Civilinė byla Nr. 2-919-793/2015

Proceso Nr. 2-06-3-13879-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija

12.5.;14.3.3.; 14.5.; 24.1.; 24.4.; 116.1.

                                                         (S)

KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Mineikis, sekretoriaujant Laurai Stonkutei, dalyvaujant ieškovės UAB „Pilsena“ atstovui advokatui Remigijui Bukėnui, atsakovei V. Z. viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Pilsena“ ieškinį atsakovei V. Z. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo,

n u s t a t ė :

ieškovė UAB „Pilsena“ kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2014-10-21 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-3-17425/2014, dalį, kuria iš ieškovės atsakovei priteistas 788,41 Eur (2722,22 Lt) dydžio darbo užmokestis už darbą poilsio dienomis ir dalį, kuria iš ieškovės UAB „Pilsena“ atsakovei priteisti 5,78 Eur (19,95 Lt) dydžio delspinigiai už pavėlavimą sumokėti darbo užmokestį. Pažymėjo, jog Darbo ginčų komisija beatodairiškai vadovavosi pačios atsakovės surašytais dokumentais, pavadintais „sandėlio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai“. Akcentavo, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių atsakovės kone nuolatinį darbą šeštadieniais laikotarpiu nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. Nurodė, kad atsakovė skundą Darbo ginčų komisijai dėl tariamai dirbto darbo poilsio dienomis ir viršvalandžių pateikė tik praėjus keliems mėnesiams ir pateikė tik tada, kai ieškovė dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nutraukė su atsakove darbo sutartį. Pažymėjo, jog Darbo ginčų komisija nagrinėdama atsakovės skundą nebuvo nuosekli, t. y. vadovaudamasi tais pačiais darbo bylos duomenimis – atsakovės paaiškinimais ir jos surašytais tariamais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais – padarė skirtingas išvadas: kad viršvalandžių atsakovė nedirbo, o poilsio dienomis dirbo. Atkreipė dėmesį, kad darbo byloje nebuvo pateikta neginčytinų įrodymų apie tai, jog atsakovė dirbo jos nurodytomis poilsio dienomis. Be to, nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo laikyti, kad į ieškovės UAB „Pilsena“ vestus darbo laiko apskaitos žiniaraščius nebuvo įrašytas visas faktinis atsakovės dirbtas darbo laikas (T I, b. l. 1-5).

Atsakovė V. Z. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad sandėlio darbuotojų kiekvienos dienos faktiškai dirbtas darbo laikas buvo fiksuojamas sandėlio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kuriuos pildė pati atsakovė, būdama atsakinga už sandėlio darbo organizavimą pagal 2013-10-18 pasirašytą visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį. Pažymėjo, jog Darbo ginčų komisijai ieškovės pateikti 2014 m. kovo-rugpjūčio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra nesuderinti ir nepasirašyti atsakovės. O palyginus atsakovės ir buhalterijos darbo laiko apskaitos žiniaraščius matyti, kad buhalterijos žiniaraščiuose nėra pateikti dirbti viršvalandžiai bei darbo valandos poilsio dienomis. Kadangi minėtuose žiniaraščiuose pateikta informacija neatitiko tikrovės, todėl žiniaraščiai nebuvo suderinti su atsakove bei jos pasirašyti. Nurodė, kad atsakovė viršvalandžius dirbo ne savo noru. Ieškovė atsakovės atžvilgiu vykdė psichologinį smurtą ir neįformindavo įsakymų dėl viršvalandinio darbo. Akcentavo, jog įmonės vadovybės žodiniu nurodymu, darbą poilsio dienomis sandėlyje tekdavo organizuoti sunkvežimių pakrovimo darbams atlikti. Įsakymai dėl darbo poilsio dienomis nebuvo pasirašyti vengiant darbo apmokėjimo. Nurodė, jog dauguma darbų atlikdavo savaitgaliais, kadangi dėl didžiulių darbo apimčių darbo dienomis šių darbų nebuvo įmanoma atlikti. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo palikti galioti 2014-10-21 valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą; priteisti iš ieškovės 130,63 Eur (451,04 Lt) už viršvalandinį darbą 2014 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais (T I, b. l. 57-60).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Remigijus Bukėnas prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pačios atsakovės paaiškinimuose matosi jų tarpusavio prieštaravimai. Darbo tvarkos taisyklėse yra konkrečiai nustatyta darbo laiko pradžia ir pabaiga bei reglamentuotos kitos nuostatos. Su minėtomis taisyklėmis atsakovė buvo supažindinta pasirašytinai. Pažymėjo, kad pagal įmonės darbo tvarką, dirbant viršvalandinį darbą ar poilsio dienomis, tai turi būti nustatyta atskiru vadovo nurodymu. Atkreipia dėmesį, kad ginčijame Darbo ginčo komisijos sprendime nurodyta, jog atsakovė žinojo savo darbo grafiką, tačiau kartais savo tiesiogines funkcijas vykdė pasibaigus darbo valandoms, tačiau nesant atskiro darbdavio nurodymo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė būdama prekių apskaitos vadovė, kaip administracijos darbuotoja, turėjo visas galimybes laisvai patekti į darbovietę. Atkreipė dėmesį, kad atsakovei už gerą darbą bei jos pastangas, kaip skatinamoji priemonė, būdavo mokami priedai, kurie galėjo būti mokami ryšium su tuo, jog V. Z., kaip rūpestinga ir lojali darbuotoja, galimai atvykdavo į darbą poilsio dienomis.

Atsakovė V. Z. teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, jog sandėlio darbo laiką, jo organizavimo tvarką fiksuodavo atsakovė. Tačiau nurodė, kad nebuvo atskiro įsakymo ar kito dokumento, patvirtinančio, kad atsakovei buvo suteiktos darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymo pareigos, tačiau faktiškai atsakovė šias pareigas atliko. Nurodė, kad užpildytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius pateikdavo atsakingiems asmenims. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatitinka tikrovės, kadangi jie nėra patvirtinti įgaliotų asmenų parašais, todėl apskritai negali būti vertinami kaip įrodymai. Pažymėjo, jog atsakovė dėl didelio darbo krūvio, dirbdavo viršvalandžius ir poilsio dienomis, kadangi iš įmonės vadovybės gaudavo žodinius nurodymus atlikti atitinkamus darbus. Tokiu būdu atsakovės atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovei buvo mokami priedai, tačiau, atsakovės teigimu, šios mokamos sumos laikytinos ne priedais, o už atlyginimas už darbą poilsio dienomis.

Liudytoja V. M. teismo posėdžio nurodė, kad dirba UAB „Pilsena“ apskaitininke. Paaiškino, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildydavo konkretus padalinys. Nurodė, jog nežino, ar atsakovė dirbdavo poilsio dienomis. Pažymėjo, kad darbo apskaitos žiniaraščius gaudavo elektroniniu paštu, juos atspausdindavo ir pateikdavo buhalteriui. Žiniaraščiai būdavo pateikiami su atsakovės parašu.

Liudytojas V. O. (V. O.) nurodė, kad V. Z. darbo efektyvumas nebuvo toks našus, koks galėjo būti, jeigu atsakovė nebūtų apsiėmusi daryti visų darbų viena pati. Pažymėjo, kad H. P. yra vienas iš pagrindinių ieškovės partnerių – tiekėjų, tačiau nelabai tikėtina, jog šis asmuo galėjo duoti tiesioginius nurodymus atsakovei dirbti poilsio dienomis, kaip teigia atsakovė.

Liudytojas D. D. (D. D.) nurodė, dirbo UAB „Pilsena“ gamybos darbuotoju. Pažymėjo, jog tekdavo dirbti šeštadieniais. Nurodymus dirbti poilsio dienomis gaudavo iš vadovybės. Nurodė, kad už darbą poilsio dienomis gaudavo apmokėjimą.

Liudytojas M. M. (M. M.) teismo posėdžio metu nurodė, kad UAB „Pilsena“ dirbo 2014 m. sausio mėn. vieną savaitę. Po išėjimo iš darbo V. Z. paskambindavo jam ir prašydavo pagalbos atlikti darbus UAB „Pilsena“. Darbai būdavo atliekami ir darbo dienomis ir savaitgaliais. Pažymėjo, kad V. Z. su juo atsiskaitydavo grynais pinigais. Atliekant darbus UAB „Pilsena“, atsakovės prašymu, jis surasdavo ir kitų žmonių, padedančių iškrauti/pakrauti krovinį ir atlikti kitus darbus.

Liudytojas A. M. nurodė, kad iki 2014 m. gegužės 5 d. dirbo UAB „Pilsena“ vyriausiuoju buhalteriu, o paskui pradėjo teikti UAB „Pilsena“ buhalterines paslaugas kaip atskiras subjektas – individuali įmonė. Nurodė, kad darbo užmokestis skaičiuojamas pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir įmonės vadovo įsakymus. Pažymėjo, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildė administratorė, tačiau juos, taip pat pildydavo ir atitinkamo struktūrinio padalinio darbuotojai, tame tarpe ir V. Z.. Darbo laiko apskaitos žiniaraščius tvirtindavo direktorius. Nurodė, jog V. Z. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose būdavo pažymėta, kad ji dirbo ir poilsio dienomis, tačiau šie duomenys būdavo sutikrinami su UAB „Pilsena“ vadovo įsakymais, t. y., ar konkrečiu atveju buvo įmonės vadovo įsakymas dirbti poilsio dieną. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu V. Z. nesikreipė dėl to, jog jai nebuvo mokamas darbo užmokestis už darbą poilsio dienomis, kaip nurodyta pačios V. Z. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Nurodė, kad priedai darbuotojams, tame tarpe ir V. Z., buvo mokami direktoriaus įsakymu kaip skatinamoji priemonė už gerą darbą, darbuotojo iniciatyvą.

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovė V. Z. 2014-09-22 prašymu kreipėsi Lietuvos Respublikos valstybinės Darbo ginčų komisijos Klaipėdos skyrių (toliau – Komisija) Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo (T I, b. l. 32-33). Komisija 2014-10-21 sprendimu Nr. DGKS-4636 atsakovės prašymą tenkino iš dalies. Nustatė, kad darbdavys – ieškovė galimai piktnaudžiavo savo teisėmis fiksuojant atsakovės darbo laiką, darbo laiko paskaitos žiniaraščiuose nefiksuojant viso faktiškai dirbto laiko. Atsižvelgiant į tai, Komisija atsakovei iš ieškovės priteisė 788,41 Eur (2722,22 Lt) darbo užmokesčio už darbą šiomis poilsio dienomis: 2014 m. balandžio mėn. 5, 12 d., 2014 m. gegužės mėn. 17, 24, 31 d., 2014 m. liepos mėn. 5, 12, 19, 26 d., 2014 m. rugpjūčio mėn. 9, 30 d. Komisija atsakovei taip pat priteisė ir 5,78 Eur (19,95 Lt) delspinigių už pavėluotai mokėtą darbo užmokestį darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Tačiau atsakovės reikalavimas priteisti iš ieškovės darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, atmestas kaip nepagrįstas. Komisija pažymėjo, kad atsakovė gerai žinojo savo pareigas ir darbo grafiką, tačiau kartais savo tiesiogines funkcijas vykdė pasibaigus darbo valandoms, nesant ieškovės nurodymo. Tokia situacija galėjo susidaryti dėl to, jog atsakovė galimai netinkamai organizavo tiek savo, tiek sandėlio veiklą ir tokiu būdu atsakovei atsirasdavo poreikis atlikti kai kurias darbo funkcijas pasibaigus darbo valandoms (T I, b. l. 36-41). Ieškovė nesutikdama su tokiu Komisijos sprendimu, ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti 2014-10-21 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovei priteistas 788,41 Eur (2722,22 Lt) dydžio darbo užmokestis už darbą poilsio dienomis ir dalį, kuria iš ieškovės UAB „Pilsena“ atsakovei priteisti 5,78 Eur (19,95 Lt) dydžio delspinigiai už pavėlavimą sumokėti darbo užmokestį.

Dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis priteisimo.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl darbo poilsio dienomis apmokėjimo. Ieškovė nesutinka su Komisijos sprendimu, kuriuo pripažinta, kad atsakovei nebuvo apmokėta už darbą poilsio dienomis. Ieškovės teigimu, tokia Komisijos išvada yra nepagrįsta, kadangi ieškovė nedavė atsakovei nurodymo dirbti atitinkamomis poilsio dienomis, be to, nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių atsakovės darbą poilsio dienomis.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė pas ieškovę dirbo darbo sutarties Nr. 78 pagrindu nuo 2013-10-15 iki 2014-09-19. V. Z. buvo priimta į prekių apskaitos vadovės pareigas. 2014-09-19 įsakymu Nr. V-68 Dėl drausminės nuobaudos skyrimo atsakovė atleista iš užimamų pareigų, kadangi pasinaudodama savo pareigomis ir siekdama naudos sau ar tretiesiems asmenims, sudarė sąlygas UAB „Pilsena“ turto grobstymui (T I, b. l. 34-35).

UAB „Pilsena“ Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų UAB „Oprema Baltic“ (buvęs UAB „Pilsena“ pavadinimas) direktoriaus 2009-05-17 įsakymu Nr. DS09-10, 13 punktas nustato, kad administracijai nustatoma penkių darbo dienų savaitė. Administracijos darbuotojų darbo dienos trukmė 8 darbo valandos, darbo laiko pradžia 8.00 val., pabaiga 17.00 val. (Taisyklių 14 punktas). Pertraukos pavalgyti ir pailsėti trukmė 1 val. po 4 darbo valandų (Taisyklių 15 punktas). Darbuotojų darbo režimas konkrečiomis valandomis išdėstomas darbo grafike, kuris patvirtinamas įmonės vadovo ir paskelbiamas viešai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jo įsigaliojimo (Taisyklių 21 punktas). Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Už viršvalandinį darbą, darbą naktį, arbą poilsio ir švenčių dienomis mokama Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyta tvarka (Taisyklių 71-72 punktai) (T II, b. l. 410-424). Su minėtomis Darbo tvarkos taisyklėmis atsakovė V. Z. pasirašytinai supažindinta 2013-10-16 (T II, b. l. 426). Byloje esantis UAB „Pilsena“ 2014 metų darbo grafikas Nr. 4 patvirtina, kad darbuotojų, dirbančių 8 val. per dieną darbo grafikas yra pirmadieniais-penktadieniais, nuo 8.00 iki 17.00 val., pertrauka pailsėti ir pavalgyti nuo 12.00 iki 13.00 val. (T II, b. l. 409).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalis nustato, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Pagal DK 147 straipsnio, reglamentuojančio darbo laiko režimą, 7 dalies nuostatas, atsižvelgiant į darbuotojo atliekamą darbo funkciją, yra galimybė leisti darbuotojams savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkyti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Darbą organizuojantis subjektas, t. y. darbdavys sprendžia, kada ir kokiam darbuotojui būtina skirti viršvalandinį darbą ar darbą poilsio dienomis ir paprastai tokį sprendimą įformina įsakymu (nurodymu). Darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (DK 147 str. 6 d.). Juose turi būti atitinkamai žymima ir viršvalandinio ar darbo poilsio dienomis trukmė bei kiti nukrypimo nuo nustatyto įprastinio (normalaus) darbo laiko režimo atvejai.

Byloje esantis 2014-02-28 UAB „Pilsena“ įsakymas Nr. V-15 Dėl darbuotojų darbo per poilsio dieną patvirtina, kad tiek atsakovei V. Z., tiek kitiems darbuotojams buvo įsakyta dirbti 2014-03-01, šeštadienį, t. y. poilsio dieną. Su minėtu įsakymu supažindinta ir atsakovė, kuri 2014-02-28 priede prie minėto įsakymo pasirašė ir nurodė, kad sutinka dirbti poilsio dieną (T III, b. l. 12-13). Taip pat ieškovės UAB „Pilsena“ 2014-04-09 įsakymu Nr. V-27 atitinkamiems darbuotojams, tame tarpe ir atsakovei, įsakyta dirbti 2014-04-26, šeštadienį – poilsio dieną. V. Z. minėto įsakymo priede nurodė, jog sutinka dirbti poilsio dieną. Sutikimas patvirtintas atsakovės parašu (T III, b. l. 10-11). Atsakovės teigimu, ji 2014 m. kovo-rugpjūčio mėn. dirbdavo viršvalandžius ir poilsio dienomis, ir už šias dirbtas dienas ieškovė su atsakove neatsiskaitė. Pažymėjo, jog būdama prekių apskaitos vadove, ji pildė sandėlio darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir juo pateikdavo buhalterijos darbuotojai. Akcentavo, jog darbą poilsio dienomis sandėlyje tekdavo organizuoti sunkvežimių pakrovimo darbams atlikti, įmonės vadovybės žodiniu nurodymu.

Ginčo laikotarpis apima 2014 m. kovo-rugpjūčio mėn. Atsakovės teigimu, būtent už šį laikotarpį ieškovė neatsiskaitė su atsakove už jos dirbtus viršvalandžius ir poilsio dienas. Iš tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos darbo sutarties matyti, kad bandomuoju laikotarpiu UAB „Pilsena“ įsipareigojo V. Z. mokėti 536,78 Eur (1853,41 Lt), o po bandomojo laikotarpio darbo užmokestis turėjo būti lygus 735,16 Eur (2538,35 Lt). Ieškovė teismui pateikė atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraščius laikotarpiu nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn., iš kurių matyti, kad ieškovė 2014 m. kovo 1 d. bei 2014 m. balandžio 26 d. dirbo poilsio dieną (šeštadienį). Faktą, kad atsakovė dirbo nurodytomis poilsio dienomis patvirtina ir byloje esantys įrodymai, t. y. 2014-03-01  ir 2014-04-26 parduotų statinių nomenklatūros (T II, b. l. 47, 73), 2014-04-26 krovinio važtaraštis (T II, b. l. 72), 2014-03-01, 2014-04-26 priėmimo-perdavimo aktai (T II, b. l. 161, 164, 188, 189). Pažymėtina, kad peržiūrėjus visas ieškovės pateiktas ataskaitas apie išduotas/gautas prekes, priėmimo-perdavimo aktus, krovinių važtaraščius už laikotarpį nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn., nėra duomenų, kad sandėlio darbai būtų organizuojami poilsio dienomis, išskyrus minėtas dienas – 2014-03-01 ir 2014-04-26. Jau nustatyta, kad ieškovės 2014-02-28 įsakymu Nr. V-15 ir 2014-04-09 įsakymu Nr. V-27 Dėl darbuotojų darbo per poilsio dieną pagrindu atsakovė sutiko dirbti poilsio dienas, savo sutikimą patvirtindama parašu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš ieškovės pateiktų atlyginimų priskaitymų suvestinės už laikotarpį nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. matyti, kad atsakovei už darbą poilsio dieną (šeštadienį) 2014 m. kovo 1 d., buvo mokama dvigubai, t. y. 73,52 Eur (253,84 Lt) (T I, b. l. 6-7). Už darbą poilsio dieną (šeštadienį) 2014 m. balandžio 26 d., atsakovei buvo mokėtas taip pat dvigubas darbo užmokestis, t. y. 70,02 Eur (241,75 Lt) (T I, b. l. 8-9). Pažymėtina ir tai, jog atsakovei ginčijamu laikotarpiu buvo mokami priedai, t. y. už 2014 m. balandžio mėn. – 70,44 Eur (243,20 Lt), už 2014 m. gegužės mėn. – 129,09 Eur (445,72 Lt), už 2014 m. birželio mėn. – 345,36 Eur (1192,46 Lt), už 2014 m. liepos mėn. – 159,82 Eur (551,82 Lt), už 2014 m. rugpjūčio mėn. – 32,37 Eur (111,75 Lt) (T I, b. l. 8, 10, 12, 14, 16).

Iš ieškovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių nematyti, jog atsakovė ginčo laikotarpiu būtų dirbusi viršvalandžius ar kitas poilsio dienas, neskaitant 2014 m. kovo 1 d. ir 2014 m. balandžio 26 d. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atsispindi kitokie duomenys, nei prieš tai minėtuose ieškovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Visų pirma, pažymėtina, kad iš V. Z. pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad viename iš jų buvo neteisingai žymimos darbo ir poilsio dienos, t. y. 2014 m. balandžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog atsakovė išdirbo 5,5 val. viršvalandžių, taip pat dirbo poilsio dienomis: balandžio 4-5, 11-12, 18, 25-26. Tačiau pažymėtina, kad 2014 m. balandžio mėn. kalendoriuje nurodyta, kad poilsio dienos yra 5-6, 12-13, 19-20, 26-27. Iš gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, jog atsakovė dirbo 6,5 val. viršvalandžių bei poilsio dienomis: gegužės 17, 24, 31. 2014 m. liepos mėn. atsakovės pateiktame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog atsakovė dirbo 8 val. viršvalandžių ir dirbo poilsio dienomis: liepos 5, 12, 19, 26. Atsakovės pateiktame 2014 m. rugpjūčio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad atsakovė dirbo poilsio dieną: rugpjūčio 9 d. ir rugpjūčio 30 d.

Minėta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisija 2014 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-4636 atsakovės prašymą tenkino iš dalies – atsakovei iš ieškovės priteisė 788,41 Eur (2722,22 Lt) darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis ir 5,78 Eur (19,95 Lt) delspinigių už pavėluotai mokėtą darbo užmokestį darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Komisija nurodė, jog neatmestina galimybė, kad darbdavys galimai piktnaudžiavo savo teisėmis fiksuojant atsakovės darbo laiką darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, nefiksuojant faktiškai dirbto darbo laiko. Komisija vadovaudamasi tikimybių pusiausvyros principu, atsakovės V. Z. pildytais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais bei jos paaiškinimais priėmė palankų jai sprendimą. Teismas įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, nesutinka su tokiu Komisijos sprendimu.

Visų pirma, bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovei buvo suteikti įgaliojimai pačiai pildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, todėl jos pateikti savo darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ginčo laikotarpiu kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu (CPK 178 str.). Be to, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, darbo laiko apskaitos žiniaraščius pildydavo įmonės administratorė, o tuo tarpu atitinkamų padalinių užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, tame tarpe ir V. Z., atlikdavo tik informacinį vaidmenį. Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus visapusiškai. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo abejoti ieškovės pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Visų pirma, ieškovės pateikti užpildyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-01-27 nutarimu Nr. 78 patvirtintą pildymo tvarką, kai tuo tarpu atsakovės pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pastebėta netikslumų. Nagrinėjamoje civilinėje byloje jau nustatyta, kad V. Z. pateiktame 2014 m. balandžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, jog atsakovė išdirbo 5,5 val. viršvalandžių, taip pat dirbo poilsio dienomis: balandžio 4-5, 11-12, 18, 25-26, kai tuo tarpu, 2014 m. balandžio mėn. kalendoriuje nurodyta, kad poilsio dienos buvo 5-6, 12-13, 19-20, 26-27. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog vadovaujantis V. Z. pateiktu 2014 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, atsakovė dirbo poilsio dieną, t. y. 2014 m. liepos 26 d. Tačiau byloje esančiame 2014-07-28 V. Z. paaiškinime dėl kuro pylimo nurodyta, jog 2014-07-26 į automobilį Peugeot Partner (tarnybinį automobilį) atsakovė įpylė 13,84 litrus dyzelinio kuro, sumaišiusi ir neįvertinusi, jog minėta 2014-07-26 diena buvo nedarbo diena (T II, b. l. 430). Šie byloje esantys duomenys sudaro pagrindą neabejotinai teigti, jog V. Z. 2014-07-26, kuri buvo poilsio diena, nedirbo. Vadovaujantis bylos medžiaga, liudytojų pateiktais paaiškinimais bei Komisijos nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad atsakovė V. Z. buvo tinkamai supažindinta su Darbo tvarkos taisyklėmis bei 2014 metų darbo grafiku, todėl jai, kaip atsakingai, rūpestingai asmenybei, turėjo būti suprantamas nustatytas darbo laikas, t. y. 8 val. per dieną darbo diena pirmadieniais-penktadieniais, nuo 8.00 iki 17.00 val., pertrauka pailsėti ir pavalgyti nuo 12.00 iki 13.00 val. Atsakovės nurodytos aplinkybės, jog dėl didžiulio darbo krūvio, ir esant prievartiniams žodiniams H. P. nurodymams, ji privalėjo dirbti poilsio dienomis ir viršvalandžius ir už šį darbą negavo jai priklausančio darbo užmokesčio laikytinos neįrodytomis. Kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, H. P. apskritai nebuvo tas asmuo, turintis teisę nurodyti atsakovei dirbti viršvalandžius ar poilsio dienomis. Liudytojas V. O. patvirtino aplinkybę, jog H. P. buvo vienas iš pagrindinių tiekėjų, o ne įmonės ar atitinkamo jos padalinio vadovas. Aplinkybę, kad ieškovė savo darbuotojams mokėdavo už darbą poilsio dienomis patvirtina ir liudytojo D. D. paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu. M. M. paaiškinimai, kelia abejonių jų teisingumu, kadangi byloje esanti rašytinė medžiaga nepatvirtina jo išdėstytų aplinkybių. Teismas sutinka su Komisijos padarytomis išvadomis, kad atsakovei buvo žinomas jos darbo grafikas, tačiau kartais savo tiesiogines funkcijas vykdė pasibaigus darbo valandoms, tačiau nesant ieškovės nurodymo. Faktą, jog ieškovė buvo itin kruopšti ir norėjo atlikti kuo daugiau darbų patvirtina ir liudytojų pateikti paaiškinimai.

Byloje neginčytina, kad V. Z., kaip administracijos darbuotoja – prekių apskaitos vadovė, turėjo teisę savarankiškai organizuoti sandėlio darbą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė nurodo, jog darbdaviui vengiant darbo apmokėjimo, atsakovė poilsio dienomis privalėdavo organizuoti sunkvežimių pakrovimo darbus samdydama nelegalius darbuotojus, o šiems atsisakant dirbti poilsio dienomis, pati atsakovė kraudavo prekes į sunkvežimį. Pažymėtina, kad UAB „Pilsena“ Darbo tvarkos taisyklių 82.1. punktas nustato, kad darbuotojams draudžiama be tiesioginio vadovo žinios patikėti pareigas ar darbo priemones kitam asmeniui, o pagal Taisyklių 82.5. punktą darbuotojams draudžiama dirbti darbus, nesulygtus darbo sutartyje, kuriuos atlikti nėra apmokytas. Atsakovė buvo priimta į prekių apskaitos vadovės pareigas, todėl akivaizdu, jog atsakovei į tiesiogines darbo funkcijas neįėjo pakrauti prekes į sunkvežimius. V. Z. taip pat neturėjo teisės galimai samdyti nelegalių darbuotojų, nes tokiais veiksmais būtų pažeidžiama įmonės darbo tvarka ir joje nustatyti draudimai bei įsipareigojimai. Vertinant šiuos atsakovės argumentus laikytina, jog tai vien V. Z. nurodytos faktinės aplinkybės be konkretaus ir akivaizdaus pagrindimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Nustatyta, kad iš ieškovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. nėra matyti, kad atsakovė būtų dirbusi viršvalandinį darbą, tačiau nustatyta, kad atsakovė V. Z. esant darbdavio nurodymams, t. y. 2014-02-28 įsakymui Nr. V-15 ir 2014-04-09 įsakymui Nr. V-27, dirbo poilsio dienomis, 2014 m. kovo 1 d. ir 2014 m. balandžio 26 d. Minėtas atsakovės darbas poilsio dienomis pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose bei už šį darbą sumokėtas Darbo kodekse nurodytas dvigubas darbo užmokestis. Šios nustatytos aplinkybės tik patvirtina faktą, kad ieškovė nebuvo suinteresuota klaidingai žymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir neišmokėti atsakovei priklausančio darbo užmokesčio. Atsakovei ne kartą buvo mokami priedai, kas tik patvirtina aplinkybes, jog darbdavys neturėjo jokio suinteresuotumo mokėti atsakovei ne visą jai priklausantį darbo užmokestį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog V. Z. būdama atsakinga, rūpestinga ir lojali darbuotoja siekdama tinkamai atlikti savo pareigas galimai atvykdavo į darbą poilsio dienomis, tačiau šis galimas buvimas darbe poilsio dienomis nebuvo įformintas atskiru UAB „Pilsena“ vadovo įsakymu. V. Z. galimas atvykimas į darbą poilsio dienomis galėjo būti vykdomas tik pačios atsakovės iniciatyva. Todėl teismas sutinka su ieškovės atsakovo išdėstyta pozicija, kad priedai, kurie buvo mokami V. Z., galėjo būti siejami su atsakovės atvykimu į darbą poilsio dienomis, tačiau šie priedai buvo mokami atsakovei tik kaip skatinamoji priemonė už jos gerą darbą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad atsakovė nepateikė teismui neabejotinų įrodymų, kad ji darbdavio nurodymu privalėjo dirbti viršvalandžius ir poilsio dienomis (CPK 178 str.), o tai, kad V. Z. galimai nesilaikė darbdavio nustatyto darbo laiko režimo, nėra pagrindas tai pripažinti darbu poilsio dienomis priteisti už tai darbo užmokestį (DK 194 str.).

Dėl delspinigių priteisimo.

Ieškovė taip pat prašo panaikinti Komisijos sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 5,78 (Eur) 19,95 Lt delspinigių už pavėluotai mokėtą darbo užmokestį darbo sutarties galiojimo laikotarpiu.

Pagal Darbo kodeksą, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai (DK 207 str. 1 d.), kurie pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai turėjo būti sumokėtos su darbo santykiais susijusios išmokos, numatytos darbo sutartyje bei teisės aktuose, ir mokami iki darbo santykių su išmokas pavėlavusiu išmokėti darbdaviu pasibaigimo (Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotų mokėjimų įstatymo 2 str. 1, 3 d.).

Nagrinėjant klausimą dėl delspinigių už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį priteisimo būtina aptarti ieškinio senaties taikymo institutą, kadangi ieškovė ieškiniu prašo taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl netesybų priteisimo.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Minėtame straipsnyje pateikta senaties sąvoka suprantama kaip laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-384/2001). Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių (ieškovo ir atsakovo) interesais. Šio instituto tikslas – užtikrinti civilinių santykių stabilumą, nepaneigiant realios galimybės asmenims apginti pažeistas savo teises, tačiau skatinant tai daryti kuo operatyviau. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje situacijoje ieškovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimo. Ieškinio senaties terminu prasideda ir teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Iš teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2010).

Pažymėtina, jog atsakovė delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, prašė priteisti už laikotarpį nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio mėn. Komisija V. Z. iš ieškovės priteisė 5,78 Eur (19,95 Lt) delspinigių už 2013 m. lapkričio-gruodžio mėn. bei už 2014 m. vasario mėn. (T I, b. l. 36-41). Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotų mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi sutinka su Komisijos išvadomis, kad atsakovei už 2013 m. lapkričio mėn. buvo sumokėta 2013-12-19, t. y. pavėlavus 2 kalendorines dienas; už 2014 m. gruodžio mėn. darbo užmokestis sumokėtas 2014-01-23, t. y. praleidus 6 kalendorines dienas; o už 2014 m. vasario mėn. atsakovei darbo užmokestis sumokėtas 2014-03-24, t. y. praleidus 7 kalendorines dienas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog atsakovei apie keliomis dienomis vėluojamą išmokėti darbo užmokestį buvo žinoma kas mėnesį bankiniu pavedimu gaunant iš ieškovės darbo užmokestį (T I, b. l. 63, 64, 66). Atsakovė dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir delspinigių į Komisija kreipėsi tik 2014-09-22, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo sužinojimo apie pavėluotą išmokėti darbo užmokestį dienos. Įvertinus byloje esančius įrodymus ir atsižvelgiant į ieškovės prašymą akivaizdu, jog nagrinėjamu klausimu dėl delspinigių už pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Išanalizavęs bylos duomenis, teismas daro išvadą, kad neįrodyta, jog buvo tiesioginis darbdavio – ieškovės nurodymas atsakovei dirbti daugiau, t. y. poilsio dienomis, negu buvo nustatyta darbo sutartyje, todėl yra pagrindas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2014 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. DGKS-4636 dalį, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 788,41 Eur (2722,22 Lt) darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis ir 5,78 Eur (19,95 Lt) delspinigių už pavėluotai mokėtą darbo užmokestį darbo sutarties galiojimo laikotarpiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovė UAB „Pilsena“ pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir įrodymus apie 1191,49 Eur patirtas išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba. Iš prašymo priedų matyti, kad ieškovė UAB „Pilsena“ 2015-01-08 mokėjimo pavedimu pagal 2014-11-28 PVM sąskaitą faktūrą serija ASAU Nr. 0001505 sumokėjo 473,09 Eur (T I, b. l. 99-101), o 2015-02-04 mokėjimo pavedimu pagal 2015-02-04 PVM sąskaitą faktūrą serija AMIS Nr. 0000012 sumokėjo 718,40 Eur (T III, b. l. 19-31). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), ieškovės prašymas tenkintinas, ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos 1191,49 Eur bylinėjimosi išlaidos ir 41,70 Eur 2014-11-21 mokėjimo nurodymu Nr. 11211011 sumokėtas žyminis mokestis (T I, b. l. 31), viso 1233,19 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 268 str., 270 str.  teismas,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį tenkinti.

Panaikinti 2014-10-21 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. DGKS-4636 dalį, kuria iš ieškovės UAB „Pilesna“ atsakovei V. Z. priteistas 788,41 Eur (2722,22 Lt) dydžio darbo užmokestis už darbą poilsio dienomis ir dalį, kuria iš ieškovės atsakovei priteisti 5,78 Eur (19,95 Lt) dydžio delspinigiai už pavėlavimą sumokėti darbo užmokestį.

Priteisti iš atsakovės V. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Pilsena“, į. k. 302310036, 1233,19 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt tris Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                              Petras Mineikis