Pirmosios instancijos teismo                                                                   Civilinė byla Nr. 2A-49-554/2016

Teisėja Sigita Kulbienė                                                Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02255-2015

                                      Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.1.5; 2.5.20.1;      

(S)

                                                                                                                              2.5.14.4; 3.3.1.21;

                          PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2016 m. sausio 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš   kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3322-956/2015 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams D. S. ir J. S. dėl skolos už priežiūrą ir slaugymą priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė:

ieškovė O. V. pirmosios instancijos teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. S. ir J. S. 22601,94 Eur skolą už B. A. S. slaugą ir priežiūrą, atnaujinti trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, kurį praleido dėl svarbių priežasčių, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 1995 metų iki 2013 m. balandžio 14 d., t. y. iki B. A. S. mirties, gyveno kartu kaip sugyventi niai ir vedė bendrą ūkį. 2001 m. B. A. S. lūžo šlaunikaulis ir jis tapo neįgalus, galėjo judėti vežimėlio pagalba. Nuo 2002 m gruodžio mėn. iki mirties jį slaugė ir prižiūrėjo, gamino maistą, tvarkė butą, skalbdavo rūbus, patalynę, rūpinosi higiena, nes jis dėl savo neįgalumo negalėdavo apsitarnauti, o atsakovai (sūnus ir anūkė) atsisakė jį prižiūrėti. 2011 m. gegužės mėnesį B. A. S. sveikata dar labiau pablogėjo, jam buvo reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, todėl pastarasis už jo slaugą ir priežiūrą pažadėjo ieškovei testamentu palikti visą savo turtą. Tačiau B. A. S. to padaryti nespėjo ir visą jo turtą po mirties paveldėjo atsakovai. Kadangi mirusysis liko skolingas ieškovei už darbą, o šiuo metu jo turtą yra paveldėję atsakovai, jie ir turi atsakyti už mirusiojo skolas visu savo turtu. Ieškinyje taip pat buvo nurodyta, kad ieškovė niekada neprašė sumokėti už velionio slaugymą, kadangi kartu gyveno ir jį labai mylėjo. Mano, kad jai priklauso minimali alga už B. A. S. slaugą ir priežiūrą. Be to, teismas turėtų atnaujinti trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui mirusiojo B. A. S. įpėdiniams pateikti, kadangi šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to kad buvo pareiškusi ieškinį kitu pagrindu dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kurį teismas atmetė, dėl to, kad buvo šventinis laikotarpis ir dėl to kad neturėjo galimybės pasiskolinti piniginių lėšų advokato pagalbai bei žyminiam mokesčiui sumokėti, o dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi žymiai vėliau.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie susitarimą dėl B. A. S. priežiūros ir slaugos. Kadangi apklausti liudytojai patvirtino tik faktą, kad ieškovė ir mirusysis kartu gyveno kaip sugyventiniai, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, jog tarp ieškovės ir B. A. S. buvo susiklostę priežiūros ir slaugos santykiai. Pati ieškovė posėdyje patvirtino, kad ji su mirusiuoju per visą kartu praleistą laikotarpį nesitarė, kad už jos teikiama priežiūrą B. A. S. turi susimokėti. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis ir pačios ieškovės išsakytą poziciją, ji mirusįjį mylėjo ir jokių pretenzijų dėl slaugos jam nereiškė. Negana to, laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 14 d., t. y. laikotarpiu, kurį ieškovė prižiūrėjo B. A. S., ji dirbo vos kelis mėnesius ir gavo socialinę pašalpą, kuri buvo pakankamai maža. Tačiau mirusysis B. A. S. gaudavo priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją bei 463 Eur išmoką iš VSDFV, o visomis šiomis piniginėmis lėšomis, pagal pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, savo kasdieniniams poreikiams tenkinti naudojosi ir ieškovė. Šią aplinkybę, atsižvelgdamas į tai, kad pagal byloje esančius duomenis nėra jokių įrodymų dėl konkretaus ieškovės ir mirusiojo susitarimo dėl atlyginimo jo dydžio ar išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismas įvertino, kaip faktą, patvirtinantį išvadą, jog ieškovės ir B. A. S. santykiai buvo kaip sugyventinių ir artimų žmonių, o ne vienas kitam nustatytą paslaugą teikiančių subjektų. Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė ir B. A. S. sudarė atlygintinių paslaugų sutartį, nes ieškovė be aplinkybės, kad paslaugas faktiškai teikė, neįrodė susitarimo dėl paslaugų apimties, atlygintinumo, atlyginimo dydžio, t. y. neįrodė nurodyto šių paslaugų teikimo pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 str., 6.720 str.). Teismo vertinimu aplinkybė, kad B. A. S. buvo reikalinga kito asmens slauga ir priežiūra, pati savaime niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė jį slaugė atlygintinės paslaugų sutarties pagrindu. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė su B. A. S. pradėjo gyventi jau nuo 1995 metų ir jų santykiai visą laiką iki velionio mirties buvo kaip sugyventinių. Esminę teisinę reikšmę turi ta aplinkybė, kad ieškinio reikalavimas dėl 22601,94 Eur skolos priteisimo už suteiktas priežiūros ir slaugos paslaugas B. A. S. grindžiamas ne susitarimu dėl paslaugų atlyginimo dydžio, bet tuo metu buvusia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta vieno mėnesio minimalia mėnesine alga. Skundžiamu sprendimu kartu buvo nuspręsta, kad ieškovės prašymas atnaujinti trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti yra nepagrįstas.  Teismo vertinimu, aplinkybė, jog buvo nagrinėjama kita civilinė byla kitu teisiniu pagrindu, ieškovei neužkirto kelio kreiptis į teismą ir ginti savo galimai pažeistas teises, prašant priteisti skolą už priežiūrą ir slaugą. Negana to, ieškovei procesinius dokumentus ruošė ir teisminiuose procese atstovavo profesionalūs teisininkai, todėl nėra pagrindo sutikti, kad ieškovės teisės buvo ginamos netinkamai, nekvalifikuotai. Ieškovės nurodytos kitos termino praleidimo aplinkybės – šventinis laikotarpis, advokatės laiko stoka ir piniginių lėšų trūkumas pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos kaip svarbios termino praleidimo priežastys.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad atsakovai D. S. ir J. S. yra mirusiojo B. A. S. sūnus ir anūkė, kurie pagal CK 3.205 str. 1 d. ir 2 d. bei CK 3.237 str. 1 d. turėjo pareigą išlaikyti nedarbingą ir pagalbos reikalingą tėvą bei senelį. Tačiau nė vienas iš atsakovų šios pareigos nevykdė, nors aplinkybės, kad pareigą išlaikyti ir rūpintis mirusiuoju B. A. S. vykdė ieškovė, nepaneigė. Taigi šiuo atveju būtent ieškovė vykdė atsakovų pareigą išlaikyti ir rūpintis B. A. S., dėl ko ji turi teisę pareikši atsakovams regresinį ieškinį. Šiuo atveju jos ir mirusiojo tarpusavio santykiai niekaip nekeičia aplinkybės, kad atsakovai jai yra skolingi dėl B. A. S. priežiūros. Apeliaciniame skunde ieškovė pabrėžia ir tai, jog iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog būtent ji aptarnaudavo pagalbos reikalingą B. A. S., todėl šiuo atveju aplinkybė, kokia forma tarp jos ir B. A. S. buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, jokios esminės reikšmės neturi. Apeliantės vertinimu, net ir tuo atveju, jei būtų sprendžiama, kad šioje byloje nėra įrodytas išlaikymo iki gyvos galvos egzistavimo faktas, aplinkybė, kad jis daugiau nei 10 metų nuolatos ir nepertraukiamai teikė būtiną priežiūrą sugyventiniui, yra pakankamas pagrindas tenkinti jos pareikštą ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jos pareikštą reikalavimą turėjo kvalifikuoti kaip regresinį ieškinį ir neturėjo apsiriboti vien aiškinimuisi, kokie sutartiniai santykiai buvo susiklostę tarp jos ir mirusiojo. Dėl trijų mėnesių termino reikalavimams skolininko įpėdiniams pareikšti ieškovė nurodo tai, kad ieškinį atsakovams ji pareiškė ne kaip mirusiojo B. A. S. kreditorė, kadangi šis nėra jai skolingas, o kaip regresinį ieškinį, kadangi būtent ji atliko veiksmus ir prisiėmė atsakovų pareigas mirusiojo atžvilgiu. Taigi ir aplinkybė, kad ji ieškinį atsakovams pareiškia praėjus daugiau nei 3 mėnesiams po B. A. S. mirties, nėra reikšminga ir svarbi. Be to, apeliantės vertinimu jai už mirusiojo B. A. S. slaugymą, t. y. už atsakovams priklausančios prievolės įvykdymą, už kiekvieną mėnesį priklauso tuo metu buvęs nustatytas minimalios algos dydis, dėl ko atsakovai jai yra skolingi 22601,94 Eur.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai D. S. ir J. S. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliaciniu skundu yra dėstomos visiškai naujos aplinkybės, nurodomas naujas ieškinio pagrindas, kuriuo apeliantė nesirėmė ir neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme metu, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 312 str. nuostatas. Tačiau, nepaisant to, ir nauja apeliantės pozicija nėra pagrįsta ir įrodyta. Apeliantė O. V. visiškai nepagrįstai remiasi CK 6.50 str. 1 ir 3 d. nuostatomis, pagal kurias trečiajam asmeniui, visiškai ar iš dalies įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, kadangi trečiasis asmuo negali už skolininką įvykdyti prievolės, jei šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. CK 3.205 straipsnyje  numatyta pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvu, yra asmeninė, todėl jos negalima perkelti ir ji negali būti įvykdyta trečiųjų asmenų. Taigi šiuo atveju ieškovė negalėjo įvykdyti prievolės išlaikyti ir rūpintis pagalbos reikalingu tėvu už atsakovą, kadangi tai asmeninio pobūdžio prievolė. Negana to, nagrinėjamoje byloje klausimas dėl atsakovo D. S. prievolės tėvui nevykdymo keliamas nebuvo ir dėl to jokie įrodymai, įskaitant ir įrodymus apie ieškovės turėtas išlaidas B. A. S. išlaikymui, nebuvo teikiami. Atsiliepime pažymima ir tai, kad atsakovas D. S. pagal galimybes ir tėvo pageidavimą pastaruoju rūpinosi – atsižvelgiant į tai, kad B. A. S. buvo mokamos priežiūros ir slaugos išmokos, pirko įvairius daiktus, keitė būstą, tenkino kitus būtinus poreikius. Taigi šiuo atveju atsakovo D. S. parama tėvui, kaip tą numato ir CK 6.205 str., buvo teikiama abipusiu sutarimu, o mirusysis savo sūnui jokių pretenzijų dėl išlaikymo pareigos nevykdymo pareiškęs nebuvo. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad apeliantė visiškai nepagrįstai tvirtina, jog pareigą išlaikyti mirusįjį B. A. S. turėjo ir atsakovė J. S., kadangi ji yra mirusiojo anūkė ir tiesiogiai tokios pareigos neturi. Negana to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad teikė materialinį išlaikymą mirusiajam B. A. S.. Priešingai, pagal byloje esančius duomenis, akivaizdu, kad apeliantė ne išlaikė mirusįjį, o gyveno kartu su juo kaip vyras ir žmona, kurie bendrai naudojosi ir mirusiojo gaunamomis lėšomis. Įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu yra nustatyta, kad ieškovės ir B. A. S. jungtinė veikla pasireiškė bendru gyvenimu bei bendru B. A. S. gaunamų pajamų leidimu tenkinant kasdieninius poreikius, B. A. S. slauga. Tai patvirtina, kad ieškovė, kuri neturėjo savo būsto ir gavo tik minimalias pajamas, neturi teisės reikalauti iš atsakovų kompensacijos už darbą ir slaugą. Kartu pabrėžiama ir tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi aplinkybė, jog B. A. S. buvo reikalinga kito asmens slauga ir priežiūra, pati savaime niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė mirusįjį B. A. S. slaugė atlygintinės paslaugų sutarties pagrindu.

Apeliacinis skundas netenkinamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ieškovė O. V., prašydama tenkinti jos pareikštą ieškinį, nurodo, kad atsakovams D. S. ir J. S. reiškia regresinį ieškinį, kadangi jie, turėdami pareigą išlaikyti ir rūpintis mirusiuoju B. A. S., tokios pareigos nevykdė. Tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad apeliantė pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu reikalavo priteisti skolą iš atsakovų už jos darbą slaugant ir prižiūrint mirusįjį B. A. S., kuris už darbą buvo žadėjęs testamentu jai palikti butą, tačiau to nepadarė ir liko skolingas ieškinio sumą. Reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovė O. V. prašė atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui atsakovams pareikšti, kadangi atsakovai, priimdami palikimą, kartu perėmė ir mirusiojo skolas. Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė įrodinėjo, kad ji yra mirusiojo B. A. S. kreditorė, kuri už jo slaugą ir priežiūrą turi teisę reikalauti grąžinti skolą iš pastarojo palikimą priėmusių atsakovų. Tačiau apeliaciniame skunde apeliantė  išdėstė visiškai naują, pirmosios instancijos teisme nepareikštą regresinį ieškinį atsakovams tuo faktiniu pagrindu, kad ji už atsakovus įvykdė pareigą rūpintis ir išlaikyti B. A. S.. Toks ieškinio pagrindo keitimas ir reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kėlimas  apeliaciniame skunde negalimas dėl šių motyvų.

Pažymėtina tai, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 str., reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įtvirtintas imperatyvas, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios  instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios  instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Būtent todėl pagal CPK 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti  grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Be to, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Kadangi nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė O. V. nebuvo pareiškusi regresinių reikalavimų atsakovams dėl jiems priklausančios pareigos išlaikyti ir rūpintis mirusiuoju tėvu ir seneliu nevykdymo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokie apeliacinio skundo argumentai pažeidžia CPK 312 str. nuostatas, kadangi yra visiškai nauji ir nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, dėl ko šių reikalavimų analizuoti apeliacinės instancijos teisme vien dėl to nėra teisinio pagrindo.

Tačiau, nepaisant virš aptartų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad ieškovės O. V. tvirtinimas, kad ji už atsakovus įvykdė jų pareigą išlaikyti savo nedarbingą ir paramos reikalingą tėvą bei senelį, yra visiškai nepagrįstas, kadangi CK 3.205 str. bei 3.237 str. įtvirtintos šeimos narių pareigos yra asmeninio pobūdžio ir negali būti perduodamos tretiesiems asmenims. Negana to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog mirusysis B. A. S. būtų reiškęs kokius nors materialinius reikalavimus savo sūnui bei anūkei ar dėl išlaikymo priteisimo kreipęsis į teismą. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, jog mirusiojo B. A. S. ryšys su artimaisiais niekada nebuvo nutrūkęs – bendravo su sūnumi D. S. telefonu bei internetinės prieigos pagalba, buvo vežamas pas gydytojus, artimieji ne kartą siūlė apsigyventi pas seserį (55 – 58, 173 – 176 b. l.). B. A. S. nuo 2008-02-08 iki 2011-02-09 buvo išmokėta 1784,22 Eur priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, per laikotarpį nuo 2011-07-15 iki 2013-04-01 – 4331,12 Eur slaugos išlaidų tikslinė kompensacija (9 – 12, 86 b. l.), kas mėnesį jam  buvo mokama 463 Eur išmoka (107 – 131 b. l.). Tačiau ieškovė per laikotarpį nuo 2002-12-01 iki 2013-04-14 dirbo vos kelis mėnesius (105 – 106 b. l.) ir gavo pakankamai nedidelę, tam tikrais laikotarpiais nei 100 Eur nesiekiančią socialinę pašalpą (81 – 85 b. l.). Šie duomenys kartu patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų bei atsakovų duotus parodymus, jog O. V. kasdieniniams poreikiams tenkinti naudojosi mirusiojo B. A. S. gaunamomis lėšomis bei gyveno pastarojo būste naudodamasi visomis paslaugomis, nes savo būsto neturėjo. Šių aplinkybių neneigia ir pati apeliantė. Negana to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai būtų turėję realią ir nagrinėjamu atveju pripažintą ne asmeninio pobūdžio prievolę mirusiajam B. A. S., kurią, įstatyme numatytu pagrindu, galėjo už juos įvykdyti apeliantė. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad O. V. turi teisę reikšti regresinį reikalavimą atsakovams už B. A. S. teiktą paramą ir rūpinimąsi juo, yra visiškai nepagrįstas.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė jame nenurodė argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo ir tvirtina, jog vien aplinkybė, kad ji faktiškai prižiūrėjo ir rūpinosi mirusiuoju B. A. S., leidžia tenkinti jos pareikštą ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, byloje nekilo ginčas, kad  apeliantė kartu su B. A. S., kuris mirė 2013 m. balandžio 14 d., nuo 2002 metų pabaigos gyveno kartu pastarojo būste, vedė bendrą ūkį, pirko ir gamino maistą, rūpinosi buitimi, o nuo 2011 metų pabaigos pablogėjus B. A. S. sveikatai jį slaugė ir jį prižiūrėjo, kadangi jis pats savęs apsitarnauti negalėjo, nevaikščiojo (7, 89 – 13 b. l.). Tokias faktines aplinkybes patvirtina ne tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų V. P., V. M., G. K., A. M., R. E., J. S. parodymai, tačiau ir atsakovų D. S. bei J. S. pozicija, išreikšta procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamos bei civilinės bylos Nr. 2-21-589/2014, kurioje apeliantė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama mirusiojo B. A. S. butą pripažinti bendrąja daline judviejų nuosavybe, duomenys rodo ir tai, kad esminė visų teisminių procesų priežastis yra apeliantės siekis gauti tam tikrą materialinę naudą dėl to, kad ji slaugė ir prižiūrėjo mirusįjį B. A. S.. Tai iš dalies paaiškina ir pateikto ieškinio faktinio pagrindo keitimo priežastis. Tačiau nei keliami regresiniai reikalavimai dėl neva už atsakovus įvykdytą prievolę, nei skolos reikalavimas pagal atlygintinę slaugos paslaugų sutartį su velioniu, nėra pagrįsti. Kaip minėta pirmiau, nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantė turi teisę reikšti regresinį ieškinį atsakovams dėl už juos įvykdytą pareigą išlaikyti B. A. S.. Aplinkybes, dėl kurių nėra pagrindo tenkinti ieškinį  tuo pagrindu, kad ieškovė teikė atsakovui mokamas paslaugas pagal atlygintinių paslaugų sutartį, itin išsamiai ir detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, o dėl jo nepagrįstumo ar neteisėtumo minėtu aspektu apeliantė jokių argumentų skunde nepateikė. Šuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jokia rašytinė atlygintinų slaugos ar priežiūros paslaugų sutartis tarp ieškovės ir mirusiojo B. A. S. sudaryta nebuvo, o pati apeliantė velionį prižiūrėjo ir juo rūpinosi tarpusavio partnerystės pagrindu, kadangi bendrą ūkį vedė kaip sugyventiniai. Negana to, kaip jau minėta pirmiau, būtent ieškovė gyveno velionio B. A. S. bute nemokamai, naudojosi pakankamai didelėmis jo gaunamomis išmokomis, kadangi jos pačios bent jau legaliai gaunamos piniginės lėšos aptariamu laikotarpiu buvo nedidelės. Šuo atveju pabrėžtina ir tai, kad pati ieškovė pripažino per 11 priežiūros metų nė karto nereiškusi B. A. S. jokių turtinių pretenzijų už jo slaugą ir priežiūrą, kadangi jį mylėjo, kas reiškia, jog B. A. S. buvo prižiūrimas ne sudarytos slaugos ar priežiūros sutarties pagrindu. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliantė velioniui B. A. S. atlygintinės sutarties pagrindu teikė atlygintinas paslaugas, o ne vykdė savo, kaip sugyventinės, funkcijas. Įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2014-10-01 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-457-252/2014, priimtame tarp tų pačių šalių, konstatuota, kad  ieškovės ir B. A. S. jungtinė veikla pasireiškė tik bendru gyvenimu, bendru gaunamų lėšų leidimu tenkinant kasdienius šalių poreikius bei B.A. S. slauga (CPK 182 str. 2p.). Vien tai, kad B. A. S. galimai buvo žadėjęs ieškovei palikti tam tikrą turtą po savo mirties, ieškinio pagrįstumo neįrodo. Todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad ieškovė kartu gyveno ir rūpinosi velioniu 11 metų nereikšdama jokių pretenzijų bei turtinių reikalavimų atsiskaityti už suteiktas paslaugas, savaime nesudaro  pagrindo tenkinti ieškinį.

Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pagal formuojamą teismų praktiką pirmosios instancijos teismas turėjo teisę savo iniciatyva pakeisti ginčo šalių santykių kvalifikaciją, ieškovės reikalavimą atsakovams turėjo kvalifikuoti kaip regresinį reikalavimą, o neapsiriboti vien tik pateiktos ginčo kvalifikacijos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad iš asmens, besikreipiančio į teismą, nėra reikalaujama pateikti teisinę susiklosčiusių santykių kvalifikaciją (teisinį ieškinio pagrindą), o bylą nagrinėjantis teismas privalo atsižvelgti į šią aplinkybę ir, esant būtinumui, savo iniciatyva kvalifikuoti ginčą pagal tinkamą teisės normą. Tačiau ieškovas ieškinyje privalo nurodyti  aplinkybes, kuriomis  grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą) (CPK 135 str. 1 d. 2 p.) Šiuo atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės dėl atsakovų skolos ieškovei priteisimo pagal atlygintinę teiktų paslaugų mirusiajam B.A. S. sutartį. Būtent dėl šių faktinių aplinkybių atsakovai teikė paaiškinimus, pateikė atsiliepimą, tiekė įrodymus, o teismas pagal šias ieškinio ribas išnagrinėjo bylą. Pagal tokias ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo kvalifikuoti ieškovės reikalavimą kaip regresinį ieškinį atsakovams.

Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovės O. V. apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovui D. S. iš ieškovės priteisiama 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytus maksimalius dydžius (177 b. l., CPK 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės O. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme  atsakovui D. S., a. k. (duomenys neskelbtini).

        Teisėjų kolegija:                                                                     Ramunė Čeknienė

                                                                                                         Zina Mickevičiūtė

                                                                                      Birutė Valiulienė