Civilinė byla Nr. 2S-1440-562/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32192-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal N. V. pareiškimą iškelti bankroto bylą, suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjai N. V. iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Centrinis bankroto biuras LT“, patvirtino bendrą 1 000 Eur sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjos N. V. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, patvirtino 200  Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjos N. V. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio asmens N. V. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas.

Bankroto administratorius UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ pateikė prašymą patvirtinti N. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jos mokumo atkūrimo plano projektą. Nurodė, kad 2017 m. vasario 2 d. įvyko N. V. kreditorių pirmasis susirinkimas, kuriame kreditoriai nutarė nepritarti mokumo atkūrimo planui ir pateikė rašytines pastabas. 2017 m. vasario 2 d. įvyko N. V. kreditorių antrasis susirinkimas dėl pritarimo patikslintam plano projektui. Teigia, kad kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti pateiktam patikslintam plano projektui dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FAB) 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Bankroto administratorius 2017 m. kovo 8 d. išvadoje dėl N. V. patikslinto kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jos mokumo atkūrimo plano projekto nurodė, kad planas gali būti įgyvendinamas.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė pastabas dėl mokumo atkūrimo plano. Nurodė, kad plane turi būti nurodytas pareiškėjos buto pardavimo terminas ir išreikštas pareiškėjos sutikimas turtą parduoti už mažesnę nei plane nurodyta kainą. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog plane nenurodyta jokių konkrečių mokumo atkūrimo priemonių, todėl plano įgyvendinimo metu nebus galimybės kontroliuoti plano įgyvendinimo. Taip pat nurodė, kad į pateiktą planą neįtraukta kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, todėl planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimų. Siūlė į planą įtraukti nuostatą, jog pareiškėjos visos sukauptos lėšos (iš gautų pajamų atėmus būtinųjų poreikių išlaidų sumą bei bankroto administratoriui mokėtiną sumą) pervedamos kreditoriams pagal kreditorių reikalavimų tenkinimo grafiką.

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas pritarė UAB „Būsto paskolų draudimas“ nuomonei bei siūlymams.

Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ priatarė mokumo atkūrimo plano tvirtinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos N. V. mokumo atkūrimo planą. Teismas nustatė, kad plano 3.3 punkte nurodytas turto pardavimo terminas yra ne anksčiau negu po 6 mėnesių nuo plano ar nuo pakeisto plano patvirtinimo. Atsižvelgdamas į imperatyvų reikalavimą gauti teismo leidimą šeimos turtui parduoti ir į įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą, užtikrinantį nepilnamečio vaiko teisių pasaugą, teismas sprendė, kad termino, per kurį turėtų būti pradedamas turto pardavimas, tikslesnis nustatymas, būtų formalus, perteklinis. Teismas atmetė kaip nepagrįstą suinteresuoto asmens reikalavimą plane (iš anksto) išreikšti pareiškėjos sutikimą parduoti turtą už mažesnę, nei nurodoma plane, kainą. Pažymėjo, jog plane nurodoma, kad prieš skelbiant turto pardavimo varžytynes, bus šaukiamas kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai siūlys ir tvirtins pradinę turto pardavimo kainą arba turto pardavimo kainą. Dėl mokumo atkūrimo priemonių teismas pažymėjo, kad plano 5 punktas patvirtina, jog pareiškėja verčiasi individualia veikla, iš šios veiklos gauna pajamas, todėl sprendė, kad nepagrįsti suinteresuoto asmens teiginiai, kad plano vykdymo metu nebus galimybės kontroliuoti, ar pareiškėja deda visas pastangas tinkamai vykdyti planą. Pirmosios instancijos teismas atmetė suinteresuoto asmens reikalavimus nurodyti plane, kad tuo atveju, jei pareiškėja gautų daugiau pajamų, nei nurodoma plane, šios lėšos būtų paskirstomos kreditoriams pagal eilę. Pažymėjo, kad pasikeitus pareiškėjos turtinei padėčiai, kreditorių susirinkime gali būti tikslinama kreditoriams paskirstoma lėšų suma. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus UAB „Būsto paskolų draudimas“ teiginius, susijusius su aplinkybe, kad į pateiktą planą neįtraukta kreditorių susirinkime patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata. Pažymėjo, kad 2017 m. vasario 2 d. kreditorių susirinkime kreditoriai pritarė administravimo išlaidų sąmatoje nurodytoms sumoms (18,50 Eur bankroto administravimo procedūroms atlikti, 32,39 Eur bankroto administratoriaus atlyginimui), su pastaba, kad nurodytos išlaidos apmokamos pateikus kreditoriams išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teismas nurodė, kad plano 7 punkte detaliai nurodyta administravimo išlaidų sąmata, kuri atitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog bankroto administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, todėl kreditoriams nesutinkant su administratoriaus atlyginimo apmokėjimo tvarka, jiems neužkertama teisė, patvirtinus mokumo atkūrimo planą, inicijuoti kreditorių susirinkimą dėl atlyginimo apmokėjimo tvarkos nustatymo arba iškelti šį klausimą bet kuriame kreditorių susirikime. Teismas sprendė, kad pateiktas planas iš esmės atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo reikalavimus ir gali būti įgyvendintas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį ir netvirtinti N. V. mokumo atkūrimo plano. Nurodo, kad 2017 m. vasario 2 d. įvyko pirmasis N. V. kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo nutarta patvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Pažymėjo, jog patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta kitokia bankroto administravimo išlaidų sąmata. Teigia, kad bankrutuojantis asmuo, rengdamas planą, nesivadovavo jam privalomu įsiteisėjusiu kreditorių susirinkimo nutarimu. Paaiškina, kad antrajame kreditorių susirinkime buvo siūloma patvirtinti ir kitokią administravimo išlaidų sąmatą, tačiau jokių argumentų, kodėl administravimo išlaidų sąmata turėtų būti keičiama, nebuvo pateikta. Teigia, kad teismas nevertino plane nurodytos administravimo išlaidų sąmatos pagrįstumo. Pažymi, kad kreditoriai siekė, jog bankroto proceso metu būtų dengiamos tik realiai patirtos išlaidos bankroto procedūroms atlikti. Suinteresuotas asmuo  pažymi, kad plane nenurodytas numatomas nekilnojamojo turto pardavimo terminas. Paaiškina, jog plane nurodyta, kad turtas parduodamas ne ankščiau nei po 6 mėnesių po plano patvirtinimo, todėl turtas gali būti parduodamas tiek po 6 mėnesių, tiek po 36 mėnesių. Mano, jog kreditoriai pagrįstai reikalavo, kad pareiškėja susirastų kitą gyvenamąją vietą per 6 mėnesių laikotarpį.

Bankroto administratorius UAB „Centrinis bankroto biuras LT“ atsiliepimu prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad plano 7 punkte nurodyta ne tik administravimo išlaidų suma, bet ir detalizuota, kuri išlaidų dalis bus skirta konkrečioms bankroto procedūroms atlikti, kuri - bankroto administratoriaus atlyginimui už tam tikrus nurodytus darbus, funkcijas, numatytas FABĮ reglamente. Teigia, kad apeliantas neginčija administravimo išlaidų sumos dydžio ir jos pagrįstumo, o reikalauja į planą įrašyti administravimo išlaidų apmokėjimo tvarką, kuri yra patvirtinta 2017 m. vasario 2 d. kreditorių susirinkime. Nurodo, jog apelianto reikalavimas plane nurodyti administravimo išlaidų apmokėjimo tvarką, yra perteklinis ir prieštarauja FABĮ 7 str. 1 d. 7 p. reikalavimams. Kadangi bankrutuojančios N. V. kreditorių 1-asis ir 2-asis susirinkimai nutarė nepritarti mokumo atkūrimo planui, kurio sudedamoji dalis yra bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas, teismas, spręsdamas mokumo atkūrimo plano patvirtinimo klausimą, turėjo teisę vertinti ir pasisakyti dėl bankroto administravimo išlaidų. Teigia, jog apelianto reikalavimas plane nurodyti tikslų pardavimo pradžios terminą yra neįvykdomas, nes parengus planą bankrutuojantis asmuo neturi galių numatyti plano patvirtinimo teisme datos, teismo leidimo parduoti turtą priėmimo ir įsiteisėjimo dienos, kreditorių susirinkimo datos dėl turto pardavimo kainos nustatymo (plano 3.3 punktas).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

           Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl pareiškėjos N. V. mokumo atkūrimo plano atitikimo FABĮ  nustatytiems reikalavimams.           

            Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi N. V. iškelta bankroto byla. N. V. 2017 m. sausio 10 d. pateikė bankroto administratoriui mokumo atkūrimo plano projektą, kuriam 2017 m. vasario 2 d. įvykęs kreditorių susirinkimas nepritarė. Pareiškėja, atsižvelgdama į nurodytas kreditorių susirinkime pastabas, 2017 m. vasario 8 d. pateikė bankroto administratoriui patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą, kuriam 2017 m. kovo 2 d. kreditorių susirinkimas nepritarė ( 2 t., b. l. 150-151).

        FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi fizinio asmens bankroto procedūra stengiamasi suteikti reikalingą apsaugą skolininkui su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises.

        Fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo sąžiningų šio asmens pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.

         Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos.  Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti.

         Jei pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis pateikiamas teismui. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų  netvirtinti plano ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo E.P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-263-706/2015).

        Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Būsto paskolų draudimas“ nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo planui ir priede prie balsavimo raštu biuletenio pateikė savo pastabas, nurodydamas, jog planas neatitinka FABĮ 7 straipsnyje keliamų reikalavimų: pateiktame projekte nėra nurodytas turto pardavimo terminas; nėra nurodyta, kad pareiškėja pagal savo galimybes bandys įsidarbinti pagal darbo sutartį arba užsiimti papildoma individualia veikla; neįtraukta kreditorių susirinkimo patvirtinta  bankroto administravimo išlaidų sąmata. Taip pat kreditorius siūlo į plano projektą įtraukti nuostatą, kad fizinio asmens visos sukauptos lėšos pervedamos kreditoriams pagal reikalavimų tenkinimo grafiką.

         Minėta, kad teismas, gavęs planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, turi patikrinti tokio atsisakymo priežastis. Nagrinėjamu atveju  pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad priežastys, dėl kurių kreditorių susirinkimas nepatvirtino mokumo atkūrimo plano, laikytinos nesusijusiomis su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

          FABĮ 28 straipsnio, reglamentuojančio atskirų rūšių turto pardavimo ypatumus, 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai  kartu su fiziniu asmeniu gyvena jo nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) ir (ar) jo globojami (rūpinami) asmenys, vienintelis gyvenamasis būstas, taip pat ir įkeistas, teismo sprendimu gali būti parduodamas ne anksčiau negu po 6 mėnesių nuo plano ar nuo pakeisto plano patvirtinimo. Mokumo atkūrimo plano projekto 3.3 punkte numatyta, kad turtas bus parduodamas ne anksčiau negu po 6 mėnesių nuo plano ar nuo pakeisto plano patvirtinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šio termino tikslinimas pagal pateiktas kreditoriaus pastabas būtų perteklinis, nes tai nėra esminis trūkumas, dėl kurio planas negalėtų būti įgyvendinamas. Pažymėtina, kad kreditoriai fizinio asmens bankroto procese turi pakankamai plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas bei galimybę keisti mokumo planą (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis, 27 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015).).

         Pagal FABĮ 27 straipsnio 2 dalies nuostatas  nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Su fiziniu asmeniu suderintą kito ir dvejose varžytynėse neparduoto turto kainą ir tvarką  nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į šio įstatymo 28 straipsnyje nustatytas atskirų rūšių turto pardavimo ypatybes. Taigi pirmosios instancijos teismas  pagrįstai atmetė suinteresuoto asmens reikalavimą plane (iš anksto) išreikšti pareiškėjos sutikimą parduoti turtą už mažesnę kainą, nei nurodoma plane. Tuo labiau, kad mokumo atkūrimo plane numatyta, kad prieš skelbiant turto pardavimo varžytynes, bus šaukiamas kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai siūlys ir tvirtins pradinę turto pardavimo kainą arba turto pardavimo kainą.

          Vertinant apelianto argumentus, susijusius su administravimo išlaidomis, pažymėtina, kad mokumo atkūrimo plano privalomoji dalis yra  administravimo išlaidų sąmata (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nagrinėjamu atveju 2017 m. vasario 2 d. susirinkimo metu kreditoriai pritarė administravimo išlaidų sąmatoje nurodytoms sumoms (18,50 Eur bankroto administravimo procedūroms atlikti, 32,39 Eur bankroto administratoriaus atlyginimui), su pastaba, kad nurodytos išlaidos apmokamos pateikus kreditoriams išlaidas patvirtinančius dokumentus (2 t., b. l. 186-189). Pažymėtina, kad mokumo atkūrimo plano 7 punkte detaliai nurodytos  bankroto administravimo išlaidų sumos, t.y.  išlaidos bankroto procedūroms atlikti per  mėnesį 18,5 Eur (per visą 36 mėnesių bankroto procesą 666 Eur) plius 6 procentai turto pardavimo išlaidos, kurių suma paaiškės tik turtą pardavus ar perdavus jį įkaito turėtojui bei administratoriaus atlyginimas 32,39 Eur per mėnesį (per visą 36 mėnesių bankroto procesą – 1 166 Eur) (2 t., b. l. 142, 143). Taigi atkūrimo plane numatyta tokio pat dydžio administravimo išlaidų sąmata. Tai, kad nėra numatyta administravimo išlaidų mokėjimo tvarka, nėra pagrindo pripažinti, jog plano projektas neatitinka įstatymo reikalavimų. Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančio reikalavimus mokumo atkūrimo planui, 7 punkto nuostatas plane turi būti bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. Nagrinėjamu atveju atkūrimo plane nurodyta konkreti administravimo išlaidų suma, detalizuojant išlaidų dydžius konkrečioms bankroto procedūroms atlikti. Atsižvelgiant į  tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atkūrimo plane nurodyta administravimo išlaidų sąmata atitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus.            

           Teismas pažymi, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas administravimo išlaidų sąmatos keitimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis). FABĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. (26 straipsnio 4 punktas). Taigi minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo tvarką. Taigi kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo.

             Vertinant apelianto argumentus dėl  atkūrimo plane numatytos turto pardavimo išlaidų apskaičiavimo alternatyvos, teismas atkreipia dėmesį, kad tokia administravimo išlaidų apskaičiavimo procentais tvarka nustatyta ir FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje. Pagal minėto straipsnio nuostatas pardavus ar perdavus įkeistą turtą, bankroto administravimo išlaidoms gali būti skiriama ne daugiau kaip 15 procentų gautos lėšų sumos ar šio turto vertės, išskyrus atvejus, kai įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius  sutinka kitaip. Pažymėtina, kad administravimo išlaidų nustatymas procentais nuo turto vertės atliekamas tais atvejais, kai varžytynių metu nepavyksta turto parduoti ir turtas pagal nustatytą vertę perduodamas įkaito turėtojui. Kadangi pagal bylos duomenis įkeisto turto pardavimo kainą ir tvarką tvirtins kreditorių susirinkimas (mokumo atkūrimo plano  3.3 p.), nėra pagrindo pripažinti, kad minėta administravimo išlaidų apskaičiavimo tvarka yra neaiški bei  pažeidžia kreditorių interesus. Pažymėtina, kad administravimo išlaidų sąmatos vykdymas yra kontroliuojamas kreditorių, todėl administratorius neturi galimybės nepagrįstai naudoti administravimo išlaidas (FABĮ 22 straipsnio 1, 2, 5 dalys, 26 straipsnis).

             Apibendrinant išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė FABĮ nuostatas tiek dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos, tiek dėl mokumo plano rengimo ir tvirtinimo procedūros. Dėl to apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą.

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Rosita Patackienė