Administracinė byla Nr. A-768-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00267-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ratola“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ratola“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Ratola“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos RAAD) 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr.(11.8)-LV10 10-276 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas Klaipėdos RAAD Klaipėdos miesto agentūros 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimo aktas Nr. (9)-LT1-321 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir bendrovei apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais pagamintas ir vidaus rinkoje realizuotas restauruotas padangas, kurių pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčiu už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis negali būti apmokestinamos restauruotos padangos, pagamintos iš užsakovų pateiktų naudotų padangų, nes tokios padangos nėra pareiškėjo nuosavybė – atlikus paslaugą, jos grąžinamos užsakovui. Teigė, kad tiek naudotos padangos, kurias bendrovė įsigijo Lietuvoje, tiek užsakovų Lietuvoje atvežtos padangos, vieną kartą kaip naujos ar naudotos padangos jau buvo apmokestintos importuojant jas į Lietuvą. Restauruojant padangą, t. y. ją atnaujinant, joks naujas daiktas nėra pagaminamas. Manė, kad mokesčio skaičiavimas, kai už tą pačią padangą mokestis imamas du kartus, prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo esmei, nes jo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą. Akcentavo, kad, atnaujinant naudotą padangą, pratęsiamas tos pačios padangos naudojimo terminas, nereikia gaminti naujos padangos, dėl to lieka mažiau apmokestinamųjų gaminių atliekų. Tvirtino, kad mokesčio už aplinkos teršimą objektu restauruotos padangos gali būti tokias padangas importuojant ir jas išleidžiant į vidaus rinką. Pareiškėjo tvirtinimu, restauruotas padangas galima tik importuoti, nes seno daikto atnaujinimas negali būti laikomas gamyba. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo dėl Lietuvos restauruojamų ir išleidžiamų į vidaus rinką restauruotų padangų apmokestinimo, sprendimas bendrovės veiksmus traktuoti kaip apmokestinamųjų gaminių slėpimą ir skaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu yra nepagrįstas ir per griežtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime su skundu nesutiko ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2011 metais gamino ir vidaus rinkoje realizavo restauruotas padangas, tačiau jų neapskaitė, nedeklaravo ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis nesumokėjo. Nurodė, kad per 2011 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas vidaus rinkai pateikė 109,824 t restauruotų padangų, pagamintų iš Lietuvoje pirktų ir užsakovų pateiktų naudotų padangų. Teigė, kad nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos apraše jokių išimčių ar apribojimų dėl žaliavų gaminamiems apmokestinamiesiems gaminiams įsigijimo ir apmokėjimo bei atsiskaitymo už apmokestinamuosius gaminius būdus ar nuosavybės santykius nėra numatyta, nes tai neturi įtakos nei mokesčio apskaičiavimui, nei aplinkos teršimui. Mokestį už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis moka tokių gaminių gamintojai ir importuotojai už vidaus rinkoje realizuotų (tiektų atlygintinai ar neatlygintinai) atitinkamos rūšies apmokestinamųjų gaminių kiekį tonomis. Todėl, atsakovo vertinimu, nesvarbu, ar pareiškėjas žaliavas (naudotas padangas) perka pats, ar jas surenka Lietuvoje, ar neatlygintinai gauna iš užsakovo, kuris sumoka tik už padangų restauravimą, svarbu, kad jis restauruoja padangas ir jas tiekia vidaus rinkai. Pažymėjo, kad asmuo, gaminantis (restauruojantis) restauruotas (naudotas) padangas, laikytinas gamintoju, gaminančiu restauruotas padangas, kurios nurodytos kaip mokesčio objektas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 priedėlyje, o restauravimo procesas laikytinas gamyba. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio nuostatas restauruotos padangos priskirtos apmokestinamiesiems gaminiams. Atkreipė dėmesį, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 36 punktą gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris gamina apmokestinamuosius gaminius. Juridinių asmenų registre pareiškėjo viena iš įregistruotos veiklos rūšių yra guminių padangų restauravimas, o patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gamina restauruotas padangas. Nurodė, kad Lietuvoje surinktos naudotos padangos, kurios kaip žaliava naudojamos restauruotų padangų gamybai (restauravimui), deklaruojamos kaip restauruotos padangos pagal faktinį restauruotų padangų svorį.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas analizavo ir vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) ir 10 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.), 2 straipsnio 21 dalimi, 3 straipsnio 2 punktu, 7 straipsniu, 8 straipsnio 2 ir 4 dalimis, įstatymo 3 priedėliu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. D1-290 patvirtintų Gaminių tiekimo rinkai apskaitos ir atliekų tvarkymo ataskaitų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 14.2-14.5 punktais, 2006 m. kovo 13 d. Europos Tarybos sprendimu Nr. 2006/443/EB, iš dalies keičiančiu Sprendimus 2001/507/EB ir 2001/509/EB, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 13 straipsnio 8 punktu, 16 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-928/2005.

Iš byloje esančio 2010 m. rūgėjo 20 d. juridinių asmenų registro išrašo teismas nustatė, jog pareiškėjo įregistruotos veiklos rūšys – guminių padangų ir kamerų gamyba, guminių padangų restauravimas ir atnaujinimas ir kt. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjas restauruoja naudotas padangas ir jas tiekia Lietuvos vidaus rinkai. Taip pat neginčijama, kad pareiškėjas nedeklaravo 2011 metais į Lietuvos rinką išleistų pagamintų restauruotų padangų ir nesumokėjo aplinkos taršos mokesčio. Atkreipė dėmesį, kad patikrinimo akte nurodyta, jog 2011 metais pareiškėjas vidaus rinkoje realizavo naujas, naudotas ir restauruotas padangas, bet deklaravo tik naujas ir naudotas padangas, o restauruotų padangų nedeklaravo.

Teismas nurodė, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnį už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą, taip pat akcentavo, kad Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas ir 91 791 Lt suma, kuri pagal Patikrinimo aktą yra bendrovei apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nedeklaruotas, t. y. nuslėptas, pagamintas ir į vidaus rinką išleistas restauruotas padangas.

Teismas vadovavosi 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) ir 4, 9, 14 punktais ir nurodė, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes pareiškėjas yra restauruotų padangų gamintojas. Kadangi pagal pareiškėjo pateiktus duomenis buvo nustatyta, jog 2011 metais faktiškai į Lietuvos Respublikos rinką jis išleido 109,824 t restauruotų padangų, tačiau jų nedeklaravo, teismo vertinimu, jam buvo pagrįstai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už nuslėptą taršą apmokestinamųjų gaminių atliekomis. Teismas sprendė, kad ginčo mokesčio taikymas pagrįstas Patikrinimo akte nurodytų teisės aktų nuostatomis, ir konstatavo, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo iškeltų klausimų apie materialinių teisės normų, reglamentuojančių mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekamomis skaičiavimą už restauruotas padangas, taikymo ir aiškinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino pareiškėjo argumento, ar pagrįstai kliento atvežtos ir klientui priklausančios padangos restauravimas, kai restauruojama padanga grąžinama tam pačiam klientui, laikytina apmokestinamojo gaminio išleidimu į vidaus rinką. Pažymi, jog tam, kad atlygintinai ar neatlygintai perleisti daiktą kitam asmeniui, reikia būti šio daikto savininku. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino pareiškėjo argumentų dėl restauruotų naudotų padangų, įsigytų Lietuvoje ir pateiktų užsakovų, dvigubo apmokestinimo. Akcentuoja, kad tiek naudotos padangos, kurias bendrovė įsigijo Lietuvoje, tiek užsakovo klientų atvežtos padangos vieną kartą kaip naujos ar naudotos jau apmokestintos importuojant jas į Lietuvą, o, restauruojant padangą, joks naujas daiktas nėra sukuriamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad sankcija pareiškėjui mokestį skaičiuojant dvigubu tarifu šiuo atveju yra per griežta. Pažymi, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, jog tokio pobūdžio patikrinimo aktas jų praktikoje buvo pirmasis. Mano, kad neaiškumų, kada ir kaip turėtų būti skaičiuojamas mokestis, kyla ne tik pareiškėjui, bet ir atsakovui, kadangi atsakovo sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo jau buvo panaikintas dviejų teismo instancijų. Atsižvelgęs į tai, teigia, kad atsakovo sprendimas bendrovės veiksmus traktuoti kaip apmokestinamųjų gaminių slėpimą yra nepagrįstas ir per griežtas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas vadovaujasi atsiliepime pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. Mano, kad tai, jog pareiškėjas nėra jam suteiktų padangų savininkas, pareiškėjo apmokestinimui teisinės reikšmės neturi. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl dvigubo apmokestinimo ir nurodo, kad pareiškėjui nėra žinomas padangų patekimo į Lietuvos vidaus rinką būdas. Akcentuoja, kad padangos, patekusios į Lietuvos Respubliką kaip automobilio sudedamoji dalis, nėra apmokestinamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Bylos nagrinėjimo dalykas – Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. vasario 20 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (11.8)-LV10-276 teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjo ginčijamu atsakovo sprendimu patvirtintas Klaipėdos RAAD Klaipėdos miesto agentūros 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimo aktas Nr. (9)-LT1-321 (b. l. 14–17) ir 91 791 Lt suma, kuri, vadovaujantis 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 8 ir 9 punktais, yra pareiškėjui Patikrinimu aktu apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2011 metais nuslėptą pagamintą ir išleistą į vidaus rinką restauruotų padangų kiekį.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą.

Tvarkos aprašo 9 punktas įtvirtina formulę, pagal kurią apskaičiuojamas didesnis mokesčio tarifas už nuslėptus apmokestinamuosius gaminius, t. y. mokesčiui nustatomas koeficientas 2.

Atsižvelgus į nagrinėjamai bylai aktualų pacituotą reglamentavimą, nagrinėjamu atveju turi būti nustatoma: 1) ar pareiškėjo nedeklaruotos restauruotos padangos (109,824 t pagamintų iš Lietuvoje pirktų ar užsakovų pateiktų naudotų padangų), už kurias buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, laikytinos apmokestinamuoju gaminiu; 2) ar pareiškėjas laikytinas mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis subjektu; 3) ar šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikytas didesnis mokesčio tarifas už nuslėptus apmokestinamuosius gaminius – restauruotas padangas.

Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai.

Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.), gamintojas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris gamina apmokestinamuosius gaminius ir (ar) pakuoja gaminius (išskyrus ūkininkavimo veikloje naudojamą šienainį) į apmokestinamąją pakuotę, net jeigu pakavimo operacijas sutartiniais pagrindais atlieka kitas asmuo. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 2 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gegužės 12 d.), mokesčio objektas yra Įstatymo 3 priedėlyje nurodyti gaminiai, kurie nėra bet kokio kito pagaminto ar įvežto (importuoto) į Lietuvos Respublikos teritoriją gaminio sudedamoji dalis, be kurios gaminys negali būti naudojamas pagal paskirtį.

Šio įstatymo 3 priedėlyje į apmokestinamųjų gaminių sąrašą, be naudotų ir naujų padangų, inter alia įtrauktos restauruotos padangos, sveriančios daugiau kaip 3 kg, nurodytas mokesčio tarifas – 0,30 Lt už 1 kg (1.2 p.).

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) nustatyta, jog mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad tiekimas Lietuvos Respublikos rinkai yra: 1) Lietuvos Respublikos teritorijoje pagamintų apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės atlygintinai arba neatlygintinai perleidimas bet kuriam asmeniui Lietuvos Respublikos teritorijoje ar sunaudojimas gamintojo reikmėms, 2) įvežtų į Lietuvos Respublikos teritoriją apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės atlygintinai arba neatlygintinai perleidimas bet kuriam kitam asmeniui Lietuvos Respublikos teritorijoje arba sunaudojimas savo reikmėms, 3) likviduojamų ar reorganizuojamų mokesčio mokėtojų apmokestinamųjų gaminių ir (ar) gaminių, supakuotų į apmokestinamąją pakuotę, neperleistų kitam asmeniui, pagaminimas ir (ar) įvežimas į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Sistemiškai vertinant minėtų teisės normų nuostatas, darytina išvada, kad mokesčio už aplinkos teršimą subjektu yra gaminių gamintojai ir importuotojai, t. y. asmenys, apmokestinamuosius gaminius gaminantys ir tiekiantys Lietuvos rinkai. Pagal įstatymo nustatytą reguliavimą, mokesčio už aplinkos teršimą objektu inter alia laikytinos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 priedėlio 1.2 punkte nurodytos restauruotos padangos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, jog jis restauruoja padangas. Iš byloje esančio 2010 m. rugsėjo 20 d. juridinių asmenų registro išrašo matyti, jog pareiškėjo įregistruotos veiklos rūšys yra guminių padangų ir kamerų gamyba, guminių padangų restauravimas ir atnaujinimas ir kt. (b. l. 21–24).

Pareiškėjas iš esmės nesutinka, jog nagrinėjamu atveju jis laikytinas restauruotų padangų gamintoju, t. y. mokesčio už aplinkos teršimą restauruotų padangų atliekomis subjektu, kadangi, pareiškėjo vertinimu, kliento atvežtos ir klientui priklausančios padangos restauravimas, kai restauruojama padanga grąžinama tam pačiam klientui, negali būti laikomas apmokestinamojo gaminio tiekimu vidaus rinkai.

Visų pirma, teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje yra susiklostę sudėtingi apmokestinimo už aplinkos teršimą restauruotų padangų atliekomis teisiniai santykiai. Viena vertus, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas tiksliai ir konkrečiai nustato apmokestinimo objektą, t. y. gaminius – restauruotas padangas. Antra vertus, apmokestinimą sieja su šio gaminio tiekimu Lietuvos rinkai – atlygintiną arba neatlygintiną gaminio perleidimą bet kuriam asmeniui. Pareiškėjas, nedeklaruodamas restauruotų padangų, buvo įsitikinęs, kad padangų atnaujinimo procesas, kai iš užsakovų yra gaunamos senos padangos ir, jas restauravus, grąžinamos atgal užsakovams, negali būti suprantamas gaminio tiekimu rinkai, kaip tai įtvirtinta Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje, kadangi pareiškėjas į iš užsakovo gautą padangą neįgyja nuosavybės teisės.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2006 m. kovo 13 d. Europos Tarybos sprendimo Nr. 2006/443/EB, iš dalies keičiančio sprendimus 2001/507/EB ir 2001/509/EB, II priede įtvirtintų Taisyklių Nr. 108 „Vieningos nuostatos dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų restauruotų pneumatinių padangų gamybos patvirtinimo“ 2.36 punktą, padangų restauravimo įmonė – įmonė arba tam tikroje vietoje esančių įmonių grupė, kuriose gaminamos užbaigtos restauruotos padangos. Padangos restauravimas – bendras terminas, apibūdinantis naudotos padangos remontą, kuriuo nudilęs protektorius pakeičiamas nauja medžiaga (2.37 p.).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nekelia ginčo dėl to, jog atlieka padangų restauravimo darbus, kaip jie suprantami anksčiau išdėstytų Taisyklių Nr. 108 nuostatose. Pareiškėjas, priimdamas iš užsakovų naudotas padangas, jas remontuoja (atnaujina) ir užbaigtas restauruotas padangas perduoda atgal užsakovui. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo prasme restauruota padanga – galutinis padangos atnaujinimo rezultatas – laikytina gaminiu, todėl tokią padangą pagaminęs ir perdavęs tiesioginiam naudojimui asmuo turi būti įstatymo nustatyta tvarka apmokestintas.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta sąvoka „atlygintinas ar neatlygintinas perleidimas“ gali būti suprasta klaidingai neturint specialių teisinių žinių ir vertinant ją civilinės teisės prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju šią teisės normą būtina aiškinti kitų teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, kontekste. Sisteminiu požiūriu vertinant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad įstatymas aiškiai ir konkrečiai nustato, jog aktualiu mokesčiu yra apmokestinamos visos gamintojo restauruotos padangos (išskyrus 3 str. 2 p. įtvirtintą išimtį), kaip baigtas produktas, skirtos tolimesniam naudojimui pagal paskirtį – t. y. tiekiamos į rinką. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagal susiklosčiusį ginčo teisinį reguliavimą, pareiškėjas mokesčiu už aplinkos teršimą, gaminant restauruotas padangas, apmokestintas pagrįstai, kaip gamintojas, į Lietuvos rinką tiekiantis apmokestinamuosius gaminius – restauruotas padangas.

Antra vertus, nagrinėjamu atveju pareiškėjui pritaikyta Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija – už nuslėptą apmokestinamųjų gaminių kiekį mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuotas didesniu tarifu, dauginant šį mokestį iš koeficiento 2.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan.

Išanalizavusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo mokesčio deklaracija už 2011 metus pateikta laiku – 2012 m. vasario 2 d. (b. l. 15). Taip pat nustatyta, kad už 2011 metus pareiškėjas nedeklaravo 65,536 t restauruotų padangų, pagamintų iš įvežtų naudotų padangų. Tačiau dėl šio restauruotų padangų kiekio deklaraciją už 2011 metus atsakovas pareiškėjui leido patikslinti, kadangi pareiškėjas deklaravo žaliavą restauruotų padangų gamybai, nors turėjo deklaruoti restauruotas padangas, bei disponavo už mokestinį laikotarpį išduotomis pažymomis, patvirtinančiomis didesnį padangų atliekų kiekio sutvarkymą nei reikėjo – pats atsakovas įvertino galimą pareiškėjo suklydimą dėl dalies restauruotų padangų nedeklaravimo (b. l. 11). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas tvarkė restauruotų padangų apskaitą, bendradarbiaudamas su atsakovu, pateikė turimus apskaitos duomenis, kurių pagrindu ir buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis (b. l. 15).

Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodyta, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų gaminių kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis. Vadovaudamasi šia išvada, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pareiškėjui apskaičiuojant mokestį už aplinkos teršimą, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija nagrinėjamu atveju pritaikyta nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas bei ginčijamas atsakovo sprendimas keistini, įpareigojant pareiškėją sumokėti 13 292,26 Eur (45 895,5 Lt) mokesčio sumą (91 791 Lt / 2).

Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB „Swedbank“ 2014 m. rugsėjo 17 d. vietinio mokėjimo nurodymo Nr. U6628 (b. l. 77) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Žyminio mokesčio mokėjimo metu galiojusioje ABTĮ 39 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 Lt žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 14,48 Eur (50 Lt).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus bei pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju atsakovo Klaipėdos RAAD teisėtai laikytas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju tiekiant Lietuvos rinkai restauruotas padangas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, specifinė bylos faktinė bei teisinė situacija ir teisingumo bei protingumo principai nagrinėjamu atveju sudaro sąlygas netaikyti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sankcijos už nuslėptus apmokestinamuosius gaminius, todėl atitinkamos atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys keistinos, įpareigojant pareiškėją sumokėti 13 292,26 Eur mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ratola“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą pakeisti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. vasario 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (11.8)-LV10 10-276 pakeisti, nurodant pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Ratola“ sumokėti 13 292,26 Eur (trylika tūkstančių du šimtai devyniasdešimt du eurai dvidešimt šeši euro centai) mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Ratola“ 14,48 Eur (keturiolika eurų keturiasdešimt aštuoni euro centai) permokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė