Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2024-12-05][nuasmeninta nutartis byloje][e2S-1362-460-2024].docx
Bylos nr.: e2S-1362-460/2024
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Klaipëdos apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius 188752021 išvadą duodanti institucija
Kategorijos:
Bendrosios nuostatos
Bylos, susijusios su vaikų ir tėvų teisėmis ir pareigomis
Atsisakymas priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas teismui
Procesas pirmosios instancijos teisme
BYLOS, KYLANČIOS IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ
Civilinis procesas
Civilinis procesas
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje
dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
dėl skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant
Atsisakymas priimti ieškinį
Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo
Ieškinys

?

            Civilinė byla Nr. e2S-1362-460/2024

  Teisminio proceso Nr. 2-46-3-02322-2024-2

            Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

            3.1.14.8.2

                                                                              

img1 

 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gruodžio 5 d.

Klaipėda

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. M. (apeliantas) atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei N. B. dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius

.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Tauragės apylinkės teisme gautas ieškovo M. M. ieškinys, pareikštas atsakovei N. B., juo prašoma: 1) nustatyti nepilnamečio sūnaus M. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškovu M. M. pagal jo gyvenamąją vietą; nustatyti nepilnamečio sūnaus M. M. bendravimo su mama N. B. tvarką; 3) priteisti materialinį išlaikymą iš nepilnamečio sūnaus motinos N. B. sūnui M. M. po 150 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki sūnaus pilnametystės, šių lėšų administratorių uzufrukto teise paskirti ieškovą M. M., įpareigoti nepilnamečio sūnaus mamą N. B. šias lėšas pervesti į M. M. atsiskaitomąją sąskaitą, esančią AB SEB banke iki einamo mėnesio, už kurį mokamas materialinis išlaikymas, dvidešimtos dienos; 4) priteisti iš atsakovės N. B. ieškovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

2.       Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. spalio 28 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovo M. M. ieškinį atsakovei N. B. dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo bei materialinio išlaikymo priteisimo. Išaiškinta ieškovui, kad jis turi teisę kreiptis su ieškiniu į kompetentingą Jungtinės Karalystės teismą. Nutarta grąžinti ieškovui M. M. 110 Eur (vieno šimto dešimties eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. spalio 16 d. išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi. Pagrindiniai teismo argumentai:

2.1.       Teismas nustatė, kad atsakovė yra Lietuvos pilietė, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje. Pažymėjo, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis kartu su sūnumi persikėlė iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą gyventi 2024 m. rugpjūčio 5 d.

2.2.       Teismas konstatavo, kad šioje byloje egzistuoja tarptautinis elementas.

2.3.       Teismas iš Šiaurės Airijos vaiko teisių apsaugos institucijos 2024 m. liepos 11 d. pradinio vaiko teisių apsaugos pranešimo nustatė, kad Šiaurės Airijos vaiko teisių institucija buvo laikinai perdavusi sūnų M. M. ieškovui, kol bus baigtas tyrimas dėl vaiko mamos N. B. netinkamų gyvenamojo būsto sąlygų.

2.4.       Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra išreiškusi akivaizdų prieštaravimą dėl nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu Lietuvoje ir nurodė, kad ji neprieštaravo, kad sūnus M. M. būtų su tėvu iki tol kol jis išvažiuos į Lietuvą ir grąžins jai vaiką prieš išvykdamas, tačiau tėvas pagamino kitą asmens dokumentą sūnui ir išsivežė jį į Lietuvą, todėl Šiaurinėje Airijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavališko vaiko išvežimo.

2.5.       Teismas, spręsdamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos, pažymėjo, kad nustačius, jog šalių nepilnamečio vaiko M. M. nuolatinė gyvenamoji vieta šio ieškinio padavimo teismui dienai yra Šiaurės Airijoje, vaiko faktinis (laikinas) buvimas Lietuvos Respublikoje nelemia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo.

2.6.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, pažymėjo, kad nustačius, jog atsakovės (vaiko motinos), turinčios teikti išlaikymą vaikui, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šiaurės Airijoje (Jungtinėje Karalystėje), vaiko (kreditoriaus), kuriam turi būti teikiamas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta taip pat yra Šiaurės Airijoje (Jungtinėje Karalystėje), jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų turi kompetentingas Šiaurės Airijos teismas, duomenų, kad atsakovė yra pritarusi Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų jurisdikcijai nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų ar išlaikymo priteisimo, byloje nepateikta.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

3.       Apeliantas teismui pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutartį, priimti ieškinį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui ją nagrinėti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

3.1.       Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tomis tarptautinės teisės normomis, kurios reglamentuoja teismų jurisdikciją šioje situacijoje.

3.2.       Sūnus pats yra išreiškęs nuomonę, kad nori gyventi su ieškovu pagal ieškovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

3.3.       Abu nepilnamečio vaiko tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Vadinasi, ši civilinė byla teisminga Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismui.

3.4.       Apeliantas nurodo, jog jis nepilnamečio sūnaus nepagrobė ir neatėmė iš motinos, ieškovui sūnų perdavė vietinė vaiko teisių institucija dėl tos priežasties, kad nustatė, jog nepilnametis mano sūnus negali toliau gyventi su motina antisanitarinėmis sąlygomis ir motina neužtikrina, kad sūnus lankytų mokyklą.

4.       Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

5.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

6.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria nutarta ieškovo ieškinį atsisakyti priimti, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis). 

7.       CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

 

Nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

 

8.       Bylos duomenimis nustatyta:

8.1.       Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, trumpiau  Jungtinėje Karalystėje (duomenys neskelbtini) ieškovui ir atsakovei N. B. gimė sūnus M. M. Ieškovas ir N. B. susituokę nebuvo, kartu sūnų augino iki 2018 m. Nutrūkus ieškovo ir sūnaus motinos faktiniams šeiminiams ryšiams, nepilnametis sūnus M. M. liko gyventi su motina.

8.2.       Ieškovas 2024 m. liepos 11 d. iš Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) vaiko teisių institucijos gavo pranešimą, kad vyksta nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenimo sąlygų tyrimas ir jis buvau pakviestas atvykti į skyrių. Skyriuje specialistai paaiškino, kad nepilnamečiam vaikui gyventi su motina sąlygos yra netinkamos ir oficialiai ieškovui perdavė nepilnamečio sūnaus globą. Atliekant nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenimo sąlygų tyrimą, vaiko teisių institucija ir nepilnamečio vaiko motina buvo informuoti (išvadoje), kad ieškovas su sutuoktine yra pasiruošę išvykti gyventi į Lietuvą.

8.3.       Ieškovas 2024 m. rugpjūčio 5 d. su sūnumi ir sutuoktine (ne vaiko mama) grįžo gyventi į Lietuvą. Gyvena ieškovo sutuoktinės mamai priklausančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. Šiuo adresu visi deklaravo gyvenamąją vietą.

8.4.       Vaikas M. M. 2024 m. rugsėjo 2 d. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) klasę.

8.5.       Iš ieškinio turinio bei informacinės Lietuvos teismų sistemos LITEKO matyti, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-5984-760/2024 priimta Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria ieškovo M. M. prašymas dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo atmestas. Byloje atsakovė N. B. pateikė atsiliepimą, kuriame išreiškė prieštaravimą dėl nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu Lietuvoje ir nurodė, kad neprieštaravo, kad sūnus M. M. būtų su tėvu, iki tol kol jis išvažiuos į Lietuvą ir grąžins jai vaiką prieš išvykdamas, tačiau jis pasidarė kitą asmens dokumentą sūnui M. M. ir išsivežė jį į Lietuvą, todėl Šiaurinėje Airijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl savavališko vaiko išvežimo.

8.6.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. rugpjūčio 12 d. gautas Jungtinės Karalystės Šiaurės Airijos centrinės institucijos persiųstas N. B. prašymas dėl galimai neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežto pareiškėjos N. B. vaiko M. M. sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę. Nurodyta, kad vaiko tėvai susituokę nebuvo, vaikas nuo gimimo gyveno Šiaurės Airijoje. N. B. prašyme nurodyta, kad 2024 m. liepos 31 d. kompetentingo Jungtinės Karalystės teismo nutartimi buvo uždrausta nepilnametį vaiką M. M. išvežti iš Jungtinės Karalystės, tačiau vaiko tėvas nepaisė teismo nutarties ir 2024 m. rugpjūčio 5 d. keltu su vaiku išvyko iš šalies.

 

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

 

9.       Pirmosios instancijos teismas (toliau ir teismas) konstatavo, kad vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo (dėl tėvų pareigų), kadangi tokią jurisdikciją turi kompetentingas Jungtinės Karalystės Šiaurės Airijos teismas. Teismas, vadovaudamasis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi bei 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsniu, konstatavo, kad Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmai nagrinėjamu atveju neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (dėl tėvų pareigų) bei išlaikymo vaikui priteisimo.

10.       Atskirajame skunde nurodoma, kad nors nepilnamečio sūnaus motina gyvena Šiaurės Airijoje, tačiau jų sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl pirmiausia jam taikytinos nacionalinės teisės normos. Apeliantas teigia, kad nepilnametis sūnus labai gerai jaučiasi su juo, tėvo ir sūnaus ryšys yra labai stiprus. Apeliantas teigia, kad sūnus jau ne kartą valstybinės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams yra išreiškęs kategorišką savo poziciją, kad nori likti gyventi su ieškovu ir ieškovo šeima Lietuvos Respublikoje. Apeliantas pažymi, kad sūnus yra lietuvis ir tikisi, kad jų teises turėtų ginti Lietuvos Respublikos įstatymai. Apeliantas teigia, kad ir 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 12 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta išimtis, kad net nustačius vaiko pagrobimą, jis negrąžinamas į ankstesnę valstybę, jeigu nustatoma, jog vaikas fiziškai įsikuria naujoje bendruomenėje ir aplinkoje bei emociškai yra sukuriamas vaiko saugumas ir stabilumas.

 

Dėl teisinio reguliavimo

 

11.       Esminis šios bylos klausimas – ieškovo pateikto ieškinio teismingumas. Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).

12.       Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Tuo pagrindu kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas).

13.       Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, todėl ieškovo pareikštų reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles.

14.       Svarbu pažymėti, kad Jungtinei Karalystei, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukus iš Europos Sąjungos, pagal Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais buvo taikomi šie aktai ar nuostatos: a) Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos; b) Reglamento (ES) 2017/1001, Reglamento (EB) Nr. 6/2002, Reglamento (EB) Nr. 2100/94, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl jurisdikcijos; c) Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos dėl jurisdikcijos; d) Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatos dėl jurisdikcijos.

15.       Atsižvelgiant į tai, kad minėtasis pereinamasis laikotarpis baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d. bei į tai, kad šios bylos teisminis procesas prasidėjo jau pasibaigus minėtam pereinamajam laikotarpiui, nagrinėjamu atveju aktualus informacijoje apie teisminio Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo civilinėse bylose ir kitų susijusių bendradarbiavimo sričių pokyčius, pateiktoje Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ įtvirtintas išaiškinimas, kad Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos pakeičia ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose su sąlyga, kad tiek ES / ES valstybės narės, tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys.

16.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodomas taisykles, į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kiekvieno iš ieškinio reikalavimų teismingumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal tarptautinės teisės aktuose nustatytas taisykles ir patikslina, kad: 1) dėl reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir bendravimo tvarkos spręstina remiantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Konvencija); 2) dėl reikalavimo dėl nepilnamečiams vaikams išlaikymo priteisimo teismingumo spręstina remiantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos Konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – 2007 m. Konvencija).

 

Dėl vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teismingumo

 

17.       Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.

18.       Nuolatinė gyvenamoji vieta yra pagrindinis siejamasis veiksnys ir jurisdikcijos pagrindas, taikomas 1996 m. Konvencijoje. 1996 m. Konvencijoje „nuolatinė gyvenamoji vieta“ neapibrėžta – jos apibrėžtį turi nustatyti atitinkamos institucijos, kiekvienu atveju remdamosi faktinėmis aplinkybėmis. Tai savarankiška sąvoka, kuri turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į 1996 m. Konvencijos tikslus, o ne į apribojimus nacionalinėje teisėje. 1996 m. Konvencijoje nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka apskritai vartojama siekiant įvertinti, kurios susitariančiosios valstybės institucijos turi jurisdikciją imtis apsaugos priemonių ir ar jų sprendimai turėtų būti pripažįstami ir vykdomi kitose susitariančiosiose valstybėse. Kadangi nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktais grindžiama sąvoka, gali būti įvairių dalykų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti nustatant nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą pagal 1996 m. Konvenciją.

19.       Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra svarstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pagal Reglamentą „Briuselis IIa“. ESTT nusprendė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta atsižvelgiant į visas konkrečias to individualaus atvejo aplinkybes. Visų pirma, ši sąvoka „turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės <...> teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“ (byla C-523/07, A, 2009 m. balandžio 2 d., 37–39 punktai).

20.       Ieškovas ieškinyje savo deklaruotą gyvenamąją vietą nuo 2022 m. lapkričio 11 d. nurodė adresu (duomenys neskelbtini) savivaldybėje (2024 m. rugpjūčio 20 d. pažyma) (e. c. b., b. l. 10), vaiko gyvenamąją vietą nurodė tą pačią (duomenys neskelbtini) savivaldybėje (2024 m. rugpjūčio 20 d. pažyma) (e. c. b., b. l. 10). Ieškovo ir atsakovės sūnus M. M. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Jis 2024 m. rugsėjo 2 d. pradėjo lankyti (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) klasę (e. c. b., b. l. 130). Akcentuotina tai, kad nepilnametis vaikas jau ne kartą valstybinės vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams yra išreiškęs kategorišką savo poziciją, kad nori likti gyventi su tėvu ir jo šeima Lietuvos Respublikoje (e. c. b., b. l. 70).

21.       Aktualu ir tai, kad ieškovas atsakovės (vaiko mamos) gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini) mieste (Jungtinė Karalystė, Šiaurės Airija). Byloje nėra duomenų, kad vaiko mama butų grįžusi į Lietuvą, spręstina, kad jos gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje.

22.       Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas su sūnumi grįžo iš Šiaurės Airijos į Lietuvą vien dėl to, kad vaiko mamos gyvenamojoje vietoje neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų vaikui. Ieškovui oficialiai buvo perduota nepilnamečio sūnaus globa.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateiktu išaiškinimu dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, atsižvelgęs į vaiko deklaruotą bei faktinę gyvenamąją vietą, į vaiko interesų centrą, į jo nuomonę, sprendžia, jog šiuo metu nepilnamečio sūnaus nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Lietuvos Respublika, o ne Jungtinė Karalystė, todėl šis reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra teismingas Lietuvos teismams. 

24.       Pažymėtina, kad nustačius, jog šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, su vaiko interesais susijusio kito klausimo (bendravimo tvarkos) jurisdikcija priklauso vaiko nuolatinės gyvenamos vietos teismui.

25.       Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kad šalių nepilnamečio vaiko M. M. nuolatinė gyvenamoji vieta šio ieškinio padavimo teismui dieną yra Šiaurės Airijoje, o vaiko faktinis (laikinas) buvimas (apie tai detaliau žemiau) Lietuvos Respublikoje nelemia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo.

 

Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo teismingumo

 

26.       Kaip anksčiau minėta, dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo reikalavimo teismingumo spręstina remiantis 2007 m. Hagos Konvencija. Santykiuose su trečiosiomis šalimis, kurios nėra ES valstybės narės, bet yra minėtos 2007 m. Konvencijos narės bus taikomos būtent šiuose tarptautinės privatinės teisės instrumentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės. Atkreiptinas dėmesys, jog vaiko išlaikymo bylos, pradėtos ES valstybėje narėje pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, šis klausimas tarptautiniu lygmeniu nagrinėjamas 2007 m. Konvencijoje. Jungtinė Karalystė pereinamuoju laikotarpiu buvo išreiškusi ketinimą pasirašyti ir ratifikuoti Konvenciją. Konvencija taikoma ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose prašymams ir paraiškoms, pateiktiems Jungtinei Karalystei tapus savarankiška Konvencijos šalimi, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. 

27.       Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su Jungtine Karalyste, pripažintina, kad ieškovo reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo jurisdikcijos klausimas teisingai teismo spręstas vadovaujantis 2007 m. Hagos konvencijos (kaip taikytinos tarptautinėms byloms, kuriose dalyvauja ES valstybė narė ir ES nepriklausanti valstybė, kuri yra 2007 m. Hagos konvencijos susitariančioji valstybė) nuostatomis (Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

28.       2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Kitaip tariant, šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija (skirtingai nei Reglamento Nr. 4/2009 taikymo atveju – kai sprendimas pripažįstamas ir vykdomas pagal Reglamentą, nereikia tikrinti sprendimo kilmės valstybės narės kompetentingos institucijos jurisdikcijos). Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

29.       Teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento 3 straipsnio a ir b punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai); atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jei vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento 3 straipsnio c ir d punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas).

30.       Sprendžiant šios bylos ieškinio dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui prievolių jurisdikcijos klausimą, turėjo būti patikrinta Lietuvos teismo jurisdikcija pagal 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punktą.

31.       2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga (ir kartu – netiesioginė teismingumo taisyklė), kad vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje.

32.       Nagrinėjamoje byloje, minėta, atsakovė (vaiko mama), kuriai reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo, nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, ji nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, ten yra vaiko mamos pagrindinis interesų centras.

33.       Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovės nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta pradedant procedūrą (pateikiant ieškinį) 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo Jungtinėje Karalystėje.

34.       Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes sprendžia, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovės gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog reikalavimas dėl nepilnamečiui vaikui išlaikymo priteisimo yra neteismingas Lietuvos teismams.

 

Dėl nepilnamečio vaiko grįžimo fakto įtakos šiam procesiniam sprendimui

 

35.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2024 m. rugpjūčio 12 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gautas Jungtinės Karalystės Šiaurės Airijos centrinės institucijos persiųstas N. B. prašymas dėl galimai neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežto pareiškėjos N. B. vaiko M. M. sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę. Nurodyta, kad vaiko tėvai susituokę nebuvo, vaikas nuo gimimo gyveno Šiaurės Airijoje. Prašyme nurodyta, kad 2024 m. liepos 31 d. kompetentingo Jungtinės Karalystės teismo nutartimi buvo uždrausta nepilnametį vaiką M. M. išvežti iš Jungtinės Karalystės, tačiau vaiko tėvas nepaisė teismo nutarties ir 2024 m. rugpjūčio 5 d. keltu su vaiku išvyko iš šalies (civilinė byla Nr. e2YT-5984-760/2024) (e. c. b., b. l. 72).

36.       Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi tai, kad ieškovas 2024 m. liepos 11 d. iš Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) vaiko teisių institucijos gavo pranešimą, kad vyksta mano nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenimo sąlygų tyrimas ir jis buvo pakviestas atvykti į skyrių. Skyriuje specialistai ieškovui paaiškino, kad jo nepilnamečiui vaikui M. M. gyventi su motina sąlygos yra netinkamos ir oficialiai ieškovui perdavė nepilnamečio sūnaus globą. Atliekant nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenimo sąlygų tyrimą, vaiko teisių institucija ir nepilnamečio vaiko motina buvo informuoti, kad ieškovas su sutuoktine yra pasiruošę išvykti gyventi į Lietuvą. Tai yra užfiksuota minėtos institucijos išduotoje išvadoje (e. c. b., b. l. 137, 158-175). Kaip žinoma, 2024 m. rugpjūčio 5 d. ieškovas su sūnumi grįžo gyventi į Lietuvą. Taigi bylos duomenys patvirtina tai, kad buvo nustatyta, jog nepilnametis sūnus negali toliau gyventi su motina antisanitarinėmis sąlygomis ir motina neužtikrina, kad sūnus lankytų mokyklą.

37.       Akcentuotina, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius gavo Jungtinės Karalystės persiųstą atsakovės N. B. prašymą dėl ieškovo M. M. galimai neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civiliniu aspektu (e. c. b., b. l. 100-101). Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui buvo pavesta nustatyti vaiko gyvenimo sąlygas, išsiaiškinti, ar vaikas geranoriškai sutinka grįžti į Jungtinę Karalystę, kt. Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius 2024 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime (e. c. b., b. l. 102-103) nurodė, jog susitikus vaikas buvo geros nuotaikos, vaikas teigė, kad jam patinka gyventi tėvo šeimoje, tėvas juo rūpinasi, atvejo vadyba tėvo šeimai taikyta nebuvo.

38.       Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius 2024 m. rugsėjo 6 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte (e. c. b., b. l. 64-67) nurodyta, jog vaiko namuose švaru ir tvarkinga. Buvo išklausyta ir vaiko nuomonė (e. c. b., b. l. 69-70), vaikas nurodė, kad „į Airiją pas mamą grįžti nenori“, „jei mama parvažiuotų gyventi į Lietuvą, jis vis tiek liktų gyventi su tėčiu, pas mamą gyventi neitų.“

39.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant aiškiai bei suprantamai vaiko pozicijai dėl gyvenamosios vietos, nesant oficialių Jungtinės Karalystės kompetentingų institucijų sprendimų dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų klausimu, nagrinėjamoje byloje nėra tarptautinėse sutartyse nustatytų kliūčių spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo Lietuvos Respublikos teisme.

40.       Atskirai pažymėtina, jog 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo 12 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta išimtis, kad net nustačius vaiko pagrobimą, jis negrąžinamas į ankstesnę valstybę, jeigu nustatoma, jog vaikas fiziškai įsikuria naujoje bendruomenėje ir aplinkoje bei emociškai yra sukuriamas vaiko saugumas ir stabilumas.

41.       Iš esmės pasikeitus aplinkybėms dėl vaiko grįžimo į Lietuvą vertinimo, teismas turi instrumentų reaguoti ir priimti atitinkamus procesinius sprendimus.

42.       Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

43.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ne iki galo tinkamai įvertino bylos aplinkybes, ne iki galo tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas dėl gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį (jos dalį), minėta nutarties dalis naikintina, dėl to atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir ieškinio priėmimo klausimas dėl gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo pagal įstatymų leidėjo deleguotą kompetenciją perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis, 339 straipsnis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

44.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui nusprendus perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (įskaitant žyminio mokesčio klausimą, išlaidų šalims, valstybei atlyginimo) nespręstinas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį.

 

Teismas, vadovaudamasis CPK 334–339 straipsniais,

 

n u t a r i a:

 

pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutartį: 

panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutarties dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo ir perduoti šios ieškinio dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 28 d. nutarties dalį dėl vaiko išlaikymo priteisimo palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėja                                                      Aušra Maškevičienė


Paminėta tekste:
  • CPK
  • e2YT-5984-760/2024
  • CPK 5 str. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
  • CPK 782 str. Neteismingumo pasekmės
  • CPK 137 str. Ieškinio priėmimas
  • CPK 296 str. Pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindai
  • e3K-3-431-1075/2018
  • e3K-3-426-969/2016
  • e3K-3-103-916/2024
  • 3K-3-287/2010
  • 3K-3-219/2009
  • CPK 337 str. Apeliacinės instancijos teismo teisės
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • e3K-3-280-219/2018