Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-415-467-2013].docx
Bylos nr.: 2A-415-467/2013
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Gotas atsakovas
BTA Insurance Company" SE 110079036 atsakovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Bylos, susijusios su deliktine atsakomybe
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Prievolių teisė
Civilinė atsakomybė:
Civilinės atsakomybės sąlygos:
Žala:
Draudimas:
Draudimo rūšys:
Civilinės atsakomybės draudimas:
Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Bylinėjimosi išlaidos:
Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo
Procesas pirmosios instancijos teisme
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinis skundas ir jo padavimo tvarka
Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, teisės
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr.2A-415-467/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-23443-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.; 44.2.4; 73.2.6.1.; 121.14.; 121.18.; 121.21.

                                                                (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 20 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Andrutės Kalinauskienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų O. K. ir G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. K. ir G. K. ieškinį atsakovams „BTA Insurance Company“ SE ir UAB „Gotas“ dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo – A. Č..   

 

                      Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

                     

          Ieškovai O. K. ir G. K. 2009 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę, prašė priteisti iš atsakovų UAB „BTA Draudimas“ (dabar – „BTA Insurance company“ SE) ir UAB „Gotas“ solidariai 7266 Lt turtinę ir 3000 Lt neturtinę žalą ieškovės O. K. naudai, 342,49 Lt turtinę ir 3452 Lt neturtinę žalą ieškovo G. K. naudai bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2009 m. rugpjūčio 24 d. apie 15 valandą, Vilniaus mieste, Rokantiškių gatvėje, atbuline eiga važiuojanti transporto priemonė-sunkvežimis Mercedes Benz 814, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausanti UAB „Gotas“, vairuojama UAB „Gotas“ darbuotojo A. Č., stipriai kliudė už jos važiuojančią ieškovo G. K. vairuojamą transporto priemonę NISSAN SENTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią ieškovei O. K., ir apie tris metrus tempė automobilį. Kaltu dėl šio autoįvykio pripažintas trečiasis asmuo A. Č.. Atsakovas UAB „BTA Draudimas“ 2009 m. rugsėjo 1 d. rašte nurodė, kad apskaičiuota remonto kaina viršija 75 procentus automobilio vertės, todėl išmokėtina likutinė vertė, t.y. 4024 Lt ir 150 Lt pagal prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą už sugadinto automobilio transportavimą iš įvykio vietos. Paskaičiuodamas žalos išmoką atsakovas UAB „BTA Draudimas“ nepagrįstai ją sumažino 15 procentų, nurodydamas, kad automobilis nebuvo pritaikytas Lietuvos rinkai bei buvo daužtas prieš atgabenant į Lietuvą. Šie atsakovo argumentai yra objektyviai nepagrįsti, jais siekiama draudimo bendrovės naudai kiek įmanoma sumažinti draudimo išmokos dydį. Už atsakovo UAB „BTA Draudimas“ daugiau nei po metų po eismo įvykio išmokėtą sumą ieškovė O. K. negali įsigyti tokio automobilio, kurį turėjo iki eismo įvykio, be to negali panaudoti ir likusių automobilio detalių, kadangi automobilio modelis rinkoje yra labai retas, todėl likusios automobilio detalės turėtų būti priteisiamos atsakovui. Šio autoįvykio pasekmėje ieškovai patyrė materialinę ir moralinę žalą, t.y. nepataisomai sugadinta ieškovei O. K. priklausanti transporto priemonė Nissan Sentra, be to ieškovui G. K. buvo sutrikdyta sveikata, dėl šio įvykio ieškovai patyrė daug nepatogumų, turėjo nuomotis kitą automobilį, taip pat patyrė streso ir dvasinių išgyvenimų.

          Atsakovas „BTA Insurance company“ SE su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog draudimo išmoka ieškovei buvo išmokėta tik 2010 m. lapkričio 19 d. dėl pačios ieškovės kaltės (nerūpestingumo), nes ieškovė iki to laiko atsakovui nebuvo nurodžiusi banko sąskaitos, į kurią pageidautų, kad būtų pervesta apskaičiuota draudimo išmoka, nors apie būtinybę nurodyti išmokos gavėją ir sąskaitą ieškovė buvo informuota net keturis kartus. Draudimo išmoka dėl transporto priemonės sugadinimo ieškovei buvo apskaičiuota ir atsakovas buvo pasirengęs ją išmokėti jau 2009 m. rugsėjo  1 d., todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti pakaitinio automobilio nuomos išlaidas. Ieškovei draudimo išmoka apskaičiuota laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, apžiūrėjus transporto priemonę, paskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo kaštai, skaičiavimai atlikti su Audatex kompiuterine programa. Kadangi buvo nustatyta, jog ieškovės automobilis JAV buvo patyręs avariją, kurios metu buvo pažeista priekinė kairė automobilio dalis, važiuoklė, vidiniai standumo elementai, iššovusios oro pagalvės, todėl tokio automobilio vertė negali būti tapatinama su kito, analogiškų sugadinimų neturėjusio, tokio paties modelio automobiliu. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas pagrįstai automobilio rinkos vertę sumažino 15 proc. Įstatymas ieškovei suteikė teisę savo iniciatyva ir lėšomis papildomai kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl padarytos žalos nustatymo, tačiau ji to nepadarė. Kadangi atsakovas neužsiima automobilių detalių realizavimu, pirkimu ar pardavimu, todėl reikalavimas perduoti draudimo bendrovei likusias automobilio detales yra visiškai nepagrįstas. Ieškovės O. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, nes ji neįrodė tokios žalos, atsižvelgiant į tai, kad žalos sureguliavimo procedūra užtruko tik 5 dienas, visi atsakovo raštai ieškovei siųsti jos 2009 m. rugpjūčio 31 d. prašyme draudimo bendrovei nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini). Jokios informacijos, kad korespondencija šiuo adresu nebūtų gauta, nėra, be to ieškovės paaiškinimai dėl patirtų nepatogumų dėl sugadinto automobilio prieštarauja jos teiginiams dėl pakaitinio automobilio nuomos. Taip pat nepagrįsti ir ieškovo G. K. reikalavimai, nes nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo sveikatos būklės ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. autoįvykio, įvertinus tai, kad ieškovas į autoįvykio vietą iškviestai policijai jokiais sveikatos sužalojimais nesiskundė, į medikus kreipėsi tik praėjus 4 dienoms nuo eismo įvykio.

          Atsakovas UAB „Gotas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog automobilio Mercedes Benz 814, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio atsakovui UAB „Gotas“, valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo „BTA Insurance company“ SE transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl prievolė atlyginti dėl autoįvykio padarytą žalą tenka atsakovui „BTA Insurance company“ SE draudimo sumos ribose. Ieškovė O. K., nenurodydama atsiskaitomosios banko sąskaitos numerio, nepasinaudojo galimybe gauti neginčijamą draudimo išmokos sumą. Ieškovės O. K. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes ieškovės pateikti įrodymai neįrodo jos patirtos žalos. Ieškovo G. K. nurodytas smegenų sutrenkimas medikų konstatuotas praėjus 4 dienoms po eismo įvykio, medicininiais dokumentais nėra patvirtinta, jog tai laikytina tiesiogine eismo įvykio pasekme.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

                      Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovų atsakovo UAB „Gotas“ bei trečiojo asmens A. Č. naudai bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino, kad atsakovo apskaičiuota draudimo išmokos suma – 4174 Lt tiek ilgai nebuvo išmokėta dėl pačios ieškovės nerūpestingumo, nes ji neatsižvelgė į draudiko prašymus pateikti draudimo išmokos išmokėjimui trūkstamą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negalėjo išmokėti draudimo išmokos ieškovei dėl nepakankamo ieškovės bendradarbiavimo, teismas sprendė, jog nėra pagrindo atsakovo „BTA Insurance company“ SE atsakomybei kilti, nenustačius netinkamo atsakovo, kaip draudiko, pareigų vykdymo. Teismas ieškovės reikalavimą priteisti atsakovui likusias automobilio detales pripažino nepagrįstu, nes automobilių detalių realizavimas, pirkimas ar pardavimas nėra atsakovo, kaip draudimo bendrovės, veiklos sritis, o, įvykus draudžiamajam įvykiui, pagal įstatymą draudikas yra įpareigotas mokėti draudimo išmoką. Ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės tvirtinimus, jog po autoįvykio likusios automobilio detalės yra nerealizuojamos ir automobilio likutinė vertė neatitinka atsakovo apskaičiuotos 2351 Lt likutinės vertės. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovų veiksmai būtų sąlygoję ieškovės nurodytus nepatogumus bei kad šie nepatogumai būtų buvusi tiesioginė automobilio sugadinimo pasekmė, nes žalos administravimas draudimo bendrovėje užtruko tik 5 dienas, ieškovė nepateikė jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad laikotarpyje nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. jos dukra dėl automobilio neturėjimo būtų negalėjusi nueiti į darželį ar kitus užsiėmimus, ar patyrusi kitų nepatogumų. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas autoįvykio aplinkybes, ieškovo kreipimosi į medikus laiką, ekspertų išvadą, pripažino, kad ieškovui G. K. VšĮ „Antakalnio poliklinika“ diagnozuoti sveikatos sutrikimai, pagal užfiksuotą simptomatiką, negali būti pripažinti galvos smegenų sukrėtimu ir nėra nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. medicinos dokumentuose užfiksuoti ieškovo sveikatos sutrikimai yra 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio pasekmė.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

 

                      Ieškovai O. K. ir G. K. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, susijusį su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi. Teismo išvada, kad ieškovai neįrodė savo tvirtinimų dėl sugadintos eismo įvykio metu transporto priemonės likutinės vertės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei paties atsakovo „BTA Insurance Company“ SE paskaičiavimams. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta (su tuo sutinka tiek ieškovai, tiek ir atsakovai), kad apdraustosios transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi transporto priemonės NISSAN SENTRA vertė iki eismo įvykio sudarė 7500 Lt, todėl ši nurodyta suma neviršijo nustatyto Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos draudimo sumos žalos turtui atlyginti dydžio. Iš atsakovo priteistina likutinė automobilio NIISAN SENTRA vertė - 3476 Lt, kitu atveju, būtų grubiai pažeistas CK 6.251 straipsnyje nurodytas visiško nuostolių atlyginimo principas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnis, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 6 punktas bei nukrypstama nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos. Ieškovė negavo jokių rašytinių raginimų iš atsakovo. Atsakovas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių raginimų įteikimą ieškovei. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė su šeima gyvena Vilniaus miesto pakraštyje ir turi šeimoje mažametį vaiką, todėl privalėjo nuomotis pakaitinę transporto priemonę tam, kad galėtų vaiką vežti į vaikų darželį, t.y. tenkinti pagrindinius vaiko priežiūros poreikius. Teismas neiškvietė į teismo posėdį Všį „Antakalnio poliklinika“ gydytojo, kuris ieškovui G. K. diagnozavo Commotio cerebri (traumos sukeltas sąmonės netekimas) bei paskyrė medikamentinį gydymą, nors, siekdamas tinkamai įvertinti proceso šalių pateiktus įrodymus bei pašalinti esamus prieštaravimus tarp esamų įrodymų, turėjo tai padaryti.

                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Gotas“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, visapusiškai ir pilnai išnagrinėjęs visus įrodymus byloje, rėmėsi atsakovo „BTA Insurance Company“ SE pateiktais skaičiavimais dėl žalos, atsiradusios draudiminio įvykio pasekoje, skaičiavimais. Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE pateikė duomenis, jog ieškovės automobilio atstatymo kaina būtų apie 6000 Lt, todėl automobilio remontas būtų netikslingas, t.y. viršytų 75 procentus automobilio rinkos vertės. Teismas nenustatė pagrindų keisti ieškovei išmokėtos draudimo išmokos dydį, taip pat nenustatė priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtų išlaidų kito auto­mobilio nuomai.

                      Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „BTA Insurance Company“ SE prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovų automobilio rinkos vertė buvo mažesnė nei vidutinė analogiškų sugadinimų neturėjusio automobilio, todėl teismas teisingai sprendė, kad draudimo išmoka sumažinta pagrįstai. Šiuo atveju draudimo išmoka buvo apskaičiuota ir išmokėta laikantis teisės aktų reikalavimų bei atsižvelgiant į kitas objektyvias ir draudiko įrodytas aplinkybes, dėl kurių ieškovės O. K. transporto priemonės rinkos vertė buvo mažesnė nei vidutinė. Ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis šios aplinkybės nepaneigė, todėl teismo išvados, jog draudimo išmoka apskaičiuota tinkamai bei tai, kad draudikas neturėjo pareigos realizuoti detales, yra visiškai pagrįstos byloje surinktais įrodymais ir teisės normomis. Ieškovė nebuvo aktyvi ir nebendradarbiavo su draudiku, nepateikdama savo banko sąskaitos numerio, todėl bet kokie tariami nuostoliai laikytini pačios ieškovės neveikimo rezultatu. Nei žala, nei priežastinis ryšys tarp ieškovo sveikatos būklės ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. autoįvykio nenustatyti. Vangumas, galvos svaigimas gali būti ir kitų būklių ar ligų simptomai. Neturint ieškovo būklės vertinimo ir laiku atliktų instrumentinių tyrimų rezultatų iškart po įvykio, negalima traktuoti šių simptomų ir nustatytos diagnozės kaip tiesioginės 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio pasekmės. Nei vienos aplinkybės, kuria grindžia patirtą žalą, ieškovė neįrodė, taigi teismas tinkamai vertino šias aplinkybes ir pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo ieškovams.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovų O. K. ir G. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 24 d. Rokantiškių g., Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens A. Č. vairuojamas automobilis Mercedes Benz 814, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis atsakovui UAB „Gotas“, kliudė ieškovo G. K. vairuojamą automobilį Nissan Sentra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį ieškovei O. K., ir jį apgadino (b.l. 9, t.1).  Eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens A. Č., vairavusio Mercedes Benz 814, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės. Į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, tačiau jie eismo įvykio aplinkybių neformino, nes autoįvykyje dalyvavę vairuotojai – ieškovas G. K. ir trečiasis asmuo A. Č. patys susitarė dėl eismo įvykio kaltininko ir aplinkybių bei patys užpildė supaprastintą eismo įvykio deklaraciją (b.l. 12, t.1). Iš Bendrojo pagalbos centro 2009 m. lapkričio 20 d. rašto nustatyta, kad apie tai, jog eismo įvykio metu būtų nukentėję žmonės  (padaryta žala sveikatai), pranešta  nebuvo (b.l. 10, t.1). Atsakovas „BTA Insurance Company“ SE 2009 m. rugpjūčio 25 d. gavo ieškovės O. K. pretenziją dėl 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio metu jos transporto priemonei padarytos žalos atlyginimo (b.l. 31, t.1). Atsakovas 2009 m. sausio 1 d. išsiuntė ieškovei raštą, kuriame nurodė, jog apskaičiavo 4174 Lt draudimo išmoką, kad ši išmoka bus pervesta ieškovei, nurodžius išmokos gavėjo atsiskaitomosios banko sąskaitos rekvizitus. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 21 d., 2009 m. spalio 21 d., 2009 m. lapkričio 16 d. pakartotinai informavo ieškovę, jog draudimo išmoka bus pervesta, ieškovei pateikus banko sąskaitos rekvizitus (b.l. 117-119, t.1) Ieškovė sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus draudikui pateikė 2010 m. lapkričio 19 d. (b.l. 171, t.1). Tą pačią dieną ieškovei ir buvo išmokėta atsakovo apskaičiuota draudimo išmoka (b.l. 170-172, t.1). Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovo UAB „Gotas“ ir jam nuosavybės teise priklausantį automobilį Mercedes Benz 814, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraudusio atsakovo „BTA Insurance company“ SE eismo įvykio metu patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovas „BTA Insurance company“ SE negalėjo išmokėti draudimo išmokos ieškovei dėl nepakankamo jos bendradarbiavimo, sprendė, jog jis savo, kaip draudiko, pareigas vykdė tinkamai ir nėra pagrindo jo atsakomybei kilti. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovų veiksmai būtų sąlygoję jos nurodytus nepatogumus, ir kad šie nepatogumai būtų buvusi tiesioginė automobilio sugadinimo pasekmė. Ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovui G. K. teismas taip pat atmetė, konstatavęs, kad byloje neįrodyta, jog pastarajam 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio metu buvo padaryta žala. Apeliantai (ieškovai) su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, tačiau jų apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog draudimo išmokos dydis yra apskaičiuotas pagrįstai. Apeliantų teigimu, draudimo išmokos skaičiavimo metodas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 14 punkto ir prieštarauja CK 6.251 straipsnyje įtvirtintam visiškam nuostolių atlyginimo principui. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija sutikti neturi pagrindo.

Nagrinėjamu atveju apeliantai neginčija draudiko nustatytos ieškovės transporto priemonės vidutinės rinkos vertės. Ginčo dėl to, jog automobilio remonto išlaidos viršija 75 procentus turto rinkos vertės iki eismo įvykio, byloje taip pat nėra. Bylos duomenimis atsakovas, apžiūrėjęs ieškovės transporto priemonę ir vadovaudamasis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu, 4 punkte įtvirtintomis vertinimo priemonėmis, atlikęs automobilio vertinimą, apskaičiavo transporto priemonės likutinę vertę, kuri, vadovaujantis minėtos vertinimo instrukcijos 69 punktu, skaičiuojama vadovaujantis nesugadintų pagrindinių jos dalių, kurias galima panaudoti (realizuoti), suminės vertės nustatymo principu (b.l. 113, t.1). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 14 punktas nustato, kad žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Kaip matyti iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE pateiktų skaičiavimų, atsakovas draudimo išmoką apskaičiavo iš automobilio vidutinės rinkos vertės iki eismo įvykio atėmęs likutinę automobilio vertę ir nustatė, jog mokėtina draudimo išmoka už sugadintą transporto priemonę sudaro 4024 Lt (b.l. 113, t.1). Todėl pagrindo teigti, jog toks draudimo išmokos apskaičiavimo metodas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 14 punktui, nėra.

Toks paskaičiavimas tai pat atitinka CK 6.251 straipsnyje įtvirtintą visišką nuostolių atlyginimo principą, pagal kurį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę . Šiuo atveju ieškovei buvo atlygintas skirtumas tarp automobilio vidutinės rinkos vertės iki eismo įvykio ir likutinės automobilio vertės. Ieškovei taip pat liko ir automobilio detalės. Taigi šiuo atveju ieškovei buvo atlyginti visi jos patirti nuostoliai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 14 punktu, pagrįstai pripažino, jog draudimo išmoka apskaičiuota tinkamai, ir ieškovei išmokėtos draudimo išmokos suma neprieštarauja CK 6.251 straipsnyje įtvirtintam visiškam nuostolių atlyginimo principui. 

Apeliantai skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog draudimo išmoka nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. lapkričio 19 d. buvo neišmokėta dėl pačios ieškovės kaltės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas „BTA Insurance Company“ SE 2009 m. rugpjūčio 25 d. gavo ieškovės O. K. pretenziją dėl 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio metu jos transporto priemonei padarytos žalos atlyginimo, tačiau šioje pretenzijoje ieškovė nenurodė banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką. (b.l. 31, t.1). Draudikas net keturis kartus kreipėsi į ieškovę ir nurodė, jog draudimo išmoka žalai atlyginti bus pervesta, jai nurodžius išmokos gavėjo banko sąskaitos rekvizitus (b.l. 115, 117-119, t.1). Ieškovė sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus draudikui pateikė tik 2010 m. lapkričio 19 d. (b.l. 171, t.1). Tą pačią dieną ieškovei buvo išmokėta atsakovo apskaičiuota draudimo išmoka (b.l. 170-172, t.1). Iš draudiko veiksmų matyti, jog jis iš karto po ieškovės pretenzijos gavimo, kreipėsi į ieškovę ir nurodė, jog draudimo išmoka žalai atlyginti bus pervesta ieškovei nurodžius išmokos gavėjo banko sąskaitos rekvizitus. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudikas buvo aktyvus ir nevengė savo pareigos išmokėti draudimo išmoką. Tuo tarpu ieškovė savo pareigos pateikti banko sąskaitos rekvizitus nevykdė. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 42.2.1 punktas numato, jog, jeigu eismo įvykio metu turtas sunaikintas, draudimo išmoka pervedama į nukentėjusio trečiojo asmens nurodytą jo ar kito asmens sąskaitą banke. Šių taisyklių 32 punkte įtvirtinta, jog, tais atvejais, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pageidauja, kad draudimo išmoka būtų pervesta į nukentėjusio trečiojo asmens nurodytą jo ar kito asmens sąskaitą banke, pretenzijoje nurodoma banko pavadinimas ir sąskaitos numeris. Kadangi šiuo atveju ieškovė nebuvo aktyvi ir banko sąskaitos rekvizitus pateikė tik 2010 m. lapkričio 19 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog draudimo išmoka buvo neišmokėta iki 2010 m. lapkričio 19 d. dėl pačios ieškovės kaltės.

Be to apeliantai nepagrįstai teigia, jog ieškovė negavo jokių rašytinių raginimų iš atsakovo. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ieškovė, gavusi iš atsakovo pirmąjį 2009 m. rugsėjo 1 d. pranešimą, kuriame atsakovas taip pat informavo ir apie apskaičiuotos draudimo išmokos dydį, pateikė atsakovui pretenziją, kuria nesutiko su apskaičiuotos žalos dydžiu (b.l. 116, t.1). Taigi, pateikdama šią pretenziją, ieškovė iš esmės patvirtino, jog yra gavusi pirmąjį ieškovo pranešimą. Priešingų duomenų byloje nėra.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovui buvo žinoma, kad dėl to paties eismo įvykio nukentėjo transporto priemonės valdytojas, t.y. ieškovas G. K. (ieškovės O. K. sutuoktinis), kuris savo pretenzijoje nurodė banko sąskaitą, į kurią galima būtų pervesti draudiminę išmoką. Teisėjų kolegija pažymi, jog, nors ieškovas G. K. dėl to paties eismo įvykio taip pat pareiškė pretenziją atsakovui ir pretenzijoje nurodė sąskaitą, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką už patirtą žalą, tačiau šiuo atveju ieškovas išreiškė valią pervesti draudimo išmoką tik už jam padarytą žalą (b.l. 121, t.1). Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 42.2.1 punktas numato, jog, jeigu eismo įvykio metu turtas sunaikintas, draudimo išmoka pervedama į nukentėjusio trečiojo asmens nurodytą jo ar kito asmens sąskaitą banke. Šiuo atveju ieškovė nenurodė nei savo, nei kito asmens, t.y. ieškovo G. K. sąskaitos, o pastarasis pretenzijas atsakovui pareiškė tik savo vardu, nes byloje nėra duomenų, jog šiuo atveju ieškovas atstovavo ieškovę (sutuoktinę), todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo draudimo išmoką už ieškovės patirtą žalą pervesti į ieškovo pretenzijoje nurodytą sąskaitą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, pažeidė įrodymų vertinimo principą (CPK 185 str.), vadovavosi ekspertų išvada, tačiau neiškvietė į teismo posėdį VšĮ „Antakalnio poliklinika“ gydytojo, kuris ieškovui diagnozavo traumos sukeltą sąmonės netekimą bei paskyrė medikamentinį gydymą. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantai pirmosios instancijos teismo neprašė šio gydytojo apklausti liudytoju. Apeliantai apeliaciniame skunde tokio prašymo taip pat nereiškė. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantų nieko nepagrįstus samprotavimus dėl gydytojo apklausos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekvietė šio asmens kaip liudytojo, pažymėdama, jog civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t.y. kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), t.y. teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti prielaidomis apie bylos aplinkybes. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas priima sprendimą vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis. Darydamas išvadas teismas privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įvertinti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, nurodyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą (CPK 270 str. 4 d.). Taigi teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-409/2008; kt.).

Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ieškovui diagnozuoti sveikatos sutrikimai pagal užfiksuotą simptomatiką negali būti pripažinti galvos smegenų sukrėtimu ir nėra nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. medicininiuose dokumentuose užfiksuoti ieškovo sveikatos sutrikimai yra 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio pasekmė, padarė atsižvelgęs į ekspertizės aktą, į aplinkybę, jog ieškovas į medikus kreipėsi praėjus keturiom dienoms po eismo įvykio bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tokia išvada yra pagrįsta, atitinka bylos duomenis ir įrodymus, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Taip pat pažymėtina, jog apeliantai neginčijo ekspertizės išvadų, neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės (CPK 219 str.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, ekspertizės aktą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai neįrodė, kad ieškovui G. K. 2009 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio metu buvo padaryta žala.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jiems atsirado pareiga atlyginti atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovas UAB „Gotas“ patyrė 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 94) ir ši suma neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto dydžio, taip pat, atsižvelgiant į bylos apimtį ir sudėtingumą, yra pagrįsta, todėl yra pagrindas ją priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis – po 400 Lt iš kiekvieno (CPK 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

                      Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

                      Priteisti iš ieškovų O. K. ir G. K. po 400 (keturis šimtus) Lt iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui UAB „Gotas“.

 

Teisėjai                                                                                                     Henrichas Jaglinskis          

 

                                                                                                                 Andrutė Kalinauskienė

 

                                                                                                                 Alma Urbanavičienė          

       

 

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CPK
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
  • CPK 270 str. Sprendimo turinys
  • 3K-3-409/2008
  • CPK 219 str. Papildoma ir pakartotinė ekspertizė
  • CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
  • CPK 98 str. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas