Administracinė byla Nr. I-532-162/2010 m.
(Proceso Nr. 3-63-3-00355-2010-1)
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 23 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, 2010 m. birželio 15 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G.R. prašymą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas G.R. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį, t.y. 3 185,05 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (b.l. 4)
Pareiškėjas nurodo, kad dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos vadu. Pažymi, jog 2010 m. kovo 31 d. pateikė prašymą Pagėgių rinktinės vadui pateikti duomenis apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą (70 procentų), siekiant ginti savo pažeistas teises teisme. 2010 m. balandžio 8 d. gavo minėtus duomenis, iš kurių matyti, jog atsakovė neišmokėjo 3 185,05 Lt darbo užmokesčio dalies, tačiau atsisakė ją išmokėti geranoriškai.
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas G.R. pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 25). Pareiškėjas tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 27), į teismo posėdį neatvyko.
Atsakovė – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai (b.l. 28), atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepimu (b.l. 17-18) nesutinka su pareiškėjo prašymu. Nurodo, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, asignavimų valdytojas yra VSAT vadas. Mano, jog VSAT Pagėgių rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo finansinės galimybės nei teisinio pagrindo išskirti ir išmokėti daugiau lėšų, nei tai buvo nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Pabrėžia, jog tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui suteikta išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, todėl VSAT neturėjo pagrindo vykdyti įstatymo reikalavimų, motyvuojant teisės akto nekonstitucingumu. Teigia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos ir atsakovė negali būti įpareigojama sumokėti pareiškėjui neišmokėtų darbo užmokesčio dalių, nes teisiniai santykiai atsirado po Konstitucinio Teismo sprendimo. Mano, kad atsakovu byloje turi būti Lietuvos valstybė, kadangi VSAT Pagėgių rinktinė tik vykdė įstatymo leidėjo priimtų teisės aktų reikalavimus. Prašo pakeisti jų procesinę padėtį į trečiąjį suinteresuotą asmenį. Teismui konstatavus, kad VSAT Pagėgių rinktinė pažeidė pareiškėjo teises, prašo mažinti priteistiną piniginę sumą, kuri buvo išmokėta 2007 m. sausio – balandžio mėnesiais bei dalį gegužės mėnesio. Prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Tretysis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 26). Atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepimu (b.l. 22-23) prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Prašo netenkinti pareiškėjo prašymo, motyvuojant tuo, jog atsakovės sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl mano, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Teismui nusprendus, jog atsakovė pažeidė pareiškėjo teises, prašo tenkinti pareiškėjo reikalavimus iš dalies, priteistiną sumą mažinant 2007 m. sausio-balandžio mėnesiais bei gegužės mėnesio 10 darbo dienų išmokėta suma. Prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovės ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja
Pareiškėjas G.R. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį, t.y. 3 185,05 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos vadu.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 221, 481,501 straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A622-1735/2010). Todėl pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta.
Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų darbuotojo asmeninio uždarbio kortelių (b.l. 7-10) ir mokėjimo kodų suvestinės (b.l. 19) laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. matyti, jog buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo G.R. teisės buvo pažeistos nuo 2007 m. sausio 1 d. Prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies teisme gautas 2010 m. gegužės 17 d., todėl akivaizdu, kad 2007 metų sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesiais bei dalį gegužės mėnesio (iki gegužės 17 d.) pareiškėjui G.R. neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2010 m. gegužės 17 d. – prašymo padavimo teismui dienos). Iš pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių matyti, jog 2007 m. sausio mėnesį pareiškėjui neišmokėta 56,43 Lt, tačiau ta pati suma jam išmokėta vasario mėnesį. 2007 m. vasario – balandžio mėnesiais pareiškėjui neišmokėta 1 219,84 (62,41 + 344,63 + 812,80). 2007 m. gegužės mėnesį jam neišmokėta 332,74 Lt suma, tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie nepriemoką iki gegužės 17 d., todėl teismas mano, jog nėra pagrindo atimti 332,74 Lt sumos. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų ir mokėjimo kodų suvestinės duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas suvestinės ir pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio. Pareiškėjas prašo priteisti 3 185,05 Lt, tačiau iš minėtos sumos atimant 1 219,84 Lt sumą, priteistiną sumą sudaro 1 965,21 Lt.
Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovė galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovė įpareigojama pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovė ir tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimais prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui. Byloje pateiktas VSAT Pagėgių rinktinės pažyma apie susidariusią sunkią finansinę situaciją Pagėgių rinktinėje (b.l. 20) patvirtina, jog atsakovei trūksta lėšų ne tik darbo užmokesčiui, darbdavių socialinei paramai, tačiau visiškai negauta lėšų pareigūnų nedarbingumo pašalpoms, išeitinėms išmokoms ir kompensacijoms, pašalpoms vaiko priežiūrai ir kt.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovės ir trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Dėl tinkamo atsakovo
Netenkintinas atsakovės prašymas pakeisti jų procesinę padėtį į trečiojo suinteresuotojo asmens. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra VSAT Pagėgių rinktinė, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamai atsakovei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A622-1732/2010 konstatuota, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių, tarnybos santykiuose egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp pareigūno ir vidaus tarnybos statutinės įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja. Atitinkamos vidaus tarnybos statutinės įstaigos betarpiškai išmoka jų tarnautojams darbo užmokestį ir yra tiesiogiai atsakingos, kad tai būtų daroma laiku ir teisingai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje valstybės tarnautojų darbdaviu expressis verbis yra nurodyta būtent valstybės ir savivaldybės institucija ar įstaiga. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – VSAT Pagėgių rinktinei.
Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakove yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. VSAT Pagėgių rinktinė.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo G.R. prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra iš dalies pagrįstas, todėl tenkintinas iš dalies.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo G.R. prašymą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui G.R. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės priteisti 1 965,21 (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt penkis litus ir dvidešimt vieną centą) (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).
Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Dalia Gumuliauskienė