NUORAŠAS
Baudžiamoji byla 1 A – 00050 – 491 / 2008
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.8.
Teisėjas Artūras Ridikas
PANEVĖŽIO
APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. balandžio 16 d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,
teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus
Gladučio,
sekretoriaujant Rimai
Pačešiūnienei,
dalyvaujant :
prokurorui Ignui Railai,
nukentėjusiajam E.
K.,
nukentėjusiojo atstovei L. K.,
nuteistiesiems V.
L. ir P. D.,
gynėjams advokatams Valentinui
Baltrūnui ir Alfonsui Mašalui,
teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. K. atstovės L. K. bei nuteistojo
V. L. apeliacinius skundus dėl 2007 m. lapkričio 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 3 d. ir nubaustas :
- pagal BK 150
str. 3 d. (už E. K. seksualinį prievartavimą 2006-10-12) –
laisvės atėmimu 5 metams;
- pagal BK 150
str. 3 d. (už E. K. seksualinį prievartavimą 2006-10-13) –
laisvės atėmimu 5 metams.
Pagal BK 63 str. subendrinus šias bausmes jas iš
dalies sudedant, jam skirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 11 mėnesių
20 dienų.
Pagal BK 64 str. 1, 3 d. šią bausmę iš dalies
sudedant subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-04-28
nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jam skirta galutinė subendrinta
bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu
nuteistas ir P. D., tačiau jis teismo nuosprendžio
neskundžia.
Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas
NUSTATĖ:
V.
L. nuteistas už tai, kad :
1) veikdamas
bendrininkų grupėje su P. D., 2006 m. spalio 12 d. vakare,
nenustatytą valandą, name, esančiame Panevėžyje, Bielinio g. 19, turėdami
tikslą palaužti nukentėjusiojo E. K. pasipriešinimą,
naudodami jo atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą, t.y. V.
L. grasinant ginklu, P. D. sugriebus ir nutempus
nukentėjusįjį į kitą kambarį ir pareikalavus čiulpti jo lytinį organą, po to P. D. sudavus vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą ir
grasinant peiliu, tokiu būdu bendrais veiksmais palauždami nukentėjusiojo
pasipriešinimą ir priversdami E. K. čiulpti P. D. varpą, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš
nukentėjusiojo E. K. valią;
2) veikdamas
bendrininkų grupėje kartu su P. D. bei asmeniu, kurio
atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2006 m. spalio 13 d., dienos metu, tiksliai nenustatytą valandą, Panevėžyje, Skaistakalnio parke,
turėdami tikslą palaužti nukentėjusiojo E. K. pasipriešinimą,
naudodami jo atžvilgiu fizinį ir psichologinį smurtą, t.y. P.
D. liepiant nukentėjusiajam E. K. čiulpti asmens,
kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, lytinį organą, o
nukentėjusiajam nesutikus, V. L. suduodant
nukentėjusiajam du smūgius į galvą, tokiu būdu bendrais veiksmais palauždami
nukentėjusiojo pasipriešinimą ir priversdami E. K. čiulpti
asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, varpą, tenkino
lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiojo E. K. valią.
Iš nukentėjusiojo
E. K. atstovės L. K. apeliacinio
skundo matyti, kad ji prašo švelninti bausmę nuteistajam V.
L.. Mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Mano, jog V. L. išgelbėjo E. K. gyvybę, kuomet
atėmė peilį iš P. D.. Nors V. L. pažemino
E. K., tačiau morališkai ir fiziškai nieko jam nepadarė,
todėl V. L. atleidžia ir prašo švelninti jam skirtą bausmę.
Apeliaciniu
skundu nuteistasis V. L. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti
ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad yra
nuteistas nepagrįstai, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepilnai
atitinka byloje nustatytas aplinkybes, teismo išvadose yra prieštaravimų. Teismas
nuosprendyje iškraipė faktines įvykio aplinkybes, nepagrįstai pripažino jį
bendravykdytoju su P. D. įvykužius nusikaltimus ir todėl
priėmė jo atžvilgiu nepagrįstą nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad pirmosios
instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei kvalifikuodamas
jo veiksmus prieš nukentėjusįjį E. K., neatsižvelgė į tai,
kad jį (apeliantą) ateiti į svečius pas T. B. pakvietė V. N.. Iki tol jis buvo pas savo panelę ir niekur eiti
nesiruošė. Iš P. D. kalbų suprato, kad šis jau nuo pat
pradžių žinojo, kad pas T. B. yra atvažiavęs kažkoks
jaunuolis, kurį P. D. įvardijo „durneliu“, tačiau į tai
jis (apeliantas) nekreipė jokio dėmesio. Pas T. B. namuose
visi ten buvę asmenys vartojo alkoholį. Po to P. D. pradėjo
kabinėtis prie nukentėjusiojo E. K., ėmė iš jo tyčiotis, siūlė
prisijungti ir jam. Jis to daryti nenorėjo, tačiau P. D. veiksmai
buvo intensyvūs, jis nenurimo ir toliau tyčiojosi iš nukentėjusiojo. Vienu metu
P. D. išsitraukė peilį ir juo grasino nukentėjusiajam. Tada
jis (apeliantas) išsitraukė savigynai turėtą pistoletą ir liepė P.
D. baigti tyčiotis iš nukentėjusiojo. Tai patvirtino liudytoja A. T.. Ši aplinkybė patvirtina, kad tarp jo ir P.
D. nebuvo jokio susitarimo daryti nusikaltimą ir todėl nėra jokio pagrindo
pripažinti jį bendravykdytoju.
Nukentėjusiojo E. K., nuteistojo P. D. bei liudytojos A. T. parodymai apie jo (apelianto) veiksmus prieš E. K atspindi ne visą tiesą. Jis neneigia vartojęs prieš E. K. fizinį smurtą, t.y. sudavęs jam smūgius, tačiau ginklu
nukentėjusiajam negrasino, nesiekė tokiu būdu jo palaužti ir prieš E. K. neatliko jokių seksualinio prievartavimo veiksmų. Jo
pavartotas smurtas prieš E. K. buvo dėl asmeninių
nesutarimų, o ne siekiant jį palaužti. Apeliantas nurodo, kad gailisi dėl savo
veiksmų (pavartoto smurto prieš E. K.), tačiau byloje
nustatytomis aplinkybėmis jis tikrai nesiekė ir nenorėjo, kad E.
K. būtų seksualiai prievartaujamas.
Apeliantas taip
pat skunde tvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant
teisme, jis pripažino faktines įvykio aplinkybes ir duodamas parodymus buvo
nuoširdus, tačiau nepripažino naudojęs prieš E. K. ginklą
ir juo norėjęs jį palaužti, nes faktiškai ginklu nukentėjusiajam negrasino.
Teismo posėdyje
nukentėjusysis E. K., jo atstovė L. K.,
nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus prašo patenkinti. Prokuroras
prašo apeliacinius skundus atmesti.
Apeliaciniai
skundai atmetami.
Dėl
BK 150 str. 3 d. taikymo V. L.
V.
L. savo skunde ginčija tai, kad 2006-10-12 vakare T. B. namuose
grasino nukentėjusiajam E. K. ginklu, taip bendrai su P. D. siekdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir
realizuodamas bendrą jo ir P. D. ketinimą seksualiai
prievartauti nukentėjusįjį. Jis taip pat nesutinka, kad kitą dieną Panevėžyje,
Skaistakalnio parke, tuo pačiu tikslu naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį
smurtą. Apeliantas taip pat mano, kad jis negali būti šio nusikaltimo
bendravykdytoju, nes jis pats nukentėjusiojo seksualiai neprievartavo. Tačiau,
šie jo skundo argumentai nėra pagrįsti.
Pagal BK 150
str. 3 d. atsako tas, kas tenkino lytine aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš
jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį
smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę
priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. V. L. neginčija žinojęs, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo
nepilnametis.
Teismų
praktikoje, o konkrečiai imant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30
nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo
baudžiamosiose bylose“ (toliau – Nutarimo) 6 p. nurodyta, kad lytinis
santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį
smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam
pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas
nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų
anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas,
rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas,
priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią
paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan.. To paties nutarimo 8 p. nurodoma, kad
lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas grasinant panaudoti
fizinį smurtą (psichinis smurtas) yra tada, kai nukentėjusiojo
asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja
veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio nukentėjusiojo asmens atžvilgiu.
Grasinimai panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiami žodžiais (pavyzdžiui,
teigiant, kad jei nukentėjusysis asmuo nesutiks lytiškai santykiauti ar kitaip
tenkinti lytinę aistrą su kaltininku, prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas)
arba kitokio pobūdžio veiksmais (pavyzdžiui, į nukentėjusįjį nukreipiamas
peilis, šautuvas ar kitas daiktas, kuriuo galima sužaloti kūną). Pirmos
instancijos teismas pripažino, kad 2006-10-12 vakare V. L. prieš
nukentėjusįjį naudojo psichinį smurtą, t.y. grasino jam ginklu, ir tai jis darė
ne dėl kažkokių tai asmeninių paskatų, kaip kad jis tvirtina savo skunde, o
siekdamas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą P. D..
Tokia išvada aiškiai seka iš byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo E. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos
teisme, visiškai nuoseklių įvykį mačiusios liudytojos A. T. bei
kito nuteistojo P. D. parodymų. Šie įrodymai skundžiamame
teismo nuosprendyje yra išdėstyti, pirmos instancijos teismas juos įvertino
teisingai ir pagrįstai jais pagrindė apelianto kaltę. Iš paminėtų įrodymų
matyti, kad prieš P. D. atliekant seksualinio prievartavimo
veiksmus su nukentėjusiuoju, abu nuteistieji pirmiausiai ėmė iš jo tyčiotis –
jis buvo verčiamas mėgdžioti šunį, vandenį lakti, o ne gerti, vietoj alaus buvo
girdomas šlapimu, verčiamas masturbuotis ir pan. Tyrimo metu nukentėjusysis
visose apklausose vienodai nuosekliai parodė, kad čiulpti lytinį organą
pirmiausiai jam liepė P. D. ir to reikalavo grasindamas
jam peiliu. Jam atsisakius paklusti šiam P. D. reikalavimui
ir priešinantis jį tempiant į kitą kambarį, V. L. išsitraukė
nugaros pusėje už kelnių laikytą šaunamąjį ginklą ir pagrasino jam vykdyti P. D. reikalavimą čiulpti jo lyties organą. Antraip, V. L. grasino ginklą panaudoti – nušauti jį, jo motiną ir
visus gimines. Būtent po tokio V. L. išsakyto grasinimo
nukentėjusysis pasidavė bei palūžo, ir netrukus buvo P. D. seksualiai
prievartaujamas. Tai, kad abu nuteistieji siekė būtent šio tikslo, įrodo ir
byloje nustatyta aplinkybė, kad praktiškai iš karto po to P.
D. tenkinant lytinę aistrą su nukentėjusiuoju oraliniu būdu, V. L. tai filmavo savo mobilaus ryšio telefonu. Kad V. L. grasino nukentėjusiajam ginklu, šis patvirtino ir
ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas apeliantą. Būtent tokius nukentėjusiojo
parodymus apie V. L. grasinimą ginklu patvirtino kiti
įrodymai – liudytoja A. T. tiek tyrimo metu, tiek teismuose
nekeisdama savo pozicijos parodė, kad V. L. ginklą
išsitraukė ne tik norėdamas nuraminti įsisiautėjusį ir peiliu nukentėjusiajam
grasinusį P. D., tačiau juo pagrasino ir nukentėjusiajam,
kuris dėl to smarkiai drebėjo. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytoja
parodė vietą prie sekcijos, kur abu nuteistieji liepė nukentėjusiajam tenkinti P. D. lytinę aistrą oraliniu būdu. Duodama parodymus pirmos
instancijos teisme liudytoja patikslino, kad V. L.,
grasindamas ginklu nukentėjusiajam, liepė jam daryti tai, ko prašo P. D., t.y. vykdyti jo nurodymus. Nukentėjusiojo ir
liudytojos A. T. parodymus pilnai patvirtino ir kitas
nuteistasis P. D.. Tokiu būdu, šių įrodymų visetas,
kolegijos nuomone, pilnai įrodo, jog V. L. 2006-10-12
vakare grasino nukentėjusiajam ginklu, t.y. naudojo prieš jį psichinį smurtą,
siekdamas priversti nukentėjusįjį čiulpti P. D. varpą. Ši
aplinkybė įrodyta, netikėti ar kitaip vertinti šiuos įrodymus, nei juos
įvertino pirmos instancijos teismas, kolegija nemato jokio pagrindo, nes
įrodymai jokių abejonių nekelia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats V. L. 2007-10-31 teisiamojo posėdžio metu visiškai
patvirtino tame pačiame teismo posėdyje apklaustos liudytojos A.
T. parodymus – jis tik paneigė liudytojai grasinęs (3 t., 44 b.l.). Pastabų
dėl neteisingai užrašytų apelianto parodymų šiame posėdyje nei jis pats, nei jo
gynėjas nepareiškė.
Apelianto kaltė
dėl 2006-10-13 nusikalstamos veikos skundžiamame teismo nuosprendyje taip pat
grindžiama pirmiausiai visiškai nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kad
parke jam V. L. liepė čiulpti „žemaituko“ lytinį organą,
o jam atsisakius tai daryti, apeliantas sudavė jam kumščiu į smilkinį bei
alkūnę, grasino, kad užmuš jį ir jo motiną, jei jis to nedarys. Tokius savo
parodymus E. K. pakartojo kelis kartus apklaustas
ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino ikiteisminio tyrimo metu atpažindamas
V. L. kaip asmenį, kuris kitą dieną, t.y. 2006-10-13 jį
parke mušė. Vėl gi, nukentėjusiojo parodymai apie prieš jį Skaistakalnio parke
naudotą fizinį smurtą ne dėl asmeninių paskatų, o siekiant priversti jį čiulpti
asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, lytinį organą visiškai
sutapo su nuteistojo P. D. duotais parodymais. Čia būtina
pažymėti, kad pagal nukentėjusiojo parodymus ne kas kitas, o būtent V. L. grasinimais privertė jį 2006-10-13 eiti su P. D. į Skaistakalnio parką, kur abu nuteistieji toliau tęsė
tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo ir privertė jį tenkinti kito asmens lytinę
aistrą. V. L. neneigė parke mušęs nukentėjusįjį, tiesa,
jis nurodė asmeninį jo smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį. Tačiau, pirmos
instancijos teismas nuosprendyje šiuos apelianto parodymus aptarė ir pagrįstai
juos atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Iš bylos
medžiagos matyti, kad V. L. su nukentėjusiuoju iki įvykio
iš viso nebuvo pažįstami, susipažino tik pas T. B.,
bendravo vos kelias valandas, per kurias nukentėjusysis buvo įbaugintas,
verčiamas vykdyti įvairius žeminančius nuteistųjų paliepimus, jiems
nesipriešino ir nerodė jokios agresijos. Beje, ir savo apeliaciniame skunde V. L. aiškių ir suprantamų motyvų ar argumentų, dėl ko jis
nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl
šios nusikalstamos veikos, jis nenurodė. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmos
instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai nustatė, kad V. L. prieš E. K. 2006-10-12 naudojo
psichinį, o kitą dieną – fizinį smurtą, ir darė tai ne kažkokiais asmeniniais
tikslais, o siekdamas bendrais veiksmais palaužti nukentėjusiojo valią
priešintis netrukus po to sekusiai seksualinei prievartai prieš jį.
Pakeistus
nukentėjusiojo E. K. parodymus, kuriuos jis įrodymų tyrimo
metu davė apeliacinės instancijos teismui, kad V. L. prieš
jį įvykių metu jokio smurto nevartojo, ginklu negrasino, kolegija atmeta, nes
nukentėjusysis juos pakeitė akivaizdžiai siekdamas padėti V.
L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Savo parodymų pakeitimo priežasties
nukentėjusysis suprantamai ir aiškiai nesugebėjo nurodyti – iš pradžių jis motyvavo
tai gailesčiu V. L. arba, kaip buvo galima suprasti iš jo
parodymų bei jo atstovės skundo, dėkingumu už tai, kad V. L. išgelbėjo
jį nuo apgirtusio ir įsiutusio bei peiliu grasinusio P. D..
Tačiau tokie motyvai negali būti priežastimi pripažinti, kad V.
L. nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Kita vertus,
kolegija turi pakankamą pagrindą manyti, kad nukentėjusysis savo parodymus V. L. naudai pakeitė dėl galimo apeliantui artimų žmonių
poveikio. Apie tai galima spręsti iš liudytojos A. T. parodymų,
kuriais nėra jokio pagrindo netikėti. Dar pirmos instancijos teisme ši
liudytoja parodė, kad V. L., grasindamas jai susidorojimu
ateityje, liepė keisti parodymus. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo
posėdyje A. T. parodė, kad jai į mobilaus ryšio telefoną
skambino nukentėjusiojo teta prisistačiusi moteris ir prašė susitikti.
Susitikimo metu ši moteris, buvusi su pagyvenusiu vyru, vėl prašė neigti, kad V. L. įvykio metu turėjo ginklą ir grasino juo
nukentėjusiajam. Po susitikimo savo striukėje liudytoja rado jai
nepriklausančius pinigus. Pagrindą tikėti šios liudytojos parodymais sustiprina
ir aplinkybė, kad V. L. nei tyrimo metu, nei pirmos
instancijos teisme, nei pagaliau ir savo apeliaciniame skunde iš vis nieko
neužsiminęs apie blogus jo ir A. T. asmeninius santykius,
apeliacinės instancijos teisme „prisiminė“, kad A. T. apkalba
jį keršydama už jo iniciatyva nutrauką judviejų draugystę.
Aptariant seksualinį
prievartavimą kvalifikuojantį bendrininkų grupės požymį, su kuriuo taip pat
nesutinka apeliantas, pažymėtina, kad jau minėto Nutarimo 16 p. yra nurodyta,
jog išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų
grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli
asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo
vykdytojai. Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas
asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais
veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su
nukentėjusiuoju arba tenkino su juo lytinę aistrą. Išžaginimo ir seksualinio
prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą,
grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet
lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Šiuo
atveju V. L. pats prievarta lytinės aistros su E. K. netenkino, tačiau jis prieš nukentėjusįjį naudojo
psichinį ir fizinį smurtą palaužiant nukentėjusiojo valią ir pasipriešinimą
tam, kad jį seksualiai prievartautų kiti asmenys. Esant tokioms aplinkybėms
pirmos instancijos teismas teisingai pripažino jį nusikalstamų veikų, už kurias
jis nuteistas, bendravykdytoju. Bylos įrodymus, pagrindžiančius V. L. kaltę, teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d.
nuostatos vertinti juos atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visetą, teismo
išvados išsamios, motyvuotos ir pagrįstos. Nuteistojo V. L. veikos
teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 str. 3 d.
Dėl V. L. paskirtos bausmės
Pirmosios
instancijos teismas skirdamas bausmę V. L., t.y.
nustatydamas bausmės dydį tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek ir
galutinę subendrintą bausmę, tinkamai taikė BK 41, 54, 61 str. nuostatas.
Teismas įvertino tai, kad nuteistojo padaryti nusikaltimai yra tyčiniai,
sunkūs, baigti, be to – abu jie smurtiniai; atsižvelgė, kad byloje nustatyta
tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą jis padarė bendrininkų
grupėje.
Kaip matyti iš
bylos duomenų apie apelianto asmenybę, jis iki suėmimo dirbo, gyvenamojoje
vietoje apibūdinamas patenkinamai, tačiau nors dar pakankamai jaunas, bet jau
yra teistas du kartus, naujus nusikaltimus jis padarė bausmės už taip pat
smurtinį nusikaltimą vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl BK 27, 56 str. prasme
jis laikytinas recidyvistu ir paprastai tokiems asmenims skiriama laisvės
atėmimo bausmė. Jis, nors pats seksualiai ir neprievartavo nukentėjusiojo,
tačiau aktyviai prisidėjo prie to, kad būtų palaužtas jo pasipriešinimas ir
nukentėjusysis būtų prievartaujamas kitų asmenų. Įvertinus visas šias
aplinkybes teismo už atskiras veikas skirta bausmė, kuri yra mažesnė nei jos
vidurkis, negali būti laikoma neteisinga, t.y. aiškiai per griežta.
Subendrindamas
bausmes ir skirdamas galutinę bausmę V. L., apylinkės teismas
taikė palankesnį nuteistajam bausmių subendrinimo būdą – jas sudėjo tik iš
dalies.
Tokiu būdu,
kolegijos nuomone, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir
pagrįstas, keisti jį nuteistojo V. L. bei nukentėjusiojo
atstovės L. K. apeliaciniuose skunduose nurodytais
motyvais pagrindo nėra.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas
NUTARĖ:
Nukentėjusiojo
V. L. bei nukentėjusiojo atstovės L.
K. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos
pirmininkas (parašas) Valdas
Meidus
Teisėjai (parašas)
Ričardas Gilys
(parašas) Eligijus
Gladutis