Civilinė byla Nr. e2A-861-653/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35452-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.1.1; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Berendsen Textile Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Berendsen Textile Service“ ieškinį atsakovei žemės ūkio bendrovei „Pienas LT“ dėl sutartinių netesybų priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Berendsen Textile Service“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės žemės ūkio bendrovės (toliau - ŽŪB) „Pienas LT“ 1 290,00 Eur netesybų, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2016 m. liepos 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau - Sutartis) su priedu, kurios pagrindu ieškovė teikė atsakovei 2016 m. liepos 1 d. priede numatytas kilimėlių nuomos ir keitimo paslaugas. Pasikeitus atsakovės kilimėlių poreikiui, šalys prie Sutarties sudarė 2017 m. lapkričio 17 d. priedą, kuriame numatė, jog keičiasi kilimėlių dydžiai ir kiekiai, o ieškovė pagal minėtą priedą prie Sutarties atsakovei teikė kilimėlių nuomos ir keitimo paslaugas priede prie Sutarties numatytu grafiku bei dažnumu. 2017 m. lapkričio 17 d. Sutartyje priede numatytas terminas yra 24 mėnesiai. Sutartyje numatyta, kad Sutarties galiojimas automatiškai pratęsiamas tam pačiam laikotarpiui, kuris aptartas Sutarties priede ir tokių pratęsimų skaičius yra neribojamas, jei nei viena iš šalių Sutartyje numatytais terminais nepareiškia noro nutraukti Sutartį. Sutarties 4.2. punktu šalys susitarė, kad šalis nutraukusi Sutartį anksčiau termino moka netesybas. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė apie Sutarties nutraukimą nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. taigi atsakovė nesibaigus Sutartyje numatytam terminui vienašališkai nutraukė Sutartį nesant ieškovės kaltės, todėl atsakovei atsirado pareiga sumokėti Sutartyje numatytas netesybas. Ieškovė pateikė atsakovei reikalavimą sumokėti netesybas ir sutartinių netesybų pažymą, tačiau atsakovė atsisakė geranoriškai vykdyti savo sutartine prievoles.
3. Vilniaus m. apylinkės teismas 2019 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovės 1 290,00 Eur netesybų, 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 39,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 10 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 400 Eur atstovavimo išlaidų.
4. Atsakovė pateikė pareiškimą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydama panaikinti 2019 m. sausio 8 d. sprendimą už akių ir 2019 m. sausio 10 d. papildomą sprendimą bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Pareiškimą grindė tuo, kad šalys sudarė paslaugų teikimo sutartį, todėl ieškovės sutartyje nurodyta sąlyga dėl netesybų mokėjimo, atsakovės iniciatyva vienašališkai nutraukus sutartį, kai ieškovė apie tai buvo informuota pranešimu, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 6.721 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, jog paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį yra besąlyginė. Pasak atsakovės, šalių sudaryta Sutartis vienašališkai nutraukta nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., atsakovei raštu pateikus ieškovei 2018 m. rugpjūčio 31 d. pranešimą Nr. 192. Vadovaujantis kliento interesų prioriteto principu, įpareigojančiu paslaugų teikėją elgtis sąžiningai ir protingai, paslaugų sutartyje negali būti nustatytų sąlygų, ribojančių įstatyme įtvirtintas paslaugų gavėjo teises, taip pat ir jo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovės manymu, Sutarties 4 dalies 2 punktas, nustatantis netesybas, kai Sutartį nutraukia klientas, už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos iki Sutarties galiojimo pabaigos, pažeidžia aukščiau nurodytas imperatyvias teisės normas ir kasacinio teismo praktiką.
5. Teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi panaikino 2019 m. sausio 8 d. sprendimą už akių ir 2019 m. sausio 10 d. papildomą sprendimą CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu bei atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės UAB „Berendsen Textile Service“ atsakovės ŽŪB „Pienas LT“ naudai 38,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė ieškovės UAB „Berendsen Textile Service“ į valstybės biudžetą 6,99 Eur pašto išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad šalys 2016 m. liepos 1 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį ir jos priedus, kurios pagrindu ieškovė teikė atsakovei kilimėlių nuomos ir keitimo paslaugas sutarties priede nustatytais terminais ir dažnumu. Sutarties 4 dalies 1 punktu šalys sulygo, jog Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja Sutarties priede nurodytą laikotarpį. Jei likus 2 mėnesiams iki Sutarties galiojimo pabaigos nei viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo Sutartį nutraukti, tai Sutartis laikoma pratęsta tam pačiam laikotarpiui, kuris aptartas priede. Pratęsimų skaičius neribojamas. Sutarties 4.2 punktas nustatė, kad, jei klientas nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai tiekėjui prieš 2 mėnesius, arba Sutartis nutraukiama dėl kliento kaltės, nesibaigus sutarties galiojimo terminui, jis privalo sumokėti netesybas – 50 proc. sumos, kurią būtų sumokėjęs tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Sutarties 4.3 punktu šalys sulygo, kad bet kuri iš šalių turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, jei kita šalis kaltai pažeidžia sutarties normas ir šis pažeidimas daro tolesnį sutarties vykdymą negalimu. Iš Sutarties priedo matyti, jog Sutartis sudaryta 2017 m. lapkričio 17 d., t.y. jos galiojimas turėjo baigtis 2019 m. lapkričio 17 d. 2018 m. rugpjūčio 31 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl sutarties nutraukimo, kuriuo informavo, jog nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nutraukia Sutartį, įskaitant visus jos pakeitimus ir priedus. Ieškovė, reaguodama į nurodytą pranešimą, 2018 m. rugsėjo 26 d. kompensacijos paskaičiavimo pažymoje nurodė, kad vadovaujantis Sutarties 4.2 punktu, atsakovei kilo pareiga sumokėti netesybas, t.y. 1 290 Eur.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos Sutarties bei jos priedų turinį, sprendė, kad ginčo Sutarties turinys ir formuluotė aiškiai atitiko Paslaugų sutarties sąlygas pagal CK 6.716 straipsnį. Teismas nurodė, kad nenustatė pagrindų, dėl kurių ginčo Sutartis turėtų būti aiškinama plečiamai, t.y. kaip mišrioji sutartis, turinti nuomos sutarties požymių.
9. Teismas nurodė, kad kvalifikavus ginčo sutartį paslaugų (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), taikytinos CK 6.721 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios sutarties vienašalį nutraukimą, t.y. jog klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Taigi iš šios nuostatos seka, jog klientas, siekdamas sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neprivalo remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės.
10. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį, šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Kadangi atlygintinų paslaugų nuostatos (CK 6.721 straipsnio 1 dalis) įtvirtina specifinę sutarties (jos atsisakymo) taisyklę, nustatančią besąlygišką kliento teisę atsisakyti sutarties, tai ji negali būti apribota ar panaikinta šalių susitarimu. Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad netesybos negali būti nustatytos už teisėtų veiksmų atlikimą, šiuo atveju – absoliučios teisės nutraukti sutartį įgyvendinimą. Tokiu būdu teismas sprendė, jog ieškovė neturi teisės reikalauti priteisti netesybas už tai, kad atsakovė pasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise nutraukti paslaugų teikimo sutartį; kitoks aiškinimas prieštarautų paslaugų sutarties esmei, teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai.
11. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybes liudija, kad atsakovė laikėsi CK 6.721 straipsnyje numatytos tvarkos pranešti apie sutarties nutraukimą. Byloje duomenų, jog atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove už suteiktas paslaugas, nėra (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad negali ignoruoti ir fakto, jog ieškovė nepateikė įrodymų ar duomenų apie turėtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė atsakovės pasinaudojimas teise vienašališkai nutraukti sutartį. Pažymėjo, jog ieškovės reikalavimas išimtinai buvo grindžiamas Sutartyje nustatytomis baudinėmis netesybomis, kurios mokėtinos klientui pasinaudojus įstatyme įtvirtinta teise nutraukti sutartį prieš terminą. Sutarties 4.2 p. tekstas patvirtina, jog ieškovės reikalaujamos priteisti netesybos iš esmės siejamos su netiesioginiais nuostoliais - negautomis pajamomis, kurias būtų gavęs, jei atsakovė būtų nenutraukusi sutarties. Tačiau netesybų dalies, apimančios paslaugų teikėjo negautas pajamas, priteisimas paslaugų teikėjui yra negalimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
2. Apeliantė (ieškovė) UAB „Berendsen Textille Service“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Apeliantas nurodo, kad teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai kvalifikavo kilusį ginčą, dėl ko netinkamai taikė ginčo sprendimui taikytinas teisės normas. Dėl netinkamos šalių ginčo kvalifikacijos teismas neteisingai nustatė ginčo turinį ir todėl neteisingai sprendė dėl atsakovės atsakomybės. Visa teismo netinkamai nustatytų ir įvertintų aplinkybių visuma lėmė, kad teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė ir įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, dėl ko padarė netinkamas išvadas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejusius teisinius santykius, todėl nepagrįstai sprendė, kad tarp šalių susiklostė išimtinai paslaugų teikimo santykiai, kaip numatyta CK 6.716 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl kilimėlių nuomos, t.y. kad bus teikiama kilimėlių nuoma už atlygį, tačiau nepagrįstai sprendė, kad tai yra paslauga CK 6.716 straipsnio prasme, ir dėl to nepagrįstai kilimėlių nuomai taikė paslaugų teikimo santykius reglamentuojančias teisės normas.
13.2. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šalis de facto ir de jure siejo nuomos teisiniai santykiai, kas labai aiškiai matyti ir iš šalių Sutarties bei šalis siejusio santykio turinio, kuris aiškiai neatitinka CK XXXV skyriaus reglamentuojamų nuostatų, t.y. „Tiekėjas nuomoja klientui kilimėlius už užmokestį ir keičia juos kaip tai numatyta pagal šią sutartį ir jos priedus“ (Sutarties 1.1. punktas); Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad kilimėliai visą Sutarties laikotarpį išlieka ieškovės nuosavybe; Sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad jei kilimėliai bus sugadinti, atsakovė privalo atlyginti jų vertę. Taigi įvertinus Sutarties nuostatas ir atsižvelgus į faktinį santykio turinį daugiau nei akivaizdu, jog tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, t.y. atsakovei buvo nuomojami kilnojamieji daiktai - purvą surenkantys kilimėliai, o ne paslaugos kaip tai numatyta CK 6.716 straipsnyje. Taigi teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą, dėl ko netinkamai taikė teisės normas, kas sąlygojo neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
13.3. Teismui nustačius, jog šalys Sutartimi sulygo dėl kilimėlių nuomos atsakovei už užmokestį (Sutarties 1.1. punktas), ginčo santykiui turėjo būti taikomos nuomos santykius reglamentuojančios normos, tame tarpe ir dėl sutartinės atsakomybės.
13.4. Nurodo, kad pagrįstai galima daryti išvadą, jog nusprendus, kad šalių sudaryta Sutartis negalėtų būti laikoma grynai tik nuomos sutartimi, tuomet ji turėtų būti kvalifikuojama kaip mišri sutartis, turinti kelių sutarčių elementų, t.y. nuomos elementų ir paslaugos elementų, kurioje nuomos elementas yra esminis ir vyraujantis.
13.5. Mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo, mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje.
13.6. Šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai vykdoma. Tokiu atveju, atsakovei vienašališkai nesant ieškovės kaltės nutraukus Sutartį, kuri savo kvalifikavimu yra mišri, pastarajai atsirado pareiga sumokėti Sutartyje sutartas netesybas, nes toks susitarimas buvo sutartyje ir jis neprieštarauja jokioms imperatyvioms teisės normoms. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį ne dėl ieškovės kaltės, jai nekyla pareiga vykdyti Sutartimi numatytas tarpusavio pareigas, t.y. sumokėti netesybas, jei Sutartis nutraukiama ne dėl ieškovės kaltės.
2. Atsakovė ŽŪB „Pienas Lt“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad atsakovė nutraukė su ieškove sudarytą paslaugų teikimo sutartį, o ieškovė vadovaudamasi Sutarties 4.2 punktu pareikalavo netesybų už sutarties nutraukimą nepasibaigus jos galiojimo terminui. Sutartį rengė ieškovė, pati ieškovė ją pavadino paslaugų sutartimi, jos prieduose save įvardijo paslaugų teikėju; užmokestis už paslaugas taip pat skaičiuojamas taikant „paslaugų teikimo įkainius“. Nepaisant Sutartyje vartojamo žodžio „nuoma“, akivaizdu, kad šalys tarėsi ne dėl kilimėlių nuomos, o dėl paslaugos teikimo. Atsakovei svarbiausia buvo gauti ne nuomos pagrindu kilimėlį, o paslaugą – kilimėlių keitimą Sutartyje ir jos prieduose nustatytu dažnumu. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, būtų patyrusi kokių nors išlaidų ar nuostolių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai kvalifikavo ginčo sutartį paslaugų sutartimi, tinkamai taikė CK 6.721 straipsnio nuostatą, reglamentuojančią sutarties vienašalį nutraukimą, ir pagrįstai sprendė, kad atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei netesybas už Sutarties nutraukimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
4. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
5. Ieškovė kvestionuoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kuriuo teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti netesybas dėl sutarties nutraukimo anksčiau sutarties galiojimo termino.
6. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. liepos 1 d. šalys sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuria apeliantė įsipareigojo teikti paslaugas – nuomoti atsakovei kilimėlius už užmokestį ir keisti juos kaip numatyta pagal šią sutartį ir jos priedus. Šalys taip pat 2016 m. liepos 1 d. pasirašė paslaugų sutarties priedą, kuriame numatyti apeliantės teikiamų paslaugų įkainiai, teikiamų paslaugų periodiškumas bei sutarties galiojimo laikotarpis. 2017 m. lapkričio 17 d. šalys pasirašė paslaugų teikimo sutarties priedą, kur nurodyta, kad Sutartis sudaryta 24 mėnesių laikotarpiui, taip pat nurodytas teikiamų paslaugų apimtis ir kainos. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikė apeliantei raštą dėl sutarties nutraukimo, kuriuo atsakovė informavo apeliantę, kad nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nutraukia 2017 m. lapkričio 17 d. paslaugų teikimo sutartį, įskaitant visus jos pakeitimus bei priedus. Apeliantė 2018 m. rugsėjo 26 d. kompensacijos skaičiavimo pažymoje nurodė atsakovei, kad pagal 2016 m. liepos 1 d. paslaugų teikimo sutarties 4.2 punktą ji turi sumokėti 1 290,00 Eur dydžio kompensaciją.
7. Šalių pasirašytos Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja sutarties priede aptartą laikotarpį. Jei likus 2 (dviem) mėnesiam iki sutarties galiojimo pabaigos nei viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo sutartį nutraukti, tai sutartis laikoma pratęsta tam pačiam laikotarpiui, kuris aptartas sutarties priede. Tokių pratęsimų skaičius yra neribojamas. Sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad, jei Klientas nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai Tiekėjui prieš 2 (du) mėnesius, (arba Sutartis nutraukiama dėl Kliento kaltės) nesibaigus sutarties galiojimo terminui, jis privalo sumokėti netesybas – 50 proc. sumos, kurią būtų sumokėjęs Tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Šis punktas netaikomas, jei Klientas perduoda savo sutartinius įsipareigojimus trečiajai šaliai tokiomis pačiomis sutarties sąlygomis.
8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs sutarties turinį bei sąlygas, sprendė, kad šalis siejo paslaugų sutarties teisiniai santykiai, todėl atsakovė pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį turėjo besąlyginę teisę nutraukti šalių sudarytą Sutartį ir jai negali būti taikoma sutartinė atsakomybė (netesybos). Apeliantė su šia teismo išvada nesutiko, nurodydama, kad šalis siejo mišrūs nuomos ir paslaugų teikimo teisiniai santykiai, kuriuose aiškiai vyraujantis yra nuomos santykis. Tokią savo poziciją apeliantė grindžia tuo, jog pagal sudarytą šalių sutartį apeliantė įsipareigojo išnuomoti atsakovei kilimėlius, sutarties priede numatytas nuomos mokestis, nustatytas kilimėlių keitimo grafikas. Apeliantės vertinimu, nuomos sutarties elementai yra vyraujantys, nes jei nebūtų išnuomoti kilimėliai, nebūtų susitarimo juos keisti. Atsakovė su tokia apeliantės pozicija nesutiko ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jai svarbiausia buvo ne nuomos pagrindu gauti kilimėlius, o gauti paslaugą – kilimėlių keitimą sutartyje ir jos prieduose nustatytu dažnumu.
9. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nuomos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui. Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paslaugų sutarties samprata – paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.
10. Nagrinėjamu atveju, pagal šalių sudarytos Sutarties 1.1. punkte yra apibrėžtas sutarties dalykas, kur nurodyta, kad tiekėjas nuomoja klientui kilimėlius už užmokestį ir keičia juos kaip nurodyta pagal šią sutartį ir jos priedus. Šalių 2017 m. lapkričio 17 d. pasirašytame paslaugų sutarties priede nurodyta, jog atsakovei išnuomojami iš viso 6 microtech kilimėliai, kurių dviejų matmenys 115x200, vieno kilimėlio vertė 200,00 Eur be PVM, trijų kilimėlių matmenys 85 x 150, vieno kilimėlio vertė 150,00 Eur be PVM ir vieno kilimėlio matmenys 115x200, kilimėlio vertė 150,00 Eur; kilimėlių keitimo intervalas nurodytas 1 kartą per dvi savaites, o vieno kilimėlio vienos savaitės nuomos mokestis be PVM yra 10,00 Eur. Taigi matyti, kad šalys susitarė dėl konkrečių nuomojamų objektų savybių (kilimėlių dydžio, spalvos, kiekio), taip pat ir dėl jų keitimo periodiškumo (paslaugos teikimo). Taigi apeliantė atsakovei nuomojo Sutarties priede nurodytus kilimėlius ir kartą per dvi savaites juos keitė; šalių sudaryta Sutartis įvardinta paslaugų sutartimi. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad šalių sudaryta Sutartis laikytina mišria, kadangi turėjo ir nuomos sutarties (buvo nuomojami kilimėliai), ir paslaugų sutarties elementų (buvo teikiama kilimėlių keitimo paslauga).
11. Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas lemia tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys gali sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, taip pat turi būti atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006).
12. Nagrinėjamu atveju, sudaryta Sutartimi šalys nesusitarė, kokios normos turi būti taikomos jų sudarytai sutarčiai, todėl turi būti taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant dėl šalių sudarytai sutarčiai taikytinų normų, būtina įvertinti, ar atsakovė sudarydama Sutartį iš esmės siekė nuomos sutarties pagrindu gauti kilimėlius, ar gauti paslaugą, t.y. užsitikrinti kilimėlių keitimą. Šalių sudarytos sutarties 2017 m. lapkričio 17 d. priede numatyta, kad kilimėliai bus keičiami kartą per dvi savaites, pati Sutartis įvardinta paslaugų teikimo sutartimi, todėl spręstina, jog šiuo atveju svarbiausia buvo paslaugos teikimas. Be to, atsakovė atsiliepime į apeliacinį nurodė, kad atsakovei buvo svarbiausia gauti paslaugą, o ne nuomos pagrindais kilimėlius. Tam, kad atsakovė gautų pageidaujamą paslaugą, apeliantė išnuomojo kilimėlius bei įsipareigojo juos kas dvi savaites keisti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad, priešingai nei nurodo apeliantė, nagrinėjamu atveju, šalių teisiniuose santykiuose vyraujantis buvo būtent paslaugos sutarties elementas. Nustačius, kad paslaugų sutartis šalis siejusiuose teisiniuose santykiuose buvo vyraujanti, spręstina, jog sutarties nutraukimui turi būti taikomos įstatymo nuostatos reglamentuojančios paslaugų sutarties nutraukimą. Tokią išvadą patvirtina teismų praktika analogiškoje byloje - Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020.
13. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, suteikianti klientui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Klientas, siekdamas sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neprivalo remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta speciali paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo tvarka lyginant su bendrosiomis sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.217 straipsnyje. Taigi CK 6.721 straipsnio nuostatoje įtvirtinta viena iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, fizinis ar juridinis asmuo yra paslaugos gavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007).
14. Nagrinėjamu atveju, atsakovė 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštu dėl sutarties nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę apie Sutarties nutraukimą nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė sutarties nutraukimo neginčijo, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų neatsiskaičius su ieškove už pastarosios suteiktas paslaugas iki pranešimo dėl Sutarties nutraukimo. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų patyrusi kokių nors išlaidų, kurias patyrė vykdydama Sutartį iki pranešimo dėl Sutarties nutraukimo. Be to, pagal kasacinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, susijusius su CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, paslaugų teikėjas gali reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius. Galimybės reikalauti atlyginti negautas pajamas pagal paslaugų teikimo sutartį įstatyme nenumatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-257/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-258-403/2020).
15. CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Kadangi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta besąlygišką kliento teisė atsisakyti sutarties, tai ji negali būti apribota ar panaikinta šalių susitarimu, taip pat paslaugų sutarties šalys negali susitarti dėl kitokių nei CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyti, vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo padarinių.
16. Nagrinėjamu atveju, ginčo sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad jei Klientas nutraukia Sutartį, raštu pranešęs apie tai Tiekėjui prieš 2 (du) mėnesius, (arba Sutartis nutraukiama dėl Kliento kaltės) nesibaigus sutarties galiojimo terminui, jis privalo sumokėti netesybas – 50 proc. sumos, kurią būtų sumokėjęs Tiekėjui iki Sutarties galiojimo pabaigos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad netesybos (bauda, delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. esant neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi netesybos negali būti nustatytos už teisėtų veiksmų atlikimą, šiuo atveju – įstatyme įtvirtintos besąlygiškos teisės nutraukti sutartį įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog atsakovė neturi pareigos mokėti apeliantei netesybų už sutarties nutraukimą. Kitoks aiškinimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prieštarauja paslaugų sutarčių esmei, teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas apkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas nuosekliai laikosi analogiškos praktikos jau išnagrinėtose analogiško pobūdžio civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-930-619/2019; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1537-603/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1722-640/2019). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, iki kurios išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išvengti skirtingų sprendimų analogiškose bylose, 2020 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo sustabdęs nagrinėjamą bylą, nurodytą Vilniaus apygardos teismo praktiką patvirtino.
17. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvų pagrindu. Pirmosios instancijos teismo priimtas teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas bei pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje atmetė. Atsakovė ŽŪB „Pienas LT“ pateikė į bylą duomenis, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 387,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias pagrindžia 2019 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra AAG Nr. (duomenys neskelbtini)bei 2020 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymas. Kadangi apeliantės skundas atmestas, šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės. Taip pat atsakovas prašė priteisti 205,7 Eur išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į prašymą dėl bylos sustabdymo, bei už susipažinimą su byla. Kadangi ieškovo prašymas dėl bylos sustabdymo, su kuriuo nesutiko atsakovas ir nesutikimo argumentus išdėstė atsiliepime į prašymą, buvo patenkintas, be to, atsakovo atstovas jau buvo susipažinęs su byla iki prašymo sustabdyti bylą pateikimo, todėl šios išlaidos iš apelianto nepriteisimos (CPK 93 str. 4 d.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Berendsen Textile Service“, j. a. k. 110694894, atsakovės žemės ūkio bendrovės „Pienas LT“, j. a. k. 302291237, naudai 387,20 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėja Jelena Šiškina