Administracinė byla Nr. A-427-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03791-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. J. (J. S. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. S. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (1.45)I-4375 ir Valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-918.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. birželio 8 d. gavo Tarnybos 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-918, kuriuo jam išduotas A1 pažymėjimas anuliuojamas ir nustatoma, kad darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove „Suzan Mars“ (toliau – ir Bendrovė) galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, kreipėsi į Valdybą, kuri 2015 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. (1.45)I-4375 pareiškėjo skundą atmetė remdamasi tapačiais Tarnybos sprendime nurodytais pagrindais. Pareiškėjas nurodė, kad Valdybos sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo darbo veiklą Bendrovėje, neįvertinus, kad darbo sutartis su juo nepanaikinta, bei neatsižvelgus į tai, jog pareiškėjas turi teisę į socialinės apsaugos garantijas. Sprendimas taip pat yra neadekvatus, grindžiamas objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenis, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, kadangi pareiškėjas nuo 2012 m vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės darbuotojas bei tuo, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktu (toliau – ir Patikrinimo aktas), atliktu dvejais metais anksčiau negu pareiškėjas pradėjo dirbti įmonėje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Patikrinimo aktas neturi jokios juridinės galios, kadangi jis nebuvo priimtas pareiškėjo atžvilgiu, t. y. 2010 m. vasario 18 d. buvo tikrinama Bendrovė, bet ne jos darbuotojai. Pareiškėjo manymu, A1 leidimo anuliavimas buvo grindžiamas išimtinai Bendrovės ekonomine logika. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė nėra likviduota, todėl darė išvadą, kad įmonė yra veikianti ir sąžiningai vykdanti veiklą. Tai patvirtina aplinkybė, jog nėra panaikintos su pareiškėju ar kitais įmonės darbuotojais sudarytos darbo sutartys. Kadangi pareiškėjo darbo sutartis nėra panaikinta ir yra galiojanti, pareiškėjui, remiantis Reglamentu Nr. 883 ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principais (draudimo taikyti kelių valstybių socialinio ir sveikatos draudimo teisės aktus, lygių galimybių, įgytų teisių išsaugojimo bei socialinio draudimo laikotarpių sumavimo), taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Atsakovas pažymi, kad Europos Sąjungos reglamentais nesiekiama sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Atsakovas pažymėjo, kad Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintame Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyta imperatyvi A1 pažymėjimų išdavimo tvarka, kurios privaloma laikytis, sprendžiant taikytinų teisės aktų nustatymo ir tai aptvirtinančių A1 pažymėjimų išdavimo klausimus. Atsakovas teigė prašęs Lenkijos kompetentingos įstaigos įvertinti, ar pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Bendrovės savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje faktine apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties, ir iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų socialinio draudimo teisės aktų. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. kovo 19 d. raštu Nr. 180000/511/321/2014 pranešė atsakovui, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2014 m. liepos 11 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje, kurio metu nustatyta, kad įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdo, o įmonės įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje, tačiau Bendrovės surasti nepavyko, susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko, Bendrovės direktorė į Inspekcijos Vilniaus skyrių nustatytu laiku neatvyko ir Inspekcijai reikalingų dokumentų nepateikė. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija atliko 2012 m. gruodžio 21 d. Bendrovės mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir nustatė, kad įmonės pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų Bendrovė nepatyrė, nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad Bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija, todėl darė išvadą, kad nėra logiška, jog darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, kadangi patiriamos išlaidos būtų didesnės nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei Bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas, o tai, atsakovo vertinimu, rodo, kad Bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o kitiems tikslams. Atsakovas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, anuliavo pareiškėjo išduotą A1 pažymėjimą Nr. 1210437 bei nustatė, kad jo darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valdybos nuomone, ginčijami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl yra teisėti bei pagrįsti. Išdavus A1 pažymėjimus ar E101 Lt formos pažymas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, šie asmenys (Bendrovės darbuotojai) valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka. Asmenys taip pat neteikia ir mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Valdyba darė išvadą, kad nepateikta įrodymų, jog Bendrovė faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmeninių prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę. Valdybos nuomone, atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, tinkamai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012 (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012), kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, Aprašas.

Teismas rėmėsi Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies „Taikytinų aktų nustatymas“ 11 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi, Aprašo 15, 44.4 punktais, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami sprendimai priimti remiantis aplinkybe, jog Bendrovė veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo darbo fakto Lietuvos Respublikoje nustatymas, nagrinėjant taikytinos teisės nustatymo klausimą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, šiuo atveju yra esminis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje reklamos agentu, Lietuvoje laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. kiekvieną mėnesį dirbo po 8–16 val. per mėnesį, o nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. – po 16 val. per mėnesį, gaunamos pajamos Lietuvoje 2012 m. siekė nuo 36,36 Lt iki 42,5 Lt, o 2013 m. – 48,48 Lt. Teismui kilo abejonių, kad dėl nurodyto atlygio pareiškėjas iš savo gyvenamosios vietovės Krokuvoje, Lenkijoje, į darbą ir iš jo Vilniuje vykdavo apie 1 500 km, ir darė išvadą, kad nurodyto darbo užmokesčio net kelionei į darbą ir atgal vieną kartą per mėnesį negali užtekti. Teismas atkreipė dėmesį į Inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2528 nurodytas aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas formaliai atitiko Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlygą, pagal kurią jam gali būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktai ir išduodamas A1 pažymėjimas, tačiau nustatytos aplinkybės teismui leido teigti, kad pareiškėjo veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekiant kitų neatskleidžiamų tikslų. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė paneigti tokias abejones, tačiau šia teise jis nepasinaudojo, teismo posėdžio metu jo atstovas taip pat nepateikė atitinkamų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas realiai Lietuvos Respublikoje dirbo reklamos agentu, vykdamas iš savo gyvenamosios vietos Lenkijoje į darbą ir iš jo Lietuvoje, kai kelionės atstumas sudaro apie 1 500 km pirmyn ir atgal. Teismas atkreipė dėmesį, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 preambulė nustato, jog šis Reglamentas reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles, priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai, ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Teismas nurodė, kad galimai mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento (EB) Nr. 883/2004 tikslais, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad tokių lengvatų gavimas neturi būti ginamas remiantis šio Reglamento nuostatomis.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentą, jog ginčijami sprendimai yra priimti remiantis Patikrinimo aktu, atliktu dvejais metais anksčiau negu pareiškėjas pradėjo dirbti Bendrovėje, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2010 m. gegužės 1 dienos. Teismas atmetė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog ginčijami sprendimai priimti remiantis netinkamais įrodymais, t. y. dokumentais, kurie buvo priimti ne pareiškėjo, bet Bendrovės atžvilgiu, kadangi nagrinėjamoje byloje yra keliamas pareiškėjo darbo fakto Lietuvos Respublikoje nustatymo klausimas, nagrinėjant taikytinos teisės nustatymo klausimą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

III.

Pareiškėjas J. S. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, sprendimą grindė subjektyviomis prielaidomis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Tarnybos 2010 m. birželio 8 d. raštą Nr. SEU-7957, Inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. raštą Nr. (25)SD-2582, kuriuose nurodyta, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti Bendrovės veiklą fiktyvia, o su pareiškėju ar kitais darbuotojais sudarytas darbo sutartis – apsimestiniais sandoriais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 neteisingai nurodyta, jog Bendrovėje socialiai drausta yra tik šios įmonės direktorė. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovo pateikti dokumentai ne tik patvirtina, jog nebuvo nustatytas apsimestinių sandorių – fiktyvių darbo sutarčių su pareiškėju, faktas, bet ir aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo Lietuvoje, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, todėl tariamai pasinaudojo Reglamento Nr. 883/2004 garantuojama asmenų judėjimo laisve kitiems tikslams. Pareiškėjo teigimu, atsakovo dokumentai prieštarauja vienas kitam, yra neišsamūs, o teiginys, kad Bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, pareiškėjas niekuomet faktiškai Lietuvoje nedirbo, tėra teisiškai nepagrįstos prielaidos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Inspekcijos inicijuoti Bendrovės patikrinimai neįvyko. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai neiškvietė liudyti Bendrovėje dirbusios buhalterės, neišreikalavo iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Bendrovės darbo apmokėjimo, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, Bendrovės akcininkų, direktorės apklausų protokolų. Pareiškėjo manymu, jam nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta. Pareiškėjas pabrėžia, kad Bendrovė nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, sąžiningai veikia rinkoje, moka mokesčius, socialinio draudimo ir kitas įmokas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Valdyba teigia, jog pareiškėjas Lietuvoje nedirbo, tačiau socialinio draudimo įmokų jam negrąžina, taip pripažindama, kad jis faktiškai dirbo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a) punktu, 13 straipsnio 3 dalimi, 16 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, pažymi, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Atsakovas nurodo faktines bylos aplinkybes ir daro išvadą, kad Bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekiui, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas buvo dirbantis asmuo dvejose valstybėse narėse: Lenkijos Respublikoje vykdė savarankišką veiklą, o Lietuvoje buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove. Atsakovas vadovaujasi Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, Aprašo 15 punktu ir pabrėžia, kad privalo būti akcentuojamos šios sąlygos: asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Atsakovo manymu, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Valdyba remiasi Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies a) punktu, 13 straipsniu, Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b) punktu ir pažymi, kad nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai. Valdyba nurodo faktines bylos aplinkybes ir daro išvadą, kad Bendrovė faktiškai veiklos Lietuvoje nevykdo. Valdyba pažymi, kad iki ginčijamo Tarnybos sprendimo priėmimo pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo, neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Valdybos manymu, tai rodo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, bet tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lietuvoje. Valdybos nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Valdyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl socialinio draudimo įmokų nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. SPRE-918 (b. l. 7-8), kuriuo nuspręsta anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad pareiškėjo darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (1.45)I-4375 (b. l. 9-11), kuriuo jo skundas dėl ginčijamo Tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. SPRE-918 atmestas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 nurodyta, jog koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas (kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus) skirti šie Europos Sąjungos antrinės teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009.

Nagrinėjamo ginčo atveju aktualios Reglamentų Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 465/2012 nuostatos reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Reglamento Nr. 883/2004 antraštinėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „(4) būtina atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą“; „(5) tokiu koordinavimu būtina Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį į atitinkamus asmenis pagal skirtingus nacionalinius teisės aktus“; „(15) Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų“; „(17) siekiant kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomos tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai“. Reglamento Nr. 987/2009 antraštinėje dalyje nurodyta, kad Reglamentu Nr. 883/2004 modernizuojamos valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, nurodant įgyvendinimo priemones ir procedūras bei supaprastinant jas visiems susijusiems subjektams (Antraštinės dalies (1) pastraipa). Taigi Reglamentai Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Europos Sąjungoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinė dalis skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėtina, jog Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytas taikymo taisykles (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2827-520/2016).

Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka. Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 1 d.). Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnį; toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 2 d.). Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 d.). Jei nustatant taikomus teisės aktus kyla abejonių ir dėl to dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, vienos ar daugiau atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtų įstaigų prašymu arba pačių kompetentingų valdžios institucijų prašymu atitinkamam asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio atitinkamas nuostatas; jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnis (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 4 d.). Valstybės narės, kurios teisės aktai nustatomi laikinai arba galutinai taikytinais, kompetentinga įstaiga nedelsdama informuoja atitinkamą asmenį (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 5 d.). Jei atitinkamas asmuo nepateikia 1 dalyje nurodytos informacijos, šis straipsnis taikomas gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtos įstaigos iniciatyva, kai tik ji sužino apie to asmens padėtį; tai gali įvykti tarpininkaujant kitai atitinkamai įstaigai (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 6 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2014 m. liepos 11 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės darbuotojas. 2012 m. rugpjūčio 2 d., vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui buvo išduotas A1 pažymėjimas Nr. 1210437 laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2014 m. gegužės 30 dienos. Tarnyba, atsižvelgusi į Inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje, 2014 m. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos pateiktą informaciją apie 2012 m. gruodžio 21 d. mokestinį tyrimą bei 2014 m. operatyvų patikrinimą Bendrovės atžvilgiu, anuliavo pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 1210437 ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Valdyba 2015 m. birželio 25 d. raštu Nr. (1.45)I-4375 skundžiamą Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą kaip iš esmės teisingą ir pagrįstą.

Apelianto nurodomame Inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 (b. l. 73) pažymėta, kad Inspekcija nenustatė teisinio pagrindo ir neturi objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl Bendrovės fiktyvios veiklos ir jos darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti, šis raštas surašytas gavus Tarnybos prašymą dėl, be kita ko, Bendrovės veiklos patikrinimo. Pažymėtina, kad Inspekcija nagrinėjo gautą prašymą tik savo kompetencijos ribose. Apelianto minimame Inspekcijos rašte nurodyta, kad susisiekti su Bendrovės atstovais bei atlikti patikrinimo nepavyko, Bendrovės direktorė nustatytu laiku neatvyko, prašomų dokumentų nepateikė, Bendrovė ar jos atstovai nerasti. Teisėjų kolegijos vertinimu, į tokią Inspekcijos pateiktą informaciją apie patikrinimų rezultatus atsakovas pagrįstai atsižvelgė, kadangi tokia informacija, vertinant kartu su kitų byloje esančių įrodymų visuma, yra reikšminga Tarnybai sprendžiant dėl pareiškėjo darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu taikytinų socialinio draudimo teisės aktų ir teisinio pagrindo anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą.

Apeliantas remiasi Tarnybos 2010 m. birželio 18 d. raštu Nr. SEU-7957 (b. l. 64), adresuotu Valdybos direktoriui, kuriame pažymėta, jog nėra teisinių įrodymų, kad Lenkijos piliečiai nedirba Lietuvoje pagal darbo sutartis ir kad sudarytos darbo sutartys yra fiktyvios. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiame rašte taip pat nurodyta, jog Tarnyba neturėjo galimybės nustatyti, ar yra vykdomi darbo sutartyse įtvirtinti įsipareigojimai, ar yra išlaikomi tam tikri darbo santykių bruožai, o atitinkamos formos pažymos išduotos tik todėl, kad Bendrovė formaliai atitiko Aprašo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis Tarnybos raštas ir jame nurodytos aplinkybės kitų byloje esančių įrodymų kontekste paneigia pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu jis realiai dirbo Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas teisingai nurodo faktines aplinkybes, pateiktas ginčijamuose Tarnybos ir Valdybos raštuose, kad jis buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu ir buvo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu sąraše nuo 2010 m. birelio 28 d. iki 2014 m. liepos 11 dienos. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog dėl šių aplinkybių Inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 nėra pasisakyta, t. y. Inspekcijos pateikta informacija, kokie Bendrovės darbuotojai yra socialiai drausti, neapima ginčo laikotarpio. Taigi šis apelianto pastebėjimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Taip pat nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovo dokumentai yra prieštaringi.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamuose Tarnybos ir Valdybos raštuose nepagrįstai remiamasi Bendrovės patikrinimais, nes jie nebuvo atlikti. Apelianto akcentuojamame Inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2012 m. birželio 6 d. rašte Nr. (01)SD-8527 (b. l. 108) nurodyta, kad Bendrovėje inspektavimas, inicijuotas Inspekcijos Vilniaus skyriaus vedėjo 2010 m. kovo 30 d. pavedimu Nr. 1136, nebuvo atliktas, tačiau taip pat paaiškintos priežastys ir nurodytos aplinkybės, kurios yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, t. y., kad įmonės registracijos adresu Bendrovės (jos atstovų, darbuotojų) nebuvo rasta, Bendrovės direktorė, atvykusi į Inspekcijos Vilniaus skyrių, nurodė, kad Bendrovėje įdarbinti 112 Lenkijos Respublikos piliečių Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir nedirba. Iš Inspekcijos 2010 m. balandžio 28 d. rašto Nr. (15)SD-834 (b. l. 61) taip pat matyti, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2010 m. atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje ir nustatė, kad Bendrovės vadovė paaiškino, jog įmonė jokios veiklos nevykdo, o Bendrovėje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai reklamos agentų pareigoms realiai niekada Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Įvertinus šias aplinkybes, atsižvelgus į kitus byloje esančius įrodymus, atmestini apelianto argumentai, kad Tarnyba ir Valdyba nepagrįstai rėmėsi 2010 m. inspektavimu ir 2015 m. patikrinimu.

Skundžiamame Tarnybos rašte nurodyta, kad 2014 m. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcija informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą Bendrovės mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl Bendrovės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Skundžiamame Valdybos rašte taip pat aptariamas Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2012 m. gruodžio 21 d. atliktas Bendrovės mokestinis tyrimas. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 29 d. rašto Nr. (12.12-30-8)-46-KD (b. l. 70-71), jame pateikiama informacija apie 2014 m. atliktą operatyvų patikrinimą Bendrovės atžvilgiu, kurio metu nustatyta, kad Bendrovė tęsia galimai neteisėtą veiklą, dėl kurios atliekamas ikiteisminis tyrimas, taip pat prieitos išvados, kad Bendrovės veikla galimai nėra ekonominės veiklos siekimas, o tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje. Taigi, apelianto akcentuojamas operatyvus patikrinimas nesudaro pagrindo kitaip nei atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo vertinti pareiškėjo darbinės veiklos Lietuvos Respublikoje ginčo laikotarpiu. Apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo pateiktus dokumentus ar kad nesiaiškino ir nenustatė pagrindinių bylai svarbių aplinkybių.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir prieita išvada, kad pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio neužtektų net kelionei į darbą ir atgal vieną kartą per mėnesį. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į Inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. raštą Nr. (25)SD-2582 (b. l. 73), kuriame nurodyta apie siekiamo atlikti neplaninio patikrinimo aplinkybes, Inspekcijos 2010 m. balandžio 28 d. raštą Nr. (15)30-834 „Dėl įmonių veiklos teisėtumo“ (b. l. 61), Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 29 d. raštą Nr. (12.12-30-8.)46-KD-7110 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 70-71), Valdybos 2010 m. birželio 4 d. raštą Nr. (28.4-61)SD-3738 (b. l. 62-63). Tokie byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis, kad pareiškėjas reklamos agento funkcijų Lietuvoje realiai nevykdė ir dėl to neatitiko esminės sąlygos, skirtos taikyti pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas jo prašymų apklausti liudytoją ir išreikalauti dokumentus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos netenkinimą iš esmės vertina kaip ribojimą įrodant, jog pareiškėjas realiai dirbo Bendrovėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylai teisingai išspręsti šiuo atveju reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad neapklausus pareiškėjo nurodytos liudytojos ir neišreikalavus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos medžiagos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jogio teismas netinkamai vertino ar iš viso nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad pareiškėjo darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Aprašo 4 punkte apibrėžta A1 pažymėjimo sąvoka, nurodant, kad tai yra pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų. Aprašo II skyriuje nustatyti A1 pažymėjimų išdavimo atvejai ir sąlygos. Aprašo 15 punkte įtvirtinta, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje – (Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.). Aprašo V skyriuje nustatyti atvejai, kai išduoti A1 pažymėjimai yra panaikinami, be kita ko, nurodant, kad Tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo paaiškėjus, kad nebėra Aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų.

Įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas, matyti, kad pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas, galiojęs nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., rodo, jog pareiškėjui šiuo laikotarpiu buvo taikomi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktai. Tarnybai nustačius, kad pareiškėjo darbo sutarties su Bendrove galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi ne Lietuvos Respublikos, bet Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, A1 pažymėjimas pagrįstai buvo anuliuotas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinus tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. J. (J. S. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.