Civilinė byla Nr. e2-910-381/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00066-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.13.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens R. K. (R. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria apribota suinteresuoto asmens R. K. teisė eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ART Studio“ byloje,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „ART Studio“ iškėlė bankroto bylą ir bendrovės administratoriumi paskyrė S. B. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 7 d. Teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pripažino atsakovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       2019 m. kovo 5 d. bankroto administratorius byloje pateikė prašymą, kuriuo prašė teismo apriboti buvusiam bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „ART Studio“ vadovui R. K. teisę penkis metus eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Bankroto administratoriaus teigimu, buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas, nežiūrint į tai, kad BUAB „ART Studio“ turėjo kreditorių, 2012 m. balandžio 2 d. nutraukė darbo santykius su įmone, t. y. įmonę paliko likimo valiai, bankroto bylos iškėlimo įmonei neiniciavo. Iškėlus įmonei bankroto bylą, suinteresuotas asmuo neperdavė administratoriui įmonės dokumentų ir turto bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių objektyvias negalėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą ar dokumentus per nustatytus terminus priežastis, t. y. neperdavė dokumentų tyčia. Byloje esantys duomenys patvirtina įmonės vadovo aplaidumą vykdant pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui, o ta aplinkybė, kad R. K., net ir jam paskyrus baudas, neįvykdė įpareigojimo perduoti įmonės dokumentus ir turtą, leidžia spręsti, kad teismo paskirtos sankcijos (baudos) neatliko R. K. drausminimo ir skatinimo funkcijos.

3.       R. K. atsiliepime prašė bankroto administratoriaus prašymą atmesti bei nurodė, kad pakartotinis baudimas už turto ir dokumentų neperdavimą nėra teisėtas. Be to, turto ir dokumentų, kurie buvo prarasti dėl sandėlyje įvykusio užpylimo vandeniu, kur pastarieji buvo laikomi, neperdavimo klausimas nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2A-5520-964/2019.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi administratoriaus prašymą tenkino ir apribojo R. K. teisę penkis metus eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

5.       Teismas nurodė, kad bankroto byla bendrovei buvo iškelta pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), o ne R. K. pareiškimą. Nutartyje, kuria bendrovei iškeltas bankrotas, konstatuota, kad bendrovė yra nemoki, neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ir nuo 2011 m. nevykdo pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus viešiesiems registrams. 2011 m. Juridinių asmenų registrui pateiktos pelno nuostolių ataskaitos duomenimis, atsakovė patyrė 28 015,23 Eur nuostolių, kai jos turtas sudarė 46 920,76 Eur. VMI dar 2016 m. gruodžio 28 d. vykdė tris vykdomąsias bylas atsakovės atžvilgiu dėl skolų, o tuo metu įmonėje jau nebebuvo dirbančiųjų asmenų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su bankroto administratoriaus argumentu, jog R. K. laiku neiniciavo bankroto bylos UAB „ART Studio“ iškėlimo, t. y. iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei dienos buvo praėję daugiau nei 40 dienų, kai įmonė faktiškai nevykdė veiklos, neturėjo darbuotojų, turto ir nevykdė finansinių įsipareigojimų kreditoriams, tačiau bendrovės vadovas neiniciavo bankroto bylos iškėlimo įmonei.

6.       Taip pat teismas nurodė, kad nors 2017 m. vasario 22 d. nutartimi jis įpareigojo bendrovės valdymo organus per penkiolikos dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartimi buvo konstatuota, kad R. K. šio teismo įpareigojimo nėra įvykdęs. Todėl ta pačia nutartimi R. K. buvo paskirta 200 Eur bauda, išaiškinant, kad baudos skyrimas neatleidžia asmens nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamus dokumentus ir perduoti įmonės turtą jos administratoriui. Įvertinęs šias aplinkybes, suinteresuoto asmens atsiliepimo į prašymą dėl apribojimų jam taikymo argumentus, teismas sprendė, jog bendrovės dokumentai ir turtas turėjo būti perduoti bankroto administratoriui, tačiau vis dar nėra perduoti.

7.       Atsižvelgdamas į tai, kad R. K. neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, kas jo neatleidžia nuo pareigos vykdymo, bei tai, kad suinteresuotas asmuo nepateikė jokių nelaimę sandėlyje patvirtinančių įrodymų, sandėlyje laikytų daiktų sąrašų ir šių daiktų praradimą patvirtinančių duomenų, turto nurašymo aktų po nelaimės ir kt., teismas laikė, kad asmens argumentai dėl prarasto turto ir dokumentų yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

8.       Teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentus, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019 yra sprendžiamas atsakomybės už dokumentų neperdavimą klausimas, todėl šioje byloje toks klausimas negali būti sprendžiamas. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019 yra sprendžiamas žalos priteisimo, kuri galimai atsirado dėl R. K. veiksmų valdant įmonę. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl apribojimo eiti pareigas, nes nėra vykdomi įpareigojimai nustatyti bankroto byloje ir nebuvo vykdoma pareiga laiku inicijuoti bankroto bylos iškėlimą teisme. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad civilinės bylos Nr. eA2-5520-964/2019 nagrinėjimas nekliudo spręsti dėl suinteresuoto asmens teisių apribojimo šioje byloje.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Suinteresuotas asmuo R. K. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – bankroto administratoriaus prašymo netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentas:

9.1.       Teismas, apsiribodamas formaliu konstatavimu, kad įmonės vadovas neperdavė turto ir dokumentų bankroto administratoriui ir nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nenagrinėjo ir nevertino buvusio įmonės vadovo neveikimo ir tokio elgesio priežasčių. Įmonės turtą 2012 m., kuomet įmonės vadovas nutraukė darbo santykius su bendrove, sudarė kompiuteriai, popierius ir dažų atsargos, kuriuos įmonė naudojo veikloje. Turtas bendrovėje buvo naudojamas daugiau nei prieš penkis metus, lyginant su iškelta bankroto byla. Todėl bendrovės turtas – kompiuteriai yra nusidėvėję ir beverčiai. Be to, įmonės dokumentai buvo sugadinti juos užpylus vandeniu 2015-2016 m., todėl įmonės trumpalaikis turtas – popierius ir dažai taip pat neišliko dėl ypač ilgo laikotarpio nuo įmonės faktinės veiklos pabaigos 2012 m. balandžio mėn. iki bankroto bylos iškėlimo.

9.2.       Teismas, remdamasis 2017 m. vasario 22 d. nutartimi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo konstatavo, kad bendrovė yra nemoki, neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, o skundžiamoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo R. K. neperdavė turto bankroto administratoriui. Teismui konstatavus, kad įmonė neturi turto, yra akivaizdu, kad buvęs įmonės vadovas neturi perduotino turto bankroto administratoriui. Todėl esant objektyviai neįvykdomai pareigai perduoti turtą, kurio nėra, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuspręsti taikyti R. K. sankciją už pareigos neatlikimą, kurios neįmanoma atlikti.

9.3.       Suinteresuoto asmens atstovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė, kad turto ir dokumentų neperdavimo klausimas buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019 pagal BUAB „ART Studio“ ieškinį atsakovui R. K., tačiau teismas be jokio pagrindo vertino, kad R. K. esą nurodė, kad civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019 buvo sprendžiamas atsakomybės už dokumentų neperdavimą klausimas, kuris toje byloje negali būti sprendžiamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai suvokęs suinteresuoto asmens atsiliepime į bankroto administratoriaus prašymą nurodytus argumentus, nenagrinėjo įmonės turto ir dokumentų neperdavimo priežasčių, nurodytų atsiliepime, prie atsiliepimo pridėtuose neįsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019, tiek suinteresuoto asmens 2019 m. balandžio 8 d. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo.

9.4.       Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus prašymas taikyti išimtinę bei iš esmės griežčiausią ĮBĮ numatytą sankciją grindžiamas įmonės vadovo neteisėtų veiksmų – įmonės turto ir dokumentų neperdavimo pakartotinumu. Teismui tenkinus šį prašymą ir apribojus R. K. teises, tokiu būdu suinteresuotas asmuo už tą patį pažeidimą būtų baudžiamas antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

9.5.       R. K. nežinojo apie 2017 m. vasario 22 d. nutartį iškelti įmonei bankroto bylą ir joje esantį įpareigojimą perduoti bankroto administratoriui dokumentus ir turtą ir ši nutartis jam nėra įteikta, taip pat nežinojo ir apie Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 20 d. nutartį, kuria teismas jam paskyrė 200 Eur baudą. Nei administratoriaus prašymas skirti baudą, nei 2017 m. spalio 20 d. teismo nutartis dėl baudos paskyrimo R. K. taip pat įteikta nebuvo, todėl jis negalėjo nei nurodyti savo pozicijos nurodytais klausimais, nei nutarčių įvykdyti. Nesant duomenų apie nurodytų nutarčių įteikimą įmonės vadovui R. K., nežinant jo nuomonės dėl administratoriaus prašymo, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo tenkinti administratoriaus prašymo apriboti R. K. teises. Kita vertus, ta aplinkybė, jog asmuo nėra tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu priimtų procesinių dokumentų priėmimą sudaro prielaidas spręsti, kad tokiu būdu yra pažeistas non bis in idem principas, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad paskirtoji sankcija (bauda) būtų atlikusi apelianto drausminimo ir skatinimo funkciją.

9.6.       Spręsdamas administratoriaus prašymą teismas turi įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus pažeidžiamas proporcingumo principas, reikalaujantis, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą. Teismui sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų. Apribojus R. K. teises, neabejotinai būtų pažeistas proporcingumo principas, kadangi teismo sankcijos neturės skatinančiojo ar drausminančio poveikio – nepaskatins bei neprivers R. K. pateikti bankroto procedūras vykdančiam administratoriui įmonės dokumentus ir perduoti turtą, nes nei turto, nei dokumentų dėl objektyvių priežasčių neišliko, o apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu būtų nepagrįsta ir neproporcinga.

9.7.       Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019 pagal ieškovo BUAB „ART Studio“ ieškinį atsakovui R. K. dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu priteisė ieškovei BUAB „ART Studio“ iš R. K. 9 569,11 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. R. K. dėl nurodyto teismo sprendimo 2019 m. balandžio 9 d. pateikė apeliacinį skundą, teismas apeliacinį skundą priėmė. Todėl, tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs R. K. apeliacinį skundą nuspręstų palikti sprendimą nepakeistą, apeliantas privalėtų įvykdyti teismo sprendimą. Teismui apribojus R. K. teises penkis metus eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, apeliantui taptų sudėtingiau įvykdyti teismo sprendimą.

2.       Atsakovė BUAB „ART Studio“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.        Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. eA2-5520-964/2019 pagal BUAB „Art Studio” ieškinį R. K. dėl žalos atlyginimo, kurioje 2019 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas. R. K. šį sprendimą apskundė apeliacinės instancijos teismui. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovas R. K., būdamas vieninteliu UAB „ART Studio“ akcininku ir vadovu, nutraukė darbo santykius su įmone 2012 m. balandžio 2 d., t. y. paliko įmonę likimo valiai, nors pagal įmonės balansą už 2011 m. įmonės ilgalaikis turtas sudarė 3 299,64 Eur, trumpalaikis turtas 43 621,12 Eur ir šio turto pakako atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. R. K. 2012 m. turėjo galimybę pasirinkti – iš turimo turto atsiskaityti su kreditoriais ir likviduoti įmonę Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatyta tvarka arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą jo vadovaujamai įmonei. Tačiau R. K. nelikvidavo įmonės ABĮ nustatyta tvarka ir nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl minėtas apelianto neveikimas pripažintinas neteisėtu ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies prasme.

10.2.         Apelianto argumentas, kad bendrovėje turtas buvo naudojamas daugiau nei prieš penkis metus, lyginant su iškelta bankroto byla, todėl bendrovės turtas – kompiuteriai yra nusidėvėję ir beverčiai, yra nepagrįstas. 2012 m. įmonės turtas – kompiuteriai dar nebuvo nei nusidėvėję, nei beverčiai. Todėl apelianto nurodoma aplinkybė jo neveikimo nepateisina.

10.3.        Kitas apelianto nurodomas aplinkybes, jog įmonės turtą sudarė tik kompiuteriai, popierius ir dažai, kad įmonės dokumentai buvo sugadinti juos užpylus vandeniu, be paties apelianto deklaratyvių teiginių, jokie objektyvūs duomenys to net netiesiogiai nepatvirtina, t. y. ši aplinkybė yra apelianto pramanyta. Nėra ginčo, jog įmonės dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti, todėl byloje nėra jokių duomenų apie įmonės turto struktūrą, t. y. kokį turtą turėjo įmonė 2012 m. 

10.4.        Suinteresuotas asmuo įmonės vadovo pareigas vykdė aplaidžiai. Kaip įmonės vadovas, R. K. turėjo teisę nutraukti darbo santykius su įmone, tačiau būdamas vieninteliu įmonės akcininku, turėjo pareigą paskirti kitą vadovą arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Todėl atsakomybė už pareiškimo nepateikimą dėl bankroto bylos iškėlimo jam kyla ir kaip įmonės vadovui, ir kaip akcininkui. Po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo jis neperdavė įmonės turto ir dokumentų. Toks įmonės vadovo ir akcininko nerūpestingumas turi būti vertinamas kaip sąmoningas pareigų nevykdymas.

10.5.        Teismas, priimdamas nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, privalo nurodyti pagrindą. Vienas iš pagrindų iškelti įmonei bankroto bylą yra įmonės nemokumas, kuris nustatomas iš duomenų, esančių byloje. Nagrinėjamu atveju teismas nesprendė klausimo turi įmonė turto ar neturi, o konstatavo, jog įmonė yra nemoki iš tų duomenų, kurie buvo byloje. Tuo tarpu R. K. nepateikė teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą.

10.6.        Baudos paskyrimas įmonės vadovui už bankrutuojančios įmonės dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui neatleidžia nuo pareigos perduoti dokumentus. Minėta, kad jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog įmonės dokumentai buvo sugadinti juos užpylus vandeniu 2015 – 2016 m., R. K. teismui nepateikė. Todėl laikytina, kad pareigos perduoti įmonės dokumentus administratoriui įmonės vadovas neįvykdė iki šios dienos, o tai yra neteisėtas neveikimas už kurį numatyta sankcija ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

4.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apribota asmens teisė eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

5.       ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 17 punktas).

6.       Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu. Sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 21 punktas). Be to, sprendžiant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymo klausimus, privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-514-180/2015).

7.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. nutartimi UAB „ART Studio“ iškėlęs bankroto bylą bei paskyręs administratoriumi S. B., įpareigojo bendrovės valdymo organus per 15 dienų terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Juridinių asmenų registro išrašas patvirtinta, kad bendrovės vadovu bei akcininku nuo 2002 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo apeliantas R. K., tačiau bankroto administratoriui kreipusis į apeliantą, šis jokių bendrovės dokumentų bei turto administratoriui neperdavė. Atsižvelgdamas į tai, kad bendrovės vadovas nevykdo bankroto byloje jam nustatytų įpareigojimų, administratorius kreipėsi į BUAB „ART Studio“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl baudos R. K. paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantas nevykdo teismo įpareigojimo perduoti bendrovės dokumentus bei turtą bankroto administratoriui, 2017 m. spalio 20 d. nutartimi paskyrė R. K. 200 Eur baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą bei nurodė, kad baudos paskyrimas neatleidžia asmens nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamus dokumentus ir perduoti įmonės turtą administratoriui. Apeliantui ir toliau nevykdant teismo įpareigojimų, bankroto administratorius kreipėsi su prašymu apriboti buvusio BUAB „ART Studio“ vadovo R. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. R. K. teismui pateiktame atsiliepime šiam prašymui prieštaravo.

8.       Pirmosios instancijos teismas apribojo buvusio BUAB „ART Studio“ vadovo R. K. teisę penkis metus eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nustatęs, kad R. K. laiku neiniciavo bankroto bylos bendrovei iškėlimo bei nevykdė nustatytų jam bankroto byloje įpareigojimų, t. y neperdavė bendrovę administruojančiam bankroto administratoriui BUAB „ART Studio“ įmonės dokumentų ir turto. Nesutikdamas su nurodytomis teismo išvadomis, R. K. atskirajame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl bendrovės turto ir dokumentų bankroto administratoriui neperdavimo, teigdamas, jog pastarųjų neperdavė dėl objektyvių priežasčių – bendrovės turto nuvertėjimo bei praradimo. Taip pat, apelianto vertinimu, teismas, apribodamas jo teises, ne tik pažeidė non bis in idem principą, bet ir pritaikė neproporcingą sankciją. 

9.       Ginčo, kad apeliantas R. K. neįvykdė teismo įpareigojimo, t. y. neperdavė bankroto administratoriui BUAB „ART Studio“ turto bei dokumentų, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens argumentai, jog šio įpareigojimo jis neįvykdė, nes bendrovės kompiuteriai buvo naudojami daugiau nei prieš penkerius metus, iki 2012 m. jis nutraukė darbo santykius su bendrove, todėl yra beverčiai bei nusidėvėję, kitas trumpalaikis turtas – popierius ir dažai taip pat neišliko, o įmonės dokumentai buvo sugadinti juos užpylus vandeniu, nepateisina apelianto teismo įpareigojimo nevykdymo. Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 35 punktas). Vien ta aplinkybė, jog buvusio bendrovės vadovo vertinimu juridiniam asmeniui priklausantis turtas (šiuo atveju kompiuteriai) yra nusidėvėję ir beverčiai, nesudaro pagrindo nevykdyti teismo įpareigojimo tą turtą perduoto bankroto administratoriui. Kita vertus, net ir teigdamas, kad bendrovei priklausantys kompiuteriai yra beverčiai, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad šį atsakovei priklausantį turtą turi. Analogiškai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų ir apie sandėlyje laikytus ir prarastus bendrovės apskaitos dokumentus. Pažymėtina, jog net ir po pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų bendrovės dokumentų užliejimo sandėlyje faktą galinčių patvirtinti įrodymų, tokių kaip sandėlyje laikytų daiktų (dokumentų) sąrašų, turto nurašymo aktų po nelaimės, suinteresuotas asmuo nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina, jog pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, apeliantui pripažįstant, jog turtas realiai buvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista. Be to, iš paties suinteresuoto asmens minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2A-5520-964/2019, kurioje buvo sprendžiamas žalos iš R. K. bendrovei priteisimo klausimas, matyti, kad teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, R. K. nurodė ir tai, kad dalį BUAB „ART Studio“ turto panaudojo dirbdamas kitoje bendrovėje. Nors šis teismo sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėjęs (apskųstas apeliacine tvarka), tačiau tai nepaneigia paties suinteresuoto asmens teiginių, o priešingai tik patvirtina, kad R. K. BUAB „ART Studio“ priklausančio turto neišsaugojo. Atsižvelgdamas į visas aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta suinteresuoto asmens argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė buvusį bendrovės vadovą nevykdant teismo įpareigojimo perduoti administratoriui bendrovės turtą bei dokumentus. Šią aplinkybę be kita ko patvirtina ir tai, jog dar 2017 m. spalio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas skyrė R. K. baudą dėl teismo įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir dokumentus nevykdymo.

10.       Atskirajame skunde apeliantas taip pat nurodė, jog jam nebuvo žinoma apie aukščiau minėtos teismo nutarties, kuria jam paskirta bauda, faktą bei tai, kad bankroto administratorius tokį prašymą (skirti jam baudą) teikė. Iš byloje esančių pašto korespondencijos siuntimo duomenų matyti, kad bankroto administratorius, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „ART Studio“ iškėlimo, 2017 m. balandžio 14 d. registruota pašto siunta išsiuntė BUAB „ART Studio“ ir suinteresuoto asmens adresu, nurodytu Juridinių asmenų registre (duomenys neskelbtini) Įsakymą Nr. 17-04-03/1 dėl įmonės dokumentų ir turto perdavimo, informacijos pateikimo bei pridėjo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį dėl bankroto bylos UAB „ART Studio“ iškėlimo. Nors šie administratoriaus dokumentai bendrovės buveinės adresu (Laisvės per. 60, Vilnius) nebuvo įteikti, tačiau jie buvo įteikti buvusiam bendrovės vadovui 2017 m. balandžio 18 d. (CPK 123 straipsnio 2 dalis). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis suinteresuotam asmeniui taip pat buvo išsisiųsta nutartis dėl baudos paskyrimo tiek Juridinių asmenų registre, tiek Gyventojų registre nurodytu (duomenys neskelbtini) adresais. Duomenų, jog ši nutartis R. K. nebuvo įteikta, nėra. Šios aukščiau nustatytos aplinkybės leidžia spręsti suinteresuotą asmenį žinojus (turėjus žinoti) apie bendrovės bankroto procesą teisme, teismo įpareigojimo jam nustatymą bei paskirtą baudą. Šią aplinkybę taip pat patvirtina tiek byloje esantis suinteresuoto asmens atsiliepimas į administratoriaus prašymą dėl buvusio bendrovės vadovo teisių apribojimo, tiek jau minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2A-5520-964/2019 R. K. teismo posėdyje pateiktas paaiškinimas, jog su bankroto administratoriumi nebendravo, dokumentų ir turto neperdavė, kadangi nemanė, kad tai yra būtina. Šios aplinkybės taip pat paneigia apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas apribojo buvusio bendrovės vadovo teises, neišklausęs jo nuomonės nagrinėjamu klausimu.

11.       Apelianto vertinimu, teismas skundžiama nutartimi apribodamas jo teises eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu, pažeidė non bis in idem principą, nes paskyrus jam baudą už bendrovės turto ir dokumentų neperdavimą, pakartotinis nubaudimas už tą patį negalimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį Konstitucijoje įtvirtintą teisės principą, ne kartą pasisakė (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai), pažymėdamas, kad jis reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Principas non bis in idem įtvirtintas ne tik nacionalinės teisės aktuose, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Nors Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šiam klausimui išspręsti nėra būtina nustatyti, ar <…> padaryti teisės pažeidimai turėtų būti laikomi baudžiamaisiais Konvencijos ir jos protokolų prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2012). Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) laikosi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas taip plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinis nubaudimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio. Kitaip tariant keli elgesio epizodai laiko ir erdvės atžvilgiu nėra vieningi (nesudaro vientisos veikos), o yra skirtingi tokio paties elgesio pasireiškimo atvejai (EŽTT sprendimai Sergey Zolotukhin v. Rusija (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; Sergey Zolotukhin v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93). Analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, padaromų nesilaikant įstatymo numatytos pareigos (EŽTT sprendimas dėl priimtinumo Smolickis v. Latvija (Smolickis c. Lettonie, no. 73453/01, décision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas Raninen v. Suomija (Raninen v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996). EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Priešingas požiūris lemtų išvadą, kad, kartą patraukus atsakomybėn asmenį už atitinkamos pareigos nevykdymą, jis būtų besąlygiškai atleidžiamas nuo tolesnio jos vykdymo. <…> Analogiškai padaromas teisės pažeidimas, asmeniui neatliekant veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti, ar atliekant veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukiant kitokio pažeidimo, civilinėje teisėje įvardijamas tęstiniu (CK 1.127 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2012). 

12.       Byloje nustatyta, kad R. K. pareiga perduoti visą BUAB „ART Studio“ turtą ir dokumentus atsirado 2017 m. kovo 7 d., įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarčiai iškelti bankroto bylą UAB „ART Studio“. Pasibaigus šiai pareigai vykdyti nutartyje nustatytam 15 dienų terminui, prasidėjo pirmojo teisės pažeidimo laikotarpis. 2017 m. spalio 20 d. nutartimi buvusiam bendrovės vadovui už pažeidimą paskyrus piniginę baudą, buvo užfiksuotas pažeidimo laikotarpis, už kurį bauda paskirta. Tačiau suinteresuotam asmeniui ir toliau nevykdant teismo įpareigojimo, Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad R. K. ir po baudos paskyrimo neįvykdo teismo įpareigojimų, 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi paskyrė antrąją, t. y. ginčijamą sankciją – teisės eiti juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad skirdamas sankciją, teismas atsižvelgė į pirmojo pažeidimo padarymo faktą ir aplinkybes (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties 11 punktas) bei įvertinęs tai, kad apelianto elgesys nepasikeitė ir, nesant įrodymų, galinčių pateisinti tokį ilgą laiką užsitęsusį pareigų nevykdymą, antrosios sankcijos skyrimą pripažino pagrįstu. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas antrąją sankciją buvusiam bendrovės vadovui už besitęsiantį Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties nevykdymą, atribojo du laikotarpius, kuriais suinteresuotas asmuo, nevykdydamas įstatyme nustatytos pareigos, padarė du atskirus tęstinius pažeidimus: pirmojo pažeidimo laikotarpis truko nuo 2017 m. kovo 7 d. iki piniginės baudos paskyrimo 2017 m. spalio 20 d. nutartimi, antrojo – nuo piniginės baudos paskyrimo iki teisės eiti juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi. Įvertinus skundžiamos teismo nutarties motyvus, teismas sprendžia, kad R. K. argumentas dėl jo nubaudimo antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą, neatsižvelgiant į Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą non bis in idem, yra nepagrįstas.

13.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą suinteresuoto asmens teiginį ir pritaria pirmosios instancijos teiginiui, kad civilinės bylos Nr. eA2-5520-964/2019 nagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme nekliudo spręsti dėl suinteresuoto asmens teisių apribojimo. Minėta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019 buvo sprendžiamas žalos iš R. K. bendrovei priteisimo klausimas. 2019 m. kovo 7 d. sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas, priteisdamas bendrovei iš suinteresuoto asmens 9 569,11 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, taip pat nurodė, jog R. K. neveikė įmonės interesais, nesirūpino skolų padengimu, tinkamu turto panaudojimu bei jo išsaugojimu. Visos šios aplinkybės nustatytos tikslu vadovo civilinei atsakomybei prieš bendrovę nustatyti. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246 – 6.249 str.). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Tuo tarpu nagrinėjant klausimą dėl teisės eiti juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo, siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų ir dėl tokios jų veiklos atsirandančių verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų. Šios aplinkybės patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo bylos Nr. eA2-5520-964/2019 ir šios civilinės bylos įrodinėjimo dalykas nėra tapatūs. 

14.       Atskirajame skunde apeliantas, atsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. vasario 22 d. nutartyje, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla nurodyta, jog bendrovė neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, teigia, kad teismo įpareigojimas perduoti bendrovės turtą bankroto administratoriui yra objektyviai neįvykdomas ir dėl to jo teisės skundžiama nutartimi apribotos nepagrįstai. Kaip teisingai nurodė bankroto administratorius, teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, sprendžia klausimą dėl tokios bendrovės (ne)mokumo. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018). Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai bendrovės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), teismas apie įmonės (ne)mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta. Atitinkamų duomenų, įrodančių, kad įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1426-823/2018). Ši aukščiau nurodyta teismų praktika patvirtina, kad teismas, neturėdamas jokių kitų duomenų, nes bendrovės vadovas R. K. tokių nepateikė, remdamasis tik savo surinktais bei ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų apsaugos ministerijos (toliau – VMI) pateiktais, pagrįstai sprendė bendrovėje jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nesant. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad bendrovės vadovas, turintis (saugojantis) bendrovei priklausančius dokumentus bei turtą, jo neturi perduoti bankroto administratoriui, t. y. nesaistomas tokio teismo įpareigojimo. Priešingai, šiuo atveju pats apeliantas nurodo, kad bendrovei priklausantis turtas realiai egzistuoja, nors, jo nuomone, ir yra bevertis. Todėl apelianto argumentas apie objektyviai neįvykdomą pareigą perduoti bendrovei priklausantį turtą yra nepagrįstas.

15.       Lietuvos apeliacinis teismas akcentuoja, jog apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria jam apribota teisė penkis metus eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, iš esmės atskirajame skunde nurodė argumentus tik dėl teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su bendrovės turto ir dokumentų bankroto administratoriui neperdavimu. Vienok, skundžiamoje nutartyje teismas, apribodamas suinteresuoto asmens teisę, taip pat konstatavo, jog R. K. neįvykdė ir kitos jam kaip bendrovės vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos – nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai. Lietuvos apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. laiku neiniciavo bankroto bylos UAB „ART Studio“. Suinteresuotas asmuo iš esmės neginčija, kad 2012 m. balandžio 2 d., nutraukęs darbo santykius su bendrove, tačiau būdamas jos akcininku bei žinodamas, kad bendrovė turi kreditorių, iš esmės nesirūpino šių skolų sugrąžinimu, nors paskutinio bendrovės balanso duomenimis (2011 m. gruodžio 31 d.) UAB „ART Studio“ turėjo 46 920 Eur vertės turto (ilgalaikis turtas – 3 299,64 Eur, trumpalaikis turtas – 43 621,12 Eur), tuo tarpu įmonės skolos sudarė tik 6 326,70 Eur (VMI – 6 006,86 Eur, Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) – 319,84 Eur). Kaip teisingai nurodo administratorius, šio turto 2012 m. balandžio 2 d. (suinteresuotam asmeniui nutraukus darbo santykius) būtų pakakę atsiskaityti su kreditorėmis ir R. K. nusprendus nebetęsti bendrovės veiklos, likviduoti įmonę ABĮ nustatyta tvarka. Tačiau suinteresuotam asmeniui nurodytų veiksmų nesiėmus, neišsaugojus bendrovės turto ir bendrovės skoloms augant (2016 m. gruodžio 28 d. bendrovės skola VMI sudarė 8 465,95 Eur), bendrovė tapo nemokia. Pažymėtina, kad pats suinteresuotas asmuo, duodamas paaiškinimus Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eA2-5520-964/2019, nurodė, kad įmonė tapo nemokia 2012 m. balandį, jam nutraukus darbo santykius su ja. Šios aplinkybės iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo nutarties išvados dėl suinteresuoto asmens nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo teisingumą.

16.       Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atskirajame skunde išdėstytais argumentais naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Nors apeliantas teigia, kad jam paskirta sankcija yra neproporcinga, tačiau byloje nustatytos aplinkybės neteikia pagrindo su tuo sutikti. Suinteresuotas asmuo ne tik aplaidžiai bei nerūpestingai vykdė bendrovės vadovo pareigas, dėl ko bendrovės skolos ėmė viršyti jos turimą turtą, bet net ir iškėlus jo vadovaujamai bendrovei bankroto bylą, nesiėmė jokių veiksmų teismo įpareigojimams įvykdyti. Todėl, netenkinant atskirojo skundo, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Artūras Driukas