Civilinė byla Nr. 3K-3-412/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 44.2.4.1; 45.9;

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014  m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB SEB banko ir atsakovo Ž. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB bankas ieškinį atsakovui Ž. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo Ž. S. priešieškinį ieškovui AB SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerio skolos, procesines palūkanas bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 21 d. šalių buvo sudaryta vertybinių popierių atpirkimo sutartis Nr. RD 060921/02 (toliau – Sutartis), kuria susitarta dėl vertybinių popierių atpirkimo sandorių (toliau – REPO sandoriai) sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už sutarties pažeidimus sąlygų ir tvarkos. Vykdant Sutartį buvo sudaryti 25 REPO sandoriai. Atsižvelgdamas į vertybinių popierių rinkos kritimą 2008 m. spalio          8 d. susitarimu atsakovas pavedė ieškovui parduoti ieškovo pagal REPO sandorius iš atsakovo įsigytus vertybinius popierius atsakovo sąskaita ir rinkos kaina, nes nebegalėjo vykdyti Sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose įtvirtintos garantinės įmokos sumokėjimo pareigos bei realiai negalėjo ir neketino REPO sandoriuose nustatytais terminais atpirkti iš ieškovo vertybinių popierių už iš anksto nustatytą kainą. Įvykdęs pavedimą parduoti vertybinius popierius, ieškovas, remdamasis sutarties 7.8 punktu, atliko užskaitas, tačiau tai nepadengė visų atsakovo įsiskolinimų bankui, likusi jo skola yra 56 156,87 JAV dolerio ir 274 653,65 Lt.

Atsakovas priešieškiniu prašė: 1) priteisti iš ieškovo 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerio nuostolių atlyginimą ir 5 procentų procesines palūkanas, šias sumas įskaityti į ieškovo reikalavimą priteisti 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerio skolą ir procesines palūkanas; 2) priteisti iš ieškovo     1 160 038,97 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų procesines palūkanas. Jis nurodė, kad ieškovas nesilaikė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir interesais, neinformavo apie atpirktinų vertybinių popierių vertės bei garantijos koeficiento sumažėjimą, todėl atsakovas patyrė žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė ir priteisė ieškovui iš atsakovo 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerio skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatpirko iš ieškovo vertybinių popierių už sandoriuose nustatytą kainą (292 636 Lt ir 64 091,61 JAV dolerio), todėl vertybinius popierius ieškovas pardavė rinkoje 2008 m. lapkričio 25 d. už 245 252,80 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo sudaręs daugiau kaip 20 vertybinių popierių atpirkimo sandorių, todėl iš gautų pinigų pirmiausia buvo dengiamos skolos, kilusios iš REPO sandorių, pagal kuriuos prievolių įvykdymo terminai buvo pasibaigę. Teismas pažymėjo, kad teisę atlikti šiuos veiksmus ieškovui suteikė ne tik 2008 m. spalio 8 d. šalių pasirašytas susitarimas, bet ir Sutarties 7.8 punktas, kuriame nustatyta, jog bankas turi teisę neįspėjęs ir savo nuožiūra ne ginčo tvarka nurašyti visas pagal sutartį mokėtinas sumas iš visų kliento sąskaitų (įskaitant garantinės įmokos sąskaitą, bet ja neapsiribojant).

Teismas byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimu byloje Nr. A63-2604/2011, kurioje nustatytos prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai turinčios aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad FRPĮ                          22 straipsnio 3 dalyje nenustatyta finansų tarpininko įmonės pareigos informuoti klientą apie vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertės sumažėjimą ir (ar) atsiradusią pareigą mokėti susitarime numatytą garantinę įmoką. Administracinėje byloje nustatyta, kad šalys dėl tokios garantinės įmokos ir informavimo nebuvo susitarusios, todėl administracinę bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, jog FRPĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme bankas neteisėtų veiksmų neatliko.

Teismas nustatė, kad REPO sandoris pasibaigia, kai yra įvykdomi visi įsipareigojimai pagal tokį sandorį, t. y. kai bankui grąžinama jo išmokėta suma bei banko ir kliento sulygtos metinės palūkanos. Atsakovo argumentus, kad vertybinius popierius ieškovas realizavo netinkamai (ne geriausia rinkos kaina), teismas pripažino deklaratyviais ir neįrodytais. Teismo vertinimu, atsakovas vertybiniais popieriais prekiavo ne vienerius metus, iš šios prekybos gavo pelną, todėl laikytina, kad jis turėjo pakankamą patirtį ir žinių, kad vykdytų vertybinių popierių operacijas. Konstatavęs, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės atpirkti iš ieškovo vertybinius popierius, teismas sprendė dėl ieškovo ieškinio patenkinimo.

Kadangi priešieškinis buvo grindžiamas tuo,kad ieškovas neįspėjo atsakovo apie vertybinių popierių vertės kritimą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo        7 d. sprendimu, priimtu  byloje Nr. A63-2604/11, buvo konstatuota, kad FRPĮ 22 straipsnio 3 dalies prasme bankas neteisėtų veiksmų neatliko, priešieškinis buvo atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeitė. Sprendimo dalį, kuria ieškovo AB SEB banko ieškinys patenkintas ir ieškovui iš atsakovo Ž. S. priteista 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerio skolos, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; sprendimo dalį, kuria atsakovo Ž. S. priešieškinis atmestas, paliko nepakeistą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad REPO sandorių objektas yra finansinės priemonės ir šių sandorių sudarymas laikomas pagrindine investicine paslauga pagal FPRĮ, kur finansų tarpininkas savo sąskaita sudaro finansinių priemonių pirkimo ir vėliau pardavimo sandorius, o klientas – atitinkamai finansinių priemonių pardavimo (atvirkštinį atpirkimo), o vėliau pirkimo (atpirkimo) sandorius. Toks sandoris priskirtinas prie investicinių paslaugų, apibrėžtų FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 3 punkte.

Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje buvo sprendžiamas ieškovo administracinės atsakomybės klausimas – dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalies bei Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir kliento pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 125 punkto pažeidimo, o administracinė ir civilinė atsakomybės yra skirtingos savo tikslais, paskirtimi, taikymo tvarka bei pagrindais. Teismo vertinimu, vien tai, kad nekonstatuotas administracinės teisės pažeidimas, nereiškia, jog ieškovui negali kilti civilinės atsakomybės iš sutartinių prievolių vykdymo.  Administracinėje  byloje nustatytos aplinkybės, kad Sutarties 4.5 punkte šalys nebuvo susitarusios dėl nuostolių ribos Taisyklių 125 punkto prasme, o reikalavimas sumokėti garantinę įmoką buvo ne ieškovo pareiga, bet teisė, turi prejudicinę reikšmę, tačiau administracinėje byloje nevertintas šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymas apimties privatinės teisės normų aspektu, todėl tai, kad administracinėje byloje teismas nekonstatavo FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nesuponuoja išvados, jog, vertinant ieškovo elgesį pagal sutarčių vykdymą reglamentuojančias CK nuostatas, šios teisės normos pažeidimas negalės būti konstatuotas.

Atsižvelgdamas į tai, kad Sutarties 4.8 punkte buvo nustatyta atsakovo teisė visus vertybinius popierius atpirkti ankščiau negu atpirkimo dieną, teismas padarė išvadą, kad atsakovui turėjo būti suteikta galimybė žinoti vertybinių popierių rinkos vertės kitimą, kad jis galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Sutarties 12.4 punkte nurodyta, kad šalys įsipareigoja viena kitai nedelsdamos raštu pateikti visą žinomą informaciją apie įvykius ar aplinkybes, turinčias ar galinčias turėti neigiamą įtaką šalies gebėjimui laiku ir tinkamai vykdyti sutarties sąlygas. Tokia informacija, be kita ko, yra informacija apie staigų atsakovo atpirktinų vertybinių popierių vertės kritimą, todėl teismas laikė, kad ieškovas nesilaikė Sutarties 12.4 punkte įtvirtinto įsipareigojimo. Nors šalių sudarytoje sutartyje nėra nustatytos banko pareigos teikti atsakovui informaciją apie vertybinių popierių vertę, tačiau informacija apie vertybinių popierių vertės pasikeitimą laikytina esmine ir turinčia svarbią įtaką atsakovo investavimo strategijai. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieškovas turėjo pareigą teikti informaciją atsakovui apie vertybinių popierių rinkos vertės svyravimus, kuri leistų atsakovui priimti motyvuotus investicinius sprendimus. Atsakovo atpirktinų vertybinių popierių vertė pradėjo sparčiai kristi 2008 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, tačiau apie smarkų vertybinių popierių vertės kritimą ieškovas atsakovo neinformavo, o tik            2008 m. spalio 8 d. pareikalavo atsakovo sumokėti 1 200 000 Lt garantinę įmoką, kai atsakovo atpirktinų vertybinių popierių vertė jau nebegalėjo padengti garantinių įmokų bankui dydžio. Teismo vertinimu, tokie ieškovo veiksmai neatitinka FPRĮ 22 straipsnio 22 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintos ieškovo pareigos veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais bei CK 6.38, 6.200 straipsniuose įtvirtintų sutarčių vykdymo principų. 

CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo neveikimas pasunkino atsakovo galimybę sandoriuose nustatytu laiku atpirkti ieškovui parduotus vertybinius popierius, todėl laikė, kad ieškinio tenkinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, ir jį atmetė.

Pasisakydamas dėl priešieškinio teismas nurodė, kad reikalaudamas atlyginti nuostolius atsakovas privalo įrodyti visas ieškovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, o nagrinėjamu atveju atsakovo nurodomas nuostolių dydis yra hipotetinis. Atsakovas nepateikė duomenų, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d. būtų galėjęs iš anksto atpirkti vertybinius popierius, todėl jo nurodyta         1 160 038,97 Lt suma nepripažintina atsakovo nuostoliais, priežastiniu ryšiu susijusiais su ieškovo neteisėtais veiksmais (CK 6.246-6.249 straipsniai), ir priešieškinis atmestinas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB SEB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo dalis, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kuria ieškinys tenkintas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl banko įsipareigojimų apimties. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis         CK 6.193–6.195 straipsnių nuostatomis, Sutarties 4.8, 12.4 punktais ir REPO sandorių 6.1 punktu, sprendė, kad bankas privalėjo teikti informaciją klientui apie vertybinių popierių rinkos vertės svyravimus. Teismas nepaisė CK 6.156 straipsnyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo, netinkamai taikė CK 6.38, 6.200 straipsniuose įtvirtintus prievolių ir sutarčių vykdymo principus, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taip  nepagrįstai sukurdamas ieškovo pareigą teikti informaciją atsakovui apie vertybinių popierių rinkos vertės svyravimus, kurios jis neturėjo, nes dėl jos nebuvo su klientu susitaręs.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad banko pareiga teikti informaciją klientui apie vertybinių popierių rinkos vertės svyravimus yra numanoma, nes nagrinėjamu atveju taikomos   viešosios   teisės   normos,   skirtos   investicinių   paslaugų   teisinių   santykių reglamentavimui: FPRĮ 22 straipsnio 1, 3 dalys, Taisyklių 125 punktas. Administracinėje byloje teismas konstatavo, kad šios nuostatos neįpareigoja finansų tarpininko įmonės informuoti klientą apie vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertės sumažėjimą, ir nustatė, kad bankas nepažeidė informavimo pareigos, o ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje laikytina prejudiciniu faktu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sukūrė bankui pareigą, viršijančią įstatyme nustatytą standartą, nors kliento ir banko susitarimo dėl tokios pareigos nebuvo. Finansų tarpininko pareiga stebėti vertybinių popierių vertės kaitą būdinga kitokios rūšies investiciniams santykiams, pvz., vertybinių popierių portfelio valdymo sutarčiai.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad REPO sutartis pagal savo pobūdį yra rizikos sutartis (CK 6.160 straipsnio 3 dalis). Vertybinius popierius klientas bankui perduoda nuosavybėn laikinai, turėdamas tikslą juos vėliau atpirkti už iš anksto nustatytą kainą, kuri nesiejama su vertybinių popierių rinkos verte, galiojančia atpirkimo dieną. Sudarydamas tokią sutartį klientas nežino, ar jis gaus finansinės naudos, ir prisiima ne tik finansinės naudos negavimo, bet ir nuostolių riziką. Banko iš tokio sandorio gaunama nauda yra tik palūkanos už naudojimąsi jo pinigais, nes tuo atveju, jei REPO sandoriu įgytų vertybinių popierių vertė išauga, jos naudą visuomet gauna tik klientas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2008 m. spalio 8 d. susitarimu klientas pavedė bankui parduoti vertybinius popierius, susijusius su Indijos, Kinijos, Rusijos, Brazilijos finansų rinkomis, kurios nėra stabilios. Tokių vertybinių popierių investicinė grąža gali būti tiek pat didelė, kiek ir nuostolinga. Be to, atsakovas vertybiniais popieriais prekiavo ne vienerius metus, taigi buvo patyręs šioje srityje.

Teismas netinkamai aiškino Sutarties 12.4 punkto turinį, nes jame aptariama informacija yra susijusi su sutartinių santykių subjekto mokumui reikšmės turinčiomis aplinkybėmis, tokiomis kaip bankrotas, restruktūrizavimas ir pan. Teismo pateikta interpretacija iškreipia Sutarties 12.4 punkto prasmę, perkeldama informavimo pareigą subjektui, kurio prievolių vykdymui šios aplinkybės įtakos nedaro, nes bankas įpareigojamas informuoti klientą  ne apie tai, kad jis, bet klientas negalės įvykdyti savo prievolės.

Dėl CK 6.64 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, detalizuodamas banko tariamo nebendradarbiavimo aplinkybes, nurodė, kad kliento atpirktinų vertybinių popierių vertė pradėjo sparčiai kristi 2008 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais, tačiau apie smarkų vertybinių popierių vertės kritimą ieškovas atsakovo neinformavo. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177 ir 185 straipsniai), ignoravo įrodymus, liudijančius, kad bankas teikė visą kliento tinkamam prievolės vykdymui reikalingą informaciją, todėl bendradarbiavimo pareigos nepažeidė, o klientas 2008 m. liepos – rugpjūčio   mėnesiais, kai vertybinių popierių vertė krito, primokėdamas trūkstamas lėšas, sudarė (pratęsė) dvylika REPO sandorių, taigi, jis žinojo vertybinių popierių kainas rinkoje ir prisiimdamas riziką sudarinėjo REPO sandorius, siekdamas iš jų uždirbti. Be to, atsakovas galėjo stebėti vertybinių popierių vertes naudodamasis banko prekybos vertybiniais popieriais sistema, kuri yra sudedamoji internetinės bankininkystės sistemos dalis, be to, vertybinių popierių kainos yra viešai prieinamos internetinėje erdvėje.

Ginčo atveju, sprendžiant dėl vertybinių popierių atpirkimo sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos apimties, ji turi būti aiškinama pagal protingumo bei teisingumo kriterijus ir atsižvelgiant į tai, kad tai yra rizikos sutartis (CK 6.160 straipsnio 3 dalis).

CK 6.64 straipsnis ginčo atveju negali būti taikomas ne tik todėl, kad nėra šio straipsnio taikymo pagrindų, bet ir dėl to, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 56 156,87 JAV dolerio ir 274 653,65 Lt skolą pagal REPO 6090 ir REPO 3154 sandorius reiškia reikalavimą įpareigoti jį vykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis), o tai nėra reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, todėl negali būti taikomas CK 6.64 straipsnis dėl civilinės atsakomybės sumažinimo ar atleidimo nuo jos.

Atsakovas Ž. S. su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl banko įsipareigojimų apimties. Ieškovas nurodo, kad banko pareiga informuoti klientą apie vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių rinkos vertės sumažėjimą (svyravimus) neišplaukia nei iš Sutarties ir REPO sandorių sąlygų, nei iš įstatymų. Atsakovo manymu, kasaciniame skunde pateikiamas sandorių vertinimas (Sutarties ir REPO sandorių kontekste) iš esmės prilygsta paskolinių santykių reglamentavimui, visiškai ignoruojant ir atmetant bet kokių banko, veikiančio kaip finansų tarpininkas, pareigų, teikiant investicines paslaugas, buvimą. Toks ginčo teisinių santykių vertinimas yra neteisingas.

Bankas atsakovui teikė investicines paslaugas, todėl šalims buvo privalomas FPRĮ ir jo pagrindu priimtuose teisės aktuose nustatytų pareigų laikymasis. FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų tarpininko įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais analizuojant šią nuostatą matyti, kad joje įstatymų leidėjas, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, finansų tarpininko įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kliento sąlygomis ir jo interesais apimties neapriboja Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2-13 dalyse įtvirtintų pareigų vykdymu. Priešingai, iš pacituotos nuostatos konstrukcijos yra aiškiai matyti, kad pareiga veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais nėra išvestinė, o  savarankiška ir taikoma finansų tarpininko įmonės, veiklai, susijusiai su investicinių paslaugų ir (arba) papildomu paslaugų teikimu klientui.

MiFID direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje (kurią nacionalinėje teisėje įgyvendina FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis) įtvirtinta, kad valstybės narės reikalauja, jog, teikdama klientams įvairias investicines ir tam tikrais atvejais pagalbines paslaugas ar jų kombinacijas, investicinė įmonė veiktų garbingai, sąžiningai ir profesionaliai, kiek tik įmanoma nepažeisdama savo klientų interesų, ypač laikydamasi 2–8 dalyse nustatytų principų. Taigi, akivaizdu, kad  teisėkūros subjektas aptariamos investicinės įmonės pareigos nesiejo vien tik su MiFID direktyvos 19 straipsnio 2–8 dalyse nustatytų pareigų (šios nuostatos į nacionalinę teisę atitinkamai yra perkeltos į FPRĮ 22 straipsnio   2–13 dalis) vykdymu.

Dėl šios priežasties investicinių paslaugų sutartyse šalims kyla specifinių teisių ir pareigų, įskaitant ieškovo pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis atsakovui sąlygomis ir jo interesais, todėl Sutarties 4.5, 4.6, 12.4 punktų ir REPO sandorių 6.1 punkto sąlygų aiškinimas tik kaip banko teisė nepatirti nuostolių yra nepagrįstas ir neteisingas, pažeidžia sandorio šalių interesų pusiausvyrą.

Europos Komisijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. direktyvos Nr. 2006/73/EB 42 straipsnyje buvo įtvirtinta finansų tarpininko pareiga pranešti mažmeniniam klientui apie bet kokius nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ir įmonės bei kliento sutartą ribą – ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią buvo viršyta ta riba, pabaigos, o jeigu riba buvo viršyta nedarbo dieną ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos (ši pareiga buvo įtraukta į investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisykles). FPRĮ, perkėlusio nurodytų Europos Sąjungos teisės normų reglamentavimą į nacionalinę teisę, 98 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta imperatyvioji finansų tarpininko pareiga pakeisti visas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2007 m. lapkričio 1 d.) sudarytas sutartis su klientais dėl investicinių ir (arba) papildomų paslaugų teikimo iki 2007 m. gruodžio 31 d. taip, kad jos atitiktų įstatyme nustatytus reikalavimus. Investicinės ir (arba) papildomos paslaugos po 2007 m. gruodžio 31 d. gali būti teikiamos tik tiems klientams, su kuriais yra sudarytos šio įstatymo reikalavimus atitinkančios sutartys dėl investicinių ir (arba) papildomų paslaugų teikimo. Bankas pareigos pakeisti su atsakovu sudarytą Sutartį nevykdė, todėl ji ir REPO sandorių sąlygos negali būti aiškinamos taikant tik lingvistinį metodą. Atsakovas sutinka su banko teiginiu, kad REPO sandoriai priskirtini rizikos sandorių grupei, tačiau nesutinka, jog bet kokia  iš jų  kylanti  rizika turi  tekti  tik atsakovui.  Atsakovo prisiimama rizika buvo aiškiai apibrėžta kiekviename iš REPO sandorių nustatomu garantijos koeficiento dydžiu, todėl bet kokių neigiamų padarinių, viršijančių nurodytus dydžius perkėlimas klientui, esant nustatytam faktui, kad bankas nevykdė pareigos kiekvieną darbo dieną apskaičiuoti turimo garantijos koeficiento dydį, yra  neteisėtas ir nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014) suformuluota taisyklė dėl finansų tarpininko pareigų veikti kliento naudai, teikti informaciją bei konsultuoti klientą dėl jo sudaromų sandorių rizikos, taikytina ir nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad bankas turėjo pareigą teikti atsakovui informaciją, turinčią reikšmės investavimo sprendimams priimti.

Dėl CK 6.64 straipsnio taikymo. Atsakovo vertinimu, naujų REPO sandorių sudarymas 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais bei dalies sandorių pratęsimas esant sumažėjusiems garantijos koeficiento rodikliams neatskleidžia viso banko nebendradarbiavimo ir informacijos neteikimo klientui masto, lėmusio kliento praradimų dėl finansinių priemonių rinkos verčių sumažėjimo dydį. Paneigdamas kasacinio skundo argumentus dėl banko pareigos bendradarbiauti nepagrįsto vertinimo atskirai nuo Sutarties bei REPO sandorių pobūdžio ir jais prisiimtos rizikos bei naudos santykio dėl to, kad bankas neatliko prognozuotojo ar konsultanto funkcijos, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jo  2008 m. spalio 8 d. pavedimas parduoti atsakovo atpirktinas finansines priemones buvo priimtas kaip banko suteiktų nepagrįstų ir sukėlusių dar didesnius atsakovo nuostolius konsultacijų ir pasiūlymų rezultatas.

Kasaciniu skundu atsakovas Ž. S. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priešieškinį atmesti, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ieškovo neteisėtus veiksmus  (informacijos apie nuvertėjusius vertybinius popierius ir finansines priemones neteikimas), lėmusius vertę praradusių vertybinių popierių ir finansinių priemonių pardavimą rinkoje, dėl ko atsakovas neatgavo investuotų lėšų, o lėšų, gautų iš vertybinių popierių ir finansinių priemonių pardavimo, nepakako net atsakovo įsipareigojimams įvykdyti. Taigi,  buvo pripažinta, kad neteisėtais ieškovo veiksmais padaryta nuostolių atsakovui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovo reikalavimas atlyginti nuostolius laikytinas hipotetiniu, prieštarauja paties teismo nustatytoms aplinkybėms. Informacija apie vertybinių popierių vertės pasikeitimą laikytina esmine ir turinčia svarbią įtaką atsakovo investavimo strategijai ir ji turėjo būti pateikta nedelsiant, tačiau ieškovas tokios pareigos nevykdė. Dėl šios priežasties  atsakovas patyrė nuostolių. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, tais atvejais, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).

Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad informacijos nepateikimas lėmė investuotų lėšų praradimą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškovo priešieškinio reikalavimų atlyginti nuostolius.

Dėl CPK 263 straipsnio  2 dalies pažeidimo. CPK 263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad  teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad atsakovas teigia, jog 2008 m. rugpjūčio 6 d. jis būtų iš anksto atpirkęs vertybinius popierius, tačiau nepateikia duomenų apie savo realias galimybes iš anksto sumokėti bankui sutartyje sulygtą atpirktinų vertybinių popierių kainą. Ši teismo nutartyje nurodyta aplinkybė apie atsakovo galimybę atpirkti vertybinius popierius iš banko nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas, 2008 metais sudaręs verslo pardavimo sandorį, turėjo galimybę disponuoti 7 mln. Lt suma ši aplinkybė buvo žinoma ir ieškovui.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi faktine aplinkybe, kuri nebuvo tiriama teismo posėdyje, nebuvo nei ieškinio, nei priešieškinio, nei atsiliepimų į šiuos dokumentus,  apeliacinio skundo ar atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvas, todėl tai laikytina nepagrįstu teismo išėjimu už ginčo nagrinėjimo ribų, nepagrįstu ir neteisėtu faktinių aplinkybių, kurios byloje nebuvo nustatinėjamos, konstatavimu. Šiuo aspektu skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nutarties dalis pripažintina neatitinkančia CPK 263 straipsnių reikalavimų ir laikytina neteisėta.

Dėl atsakovo sumokėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo pakeitimo. Reikšdamas priešieškinį, atsakovas sumokėjo 5000 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo atsakovas pirmosios instancijos teismo buvo atleistas.

Reikšdamas apeliacinį skundą, atsakovas sumokėjo 3000 Lt už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, nuo 15369,52 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimo atsakovas pirmosios instancijos teismo buvo atleistas, 6000 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas atsakovui buvo atidėtas iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, palikdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo priešieškinis, konstatavo, kad už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis yra 9000 Lt. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija iš dalies tenkindama atsakovo pareikšta apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteisė              4062 Lt žyminio mokesčio, kurį atsakovas sumokėjo.

Taigi, teikdamas procesinius dokumentus ir vykdydamas apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo dalį, atsakovas  į valstybės biudžetą iš viso sumokėjo 12 096,92 Lt (5000 Lt + 3000 Lt + 4062 Lt + 34,92 LTL) žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, tenkinant atsakovo reiškiamą kasacinį skundą, pakeistinas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas ir iš ieškovo priteistinas atsakovo turėtų 12 096,92 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

Ieškovas AB SEB bankas su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius netinkamai aiškina skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį. Nagrinėjamu atveju ieškovo  reikalavimas  yra   įvykdyti  prievolę  natūra,   o  atsakovo – taikyti bankui civilinę atsakomybę. Vadinasi, bankas turėjo įrodyti, kad klientas neįvykdė sutartinės prievolės sumokėti atitinkamą pinigų sumą, o klientas, siekdamas, kad bankui būtų taikoma civilinė atsakomybė (t. y. reikalaudamas atlyginti nuostolius) privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi, ieškovo procesinė pozicija buvo įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindė savo reikalavimą, o teismo pareiga – įvertinti jų pagrįstumą. Teismas atmetė ieškovo ieškinį konstatavęs banko sutartinių prievolių vykdymo pažeidimą, nes iš neteisės teisė nekyla. Taigi, teismas konstatavo neteisėtus veiksmus, o ne atsakovo patirtą žalą. Vertybinių popierių vertės kritimas yra objektyvi aplinkybė, lėmusi atsakovo vertybinių popierių atpirkimo sandoriais prisiimtą riziką.

Banko sutartinės prievolės pažeidimo konstatavimas savaime nereiškia atsakovo patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp šios žalos ir neteisėto banko neveikimo konstatavimo. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo atsakovo patirtos žalos civilinės atsakomybės sąlygos prasme, todėl nėra nustatytas žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti.

Atsakovas, priešieškinyje grįsdamas 1 160 038,97 Lt nuostolių nurodė, kad juos sudaro turto vertės praradimas bei negautos pajamos, kurias atsakovas būtų gavęs, jei bankas būtų laiku informavęs apie nuvertėjančius vertybinius popierius. Iš pateiktų įrodymų nėra aišku, kuo atsakovas grindžia 116,4 Lt vienos obligacijos vertę, kuri yra didesnė ir už nominaliają, ir už pirkimo, ir už atpirkimo vertę, todėl jo nurodyti 1 160 038,97 Lt nuostolių, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, yra hipotetiniai, neatitinka realumo kriterijaus.

Be to, kiti atsakovo REPO sandoriai buvo sudaryti 2008 m. rugpjūčio 20 d., t. y. praėjus dviem savaitėms nuo jo nurodomos atskaitos tašku laikomos datos (2008 m. rugpjūčio 6 d.). Atsakovas, sudarydamas šiuos sandorius jau po vertybinių popierių vertės kritimo, gerai žinojo parduodamų vertybinių popierių vertę. Ji buvo sudaromų sandorių sąlyga. Taigi, priešingai nei deklaruojama procesiniuose dokumentuose, jam vertybinių popierių vertės kritimo tendencijos buvo žinomos ir priimtinos, nes 2008 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, kai vertybinių popierių vertė krito, atsakovas sudarė (pratęsė) dvylika REPO sandorių.  Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų prieš nustatytą terminą atpirktų vertybinių popierių kainą atpirkimo momentu bei galimą pardavimo kainą, todėl jo deklaruojamų 1 160 038,97 Lt nuostolių sudėtis nepagrįsta.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos faktą ir jos dydį.

Dėl CPK 263 straipsnio  2 dalies pažeidimo. Rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Atsakovas nagrinėjamu atveju ne tik neįrodė vertybinių popierių ir finansinių priemonių rinkos kainos, nepateikė aiškios pozicijos, kokiu momentu rinkos kaina turi būti nustatinėjama, tos pozicijos neįrodė, bet ir neįrodinėjo, ar jis apskritai būtų buvęs finansiškai pajėgus ir realiai būtų atpirkęs vertybinius popierius anksčiau nustatyto termino. Šių  įrodymų nepateikus, jo argumentas dėl CPK 623 straipsnio 2 dalies pažeidimo laikytinas nepagrįstu.

Apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės pasisakyti dėl įrodymų, kurių byloje nėra, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo deklaruojamas 1 160 038,97 Lt nuostolių dydis yra hipotetinis ir neatitinka realumo kriterijaus.

Nagrinėjamu atveju atsakovo negalėjimą įvykdyti prievolę lėmė ne banko veiksmai, o objektyvi situacija rinkoje bei kliento investiciniai sprendimai, kuriuos jis priiminėja žinodamas visas tokiems sprendimams priimti reikalingas aplinkybes bei turėdamas viešai prieinamą informaciją apie vertybinių popierių vertę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinio sprendimo administracinėje byloje prejudicinės reikšmės

Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aiškinant proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinio teismo laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009).

Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje buvo sprendžiama, ar Vertybinių popierių komisija pagrįstai paskyrė SEB bankui įspėjimą už FPRĮ 22 straipsnio 1, 3 dalių bei Taisyklių          125 punkto pažeidimus, bankui nepranešus trečiajam suinteresuotam asmeniui (nagrinėjamoje byloje – atsakovui Ž. S.) apie tai, kad vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitiko nustatyto garantinio koeficiento. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.A63-2604/2011, konstatavo, kad įstatymų leidėjas finansų tarpininko įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais apimties neapribojo FPRĮ 22 straipsnio 2–13 dalyse įtvirtintų pareigų vykdymu, šią pareigą pripažino savarankiška ir taikoma visai finansų tarpininko įmonės veiklai, susijusiai su investicinių paslaugų ir (arba) papildomų paslaugų teikimu klientui. Tai reiškia, kad FPRĮ 22 straipsnio 2–13 dalyse įvardytos pareigos yra konkreti bendresnės, FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos, pareigos išraiška, FPRĮ        22 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų turinys platesnis, neapsiribojantis FPRĮ 22 straipsnio 2–13 dalyse nurodytomis pareigomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš esmės taip pat šios normos turinį ir taikymo apimtį aiškina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014). Nurodytoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankui atsakomybė taikyta už Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimą (FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir kad Vertybinių popierių komisija FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pareigų pažeidimą grindė  FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje bei Taisyklių 125 punkte nustatytų pareigų nevykdymu, apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas nurodydamas, kad bus tiriama, ar bankas laikėsi būtent šiose normose įtvirtintų reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo bylą dėl Vertybinių popierių komisijos pritaikytos poveikio priemonės, kuri pagal savo prigimtį laikytina administracine sankcija, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neanalizavo kitų aplinkybių, kurių nenurodė Vertybinių popierių komisija. Vadinasi, dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimo teismas ėmėsi spręsti tokia apimtimi, kiek tai sutampa su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje  bei Taisyklių 125 punkte nurodytais pažeidimais. Tokiu atveju šių normų pažeidimo konstatavimas lemtų ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Kaip matyti iš nutarties turinio, teismas atskirai FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies galimo pažeidimo neanalizavo, banko elgesio sąžiningumo, teisingumo, profesionalumo, geriausio klientų interesų užtikrinimo aspektais nevertino ir dėl to nepasisakė. Teismas, įvertinęs FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje bei Taisyklių 125 punkto nustatytų pareigų turinį, konstatavo, kad jose finansų tarpininko įmonės pareigos informuoti kliento apie vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertės sumažėjimą ir (ar) atsiradusią pareigą mokėti susitarime numatytą garantinę įmoką nenustatyta, todėl Vertybinių popierių komisijos sprendimą, kuriuo AB SEB bankui paskirtas įspėjimas, panaikino.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys – ieškovas SEB bankas ir atsakovas Ž. S., kuris taip pat pateikė priešieškinį. Šie asmenys administracinėje byloje buvo atitinkamai atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Bylų įrodinėjimo dalykas iš dalies sutampa: be kita ko, yra sprendžiama, ar bankui kilo pareiga informuoti klientą, kad vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertė smarkiai sumažėjo ir jis privalo sumokėti papildomas garantines įmokas.

Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, civilinėje byloje iš naujo nebenustatinėtina, ar bankas laikytinas pažeidusiu FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį ta apimtimi, kiek tai sutampa su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje  bei Taisyklių 125 punkte nurodytais pažeidimais. Tačiau administracinėje byloje nebuvo spręsta dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pareigų platesne prasme, t. y. kiek jos nesutampa su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje  bei Taisyklių 125 punkte nurodytomis pareigomis. Be to, banko pareigos klientui civilinės teisės prasme kyla ne tik iš viešosios teisės normų, tačiau ir iš šalių sudarytos sutarties nuostatų, kurios pastarosioms turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), bei CK įtvirtintų imperatyvų, todėl laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad vien tai, jog administracinės teisės pažeidimas administracinėje byloje nebuvo konstatuotas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad bankui negali kilti civilinės atsakomybės dėl sutartinių prievolių nevykdymo.

Dėl banko pareigų klientui vykdymo tinkamumo

Šalių sudaryta vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartis ir konkretūs vertybinių popierių atpirkimo sandoriai teismo kvalifikuoti kaip investicinė paslauga, patenkanti į FPRĮ reguliavimo sritį (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 3 punktas). Šalys kasacinėje instancijoje šio kvalifikavimo neginčija, tačiau skirtingai aiškina, kyla ieškovo pareiga informuoti atsakovą apie tai, kad vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitinka nustatyto  garantinio  koeficiento. Sutartyje ir konkrečiuose atpirkimo sandoriuose expressis verbis nėra nustatyta banko pareigos teikti kitai sutarties šaliai informaciją apie atpirktinų vertybinių popierių vertės kitimą ir garantinio fondo įmokų nepakankamumą. Nors Sutartis, minėta, priskirtina investicinių paslaugų teikimui, jos aiškinimui taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis), atsižvelgiant į sutarties esmę, pobūdį ir tikslą bei vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize.

Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas Sutarties 4.8 punkte įtvirtintą atsakovo teisę vertybinius popierius atpirkti ankščiau negu atpirkimo dieną, Sutarties 12.4 punktą, kuriuo  šalys įsipareigojo viena kitai nedelsiant raštu pateikti visą žinomą informaciją apie įvykius ar aplinkybes, turinčias ar galinčias turėti neigiamą įtaką šalies gebėjimui laiku ir tinkamai vykdyti sutarties sąlygas, REPO sandorių 6.1 punkte nustatytos ieškovo prievolės garantinę įmoką apskaičiuoti kiekvieną banko darbo dieną, taip pat į tai, kad pardavęs vertybinius popierius atsakovas nebeteko galimybės stebėti jų vertės svyravimų, konstatavo, kad pagal sutarties nuostatas ieškovas privalėjo tokią informaciją atsakovui teikti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad ginčijama informavimo pareiga įtvirtinta Sutarties bei REPO sandorių sąlygose, padaryta pažeidus CK 6.193 straipsnio nuostatas bei neįvertinus sutarties esmės ir tikslo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sutartinės nuostatos nenustatė banko pareigos nuolat teikti informaciją apie vertybinių popierių vertės pasikeitimą ir garantinės sąskaitos būklę. Tačiau, net ir nesant sutartinės ieškovo pareigos teikti atsakovui atitinkamą informaciją, būtina įvertinti, ar ieškovas vykdė jam įstatymu nustatytas pareigas.

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lietuvoje ši nuostata perkelta atitinkamai į FPRĮ 22 straipsnio       1 dalį, kurioje įtvirtinta finansų tarpininko įmonės pareiga teikiant klientui investicines ir (arba) papildomas paslaugas veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikantis šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigos: profesinio rūpestingumo pareiga ir lojalumo pareiga, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje                        V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014). Pažymėtina, kad pagal savo turinį ši norma koreliuoja su CK 6.200 straipsnyje įtvirtintais sutarčių vykdymo principais: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo, bei su CK 6.38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad teikdamas investicines paslaugas veiktų su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininko profesinėje veikloje, t. y. kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB „Swedbank“), bylos Nr. 3K-3-226/2014) . Finansų tarpininkas teikdamas investicines paslaugas privalo ne tik aiškiai ir suprantamai klientams pateikti visą reikalingą informaciją prieš šiems priimant investicinį sprendimą, bet ir keistis informacija po sutarties sudarymo. Tai, be kita ko, reiškia, kad finansų tarpininkas privalo įspėti klientą sutarties galiojimo laikotarpiu apie konkrečias atsiradusias rizikas, kurių šis pats gali nesuvokti ir tinkamai neįvertinti. Susidėjus aplinkybėms, dėl kurių kliento investicijų rizikingumas labai padidėja, dažnai reikia veikti neatidėliotinai, todėl įspėjimo pareiga turi būti vykdoma operatyviai. Nors REPO sandoriai priskirtini rizikos sutartims (CK 6.160 straipsnio 3 dalis) ir būtent atsakovui tenka vertybinių popierių vertės kritimo padariniai, tačiau iš to atsirandantys nuostoliai gali būti sumažinti, laiku priimant atitinkamus su investicijomis susijusius sprendimus (pvz., atpirkti vertybinius popierius anksčiau ir realizuoti juos vertybinių popierių rinkoje ar, atsižvelgiant į galimus teigiamus pokyčius rinkoje, išlaikyti jų nuosavybę, nutraukti sutartį; kt.). Tokių sprendimų priėmimui būtina disponuoti informacija apie padėtį vertybinių popierių rinkoje bei sudarytų REPO sandorių galimus padarinius.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neprivalėjo teikti atsakovui informacijos apie vertybinių popierių rinkos svyravimus, sandorių vertybinių popierių vertės pokyčius, garantinių įmokų pakankamumą, net jei šie pokyčiai tam tikru laikotarpiu ir nepalankūs investuotojui, kol neviršijama rizika, įprastinė tokiai investicinei paslaugai (atpirkimo sandoriams). Tačiau atsiradus veiksniams, dėl kurių rizika itin išaugo, ieškovas, veikdamas pagal FPRĮ                      22 straipsnio 1 dalies nuostatas, turėjo vykdyti įspėjimo pareigą. Minėta, kad garantinių įmokų atitikties garantiniam koeficientui nustatymas kiekvieną darbo dieną skirtas ieškovo interesų apsaugai ir jis, net ir esant tam tikrai neatitikčiai, gali iš karto nesinaudoti savo teise reikalauti padidinti garantinę įmoką. Tačiau ieškovas, kaip investicinių paslaugų teikimo profesionalas, galintis ir privalantis kvalifikuotai įvertinti vertybinių popierių rinkos pokyčius, taip pat ir galimus padarinius atsakovui, tokiu atveju, jei sumažėjusi vertybinių popierių vertė lemia didelį garantinės įmokos deficitą, juolab esant tendencijai jam dar labiau didėti, veikdamas geriausiais investuotojo interesais, turi šį apie tokią situaciją įspėti. Įspėjimo momentas nebūtinai turi sutapti su pareikalavimo papildyti garantinę įmoką data. Byloje nėra nustatyta, kada atsakovo atpirktinų vertybinių popierių vertė krito tiek, kad garantinės įmokos neatitiko garantinio koeficiento, kaip greitai ši neatitiktis didėjo, per kiek laiko ieškovas suteikė šią informaciją atsakovui. Atsakovas nurodo, kad informacija buvo suteikta 2008 m. spalio 8 d., ieškovas nurodo, kad ji buvo teikiama ir anksčiau, kai pagal atskirus sandorius suėjus vertybinių popierių atpirkimo terminui buvo tariamasi dėl investicinio sprendimo. Kolegijos nuomone, byloje būtina įvertinti šios informacijos turinį ir spręsti dėl jos pakankamumo, atsižvelgiant į atsakovo patirtį investavimo srityje, jo sudarytų sandorių kiekį ir vertę, naudojimosi tokiomis investicinėmis paslaugomis trukmę, galimybę gauti informaciją apie padėtį vertybinių popierių rinkoje savarankiškai ir kt. Tik nustačius šias faktinio pobūdžio aplinkybes galima spręsti, ar ieškovas įvykdė informavimo pareigą atsakovui ir ar nėra pagrindo konstatuoti jo profesinį nerūpestingumą.   

Dėl piniginių šalių reikalavimų

Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 274 653,65 Lt ir 56 156,87 JAV dolerio skolą, atsiradusią realizavus vertybinius popierius už mažesnę nei buvo sutarta atpirkimo kainą. Atsakovas, pripažindamas, kad šią sumą liko skolingas pagal Sutartį, prašė ją pripažinti nuostoliais, priteisti iš ieškovo ir įskaityti į iš jo priteistiną skolos sumą. Atsakovas taip pat prašė priteisti nuostolius, susidedančius iš vertybinių popierių vertės sumažėjimo bei negautų pajamų.

Dėl ieškovo reikalavimo apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo įvykdyti prievolės dėl nepakankamo ieškovo bendradarbiavimo su atsakovu (CK 6.64 straipsnio            1 dalies 1 punktas) ir yra pagrindas atleisti jį nuo prievolės vykdymo pagal to paties straipsnio           2 dalį. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad  CK 6.64 straipsnis taikytinas tik civilinės atsakomybės atveju. Teisėjų kolegija, įvertinusi prievolės sampratą, dalyką ir atsiradimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas (CK 6.1–6.3 straipsniai), taip pat tai, kad CK 6.64 straipsnis įtrauktas į skirsnį „Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės“ ir kad įstatymų leidėjo aptariamos normos taikymo ribojimų nenustatyta, pripažįsta nepagrįstu šį ieškovo kasacinio skundo argumentą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šis straipsnis įtvirtina galimybę atleisti skolininką nuo prievolės vykdymo tais atvejais, kai skolininkas objektyviai negali vykdyti konkrečios savo prievolės būtent dėl kreditoriaus tam tikrų veiksmų ar neveikimo, nepakankamo bendradarbiavimo. Nagrinėjamu atveju teismo išvada dėl sąlygų šios normos taikymui buvimo nėra pakankamai argumentuota; nėra atskleista, kaip ieškovo bendradarbiavimo stoka sutrukdė įvykdyti prievolę; neaišku, kokios prievolės vykdymo, teismo manymu, atsakovas negalėjo įvykdyti dėl atsakovo kaltės (sumokėti didesnę garantinės įmokos sumą, atpirkti vertybinius popierius suėjus atpirkimo terminui), todėl yra pagrindas nuo tos prievolės vykdymo atleisti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovui nepapildžius garantinės įmokos sąskaitos ir neatpirkus vertybinių popierių pagal tuos REPO sandorius, kurių atpirkimo terminas suėjo, šalių sutarimu ieškovas pardavė atsakovo atpirktinus vertybinius popierius ir byloje reiškia reikalavimą priteisti skirtumą tarp sumos, už kurią atsakovas buvo įsipareigojęs atpirkti vertybinius popierius, ir gautos sumos. Pažymėtina, kad sprendimas dėl šio ieškovo reikalavimo ir atsakovo reikalavimo priteisti tokio paties dydžio nuostolius, kiek jis liko neatsiskaitęs pagal sutartį, visų pirma priklauso nuo to, ar bus nustatytas ieškovo įspėjimo pareigos nevykdymas. Ši sąlyga, be kita ko, aktuali ir sprendžiant dėl kitos atsakovo reikalavimo atlyginti nuostolius (kuriuos sudaro vertybinių popierių vertės sumažėjimas ir negautos pajamos) dalies. Teismas atmetė šį reikalavimą, nes atsakovas (ieškovas pagal priešieškinį) nepagrindė nuostolių dydžio realumo. Ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti atmestas, neįrodžius nuostolių atsiradimo fakto kaip vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 246–6.249 straipsniai). Tais atvejais, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys atlyginti žalą negali būti atmestas vien tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo teikiamas nuostolių dydis (1160038 Lt) yra hipotetinis, ir sprendė, kad žalos atsakovui nepadaryta. Teisėjų kolegija pažymi, kad visų pirma turi būti nustatyta, ar ieškovas patyrė nuostolių, o po to nustatinėjamas jų dydis. Tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ši įstatymo nuostata neatleidžia žalos atlyginimo prašančio asmens nuo įrodinėjimo pareigos.

Kasacinės instancijos teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir pats jų nenustatinėja. Dėl to teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui  nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).   

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasaciniame teisme patirta  29,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti šiam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                          Birutė Janavičiūtė

                            Rimvydas Norkus

                            Algis Norkūnas