Administracinė byla Nr. A-4070-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02464-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1. Pareiškėjas paaiškino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 28 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis: jis buvo laikomas perpildytose kamerose, sanitarinis mazgas kamerose neturėjo atskiros ventiliavimo sistemos ir nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, taip pažeidžiant pareiškėjo privatumą, be to, kamerose nuolat tvyrodavo blogas kvapas, nuo lubų krisdavo tinkas, sienos apipelijusios, grindys padengtos senu ir trupančiu betono sluoksniu, nebuvo ventiliacijos, spintelių drabužiams ir kitiems daiktams susidėti, taip pat kėdžių, todėl reikėdavo valgyti sėdint lovoje. Taip pat pareiškėjas buvo patalpintas į rūkančių asmenų kamerą, nors jis pats yra nerūkantis asmuo. Karantino kameroje laikymo sąlygos buvo dar blogesnės, joje jis buvo laikomas tol, kol sutiko grįžti į ankstesnę rūkančių asmenų kamerą (laikymas karantino kameroje iš viso truko 8 dienas). Pasak pareiškėjo, taip pat jam buvo tiekiamas neskanus maistas, nuo jo pykindavo ir skaudėdavo pilvą. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, nukrito svoris, atsirado galvos skausmai, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, prarado pasitikėjimą savimi, pradėjo jausti baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
1. Atsakovas paaiškino, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.
2. Dėl kamerų inventoriaus atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
3. Dėl kamerų būklės ir švaros palaikymo kamerose atsakovas paaiškino, kad už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems švarai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius resursus.
4. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo užtikrinimo ir kt. skundo argumentų atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 820 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (iš viso 84 paras) ir nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 6 d. (iš viso – 23 dienas) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytos minimalaus ploto normos. Taip pat atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė įrodymais pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pasireiškusiomis teisės aktuose nustatytų vienam asmeniui tenkančių gyvenamojo ploto normų pažeidimais, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl laikotarpio nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (iš viso – 59 parų) iš esmės yra pagrįsti ir tai pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Taigi teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas per kalinimo laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. iš viso – 82 paras. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu taip pat buvo pažeistas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.
5. Tačiau teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
6. Dėl sanitarinio mazgo patalpos įrengimo teismas, vadovaudamasis nacionalinių teisės aktų nuostatomis, Konvencijos nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įvertinęs tai, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažino, jog Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl šie skundo reikalavimai iš esmės yra pagrįsti. Nagrinėjamu atveju konstatavęs teisės aktų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimą, teismas pareiškėjo argumentų dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nenagrinėjo.
7. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų, kad jis buvo laikomas nesuremontuotose ir nešildomose kamerose, kamerose nebuvo ventiliacijos, taip pat nebuvo spintelių ir kėdžių, pareiškėjas, kuris yra nerūkantis asmuo, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tiekiamas maistas buvo neskanus ir netinkamos kokybės, teismas pažymėjo, jog jie grindžiami ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidimų nenustatyta, o kai kuriose kamerose patikrinimai apskritai nebuvo atliekami. Taigi pareiškėjas dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, galbūt netinkamos būklės neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamo kamerų įrengimo (inventoriaus trūkumo) ir netinkamos maisto kokybės teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pasisakė, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos turinio matyti, kad medicininės apžiūros metu pareiškėjas tiksliai nenurodė, jog jis yra nerūkantis asmuo. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui pateikus prašymą Lukiškių TI-K administracijai perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą, Lukiškių TI-K pareigūnai specialiai pablogino pareiškėjo laikymo sąlygas, perkeldami jį į blogesnės būklės kamerą. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, netinkamu kamerų įrengimu, pareiškėjo laikymu vienoje kameroje kartu rūkančiais asmenimis ir  netinkamos kokybės maistu, nėra nustatytas.
8. Teismas sprendė, kad jo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K 82 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatyto ploto reikalavimo ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 820 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 10 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
9. Atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetė.

III.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
3. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
4. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
12. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 82 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatyto ploto reikalavimo ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), dėl to priteisė jam 820 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismas nelaikė pagrįstais, todėl šią skundo dalį atmetė.
13. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šiuo atveju nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) ir pareiškėjo neturtinė žala, todėl jai ir nekyla civilinė atsakomybė.
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
15. Papildomai pažymėtina, jog neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Spręsdamas dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas 82 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatyto ploto reikalavimo ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (neužtikrinant pareiškėjo privatumo), todėl tai jau yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, šiuo atveju valstybė (jos pareigūnai) neatliko neteisėtų veiksmų, tik abstrakčiai teikia nesutikimo su šia sąlyga argumentus.
16. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje A143-1966/2008 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 82 paras sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui bei sanitarinio mazgo įrengimui (neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu). Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.
18. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
19. Pažymėtina, jog priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. atsižvelgė į tai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui nekilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę, įvertino pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo keisti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ar apskritai nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Dėl nustatytų aplinkybių šiuo atveju vien tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys