Administracinė byla Nr. eA-2284-575/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06647-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. (A. A.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 23S71706 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau gimė ir užaugo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) baigė vidurinę mokyklą, norėjo įstoti į dabartinį Gedimino technikos universitetą, bet pritrūko balų, metus dirbo Radiokomponentų gamykloje, o po to įstojo į Karo mokyklą. Šią mokymo įstaigą baigė 1978 m. ir gavo nukreipimą tarnauti Rusijoje, Maskvos srityje, į radiotechninį dalinį. Tarnybą kariuomenėje pareiškėjas baigė 1995 m. ir įsidarbino (duomenys neskelbtini), sustiprinto režimo pataisos kolonijoje (duomenys neskelbtini), kurioje nuo 1997 m. buvo paskirtas vadovu. Tarnybą bausmių įstaigų sistemoje baigė 2002 m. savo noru. Pareiškėjas nuo 2014 m. nuolat gyvena Lietuvoje, čia deklaruoja savo gyvenamąją vietą. Nuo 2014 m. iki 2018 m. jam buvo išduodamas leidimai laikinai gyventi, o pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2018 m.
3. Pareiškėjas nurodė, jog jo sutuoktinė taip pat gimė Lietuvoje, nors yra Rusijos Federacijos pilietė, bet jos tėvai nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), ji taip pat nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2012 m., slaugo savo silpnos sveikatos motiną.
4. Pareiškėjas 2023 m. vasario 27 d. Migracijos departamentui pateikė̇ prašymą̨ pakeisti leidimą̨ nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau atsakovas Sprendimu panaikino leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
5. Pareiškėjo manymu, Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Priimant Sprendimą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 18-4355 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmes valstybės saugumui vertinimą̨ ir, atsižvelgdamas į tai, kad pildydamas Migracijos departamento klausimyną̨ pareiškėjas nurodė̇, jog nuo 1995 iki 2002 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių̨ vykdymo sistemos įstaigoje, darė išvadą, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo teigimu, jis buvo priverstas palikti Rusijos Federaciją, nes nebuvo lojalus šios šalies režimui – jis niekada nebuvo jokios partijos narys, 2005 m. pareiškėją, kaip nepartinį, išrinko į miesto tipo gyvenvietės (duomenys neskelbtini) tarybą, kurioje jis dirbo dvi kadencijas, tuomet atsirado nesutarimai su rajono meru, prokuroru, nes pareiškėjas matė, kad vyksta lėšų grobstymai, nepagarba rajono gyventojams, rašė oficialius pranešimus šiuo klausimu (duomenys neskelbtini) gubernatoriui, ikiteisminio tyrimo įstaigai, bet reakcijos nebuvo, o galiausiai pareiškėjo namas buvo sudegintas, jis paliko Rusijos Federaciją, grįžo gyventi į Lietuvą, gyvena su savo motina, kurią slaugo.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo su agresore Rusijos Federacija niekas nesieja nuo 2014 m., o iki 2002 m. Lietuvos ir Rusijos Federacijos santykiai buvo geri. Paskutinį kartą pareiškėjas Rusijoje buvo 2019 m. spalio mėn. Pareiškėjo pozicija dėl Rusijos karo su Ukraina yra labai griežta, jis tai smerkia. Be to, pareiškėjas turi du sūnus, kurie baigė aukštuosius mokslus ir nepalaiko agresorės Rusijos. Pareiškėjo jaunesnysis sūnus yra sportininkas, turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, šiuo metu yra Prancūzijoje, dirba (duomenys neskelbtini), o vyresnysis sūnus gyvena Rusijoje, bet pateikė dokumentus grįžti į Lietuvą.
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog atsakovas 4 kartus buvo pratęsęs pareiškėjo leidimus gyventi Lietuvoje, nors apie jo ankstesnę darbinę veiklą buvo žinoma. Šiuo metu pareiškėjas yra pensininkas, jos sveikatos būklė prasta. Taigi jo gyvenimas Lietuvoje nekelia ir nekels grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas savo gimtine ir tėvyne laiko Lietuvą. Pareiškėjo teigimu, jo nelojalumą Rusijai patvirtina tai, kad jis išėjo iš kariuomenės, nes nepasirašė kontrakto dėl konflikto su valdžia, iš bausmių vykdymo sistemos išėjo irgi savo noru, dėl konflikto su valdžios atstovais, kurie jį vertė pasirašinėti fiktyvius aktus.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje buvo išduotas 2018 m. balandžio 12 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka) ir galiojo iki 2023 m. balandžio 12 d. 2023 m. balandžio 20 d. Migracijos departamentas gavo VSD raštą, kuriame nurodyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjas nuo 1995 iki 2002 m. dirbdamas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio politikos ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
10. Atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau jie nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
11. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ne tik dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje net 7 metus, bet Rusijoje išėjo į pensiją (duomenys neskelbtini) m., ir tik nuo 2014 m. deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau iki šiol nėra atsisakęs Rusijos Federacijos pilietybės, nors leidimą nuolat gyventi gavo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, pats pareiškėjas pripažino, kad jo sutuoktinė yra Rusijos pilietė, vienas iš sūnų gyvena Rusijoje. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, Rusijos žvalgybos gali pareiškėją kaip tik išnaudoti: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse.
12. Pareiškėjo argumentus dėl darbo (duomenys neskelbtini) taryboje dėl to kilusių pasekmių, jo griežtos pozicijos dėl Rusijos karo Ukrainoje ir tai, kad pareiškėjo senelis buvo suimtas NKGB, atsakovas vertino kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus.
13. Atsakovas įvertino faktą, kad pareiškėjas Lietuvoje nepertraukiamai gyveno nuo 2014 m. ir niekada nekilo problemų dėl jam išduodamų leidimų, tačiau šie duomenys nesudaro pagrindo pažeisti imperatyvias Įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi asmenims, pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
15. VSD nurodė, kad 2023 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 18-4355 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo.
16. VSD paaiškino, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus.
17. VSD teigimu, Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo A. A. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
19. Teismas nustatė, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka) ir galiojo iki 2023 m. balandžio 12 d. Pareiškėjas 2023 m. vasario 27 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas). 2023 m. balandžio 20 d. Migracijos departamentas gavo VSD Raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, todėl tai kelia grėsmę valstybės saugumui.
20. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, priimdamas sprendimą panaikinti leidimą nuolatos gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, privalo jį motyvuoti nurodydamas ne vien hipotetinę grėsmės tikimybę (iki sprendimo priėmimo atsiradusiais faktais neparemtą ateities prognozę), o aprašydamas konkrečią sprendimo priėmimo metu egzistuojančią užsieniečio nacionaliniam saugumui keliamą grėsmę (t. y. faktais paremtą sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, kuri leidžia teigti, kad grėsmė jau egzistuoja). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta ir atsakovas neįrodinėjo, kad egzistuoja konkretūs faktai dėl faktinės pareiškėjo keliamos grėsmės, kad, pavyzdžiui, pareiškėjas yra atlikęs ar atlieka kokius nors veiksmus, vykdydamas Rusijos žvalgybos užduotis. Priešingai, tiek VSD Rašte, tiek Sprendime yra nurodoma tik hipotetinė ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybė („jis gali būti išnaudotas“). Tokia hipotetinė tikimybė, susijusi vien su ateityje galimų įvykti scenarijų prognozavimu, kuris nėra paremtas praeityje pareiškėjo atliktais neteisėtais veiksmais, teismo vertinimu, galėtų atitikti sąvokos „gali grėsti“, be ne sąvokos „kelia grėsmę“ turinį, todėl laikytina neatitinkančia Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo, kuriuo atsakovas grindė savo Sprendimą, ir vien tai yra pagrindas Sprendimą panaikinti.
21. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra gimęs ir užaugęs Lietuvoje, čia nuolatos gyvena nuo 2014 m.; kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, jo motina, kuriai, pareiškėjo teigimu, reikalinga nuolatinė priežiūra; taip pat į tai, kad Lietuvoje gyvena ir kiti pareiškėjo artimieji giminaičiai (seserys), teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas, be kita ko, nulemia ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje įtvirtintų teisių ribojimą. Toks ribojimas pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalies nuostatas galimas tik įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
22. Teismas atkreipė dėmesį, jog Sprendime tėra nurodytos pareiškėjui anksčiau išduotų leidimų gyventi datos, sutuoktinės duomenys ir darbo Lietuvos Respublikoje faktas, taip pat deklaratyviai konstatuota, kad šios aplinkybės negali būti svarbiau nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumas, taip pat Sprendime visiškai nėra pasisakyta dėl pareiškėjo nurodomų jo turimų kitų socialinių (privataus) gyvenimo aspektų: fakto, kad asmuo gimė ir užaugo Lietuvoje, jo dabartinio amžiaus ir sveikatos būklės, jo motinos sveikatos būklės ir nuolatinės priežiūros būtinybės, pareiškėjo ryšių su kitais jo artimaisiais giminaičiais (vaikais, seserimis), kurie turi leidimus (ar kitą pagrindą) gyventi Lietuvoje; neaptarti sunkumai, kuriuos patirtų sutuoktinis ar pareiškėjo šeimos nariais, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, rimtumas; nevertinta pareiškėjo socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių stiprumas su priimančia šalimi (atkreipiant dėmesį į tai, kad posėdžio metu pareiškėjas labai gerai suprato teismo ir kitų proceso dalyvių vartojamą lietuvių kalbą; kad leidimas nuolat gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas todėl, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka) ir šalimi, į kurią užsienietis turėtų išvykti. Teismo vertinimu, sprendime, kuris faktiškai lemia tai, kad asmuo privalės išvykti iš šalies, negali būti apsiribojama vien deklaratyvia fraze, kad nacionalinis valstybės saugumas yra svarbesnis interesas, o turi būti detaliai atskleidžiamas individualus vertinimas, kodėl būtent institucijos parinkta priemonė yra laikytina proporcinga konkrečiu atveju.
III.
23. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti,
24. Atsakovo manymu, ginčijamame Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, o teismas netinkamai aiškino Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Atsakovas teigia, jog tiek užsieniečiams turintiems leidimą nuolat gyventi, tiek ir kitus leidimus gyventi kuomet sprendžiama apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui neturi būti įrodinėjama konkrečiais faktais, patvirtinančiais atliktus veiksmus, kurie sprendimo priėmimo metu, jau savaime patvirtiną grėsmę valstybės saugumui. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę.
25. Pareiškėjo keliamą grėsmę patvirtina nuo 1995 m. iki 2002 m. dirbtas darbas Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad posėdžio metu pareiškėjas, duodamas parodymus, be visų kitų aplinkybių nurodė ir tai, kad jis dar prieš minėtą darbą tarnavo ir kariuomenėje (1974–1995 m.), kur užėmė aukštas pareigas. Taip pat jis pripažino, kad, grįžęs į Lietuvą, darbą gavo pas savo buvusios tarnybos draugo sūnų. Kas rodo, kad jis galbūt iki šiol palaiko ryšius su kariuomenėje ir buvusiojoje darbovietėje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, visi pareiškėjo artimiausi šeimos nariai (sutuoktinė, du sūnūs) yra Rusijos Federacijos piliečiai, vienas iš sūnų net ir gyvena Rusijoje. Esant tokiai situacijai, atsakovo manymu, Rusijos žvalgybos gali pareiškėją kaip tik išnaudoti: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Kas taip pat patvirtina keliamą jo grėsmę valstybės saugumui.
26. Atsakovas pažymi, jog ginčijamu Sprendimu nėra priimtas draudimas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar jo išsiuntimo klausimas iš Lietuvos Respublikos. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi, todėl užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.
27. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino Sprendime nurodytos kontekstinės informacijos apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis. Teismo sprendime nurodyti pareiškėjo gyvenimo aspektai (gimimo ir augimo vieta, jo amžius ir sveikatos būklė, jo motinos sveikatos būklė, socialiniai ryšiai su kitais artimaisiais ir kt.), nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
29. VSD vertinimu, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą, netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo normas, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Taip pat teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
30. VSD pažymi, jog nors Įstatymo 981 straipsnio 1 dalis nėra tiesiogiai taikytina nagrinėjamojo byloje, nes pareiškėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, tačiau ši nuostata reikšminga sisteminiam Įstatymo normų ir įstatymų leidėjo ketinimų (teleologiniam) aiškinimui. Remiantis įstatymų leidėjo valia, Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui skirstytina į 3 lygmenis (grėsmės didėjimo tvarka): 1 lygmuo – asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p., 35 str. 1 d. 1 p., 50 str. 1 d. 14 p., 54 str. 1 d. 2 p., 126 str. 1 d. 3 p. ir kt.); 2 lygmuo – asmuo gali kelti rimtą grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 76 str. 4 d. 8 p., 88 str. 2 d. 5 p., 88 str. 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p., 90 str. 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p., 981 str. 1 d. ir kt.); 3 lygmuo – asmuo gali kelti labai rimtą grėsmę valstybės saugumui (pvz., Įstatymo 5 str. 5 d., 106 str. 3 d., 128 str. 2 d. 1 p.). Kadangi Įstatyme reglamentuota grėsmė Lietuvos valstybės saugumui suskirstyta į 3 lygmenis grėsmės didėjimo tvarka, atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas, aukščiausius įrodymų ir įrodinėjimo reikalavimus keliant labai rimtos grėsmės pagrindimui, žemesnius - rimtos grėsmės pagrindimui, ir pačius žemiausius - grėsmės pagrindimui. Užsieniečių, trečiųjų šalių piliečių (išskyrus prieglobsčio prašytojus), dėl kurių pagal Įstatymą reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę, keliamos grėsmės vertinimas gali būti grindžiamas ne tik jų konkrečiai atliktais ar ketinamais atlikti veiksmais (egzistuojančia grėsme „čia ir dabar“) ir pan. Ypač tais atvejais, kai šios priemonės (užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje apribojimas), skirtos egzistenciniams, gyvybiniams ir pirmaeiliams Lietuvos valstybės saugumo interesams apsaugoti, yra taikomos Lietuvai priešiškumą akivaizdžiai reiškiančių valstybių piliečiams. Vis dėlto, priimant Sprendimą, buvo nustatyta konkreti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė, t. y. taikytas aukštesnis standartas nei minimaliai reikalaujama pagal Įstatymą.
31. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos bausmių vykdymo sistema (tarnybos Rusijos bausmių vykdymo sistemoje). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį. Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį reikalaujama nustatyti tik patį žemiausią grėsmės lygmenį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankama Sprendimui priimti. Taip pat teismas be pagrindo konstatavo, kad byloje turėjo būti įrodyta, jog egzistuoja konkretūs faktai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės - pavyzdžiui, kad pareiškėjas yra atlikęs ar atlieka, kokius nors veiksmus, vykdydamas Rusijos žvalgybos užduotis. VSD vertinimu, konkretūs pareiškėjo veiksmai, keliantys grėsmę valstybės saugumui, turėtų būti traktuojama kaip aukštesnio lygmens (rimta arba labai rimta) grėsmė, tikėtina, reikalaujanti įvertinimo net ir baudžiamosios teisės priemonėmis. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių - tikėtina, baudžiamosios atsakomybės taikymo.
32. VSD manymu, buvo nustatyti konkretūs pareiškėjo veiksmai, lemiantys išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiu tęstiniu veiksmu laikytinas pareiškėjo darbas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje. Teismas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl tokia tęstinė veikla nelaikytina žemiausio lygmens grėsme (bet vis dėlto pakankama grėsme Įstatymo taikymo prasme) valstybės saugumui. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas buvo aukšto rango Rusijos bausmių vykdymo sistemos pareigūnas. Be to, dėl Rusijai pritaikytų sankcijų, ribojančių jos piliečių keliones į Lietuvą, sumažėjo ir su Rusijos žvalgyba bendradarbiaujančių šios šalies piliečių galimybės lankytis Lietuvoje, todėl tikėtina, kad Lietuvos-Rusijos valstybinę sieną kertant mažiau žmonių, Rusijos žvalgyba intensyviau verbuos tuos asmenis, kurie neturi gerų žvalgybinių galimybių.
33. VSD pažymi, jog teismas taip pat netinkamai aiškino ir taikė tarptautinės teisės normas ir tarptautinių teismų praktiką, nepagrįstai neatsižvelgdamas į tai, kad šios normos ir praktika nėra skirta situacijoms, kuri susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. kuomet užsieniečio kilmės valstybė kelia egzistencinę (valstybės ir tautos) išlikimo grėsmę valstybei, kurioje užsienietis siekia gyventi. Vien faktas, jog pareiškėjas paliko tarnybą Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi, o vien ta aplinkybė, kad nuo pareiškėjo darbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje praėjo tam tikras laiko tarpas, neleidžia daryti išvados dėl išnykusios grėsmės valstybės saugumui.
34. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ryšiais su Lietuva ir Rusija, nepagrįstai suteikdamas pernelyg didelę reikšmę sąsajoms su Lietuva. Teismas netinkamai įvertino tai, kad pareiškėjas dirbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje. Pareiškėjas Rusijos bausmių vykdymo sistemoje ėjo labai aukštas įstaigos viršininko pareigas. Taip pat nuo 2014 m. deklaruodamas savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, iki šiol nėra atsisakęs Rusijos pilietybės, nėra išmokęs valstybinės lietuvių kalbos, t. y. jis nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuva, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo darbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
35. VSD vertinimu, surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis ar jo šeimos interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 23S71706, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo A. A. leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atskiritimus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Sprendimą, konstatavęs, kad tiek VSD Rašte, tiek Sprendime yra nurodoma tik hipotetinė ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybė („jis gali būti išnaudotas“), o tokia hipotetinė tikimybė, susijusi vien su ateityje galimų įvykti scenarijų prognozavimu, kuris nėra paremtas praeityje pareiškėjo atliktais neteisėtais veiksmais, teismo vertinimu, galėtų atitikti sąvokos „gali grėsti“, be ne sąvokos „kelia grėsmę“ turinį, todėl laikytina neatitinkančia Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo, kuriuo atsakovas grindė savo Sprendimą.
38. Atsakovas Migracijos departamentas ir VSD apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Migracijos departamentas ir VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, padarytos išvados prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.
40. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (čia ir toliau remiamasi įstatymo galiojusio 2023 m. gegužės 19 d., t. y. Sprendimo priėmimo metu) nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 3 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei (Įstatymo 4 str. 4 d.). Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
41. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 131 punkte nustatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
42. Leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai įtvirtinti Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje, tarp kurių ir šios dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas - asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
43. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
44. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu nustatytus Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata (2 skyriaus Pirmasis skirsnis). Valstybė užtikrina nacionalinį saugumą, vykdydama rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes mažinančią vidaus ir užsienio politiką bei kt. (2 skyriaus Trečiasis skirsnis).
45. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija), 14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.
46. Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė pabrėžiama ir Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijose. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje „Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prie Ukrainą“ atkreipiamas dėmesys į aktyvų Aliaksandro Lukašenkos režimo dalyvavimą Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą strategijoje ir į Rusijos karių sutelkimą Baltarusijos teritorijoje; smerkiama Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karinė agresija prieš Ukrainą ir siekis nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Seimas griežtai smerkia Rusijos Federacijos, padedant Baltarusijos Respublikai, tęsiamą karinę agresiją, įvykdytus ir toliau vykdomus karo nusikaltimus prieš suverenią Ukrainą ir jos žmones bei nusikaltimus žmoniškumui.
47. VSD 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime pažymima, kad labiau nei bet kada iki šiol tapo akivaizdu, kad Rusija ir jos apsisprendimas naudoti karinę jėgą yra didžiausia grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2022/04/LT-el-_.pdf).
48. Ginčijamą Sprendimą atsakovas Migracijos departamentas priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kadangi pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD Rašte nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis VSD vertinimas grindžiamas aplinkybe, kad pareiškėjas 1995–2002 m. dirbo Rusijos Federacijos bausmių vykdymo sistemos įstaigoje, o dirbdamas šioje įstaigoje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs, vykdomos agresijos užsienio politikos ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
49. Vertindama Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos, kaip valstybės agresorės, teisinės padėties. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir faktas, kad buvę aukšto rango Rusijos kariškiai bei bausmių vykdymo sistemos darbuotojai potencialiai gali būti panaudoti Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, vertinant grėsmę pagal Įstatyme nustatytą atitinkamą grėsmės lygmenį, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali.
50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas turi pagrįsti sprendimo priėmimo metu egzistuojančią užsieniečio nacionaliniam saugumui keliamą grėsmę, t. y. kad grėsmė jau egzistuoja, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniuose skunduose, jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet, tikėtina, būtų sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės pareiškėjui taikymo klausimas.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iš atsakovo priimto Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui suteiktas leidimas nuolat gyventi, matyti, jog esminis sprendimo pagrindas yra Rašte pateikta informacija dėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacinės bausmių vykdymo sistemos įstaigoje, tačiau iš minėto sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. įvertinta, kad nuo 2014 m. savo gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje, nuo 2014 m. iki 2018 m. turėjo leidimą laikinai, o nuo 2018 m. nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, nuo 2014 m. deklaruojanti gyvenamąją vietą Lietuvoje, turi leidimą nuolat gyventi, išduotą 2020 m. gruodžio 2 d. ir galiojantį iki 2025 m. gruodžio 2 d., pareiškėjas buvo įdarbintas Lietuvoje, bet nuo (duomenys neskelbtini) m. Rusijos Federacijoje yra pensininkas), todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentas neatliko jokio individualaus vertinimo. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuva, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl pareiškėjo darbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje ir iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
52. Įvertinus pačio pareiškėjo klausimyne pateiktą informaciją ir byloje nustatytas aplinkybes, apie tai, kad pareiškėjas ilgą laiką tarnavo Rusijos kariuomenėje, buvo kovinių veiksmų valdymo karininkas, bei dirbo Rusijos bausmių vykdymo sistemoje, jo sūnūs yra Rusijos Federacijos piliečiai ir negyvena Lietuvoje, pareiškėjo sutuoktinė taip pat Rusijos Federacijos pilietė, pareiškėjas nuo 2014 m. deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, bet nėra atsisakęs Rusijos pilietybės, nemoka valstybinės lietuvių kalbos (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu visgi naudojosi vertėjo paslaugomis), gauna Rusijoje pensiją, t. y. išlaikomas šios valstybės, laikytina pagrįsta VSD išvada, jog pareiškėjas turi pakankamai stiprius ryšius su Rusija ir jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, nenustačiusi byloje jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, atsižvelgusi į geopolitinį kontekstą (2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą), teisėjų kolegija nemato pagrindo papildomai individualizuoti bylos aplinkybes. Minėtų aplinkybių visuma lemia Sprendime nurodytą teisinį vertinimą, kad pareiškėjas gali būti laikomas kaip Rusijos valdžiai lojalus ir patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.
53. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Sprendimas lemia tai, jog asmuo privalės išvykti iš šalies, tačiau ginčijamu Sprendimu nėra priimtas draudimas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar jo išsiuntimo klausimas iš Lietuvos Respublikos.
54. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-2065-552/2023).
55. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.
56. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Milda Vainienė