Baudžiamoji byla Nr. 2K-202-511/2019

                                                             Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00015-2016-5

                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.3, 

2.3.2.2.13

                                                              (S)

       LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

       N U T A R T I S

       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

       2019 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Aurelijaus Gruodžio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmės paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Priteista iš nuteistojo M. M. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 94 069 Eur.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu nuteistojo M. M. gynėjo advokato Aurelijaus Gruodžio apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendis pakeistas: M. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) ir paskirta 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, subendrintos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmės paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 160 MGL (6025,6 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       M. M., apeliacinės instancijos teismui pakeitus faktines veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis ir nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavus į BK 220 straipsnio 1 dalį, nuteistas už tai, kad, nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. būdamas UAB „R“ prekybos vadovas, o nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. būdamas nesusijęs darbo santykiais su UAB „R“, tačiau ją realiai valdydamas, būdamas atsakingas už juridinio asmens veiklos kontrolę ir buhalterinės apskaitos organizavimą, bendrovės vardu iš Lenkijos Respublikos įmonių „L“, „M“ ir „E“ įsigijo įvairių prekių už 1 955 777,68 Lt (566 432,37 Eur), kurias bendrovės buhalterė E. B. (V.) 2011 m. lapkričio mėn. – 2013 m. sausio mėn. deklaravo PVM deklaracijose ir įtraukė į PVM atskaitą; po to, žinodamas, kad 1 546 666 Lt (447 945 Eur) vertės prekės nebuvo grąžintos įmonėms „L“, „M“ ir „E“, nebuvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, neperduotos jokiems subjektams, neliko bendrovėje ir nepradėtos naudoti PVM apmokestinamoje veikloje – prekėms tiekti ir (arba) paslaugoms teikti, prekėms tiekti ir (arba) paslaugoms teikti už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje (PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalis), suprasdamas, kad dėl neteisingų duomenų apie prekių panaudojimą bus iškreipta bendrovės buhalterinė apskaita, finansinės veiklos deklaracijų bei ataskaitų turinys ir prarasta teisė į PVM atskaitą, siekdamas išvengti mokesčių, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei E. B. (V.), nežinančiai apie daromą nusikalstamą veiką, nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., pateikė paties pagamintus netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus – septynias bendrovės debetines PVM sąskaitas faktūras: 2014 m. balandžio 12 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00006, 2014 m. balandžio 15 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00007, 2014 m. balandžio 23 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00008, 2014 m. gegužės 14 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00009, 2014 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00010, 2014 m. gegužės 26 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00011, 2014 m. gegužės 26 d. (duomenys neskelbtini) Nr. 00012, kuriose įrašė ir patvirtino savo parašu bei paties suklastotais kitų įmonių antspaudais ir jų atstovų parašais žinomai melagingas žinias apie prekių grąžinimą įmonėms „L“, „M“ ir „E“, nors realiai prekių negrąžino, kuri jas įtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, ir 2014 m. rugpjūčio 28 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateikė neteisingas patikslintas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (FR0600) už 2014 m. balandžio ir gegužės mėn. apie bendrovės pajamas, pelną, turtą ir jo panaudojimą, nes 35 laukelyje už balandžio mėnesį įrašė atskaitomą PVM 12 391 Lt (3588,68 Eur), nors jis turėjo būti 114 105 Lt (12391-1264961), už gegužės mėnesį įrašė atskaitomą PVM 2572 Lt (744,9 Eur), nors jis turėjo būti 195 732 Lt (2572-198304), dėl ko 36 laukelyje už balandžio mėnesį į biudžetą mokėtiną PVM sumą nepagrįstai sumažino 126 496 Lt (36 635,77 Eur), už gegužės mėnesį – 198 304 Lt (57 432,8 Eur), iš viso 324 800 Lt (94 069 Eur), t. y. dėl šių M. M. veiksmų nebuvo apskaičiuota, deklaruota ir sumokėta 324 800 Lt (94 069 Eur) PVM mokesčio.

2.       Taip pat jis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. gegužės 31 d., būdamas UAB „R“ prekybos vadovas, nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. pagamino netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus – UAB „R“ debetines PVM sąskaitas faktūras, įrašė į jas žinomai melagingas žinias ir šias žinomai melagingas žinias patvirtino suklastotais kitų bendrovių antspaudais, suklastojo kitų bendrovių atstovų parašus, jose pats pasirašė ir šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo tyčia pateikdamas UAB „R“ buhalterei E. B. (V.), kuri šias debetines PVM sąskaitas faktūras apskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo:

2.1.        2 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą“, nes UAB „R“ buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas pagal įformintas debetines PVM sąskaitas faktūras Lenkijos įmonėms „L“, „M“ ir „E“, pagal kurias negalima nustatyti tikrųjų ūkinių operacijų vykdymo aplinkybių;

2.2.        4 straipsnį, pagal kurį „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, nes pateiktuose buhalterinės apskaitos registruose pateikti neteisingi duomenys pagal Lenkijos įmonėms „L“, „M“ ir „E“ vardu įformintas debetines PVM sąskaitas faktūras;

2.3.        6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes, UAB „R“ 2014 m. balandžio–gegužės mėn. įforminęs Lenkijos įmonių „L“, „M“ ir „E“ vardu debetines PVM sąskaitas faktūras, apskaitos registruose apskaitė ūkines operacijas, kurios nėra susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu ir iškreipia tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą. Šių įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes ūkinės operacijos vyko ne tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų;

2.4.        12 straipsnį „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“, pagal kurį „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, kadangi buhalterinės apskaitos registruose apskaitė debetines PVM sąskaitas faktūras, įformintas Lenkijos įmonėms „L“, „M“ ir „E“, kurios neatitinka keliamų reikalavimų, nes įvykusios ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis bei aplinkybėmis;

2.5.        13 straipsnį, kuriame nustatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai ir nurodyta, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, o 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienas iš privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų yra „ūkinės operacijos arba bendrovių antspaudas“, suklastojo kitų bendrovių atstovų parašus, pats pasirašė grafose „Sąskaitą išrašė“ bei patvirtino UAB „R“ antspaudu.

II.        Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas pakeitė faktines veikos aplinkybes iš esmės skirtingomis ir M. M. veiką perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad baudžiamojoje byloje nėra aplinkybių, kurios rodytų, jog padaryti mokestiniai pažeidimai atitinka turtinio sukčiavimo požymius. Nors į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir buvo įtrauktos suklastotos debetinės PVM sąskaitos faktūros, kuriomis buvo imituojamas prekių, įsigytų iš Lenkijos Respublikos įmonių, grąžinimas šioms įmonėms, tačiau byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad šios debetinės PVM sąskaitos faktūros buvo suklastotos ir pateiktos buhalteriją tvarkančiai buhalterei siekiant apgaule UAB „R“ naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą M. M. veiką kvalifikuodamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o ne BK 220 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pakeitė dėl teismo išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

III.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Kasaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėjas advokatas Aurelijus Gruodis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. M. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti, taip panaikinti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias kaltinimo keitimą (BPK 255, 256 straipsniai), nes tenkino prokurorės prašymą ir leido kaltinime nurodytas faktines veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes pakeisdamas kaltinimą viršijo apeliacinio skundo ribas, jame nebuvo prašoma perkvalifikuoti veiką į BK 220 straipsnio 1 dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-7-29-942/2016). Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, veiką perkvalifikavus pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, t. y. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, lengvinama nuteistojo padėtis, todėl apeliacinio skundo ribos nėra peržengiamos. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas tam tikrais atvejais gali peržengti apeliacinio skundo ribas, tačiau tai galima padaryti tik dėl apeliacinio skundo nepadavusių asmenų. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus kaltinimą, nuteistasis nežinojo, nuo kurio iš dviejų pareikštų kaltinimų (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ar BK 220 straipsnio 1 dalį) reikėjo gintis, todėl buvo pažeista jo teisė į gynybą.

4.2.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, konstatuodamas, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose patikslintose deklaracijose nurodyti neteisingi duomenys. Nesutinkama su teiginiu, kad patikslintose PVM deklaracijose už 2014 m. balandžio ir gegužės mėn. buvo įrašyti neteisingi duomenys apie atskaitomą PVM (35 laukelyje). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad ne visi bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai buvo vertinti, pvz., suklastotos debetinės PVM sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos į deklaracijas, todėl teismas jų plačiau neanalizavo. Teismo nurodyti įrodymai patvirtina tik debetinių PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą, o ne tai, kad PVM deklaracijose buvo nurodyti neteisingi duomenys. Liudytoja R. Č., teisme apklausta 2018 m. birželio 7 d., paaiškino, kad sprendė, jog prekės buvo panaudotos PVM neapmokestinamoje veikloje, tik dėl suklastotų PVM sąskaitų faktūrų, tačiau suklastoti (netikri) dokumentai negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys juose nurodytus duomenis. Tuo tarpu patikslintos PVM mokesčio deklaracijos tik parodo, kokie duomenys į jas įrašyti bei pateikti VMI, o ne kokie turėjo būti įrašyti, todėl nei patvirtina, nei paneigia, kad deklaracijose nurodyti duomenys yra teisingi ar neteisingi.

4.3.       Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. sausio 15 d. patikrinimo akte ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. vasario 26 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo neužsimenama, kad PVM deklaracijose 35 laukelyje turėjo būti teismo nurodytos sumos; konstatuota, kad deklaracijos užpildytos netinkamai, tačiau tik todėl, kad į jas nebuvo įtrauktos debetinės PVM sąskaitos faktūros, kurios teisme pagrįstai pripažintos suklastotomis, todėl jos negalėjo ir neturėjo būti įtrauktos į deklaracijas. Aplinkybę, kad deklaracijos 35 laukelyje turėjo būti įrašyta atitinkama suma, teismas nustatė tik vadovaudamasis liudytojos R. Č. parodymais. Patikrinti liudytojos parodymus nebuvo galimybės, o kad būtų nustatyta, ar deklaracijose įrašytos sumos yra teisingos, reikalingos specialiosios žinios, tai gali atlikti tik specialistas ar ekspertas teismui paskyrus ekspertizę.

4.4.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 66 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsnio 1 dalimi, į PVM pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2014 m. balandžio ir gegužės mėn. turėjo būti įtraukti tik tie duomenys, kurie įvyko ar paaiškėjo atitinkamai 2014 m. balandžio ir gegužės mėn. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad būtent 2014 m. balandžio ir gegužės mėn. paaiškėjo, jog konkretus prekių kiekis, kurio įsigijimo PVM atitinkamai 126 496 Lt (36 635,77 Eur) ir 198 304 Lt (57 432,8 Eur), nebus naudojamas UAB „R“ veikloje balandžio ir gegužės mėn. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, aprašant BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodyta, kad M. M. netikrus dokumentus (debetines PVM sąskaitas faktūras) pagamino nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus M. M. pateikė nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. Esant šioms aplinkybėms, PVM deklaracijos turėjo būti tikslinamos 2014 m. liepos ir rugpjūčio mėn.

4.5.       Apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl tyčios buvimo M. M. veikoje, kurios sudėtis aprašyta BK 220 straipsnio 1 dalyje. Viena vertus, teismas sprendė, kad buvo siekiama pateisinti bendrovės turto balanse esantį trūkumą ir būtent todėl buvo suklastotos sąskaitos. Tačiau kitoje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog tai buvo daroma suprantant ir siekiant išvengti mokesčių.

4.6.       M. M. nėra tinkamas BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektas, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tam, kas į deklaraciją įrašė neteisingus duomenis ir juos pateikė VMI. Byloje nustatyta, kad M. M. jokių duomenų į deklaracijas neįrašė, jų VMI nepateikė, tai atliko buhalterė E. B. (V.).

4.7.       Teismai netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas iš M. M. VMI priteisdami 94 069 Eur turtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas, M. M. veiką perkvalifikavęs iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, civilinio ieškinio patenkinimą pagrindė kitomis faktinėmis aplinkybėmis, negu buvo nurodytos pradiniame ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teismai sprendė, kad žala biudžetui buvo padaryta ne tik M. M. pateikiant neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą, bet ir apgaulingai tvarkant apskaitą, nes darant abi nusikalstamas veikas buvo slepiami mokesčiai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad suklastotos sąskaitos net nebuvo įtrauktos į valstybei pateikiamas deklaracijas, todėl neturėjo jokios įtakos apskaičiuotų mokesčių dydžiui. Valstybė negavo įplaukų į biudžetą ne todėl, kad M. M. suklastojo PVM sąskaitas faktūras, o todėl, jog UAB „R“ bankrutavo. Todėl teismas nepagrįstai pripažino, kad tarp M. M. veiksmų (suklastotų sąskaitų faktūrų pagaminimo ir pateikimo) ir negautų lėšų yra tiesioginis priežastinis ryšys, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį. Be to, suklastoti (netikri) dokumentai negali sukelti juose nurodomų teisinių padarinių, nes toks dokumentas tikrovėje neegzistuoja, todėl suklastotos debetinės PVM sąskaitos faktūros negalėjo padaryti žalos valstybės biudžetui. Taip pat turtinė žala nepagrįstai priteista VMI, nes VMI reikalavimo teises buvo perleidusi valstybės įmonei Turto bankui.

5.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

5.1.       Kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 256 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios kaltinimo keitimą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad, pakeitus kaltinimą, M. M. nebuvo inkriminuotos tokios faktinės aplinkybės, kurios būtų pasunkinusios jo teisinę padėtį; jo veika nebuvo perkvalifikuota į sunkesnę, bausmė sugriežtinta taip pat nebuvo, kartu su bausme nebuvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė; taip pat nesusiklostė situacija, kad apeliacinės instancijos teisme būtų buvęs nuteistas prieš tai išteisintas asmuo ar asmuo, kuriam byla nutraukta. Nebuvo priteistas ir didesnis nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, M. M. veiką perkvalifikuojant iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, skiriant žymiai švelnesnę bausmę, buvo ne sunkinama, o priešingai – lengvinama nuteistojo teisinė padėtis, o apeliacinio skundo ribos nebuvo peržengtos.

5.2.       Prokurorei 2018 m. birželio 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pateikus prašymą dėl kaltinimo keitimo, apeliacinės instancijos teismas išklausė nuteistojo, jo gynėjo nuomonių, pasiūlė padaryti pertrauką tam, kad jie susipažintų su pateiktu kaltinimu, ir paskyrė kitą posėdį 2018 m. rugsėjo 5 d., kurio metu nuteistasis M. M. paaiškino, jog naują kaltinimą suprato, kaltę pripažino. To paties teismo posėdžio metu kolegija klausė nuteistojo ir jo gynėjo nuomonės dėl naujų įrodymų išreikalavimo, tenkino gynėjo prašymą tęsti byloje pertrauką, taigi sudarė galimybę advokatui ruoštis ginti nuteistąjį nuo naujo kaltinimo. 2018 m. spalio 4 d. M. M. dar kartą išsakė poziciją dėl kaltės pagal naują kaltinimą, teismas įsitikino, kad nuteistasis jį suprato, o prieš baigdamas įrodymų tyrimą, klausė proceso dalyvių nuomonės dėl prašymų, papildymų, susijusių su įrodymų tyrimu, kurių gauta nebuvo. Taigi, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, viso proceso metu dalyvavo gynėjas, nuteistojo pozicija dėl naujai pareikšto kaltinimo buvo išklausyta ne vieną kartą, o ilgesnė negu trijų mėnesių pertrauka, susijusi galimybe ruoštis gintis nuo naujo kaltinimo, buvo pakankama. Kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, yra deklaratyvūs ir atmestini.

5.3.       Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Byloje objektyviai nustatyta, kad M. M. pagamino netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus ir pateikė juos už buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje atsakingam asmeniui, žinodamas, kad jie bus įtraukti į buhalterinę apskaitą, ko padarinys buvo VMI pateiktose pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose už 2014 m. balandžio ir gegužės mėn. pateikti žinomi neteisingi duomenys apie juridinio asmens UAB „R“ pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą UAB „R“ veikloje. Pats nuteistasis šių aplinkybių iš esmės neginčijo, neneigė ir to, kad suvokė, jog į UAB „R“ buhalterinę apskaitą įtrauktos netikros debetinės PVM sąskaitos faktūros iškraipys įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis pagrįstą išvadą, kad M. M. suvokė, jog suklastotuose buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys bus panaudoti pildant PVM deklaracijas, kurios pateiktos valstybės įgaliotai institucijai – VMI, kontroliuojančiai pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą, taip pat bus išvengta ir dalies pridėtinės vertės mokesčio į biudžetą sumokėjimo. Taigi, M. M. suvokė, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to norėjo. Skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, konstatuoti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo vertindamas kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pripažinęs įrodytomis faktines bylos aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles ir padarė esminį pažeidimą, nėra pagrindo. M. M. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta abiejų instancijų teismų ištirtais įrodymais.

5.4.       Atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo subjekto. Nors pats M. M. tiesiogiai neteisingų duomenų apie atskaitomo pirkimo PVM ir mokėtino į biudžetą PVM sumas deklaracijose neįrašė ir deklaracijų VMI neteikė, tačiau jis tai darė per UAB „R“ buhalterę E. B. (V.), veikusią be kaltės. M. M. buvo faktinis UAB „R“ vadovas, kuris realiai organizavo bendrovės veiklą, realiai atstovavo įmonei ir sudarinėjo sandorius įmonės vardu, o jo sutuoktinė R. M. buvo tik formali UAB „R“ direktorė ir pagal M. M. nurodymą pasirašinėjo bendrovės dokumentus. M. M. pats teikė dokumentus buhalterei E. B. (V.), nežinančiai apie šių dokumentų neteisingumą, todėl jis ir atsako už tai, kad valstybės institucijoms buvo pateiktos deklaracijos ir jose buvo įrašyti duomenys, neteisingai atspindintys bendrovės finansinę būklę. Todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad M. M., kaip asmuo, atsakingas už juridinio asmens veiklą, laikytinas BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių vykdytoju, todėl jis atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos subjekto požymius.

5.5.       Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio. Tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme pasikeitė veikos kvalifikavimas iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, nereiškia, jog nebuvo padaryta žala ir ji negali būti priteista žalą padariusiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. priteistą žalos dydį, M. M. teisinės padėties dėl patenkinto civilinio ieškinio nepasunkino, todėl apeliacinio nagrinėjimo ribos pažeistos nebuvo, o prokuroro atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai dėl kaltinimo keitimo nebekartojami. Kadangi UAB „R“ yra bankrutavusi, nesant galimybės mokestinės prievolės išieškoti iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo ir esant faktinio vadovo M. M. kaltei ir priežastiniam ryšiui tarp kaltės ir žalos, turtinės žalos priteisimas fiziniam asmeniui – faktiniam UAB „R“ vadovui – M. M. atitinka teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

IV.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų ir BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

7.       Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino prokurorės prašymą ir leido kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, perkvalifikuojant nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes pakeisdamas kaltinimą viršijo apeliacinio skundo ribas; jame nebuvo prašoma perkvalifikuoti veiką į BK 220 straipsnio 1 dalį. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

8.       BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, taikomos BPK XIX skyriuje nustatytos bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos, atsižvelgiant į XXV skyriuje „Apeliacinis procesas“ nurodytus ypatumus. Taigi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gali būti taikoma ir BPK 256 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis aplinkybėmis tvarka, be to, prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ypatumas, įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje, nustato, kad pabloginti nuteistojo, išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apelicinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Todėl, keičiant veikos faktines aplinkybes bei kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, nuteistojo, išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde.

10.       Pagal teismų praktiką asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtis gali būti pabloginta: inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę (-es), nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą.

11.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar prokuroras yra pateikęs apeliacinį skundą, jis turi teisę teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl kaltinimo esminių faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikavimo pakeitimo, jei tai lengvina nuteistojo teisinę padėtį. Sprendžiant dėl prokuroro teisės teikti apeliacinės instancijos teismui prašymą keisti kaltinimą nesant jo apeliacinio skundo, svarbu atsižvelgti į kitų proceso dalyvių paduotų apeliacinių skundų ribas ir nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje prokuroro prašyme nurodytos keičiamos kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės ar veikų kvalifikavimas buvo nuteistojo teisinę padėtį lengvinančio ar sunkinančio pobūdžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

12.       Be to, prokurorui ar nukentėjusiajam keičiant kaltinimą turi būti laikomasi BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos: prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės; teismas, gavęs prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes skirtingomis ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams; teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, patenkinęs tokį prašymą, nustato konkretų pertraukos laiką.

13.       Iš šios bylos matyti, kad M. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės turtinės prievolės – 324 800 Lt (94 069 Eur) pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą išvengimo. Be to, jis buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnį už apgaulingą apskaitos tvarkymą.

14.       Byla nagrinėta apeliacinės instancijos teisme pagal M. M. gynėjo advokato A. Gruodžio apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė M. M. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, o jei šis prašymas būtų atmestas – pakeisti už šią veiką pagal BK 75 straipsnį jam skirtą teismo įparegojimą, be to, prašė atmesti VMI pareikštą civilinį ieškinį.

15.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurororė pareiškė prašymą perkvalifikuoti nuteistojo veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 220 straipsnio 1 dalį, pakeičiant ir veikos faktines aplinkybes. Pagal šį pakeistą kaltinimą M. M. kaltintas neteisingų duomenų apie pajamas, pelną bei turtą pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai, siekiant išvengti dalies PVM mokesčio sumokėjimo, ir dėl šių M. M. veiksmų nebuvo apskaičiuota, deklaruota ir sumokėta 324 800 Lt (94 069 Eur) PVM mokesčio.

16.       Šiuo atveju kaltinimas sunkiu nusikaltimu buvo pakeistas į kaltinimą nesunkiu nusikaltimu, už kurį nurodyta švelnesnė atsakomybė; inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų, jų padarinių apimties, taip pat ir gynybos nuo pareikšto kaltinimo aspektais nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo M. M. padėtis keičiant kaltinimą buvo pasunkinta. Pripažintina, kad kaltinimo pakeitimas nuteistojo padėtį palengvino, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad taip buvo peržengtos bylos neagrinėjimo apliacinės instancijos teisme ribos.

17.       Nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad nuteistasis nežinojo, nuo kurio kaltinimo gintis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką kelių alternatyvių veikos kvalifikavimo galimybių formalus iškėlimas nagrinėjant bylą teisme paprastai netraktuojamas kaip gynybos teisių ir proceso teisingumo pažeidimas, jeigu buvo užtikrintas gynybos teisių įgyvendinimas dėl visų alternatyvių kaltinimų (pvz., 2019 m. vasario 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ujlaki ir Piskóti prieš Vengriją, peticijos Nr. 6668/14).

18.       Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos kaltinimo keitimu nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme tvarkos – gauto prokuroro prašymo nuorašai įteikti nagrinėjimo teisme dalyviams; teismas gynėjo prašymu padarė pertrauką susipažinti su prokuroro prašymu pakeisti kaltinimą ir suteikė laiko pasiruošti gynybai. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis M. M. nurodė, kad su prokuroro pateiktu pakeistu kaltinimu yra susipažinęs, kaltinimas jam aiškus, kaltę pripažįsta.

19.       Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, konstatuodamas, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose patikslintose deklaracijose nurodyti neteisingi duomenys, kad šios išvados grindžiamos suklastotais dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis, kurie negali būti vertinami kaip įrodymai, aplinkybę, kad deklaracijos 35 laukelyje turėjo būti įrašyta atitinkama suma, teismas nustatė tik vadovaudamasis liudytojos R. Č. parodymais, nustatyti, ar deklaracijose įrašytos sumos yra teisingos, reikalingos specialiosios žinios, tai gali atlikti tik specialistas ar ekspertas teismui paskyrus ekspertizę. Su šiais teiginiais nesutiktina.

20.       Pagal teismų praktiką, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

21.       Skunde nurodomą BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą kasatorius grindžia tuo, kad teismo išvados, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose patikslintose deklaracijose nurodyti neteisingi duomenys, grindžiamos suklastotais dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis. Kasatorius taip pat teigia, kad šie duomenys nustatyti tik liudytojos R. Č. parodymais, o nustatyti, ar deklaracijose įrašytos sumos yra teisingos, reikalingos specialiosios žinios, tai gali atlikti tik specialistas ar ekspertas teismui paskyrus ekspertizę.

22.       Sutiktina, kad suklastoti (netikri) dokumentai negali būti vertinami kaip įrodymai, kurie patvirtina juose užfiksuotą juridinę reikšmę turinčią informaciją, tačiau iš bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju išvadas apie neteisingų PVM deklaracijų duomenų pateikimą teismai nustatė remdamiesi 2016 m. sausio 15 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo duomenimis, liudytojos R. Č. parodymais, jog UAB „R“ PVM deklaracijose į biudžetą mokėtina PVM suma nepagrįstai sumažinta 126 496 Lt (balandžio mėnesį), 198 304 Lt (gegužės mėnesį), iš viso 324 800 Lt (96 069 Eur). Tuo tarpu darant išvadas apie neteisingų duomenų PVM deklaracijose pateikimą šioje byloje įrodomąją reikšmę turėjo ne suklastotose debetinėse PVM sąskaitose faktūrose užfiksuotų juridinių faktų paliudijimas, kuris iš tiesų negali turėti įrodosios reikšmės konstatuojant šio fakto buvimą, bet paties šių dokumentų suklastojimo faktas, jų panaudojimo aplinkybės, svarbios sprendžiant apie BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymių buvimą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju teismo išvados apie neteisingų duomenų nurodymą PVM deklaracijose grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais.

23.       Atskleidžiant nusikaltimus finansams ir įrodinėjant kaltinamųjų kaltę iš tiesų dažniausiai remiamasi specialistų išvadų, ekspertizių aktų duomenimis, tačiau įstatymas teismui nedraudžia remtis ir iš kitų šaltinių gautais duomenimis, jei jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje konstatuoti M. M. padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką teismui pakako pirmiau aptartų įrodymų. Teismo išvados šiuo klausimu nekelia abejonių. Minėti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo nepagrįsti.

24.       Pažymėtina ir tai, kad, prokurorei pakeitus kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas sudarė galimybes dalyvaujantiems byloje asmenims reikšti prašymus dėl papildomo įrodymų ištyrimo, tačiau nei nuteistasis, nei gynėjas prašymų pavesti specialistui atlikti tyrimą ar skirti ekspertizę nepareiškė.

25.       Kasatorus teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas dėl tyčios buvimo M. M. veikoje, kurios sudėtis aprašyta BK 220 straipsnio 1 dalyje. Šį teiginį grindžia tuo, kad, viena vertus, teismas sprendė, kad buvo siekiama pateisinti bendrovės turto balanse buvusi trūkumą, ir būtent todėl buvo suklastotos sąskaitos, tačiau kitoje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog tai buvo daroma suprantant ir siekiant išvengti mokesčių.

26.       Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori.

27.       Atliekant tuos pačius nusikalstamus veiksmus gali būti siekiama ne vieno, o kelių tikslų. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, M. M. pagamino netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus – UAB „R“ debetines PVM sąskaitas faktūras – ir pateikė juos už buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje atsakingai darbuotojai E. B., žinodamas, kad jie bus įtraukti į buhalterinę apskaitą, bei suvokdamas, kad suklastotuose buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys bus panaudoti pildant PVM deklaracijas, kurios pateikiamos valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai, kontroliuojančiai pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą. Nagrinėjamu atveju debetinių sąskaitų faktūrų panaudojimas, jas įtraukiant į buhalterinę apskaitą, turėjo ne tik pateisinti turto trūkumą įmonės balanse, bet ir apgaulingos buhalterinės apskaitos pagrindu užpildžius PVM deklaracijas padėti išvengti dalies PVM mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. M. tai aiškiai suvokė ir kad neteisingu duomenų deklaracijoje pateikimu Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo siekiama išvengti dalies PVM mokesčio sumokėjimo, t. y. veika padaryta tiesiogine tyčia. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes kasacinio skundo argumentai dėl teismo išvadų prieštaringumo apie M. M. turėtus tikslus darant jam inkriminuojamą veiką nėra pagrįsti.

28.       Kasatorius teigia, kad M. M. nėra tinkamas BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektas, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tam, kas į deklaraciją įrašė neteisingus duomenis ir juos pateikė VMI. M. M. jokių duomenų į deklaracijas neįrašė, jų VMI nepateikė, tai atliko buhalterė E. B. (V.).

29.       Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektai gali būti juridinio asmens vadovai, kurie yra atsakingi tiek už tinkamą finansinės apskaitos organizavimą, teisingos finansinės atskaitomybės pateikimą, tiek už finansinę apskaitą atsakingi darbuotojai, tiesiogiai tvarkantys įmonės buhalterinę apskaitą ir atsakingi už buhalterinių įrašų teisingumą. Baudžiamosios atsakomybės subjektai taip pat gali būti fiziniai asmenys, turintys prievolę deklaruoti pajamas ir turtą, bei juridinis asmuo.

30.       Pagal teismų praktiką galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis.

31.       Klausimą, ar M. M. yra tinkamas BK 220 straispnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad šios nusikalstamos veikos vykdymu laikytini ne tik fiziniai veiksmai įrašant neteisingus duomenis į PVM deklaracijas ir pateikiant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai, bet ir vadovaujamas pareigas einančių asmenų atitinkamų sprendimų taip veikti priėmimas ir pan. Nors M. M. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu nebuvo teisės aktų tvarka paskirtas UAB „R“ vadovu, tačiau nuo pat bendrovės įsteigimo iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo būtent M. M. realiai organizavo bendrovės veiklą ir valdė bendrovę, t. y. buvo faktinis jos vadovas. Jis sudarinėjo sandorius įmonės vardu, atstovavo įmonei, teikė dokumentus buhalterei ir atliko kitus veiksmus, susijusius su bendrovės veiklos organizavimu. Formali įmonės vadovė R. M. tik pasirašydavo įmonės dokumentuose, kai tai nurodydavo padaryti M. M.. Todėl būtent M. M., kaip faktinis bendrovės vadovas, buvo atsakingas už tai, kad valstybės institucijoms būtų pateiktos deklaracijos ir jose būtų įrašyti duomenys, teisingai atspindintys bendrovės finansinę būklę. Jis privalėjo užtikrinti pateikiamose deklaracijose ir ataskaitose nurodomų bendrovės finansinių duomenų teisingumą.

32.       Pažymėtina, kad UAB „R“ buhalterė E. B., įrašiusi į atskaitomo pirkimo PVM ir mokėtino į biudžetą neteisingas PVM sumas ir pateikusi PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes apie M. M. daromą nusikalstamą veiką nežinojo, todėl, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, bendrininkavimas nėra galimas ir šiuo atveju faktinis įmonės vadovas M. M. laikomas nusikaltimo vykdytoju.

33.       Taigi, nagrinėjamu atveju nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad M. M. negali atsakyti už jam inkriminuotą BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis M. M. atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos subjekto požymius ir laikytinas objektyviųjų BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių vykdytoju.

            Dėl civilinio ieškinio

34.       Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas iš M. M. priteisdami VMI 94 069 Eur turtinės žalos, nurodydamas šiuos argumentus: suklastotos sąskaitos faktūros nebuvo įtrauktos į valstybei pateikiamas deklaracijas, todėl neturėjo jokios įtakos apskaičiuotų mokesčių dydžiui; suklastoti (netikri) dokumentai negali sukelti juose nurodomų teisinių padarinių, nes toks dokumentas tikrovėje neegzistuoja ir negalėjo padaryti žalos valstybės biudžetui; turtinė žala nepagrįstai priteista VMI, nes VMI reikalavimo teises buvo perleidusi valstybės įmonei Turto bankui.

35.       Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl civilinio ieškinio, dėl argumentų, analogiškų pirmiau išdėstytiems kasaciniame skunde, motyvuotai ir išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo motyvams, kuriais minėti gynėjo argumentai atmesti, pritaria.

36.       Pagal byloje nustatytas aplinkybes 94 069 Eur turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta esant M. M. kaltei, jam padarius nusikalstamas veikas – tiek pateikiant neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą (BK 220 straipsnio 1 dalis), tiek apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis), nes darant abi šias nusikalstamas veikas buvo slepiami mokesčiai, valstybės biudžetas neteko dalies įplaukų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybės turtiniai praradimai (žala) buvo padaryti negautų pajamų forma ir tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pagrindė, kad šios mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens UAB „R“ dėl jo bankroto, todėl žala priteistina iš M. M. kaip faktinio įmonės vadovo.

37.       Taigi šioje byloje nustatyta nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl įmonės vadovo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo veiksmų ir žalos; vadovo kaltė. Pagal teismų praktiką tokiu atveju juridinio asmens vadovui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika.

38.       Kasatorius skunde teigia, kad valstybė negavo įplaukų į biudžetą ne dėl M. M. nusikalstamų veiksmų, o todėl, jog UAB „R“ bankrutavo.

39.       BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apelioacinės instancijos teisme. Kasatorius apeliaciniame skunde šio klausimo nekėlė. Tačiau pažymėtina ir tai, kad naujas gynėjo argumentas pateiktas deklaratyviai, nenurodant konkrečių tai pagrindžiančių duomenų. Todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti apie pirmiau nurodytos aplinkybės realumą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. M. gynėjo advokato Aurelijaus Gruodžio kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas

                                                                        Eligijus Gladutis