais civilinėje byloje Nr. 2-2374-273/2011.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas netiesioginis ieškinys dėl kredito sutarties, sutartinės hipotekos ir sutartinio įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

              Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais abinitio:

2003 m. birželio 9 d. tarp Swedbank AB bei UAB „Visoda“ sudarytą Kredito sutartį Nr. 03-017023-IN (su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2003 m. birželio 19 d. UAB „Visoda“ ir Swedbank, Ab sudarytą hipotekos sandorį, įformintą sutartinės hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03120030003400(su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2003 m. birželio 20 d. UAB „Visoda“, UAB „Autolagūna ir Swedbank, AB sudarytą hipotekos sandorį, įformintą sutartinės hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03120080013398 (su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2008 m. kovo 20 d. UAB „Visoda“, UAB „Autolagūna“ ir Swedbank AB sudarytą hipotekos sandorį, įformintą sutartinės hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03120080003853 (su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2008 m. kovo 20 d. UAB „Visoda“, T. A., D. A. ir Swedbank, AB sudarytą hipotekos sandorį, įformintą sutartinės hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03120080003811(su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2008 m. spalio 27 d. UAB „Visoda“, UAB „Autolagūna“, T. A., D. A., I. S. ir Swedbank, AB sudarytą hipotekos sandorį, įformintą sutartinės hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03120080013398(su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2009 m. birželio 11 d. UAB „Visoda“, Swedbank AB, UAB „Vaučerių bankas“ bei UAB „Autolagūna“ sudarytą hipotekos sandorį, įformintą sutartinės hipotekos lakštu, kurio identifikavimo kodas 03220090004666(su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais);

2009 m. birželio 11 d. UAB „Visoda“, Swedbank AB, UAB „Vaučerių bankas“ bei UAB „Autolagūna“ sudarytą įkeitimo sandorį, įformintą sutartinio įkeitimo lakštu, kurio identifikavimo kodas 03220090004662 (su visais vėlesniais pakeitimais ir/ar papildymais).

Ieškovas nurodė, kad jam tapo žinoma, jog 2003 m. birželio 9 d. UAB "Visoda" ir bankas Swedbank, AB (toliau – taip pat vadinama banku) sudarė Kredito sutartį Nr. 03-017023-IN (toliau tekste - Kredito sutartis), pagal kurią bankas suteikė atsakovui 674 800 Lt sumos kreditą, o vėliau, 2008-aisiais metais, Kredito sutartis buvo pakeista - atsakovui buvo suteiktas papildomas 900 000 Lt kreditas.Ieškovo vertinimu, Kredito sutartis privalo būti pripažinta negaliojančia abinitio kaip sutartis, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (LR CK 1.80 str.), nesKredito sutartis tarp atsakovo ir banko Swedbank, AB buvo sudaryta su tikslu perskolinti iš banko gautas lėšas su atsakovususijusiems asmenims, šiems panaudojant perskolintas lėšas UAB "Automobilių lagūna" akcijų įsigijimui, o tai pažeidžiaLR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (1993 m. liepos 15 d. Nr. I-226) 1 straipsnio nuostatą, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine- ūkine, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį. UAB „Visoda“ sudarė Kredito sutartį su tikslu perskolinti gautas lėšas, viršijančias nuosavą kapitalą, tretiesiems asmenims, o vėliau atitinkamą tikslą įgyvendino (paskolino ne nuosavas lėšas, o perskolino pasiskolintas lėšas), todėl Kredito sutarties sudarymo tikslas yra neteisėtas, atitinkamai yra neteisėta, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms ir pati Kredito sutartis. Siekiant užtikrinti UAB "Visoda" prievolių, kylančių Kredito sutarties pagrindu, įvykdymą, buvo sudaryta visa eilė hipotekos ir įkeitimo sandorių. Ieškovo manymu, jie taip pat pripažintini negaliojančiais LR CK 1.80 str. pagrindu, kadangi Kredito sutartis, iš kurios kildinamų prievolių įvykdymas užtikrintas sudarant atitinkamus įkeitimo/hipotekos sandorius, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.

Ieškovas nurodė, kad jis turi teisę šiuo atveju reikšti netiesioginį ieškinį, nes Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi UAB „Visoda“ iškėlė bankroto bylą, Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo patvirtintas „Swedbank“, AB 12 832 452,49 litų dydžio kreditorinis reikalavimas, ieškovas yra BUAB „Visoda“ kreditorius, turintis 232 735,73 litų dydžio kreditorinį reikalavimą. Ieškovo teigimu, sisteminė CK 6.68 straipsnio ir LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto analizė leidžia daryti išvadą, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius turi teisę reikšti teisme reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, jeigu, jo vertinimu, sandoriai prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir/ar turėjo įtakos įmonės mokumui, tačiau įmonės bankroto administratorius jų neginčija.

              Atsakovai BUAB „Visoda“ ir BUAB „Autolagūna“ prašė ieškinį atmesti.Nurodė, kad ieškiniu ginčijama ne sutartis, vadovaujantis kuria UAB "Visoda" būtų paskolinusi tretiesiems asmenims pinigų sumas, viršijančias jos nuosavo kapitalo dydį, bet sutartis, kuria bendrovė pasiskolino pinigines lėšas iš banko, vadinasi Kredito sutartis negali būti pripažįstama negaliojančia įstatymo normos, kuri analizuojamu atveju apskritai netaikoma, pagrindu. UAB "Infigo" reikalavimas dėl Kredito sutartiespripažinimo negaliojančia atmestinas kaip visiškai teisiškai nepagrįstas, taigi, visi atitinkamo reikalavimo išvestiniai reikalavimai taip pat negali būti tenkinami - jokio pagrindo pripažintini negaliojančiais ginčijamus hipotekos/įkeitimo sandorius taip pat nėra.

Atsakovas Swedbank AB prašė ieškinį atmesti. Atsakovo nuomone, kadangi ginčo kredito, hipotekos ir įkeitimo sandoriai jau sukėlė teisines pasekmes,jie nėra niekiniai, o gali būti tik nuginčijami pagal kvalifikuoto ieškovo ieškinį. Šioje situacijoje nėra visų CK 6.68 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant ieškovas turėtų teisę pasinaudoti netiesioginio ieškinio institutu, tai yra BUAB „Visoda“ neturi jokios turtinės teisės į Swedbank, AB, o Swedbank, AB neturi jokios turtinės pareigos BUAB „Visoda“, taip pat BUAB „Visoda“ neatliko ir neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti atsiskaitymo su ieškovu. CK 6.227 straipsnis nustato, kad teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus sutartis pažeidė. Kadangi nei ieškovas, nei BUAB „Visoda" nenukentėjo nė dėl vieno iš ginčo sandorių sudarymo,  UAB „Infigo"  nėra CK 6.227  straipsnio prasme kvalifikuotas ieškovas ginčyti Swedbank, AB, BUAB „Visoda“, BUAB „Autolagūna“ ir trečiųjų asmenų sudarytus sandorius.Atsakovas taip pat nurodė, jog Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" skirtas siekiant atskirti ūkinių subjektų, veikiančių pagal Įmonių įstatymą komercinę - ūkinę veiklą nuo kredito įstaigų veiklos ir nustatyti ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims tvarką. Kadangi „Swedbank", AB yra kredito įstaiga, minėtas įstatymas „Swedbank", AB veikloje netaikomas ir nėra teisinio pagrindo jį taikyti nagrinėjant kreditavimo santykius, kurie atsirado remiantis ginčijama Kredito sutartimi. Remiantis šiuo įstatymu galėtų būti aiškinami nebent atsakovo BUAB „Visoda" teisiniai santykiai su jos skolininkais, t.y. asmenimis, kuriems BUAB „Visoda" skolino pinigus. BUAB „Visoda"2008 m. kovo 31 d. balanso duomenimis, įmonės nuosavas kapitalas 2008 m. kovo 31 d. buvo 2 762 467,11 Lt, todėl, darant prielaidą, kad nebegaliojantis Įmonių įstatymas turi būti taikomas reglamentuojant BUAB „Visoda" teisinį statusą, ir dėl šios priežasties ginčo santykiams turi būti taikomas 1993 m. liepos 15 d. Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims", darytina išvada, kad BUAB „Visoda" suteikiant 900 000 Lt kreditą tretiesiems asmenims, minėtas įstatymas nebuvo pažeistas.Ginčo kredito sutarties bei hipotekos ir įkeitimo lakštų sudarymas ir jos pobūdis buvo daugelio šalių sutarties laisvės principo, šalių valios autonomijos įgyvendinimas, t.y. šalys susitarė ir sudarė ginčo sandorius tokiomis sąlygomis, kokiomis norėjo juos sudaryti. Todėl, šalims laisva valia susitarus dėl ginčo sandorių pobūdžio ir juos patvirtinus, ginčo sandoriai ir toliau turėtų būti vykdomi tokiomis sąlygomis, dėl kokių šalys susitarė."Swedbank", AB nėra žinoma, kad pati BUAB "Visoda" būtų išreiškusi kokio nors pobūdžio prieštaravimus dėl ginčo sutarčių kvalifikavimo ar reikalavimus dėl jų pripažinimo negaliojančia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Sprendime teismas nurodė sutinkantis su atsakovo „Swedbank“, AB argumentais, kad  „Swedbank“, AB nėra BUAB „Visoda“ skolininkas, „Swedbank“, AB ir BUAB „Visoda“ neturi prievolinių santykių, remiantis kuriais BUAB „Visoda“ turėtų pagrindą reikalauti, kad „Swedbank“, AB įvykdytų sutartinę prievolę jai, o „Swedbank“, AB neturi pareigos vykdyti jokios prievolės BUAB „Visoda“. Priešingai, „Swedbank“, AB yra BUAB „Visoda“ kreditorius. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad neegzistuoja prievoliniai teisiniai santykiai tarp BUAB „Visoda“ ir „Swedbank“, AB, kuriuose „Swedbank“, AB būtų skolininkas, ir neegzistuoja tokia BUAB „Visoda“ reikalavimo teisė į „Swedbank“, AB, kurios BUAB „Visoda“ neįgyvendina vien dėl to, kad siektų išvengti atsiskaitymo su ieškovu UAB „Infigo“.

Dėl 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ taikymo ginčo santykiams, teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareikštu ieškiniu yra ginčijama Kredito sutartis, pagal kurią „Swedbank“, AB suteikė UAB „Visoda“ kreditą, t.y. ginčijama ne sutartis, kuria UAB „Visoda“ būtų paskolinusi tretiesiems asmenims pinigų sumas, viršijančias jos nuosavo kapitalo dydį, bet sutartis, kuria bendrovė pasiskolino pinigines lėšas iš banko. Esant šiems duomenims, darytina išvada, kad Kredito sutartis negali būti pripažįstama negaliojančia minėto įstatymo 1 straipsnio normos pagrindu, nes ši teisės norma negali būti taikoma, nagrinėjant kreditavimo santykius, kurie atsirado Kredito sutarties pagrindu. Be to, 2008 m. kovo 31 d. BUAB „Visoda“ balanso duomenimis jos nuosavas kapitalas buvo 2762 467,11 Lt, todėl darytina išvada, kad BUAB „Visoda“ suteikiant 900 000 Lt kreditą tretiesiems asmenims, įstatymas nebuvo pažeistas.

Taip pat teismas nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių duomenų ar įrodymų, o taip pat ir teismas nenustatė imperatyvių įstatymo normų pažeidimo, kurių pagrindu ginčo sandorius būtų galima pripažinti negaliojančiais. LR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1straipsnis nėra imperatyvas CK 1.80 str. 1 d. prasme, todėl ieškinio reikalavimas šio įstatymo normos pagrindu atmestinas.Teismas pažymėjo, kad  ginčo kredito sutartieskaip ir hipotekos ir įkeitimo lakštų sudarymas ir jos pobūdis buvo šalių sutarties laisvės principo, šalių valios įgyvendinimas, t.y. šalys susitarė ir sudarė ginčo sandorius tokiomis sąlygomis, kokiomis norėjo jas sudaryti. Todėl šalims laisva valia susitarus dėl ginčo sandorio pobūdžio ir juos patvirtinus, ginčo sandoriai ir toliau turėtų būti vykdomi tomis sąlygomis, dėl kurių šalys susitarė. Taip pat teismas nurodė, kad iš BUAB „Visoda“ atsiliepimo į ieškinio pareiškimą matosi, kad ši įmonė nereiškia  reikalavimų sandorius pripažinti negaliojančiais.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Infigo“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti apeliantui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė CK 6.68 straipsnį. Netiesioginiu ieškiniu kreditoriui suteikiama teisė pareikšti ieškinį asmeniui, su kuriuo jo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, tai yra skolininko skolininkui. Taigi, CK 6.68 straipsnis netaikytinas atsakovų, t.y. Swedbank AB ir BUAB „Visoda“ tarpusavio santykiams, bet reglamentuoja kreditoriaus teisę pareikšti netiesioginį ieškinį skolininko vardu. Ieškovas yra BUAB „Visoda“ kreditorius, todėl turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį BUAB „Visoda“ vardu, o teismo argumentas, kad neegzistuoja prievoliniai teisiniai santykiai tarp Swedbank AB ir BUAB „Visoda“, kuriuose Swedbank AB būtų skolininkas, apskritai nesudaro jokio teisinio ar faktinio pagrindo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Ginčijamos sutarties pagrindu BUAB „Visoda“ yra sumokėjusi Swedbank AB palūkanas bei vykdžiusi kitas finansines prievoles, kurios, pripažinus sandorį negaliojančiu abinitio, būtų pripažintos vykdytomis nepagrįstai, o finansinių prievolių vykdymas įtakojo BUAB „Visoda“ mokumą, įkeitimo sandorio pasekoje Swedbank AB įgijo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, tokiu būdu sumažinant kitų kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą.
2. Teismas neteisingai konstatavo, kad LR Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ negali būti taikomas kreditavimo santykiams, kurie atsirado ginčijamos sutarties pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999-09-13 nutartyje Nr. 3K-3-424 ir 1998-02-18 nutartyje Nr. 3K-11 yra išaiškinęs, jog šio įstatymo pagrindu pripažintina negaliojančia kredito sutartis, kuria suteikta tikslinė paskola panaudojama ne kredito sutartyje nurodytu tikslu, o perskolinus gautas iš paskolos lėšas. UAB „Visoda“ sudarė Kredito sutartį su tikslu perskolinti gautas lėšas, viršijančias nuosavą kapitalą, tretiesiems asmenims, t.y. perskolino pasiskolintas lėšas, vadinasi Kredito sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, to pasekoje neteisėta pati sutartis.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nenurodė jokios imperatyvios teisės normos, kuriai galėtų prieštarauti ginčijami sandoriai. Akivaizdu, kad buvo pažeista LR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnio nuostata bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, protingumo, sąžiningumo principai.
4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šalims laisva valia susitarus dėl ginčo sandorio pobūdžio ir juos patvirtinus, ginčo sandoriai ir toliau turėtų būti vykdomi tomis sąlygomis, dėl kurių šalys susitarė. Ginčo sandoriai negali būti vykdomi šalių sutartimis sąlygomis, jei tomis sąlygomis būtų pažeidžiamos imperatyvios teisės normos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Swedbank AB prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apelianto atsakovui Swedbank AB jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje konkrečioje situacijoje nėra visų LR CK 6.68 str. numatytų sąlygų, kurioms esant UAB „Infigo" būtų turėjusi pasinaudoti netiesioginio ieškinio institutu,t.y. BUAB „Visoda" neturi jokios turtinės teisės į „Swedbank", AB, o „Swedbank", AB neturi jokios turtinės pareigos BUAB „Visoda", taip pat BUAB „Visoda" neatliko ir neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti atsiskaitymo su apeliantu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007konstatavo, kad kreditorius turi teisę pareikšti netiesioginį ieškinį ir reikalauti įgyvendinti egzistuojančią skolininko reikalavimo teisę į skolininko skolininką (atsakovą), jeigu skolininkas nereikalauja įgyvendinti tokios reikalavimo teisės būtent dėl to, kad būtų išvengta skolininko prievolės įvykdymo kreditoriui; norint, jog kreditoriui būtu galima pareikšti netiesioginį ieškinį, skolininkas turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą (į ieškovo skolininko skolininką), o jeigu skolininkas tokios teisės neturi, tai reiškia, kad skolininkas neturi įgyvendintinos teisės, todėl kreditorius negali įgyvendinti skolininko turtinės teisės, nes ši yra neįgyvendintina. Šioje situacijoje „Swedbank", AB nėra BUAB „Visoda" skolininkas, taip pat „Swedbank", AB ir BUAB „Visoda" neturi tokių prievolinių teisinių santykių, remiantis kuriais BUAB „Visoda" turėtų pagrindą reikalauti, kad „Swedbank", AB įvykdytų sutartinę prievolę jai, o „Swedbank", AB neturi pareigos vykdyti jokios prievolės BUAB „Visoda". Priešingai, „Swedbank", AB yra BUAB „Visoda" kreditorius.
2. Apeliantas yra BUAB „Visoda" kreditorius, turintis 232 735,73 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, t.y. net ir tuo atveju, jeigu UAB „Infigo" būtų turėjusi teisę reikšti netiesioginį ieškinį BUAB „Visoda" vardu atsakovui „Swedbank", AB, toks ieškinys negalėtų būti didesnės nei 232 735,73 Lt sumos, nes būtent tokio dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Visoda" turi apeliantas.
3. Kadangi nei apeliantas, nei BUAB „Visoda" nenukentėjo nė dėl vieno iš ginčo sandorių sudarymo, UAB „Infigo" nebuvo LR CK 6.227 straipsnio prasme kvalifikuotas subjektas ginčyti „Swedbank", AB, BUAB „Visoda", BUAB „Autolagūna" ir trečiųjų fizinių asmenų sudarytus sandorius.
4. 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" netaikytinas „Swedbank", AB, kuri yra kredito įstaiga. Šio įstatymo preambulėje konkrečiai ir be išimčių nurodyta, kad jis skirtas tik įmonėms, veikiančioms pagal LR Įmonių įstatymą, todėl ieškovas privalėjo įrodyti, kad atsakovai pažeidė ne tik 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims", bet ir LR Įmonių įstatymą, kuris nebegaliojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu. Kaip matyti iš BUAB „Visoda" 2008 m. kovo 31 d. balanso, jos nuosavas kapitalas 2008 m. kovo 31 d. duomenimis buvo 2 762 467,11 Lt, todėl, darant prielaidą, kad nebegaliojantis LR Įmonių įstatymas turi būti taikomas reglamentuojant BUAB „Visoda" teisinį statusą, ir dėl šios priežasties ginčo santykiams turi būti taikomas 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims", darytina išvada, kad BUAB „Visoda" suteikiant 900 000 Lt kreditą tretiesiems asmenims, 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" 1 straipsnis nebuvo pažeistas. Be to, pagal šio įstatymo 3 ir 4 straipsnius, vienintelė sankcija už įstatymo pažeidimą yra ūkinių subjektų registravimo atšaukimas. Taigi, ginčijamas sandoris negalėtų būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad speciali teisės norma numato specialias įstatymo pažeidimo teisines pasekmes ir todėl, kad jo pripažinimas negaliojančiu iš esmės nesiskirtų nuo jo įvykdymo- užbaigiant tokio sandorio vykdymą, paskolintos lėšos turėtų būti grąžintos paskolos davėjui, t.y. turėtų būti atlikti tokie pat veiksmai, kaip ir sandorio negaliojimo atveju pritaikius restituciją.
5. Negalioja tik imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai. Jeigu įstatymo norma iš prigimties nėra imperatyvi, sandoris galioja, nors jai ir prieštarauja. 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" nėra imperatyvus LR CK 1.80 straipsnio prasme. Įstatymo 1 straipsnyje nėra tiesioginės nuostatos, jog sandoriai, kuriais ūkiniai subjektai, užsiimantys ūkine-komercine veikla, skolina fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma didesnė už nuosavo kapitalo dydį, būtų besąlygiškai laikominegaliojančiais. Be to, minėtos teisės normos įtvirtinimu nėra siekiama apsaugoti visuomenės interesus, o tai savo ruožtu lemia ir šios nuostatos dispozityvų pobūdį.
6. Ginčo sandorių pripažinimas negaliojančiais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nepagrįstai pažeistų šalių sutarties laisvės bei pactasuntservanda principus, taip pat sutrikdytų civilinę apyvartą bei neigiamai paveiktų jos patikimumą ir teisinių santykių stabilumą, nes, kaip jau minėta, 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" negina jokių visuomenės interesų ir gėrių, kurie šiuo atveju būtų svarbesni už šalių interesus. Nagrinėjamu atveju ginčijamą normą teismui pripažinus imperatyvia ir dėl to pripažinus ginčo kredito sutartis bei hipotekos ir įkeitimo lakštus negaliojančiais, restitucija būtų neproporcinga pasekmė "Swedbank", AB, todėl negalėtų būti taikoma.
7. Kauno apygardos teismas nutarė, kad „Swedbank", AB reikalavimai yra pagrįsti ir patvirtino „Swedbank", AB 12 832 452,49 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus BUAB „Visoda“ bankroto byloje. Atitinkamai, kadangi įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatuota, kad „Swedbank", AB turi teisę reikalauti, jog BUAB „Visoda" įvykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto vertės, apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai BUAB „Autolagūna“ ir BUAB „Visoda“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmestinas apelianto argumentas, kad šiuo atveju jis gali reikšti netiesioginį ieškinį pagal CK 6.68 straipsnį. BUAB „Visoda“ neturi jokios turtinės teisės į atsakovą Swedbank, AB, kuris savo ruožtu neturi jokios pareigos BUAB „Visoda“, be to, BUAB „Visoda“ neatliko/neatlieka jokių neteisėtų veiksmų, siekiant išvengti atsiskaitymo su apeliantu. Swedbank, AB nėra bankrutuojančios įmonės skolininkas, atvirkščiai – jis yra BUAB „Visoda“ kreditorius, todėl nėra apelianto teisės priverstinai įgyvendinti skolininko (BUAB „Visoda“) teisę pareikšti ieškinį skolininko vardu.
2. Atmestinas apelianto argumentas dėl LR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" taikymo. Vadovaujantis šio įstatymo preambule, įstatymas priimtas, siekiant atskirti ūkinių subjektų, veikiančių pagal LR Įmonių įstatymą, komercinę-ūkinę veiklą nuo kredito įstaigų veiklos ir nustatyti ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims tvarką. Todėl šis įstatymas negali būti taikomas, ginčijant Kreditavimo sutartį, nes Swedbank, AB yra kredito įstaiga, kuriai minėtas įstatymas netaikomas.
3. Atmestinas apelianto argumentas dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo. Kadangi LR Įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims" šiuo atveju netaikomas, laikytina, kad apeliantas nenurodė imperatyviųjų teisės normų, kurių pagrindu ginčo sandorius būtų galima pripažinti negaliojančiais. Nepažeidus imperatyviųjų teisės normų, negalėjo būti pažeisti ir apelianto įvardinti civilinės teisės principai.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų(CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Byloje apeliacinio skundo ribose nagrinėjama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė netiesioginį ieškinį dėl kredito sutarties, sutartinės hipotekos ir sutartinio įkeitimo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Byloje nustatyta, kad atsakovai BUAB „Visoda“ ir Swedbank, AB sudarė Kredito sutartį, kuria bankas suteikė BUAB „Visoda“ kreditą, o Kredito sutartyje numatytų skolininko BUAB „Visoda“ įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti buvo sudaryti hipotekos ir įkeitimo sandoriai, kuriais banko naudai buvo įkeistas atsakovams priklausantis turtas. Ieškovas yra BUAB „Visoda“ kreditorius. Ieškovas, pareikšdamas teisme netiesioginį ieškinį (CK 6.68 str.), siekia nuginčyti Kredito sutartį. UAB „Infigo“ teigimu, Kredito sutartis buvo sudaryta turint tikslą perskolinti iš banko gautas lėšas su atsakovu BUAB „Visoda“ susijusiems asmenims, šiems panaudojant perskolintas lėšas UAB "Automobilių lagūna" akcijų įsigijimui, todėl Kredito sutartis pažeidžiaLR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (1993 m. liepos 15 d. Nr. I-226) 1 straipsnio nuostatą, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.Ieškovo teigimu, ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl šią nuostatą pažeidžiantis sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pripažinus negaliojančia Kredito sutartį, jos pagrindu sudaryti įkeitimo ir hipotekos sandoriai kaip išvestiniai taip pat pripažintini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl ieškovo teisės ginčyti šioje byloje sandoriusCK 6.68 straipsnio pagrindu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ieškinio dalykas (ieškovo materialusis teisinis reikalavimas, reiškiamas bylos atsakovui) ir ieškinio pagrindas (faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas bei teisinis šių aplinkybių kvalifikavimas) (CPK 5 str. 3 d., 135 str. 1 d. 2 ir 4 punktai, 265 str.). Remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, būtent pati šalis pasirenka savo teisų įgyvendinimo būdą, taigi, būtent ieškovas sprendžia, kokius reikalavimus jis reiškia bylos atsakovui. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010; kt.). Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį. Nagrinėjamu atveju, ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, pasirinko savo teises ginti reikšdamas netiesioginį ieškinį, kuriuo siekia pripažinti negaliojančia Kredito sutartį ir jos pagrindu sudarytus išvestinius hipotekos ir įkeitimo sandorius.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į netiesioginio ieškinio teisinio instituto reglamentavimą ir taikymą. Vadovaujantis CK 6.68 straipsniu ir kasacinio teismo formuojama praktika, išskiriami šie reikalavimai ir ypatumai netiesioginiam ieškiniui pareikšti:pirma, netiesioginį ieškinį turi teisę pareikšti kreditorius skolininko vardu trečiajam asmeniui, kuris yra skolininko skolininkas(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2007 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2007); antra, netiesioginiu ieškiniu siekiama apginti pareiškėjo–kreditoriaus, kitų kreditorių ir net paties skolininko interesus. Civilinėje byloje, iškeltoje pagal netiesioginį ieškinį, kreditorius nėra ginčijamo materialinio santykio dalyvis ir ieškinio patenkinimas tiesioginių materialinių teisinių padarinių jam nesukelia, tačiau skolininko, teismui patenkinus turtinį reikalavimą į jo skolininką, mokumas didinamas;  trečia, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008); ketvirta, skolininkas turi tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti. Tai reiškia, kad skolininkas turi turtinį reikalavimą į trečiąjį asmenį – savo skolininką, tačiau delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.; penkta, skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK6.68 straipsnio 2 dalis); šešta, kreditorius neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusias teises (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.); septinta, skolininko turtinė teisė yra taip pat vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi vykdyti savo prievolę. Apibendrinant išdėstytą, galima konstatuoti, kad iš esmės netiesioginiu ieškiniu kreditorius, siekdamas apginti savo interesus, pareiškia ieškinį už skolininką trečiajam asmeniui (skolininko skolininkui), kai pats skolininkas savo turtinės teisės neįgyvendina.

Nagrinėjamoje situacijoje siekiant išsiaiškinti, ar apeliantas laikytinas tinkamu subjektu netiesioginiu ieškiniu ginčyti Kredito sutartį, svarbu tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Byloje nėra ginčo, kad apeliantas UAB „Infigo“ yra kreditorius atsakovo BUAB „Visoda“ atžvilgiu, o pastaroji įmonė yra apelianto skolininkas, kurio skola apeliantui sudaro 232 735,73 Lt. Apeliantas siekia nuginčyti kredito sutartį, kurios pats skolininkas (BUAB „Visoda“) neginčija. Pagal ginčijamą Kredito sutartį, skolininko BUAB „Visoda“ sudarytą su trečiuoju asmeniu „Swedbank“ AB, bankas suteikė BUAB „Visoda“ kreditą, o BUAB „Visoda“ įsipareigojo grąžinti kreditą, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė ir šios įmonės bankroto byloje yra patvirtintas „Swedbank“, AB 12 832 452,49 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Taigi, ginčijamos Kredito sutarties pagrindu susiklostė teisiniai santykiai, kuriuose BUAB „Visoda“ laikytina skolininke, turinčia pareigą grąžinti paimtą kreditą, o bankas – kreditoriumi, turinčiu reikalavimo teisę BUAB „Visoda“. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad šiuo atveju nėra vienos iš netiesioginio ieškinio sąlygų – apelianto skolininko (BUAB „Visoda“) reikalavimo teisės trečiajam asmeniui („Swedbank“, AB), o priešingai - „Swedbank“, AB yra BUAB „Visoda“ kreditorius, turintis reikalavimo teisę BUAB „Visoda“. Vadovaujantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neegzistuoja prievoliniai teisiniai santykiai tarp BUAB „Visoda“ ir „Swedbank“, AB, kuriuose „Swedbank“, AB būtų skolininkas, ir neegzistuoja tokia BUAB „Visoda“ reikalavimo teisė į „Swedbank“, AB, kurios BUAB „Visoda“ neįgyvendina vien dėl to, kad siektų išvengti atsiskaitymo su UAB „Infigo“.Taigi, nagrinėjamoje situacijoje nesant visų netiesioginio ieškinio sąlygų, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikėCK 6.68 straipsnį.

Sprendžiant, ar apeliantas apskritai laikytinas subjektu, turinčiu teisę ginčyti Kredito sutartį, pažymėtina, kad CPK 5 straipsnyje teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta kaip vienas iš civilinio proceso principų: kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja; teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje numatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Apeliantas prašo pripažinti negaliojančia ab initio Kredito sutartį kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.). Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. CK 6.227 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Sprendžiant dėl apelianto suinteresuotumo pažymėtina, kad pripažinus Kredito sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją BUAB „Visoda“ privalėtų grąžinti bankui pasiskolintus pinigus. Apelianto, kaip BUAB „Visoda“ kreditoriaus, interesams tai galėtų turėti įtakos nebent tuo aspektu, kad tokiu atveju pripažinus išvestinius iš Kredito sutarties įkeitimo ir hipotekos sandorius negaliojančiais bankas neturėtų pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto.

Analizuojant apeliacinio skundo argumentus dėl Kredito sutarties  pripažinimo negaliojančia ab initio dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.) iršiuo atveju imperatyvia įstatymo norma laikantLR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (1993 m. liepos 15 d. Nr. I-226) 1 straipsnio nuostatą, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį, pirmiausia pažymėtina, jog ginčijama yra Kredito sutartis, pagal kurią pinigus paskolino bankas, o šiam subjektui, kaip kredito įstaigai, minėtas įstatymas nėra taikomas. Be to, apeliantas neįrodinėja, kad paskolinti pinigai viršijo banko nuosavo kapitalo dydį. Apeliantas argumentuoja, jog BUAB „Visoda“ neturėjo teisės perskolinti gautų pagal Kredito sutartį lėšų, t.y. kad būtent lėšų perskolinimas pažeidžiaĮstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“. Tačiau sandorių, kuriais buvo perskolintos lėšos, apeliantas neginčija. Kaip jau buvo minėta, įstatyme įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad pats ieškovas, kreipdamasis į teismą irsuformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. UAB „Infigo“ neginčijant sandorių, kuriais buvo perskolintos lėšos, teismas savo iniciatyva negali spręsti dėl šių sandorių negaliojimo, nes tokiu atveju tai būtų laikoma ieškinio ribų peržengimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tik tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos AukščiausiojoTeismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003). Nagrinėjamu atveju akivaizdaus pagrindo, kad lėšų perskolinimo sandoris prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, nėra, apeliantas įrodinėjo tik, kad Kredito sutartis, o ne jos pagrindu gautų lėšų perskolinimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad 2008 m. kovo 31 d. BUAB „Visoda“ balanso duomenimis, jos nuosavas kapitalas sudarė 2 762 467,11 Lt, todėl darytina išvada, kad BUAB „Visoda“  suteikiant 900 000 Lt kreditą tretiesiems asmenims, 1993 m. liepos 15 d. LR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis nebuvo pažeistas.Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčo sandoriai negali būti vykdomi šalių sutartomis sąlygomis, jei tomis sąlygomis būtų pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, tačiau nagrinėjamu atveju nenustačius imperatyvių įstatymo normų pažeidimo, šis apeliacinio skundo argumentas plačiau neanalizuotinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriomis remdamasis apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikėLR Įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ normų, vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, nes šių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-11, kurioje nutartis priimta 1998 m. vasario 18 d. ir Nr. 3K-3-424/1999, kurioje nutartis priimta 1999 m. rugsėjo 13 d., buvo ginčijamos ir pripažintos negaliojančiomis ne kredito sutartys, kuriomis buvo suteiktos tikslinės paskolos, o sutartys, kuriomis skolininkai perskolino gautas tikslines paskolas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, lėšų perskolinimo sandoriai nėra ginčijami. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepimeį apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank“, AB prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, tačiau nepateikėšias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šis atsakovo prašymas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                                                          Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                                                                        Konstantinas Gurinas                                                                                                                                           

Marytė Mitkuvienė