Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-305/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.18.11. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, teisėjų Egidijaus Bieliūno, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
gynėjui Sergejui Butai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. kasacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 35 MGL (4375 Lt) bauda, o pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dėl 2005 m. firmos deklaruotų pajamų ir dėl 2006 m. firmos deklaruotų pajamų) išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartis, kuria nuteistosios A. P. apeliacinis skundas atmestas.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. P. nuteista už tai, kad, būdama A. P. komercinės firmos ,,A.“ (kodas (duomenys neskelbtini), registruota Tauragėje, (duomenys neskelbtini)) direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 7 d. iki 2006 m. balandžio 7 d., parduodama Lietuvoje aštuonias transporto priemones fiziniams asmenims, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodė mažesnę pardavimo kainą, nei realiai už jas sumokėjo pirkėjai, būtent:
2005 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 724 nurodyta 5200 Lt suma, o V. K. už automobilį sumokėjo 16 228 Lt;
2005 m. gruodžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1057 nurodyta 4600 Lt suma, o V. R. už automobilį sumokėjo 7000 Lt;
2006 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1159 nurodyta 1920 Lt suma, o V. R. už automobilį sumokėjo 3500 Lt;
2006 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1225 nurodyta 10 000 Lt suma, o A. T. už automobilį sumokėjo 12 000 Lt;
2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1245 nurodyta 8600 Lt suma, o V. K. už automobilį sumokėjo 20 000 Lt;
2006 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1270 nurodyta 12 400 Lt suma, o I. S. už automobilį sumokėjo 15 000 Lt;
2006 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1275 nurodyta 2850 Lt suma, o Z. S. už automobilį sumokėjo 6900 Lt;
2006 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1284 nurodyta 4650 Lt suma, o G. B. už automobilį sumokėjo 6733 Lt.
Nefiksuodama buhalterinėje apskaitoje gautų pajamų, A. P., pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio 1 dalį (ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama), 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 straipsnio 1 dalies 5 punktą (privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška), aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. P. komercinės firmos ,,A.“ veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio.
Kasaciniu skundu A. P. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir ją išteisinti.
Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą –BK 223 straipsnį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nes įrodymų vertinimą grindė neišsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistoji A. P. jai inkriminuotą BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė veikdama dėl neatsargumo. Tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik esant tyčiai, nes pagal BK 16 straipsnio 4 dalies nuostatą už veikas, padarytas dėl neatsargumo, asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose numatytais atvejais. BK 223 straipsnyje nenurodyta, kad asmuo atsako pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai veika yra padaryta dėl neatsargumo. Taigi, teismui konstatavus, kad nuteistosios veikoje nėra tyčios, teismas neteisingai kvalifikavo padarytą veiką ir, netinkamai pritaikęs BK 223 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai pripažino nuteistąją kalta pagal šį straipsnį ir taip esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.
BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už jį kyla tik tuo atveju, kai yra nustatomi BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstami padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismai nustatė, kad dėl aplaidaus dokumentų tvarkymo (neteisingo automobilių realizavimo užfiksavimo įmonės buhalteriniuose dokumentuose) nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Šios teismų padarytos išvados grįstos prielaidomis. Byloje nesurinkta duomenų nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, nors vienam iš alternatyvių padarinių atsiradimui pagrįsti.
Pirmosios instancijos teisme nenustatyta, kad nuteistajai buvo žinoma, jog už perkamus automobilius pirkėjai neva sumokėjo daugiau, nei tos sumos buvo sumokėtos į įmonės kasą ir įrašytos automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse, tačiau teismas padarė priešingas išvadas nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms.
Nuteistosios A. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 223 straipsnyje numatytų veikų kaltės formų
Vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Teisingas subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (kaltės, motyvo, tikslo) nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikalstamas veikas, atribojant vienas nusikalstamas veikas nuo kitų, taip pat parenkant jas padariusiems asmenims bausmės rūšį ir individualizuojant jos dydį.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai dėl kasatorės kaltės turinio, padarė išvadą, kad jos veikoje nėra tyčios, todėl A. P. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) perkvalifikavo į BK 223 straipsnio 1 dalį ir nuteisė ją už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą A. P. komercinės firmos ,,A.“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti šios firmos veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio.
Kasatorė skunde nurodo, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik esant tyčiai (BK 16 straipsnio 4 dalis), nes apie tai, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas neatsargiai, nenurodoma šią veiką numatančiame BK straipsnyje. Tuo tarpu pagal BK 16 straipsnio 4 dalį asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik BK specialioje dalyje atskirai numatytais atvejais.
Plenarinė sesija pažymi, kad baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos neatsargi kaltės forma nurodoma įvairias būdais: 1) apie galimą ir neatsargią kaltės formą nurodant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama nusikalstama veika, atskiroje dalyje (pvz., BK 125 straipsnio 2 dalis, 126 straipsnio 2 dalis); 2) kad veika padaroma neatsargia kalte, nurodoma pačiame BK specialiosios dalies straipsnio pavadinime (pvz., BK 132, 137 straipsniai); 3) kad veika padaroma neatsargia kalte, nurodoma BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje įtvirtinant nusikalstamos veikos sudėties požymius (pvz., BK 229 straipsnis) ir kt.
BK 223 straipsnio konstrukcijoje nepanaudotas nė vienas iš minėtų būdų nurodant neatsargią kaltės formą, tačiau tai nereiškia, kad paneigiama bet kokia šiame straipsnyje numatytų veikų padarymo dėl neatsargumo galimybė. Ji egzistuoja tiek, kiek gali būti siejama su atitinkamos šiame BK straipsnyje numatytos veikos specifika. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Sisteminis, gramatinis, loginis BK 222 straipsnio (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir BK 223 straipsnio (Aplaidus apskaitos tvarkymas) nuostatų (nusikaltimų sudėčių požymių) aiškinimas suponuoja išvadą, kad BK 222 straipsnyje numatyti nusikaltimai padaromi tik tyčia, tuo tarpu BK 223 straipsnyje numatyti nusikaltimai gali būti padaromi ir tyčia, ir neatsargiai. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas traktuotinas kaip toks nusikaltimas, kuris padaromas dėl neatsargumo. Tokia išvada remiasi ir istorinių sąvokų ,,aplaidumas“, ,,aplaidus“ aiškinimu. Teisės teorijoje, teismų praktikoje iki naujo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso priėmimo sąvokos ,,aplaidumas“, ,,aplaidus“ buvo siejamos tik su neatsargumu. Pagrindo nukrypti nuo taip susiformavusio aiškinimo nėra.
Plenarinė sesija akcentuoja, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008). Plenarinė sesija kartu pažymi, kad, esant dabartinei BK 223 straipsnio redakcijai, kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo.
Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Kasatorė nurodo, jog BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apygardos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir taip padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pripažino, kad A. P., kaip firmos direktorė, parduodama Lietuvoje aštuonias transporto priemones fiziniams asmenims, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodydama mažesnę pardavimo kainą, nei realiai už jas sumokėjo pirkėjai, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio 1 dalį (ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama), 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 straipsnio 1 dalies 5 punktą (privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (ar) kiekybine išraiška) ir taip aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti A. P. komercinės firmos ,,A.“ veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios A. P. apeliacinį skundą ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nutartyje nurodė, kad jos veika pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys Nr. 2K-45/2009, 2K-97/2009, 2K-262/2009 ir kt.) apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, skundas laikomas neišnagrinėtu.
A. P. apeliacine tvarka skųsdama jos nuteisimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, be kitų argumentų, apeliaciniame skunde ginčijo jos nusikalstamos veikos padarymo kaltės formą. Ji nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ją kalta dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, turėjo nustatyti nusikalstamos veikos padarymo kaltės formą, nes išvada, kad ji veikos nepadarė tyčia, dar nesuteikia pagrindo teigti, kad inkriminuojamą nusikalstamą veiką ji padarė veikdama neatsargiai.
Plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios A. P. apeliacinį skundą, jo tinkamai neišnagrinėjo, t. y. teismas neišsiaiškino, kaip ji suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jos psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai, padaryti nagrinėjant kasatorės (A. P.) baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, yra esminiai, nes jie sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis A. P. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti.
Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai