Administracinė byla Nr. A-1629-575/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01196-2022-6
Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Ž. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-74974 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (toliau – ir VMI Sprendimas) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 21R-75 (AG-865/03-2021) (toliau – ir Komisijos Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. VMI Sprendimu nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 60 450,10 Eur. Komisija Sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo, atmetė pareiškėjo skundą. Šie sprendimai yra nepagrįsti ir priimti pažeidžiant teisės normas.
2.2. VMI Sprendimas ir Komisijos Sprendimas (toliau kartu – ir ginčijami sprendimai) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų reikalavimų (3 str. 1 ir 2 p., 10 str. 5 d.), nes nėra aiški ir suprantama jų esmė, motyvai, apskaičiuota mokėtino mokesčio suma bei kitos mokėtinos sumos.
2.3. VMI Sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis (pvz., 25 str. 1 d. 7 ir 8 p., 33 str. 8 p., 105 str. 1 d. 1–3 p., 106 str. 1 d. 4 p.). Nors šiame VMI Sprendime yra nurodyta konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus. VMI Sprendime nėra nurodytos nei MAĮ 105 straipsnio 1–3 punktuose įtvirtintos sąlygos priverstiniam išieškojimui iš turto, nei sprendimas, kuriuo apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Tai apsunkina pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, galimybes suprasti, dėl kokių priežasčių vykdomas išieškojimas bei kokiu būdu ginti savo pažeistas teises.
3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. pareiškėjui nesumokėjus įsiskolinimo biudžetui ir vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, priimtas 2021 m. rugpjūčio 24 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-40912, kuriame nuspręsta nurašyti 60 179,53 Eur nesumokėtų mokesčių sumą iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų (toliau – ir Nurodymas). Nurodymas nebuvo apskųstas. Vykdant šį Nurodymą, 2021 m. spalio 11 d. nurašyta 117,25 Eur suma.
3.2. VMI Sprendimu nuspręsta išieškoti 60 450,10 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Pareiškėjas su šiuo sprendimu susipažino 2021 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjui per 30 dienų nesumokėjus VMI Sprendime nurodytos sumos, šis sprendimas 2022 m. sausio 3 d. buvo perduotas vykdyti antstoliui.
3.3. Pareiškėjui turint didelę mokestinę nepriemoką ir nevykdant pareigos sklandžiai atsiskaityti su valstybės biudžetu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai pradėjo priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą. VMI Sprendimo priėmimas yra jau seniau pradėto priverstinio išieškojimo tolesnis etapas.
4. Pareiškėjo teiginiai dėl VAĮ nuostatų pažeidimo nepagrįsti. VMI Sprendimas parengtas pagal FR0497 formą, patvirtintą VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11. Šiame VMI Sprendime yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas – MAĮ 33 straipsnio 8 punktas ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas. VMI Sprendimas atitinka tokio administracinio sprendimo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, be kita ko, jame aiškiai nurodytas tikslas ir apskundimo tvarka. Šis VMI Sprendimas buvo patvirtintas ir tinkama tvarka pateiktas pareiškėjui (kartu su prievolių ataskaita, kurioje detaliai aptartos išieškomos mokestinės prievolės). Šiuo VMI Sprendimu pareiškėjui nėra taikomos poveikio priemonės, todėl nebuvo pateiktas jų taikymo motyvavimas.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko įrodymų, pagrindžiančių VMI Sprendime apskaičiuotų sumų teisėtumą ir pagrįstumą, paminėtu aspektu nepateikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus atitinkančių motyvų. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų vertinimo visais nagrinėjamoje byloje aktualiais aspektais.
8. Atsakovas 2024 m. vasario 20 d. pateikė teismui papildomus rašytinius įrodymus, susijusius su VMI Sprendimo pridėtos prievolių ataskaitos turiniu. Paaiškino, kad VMI Sprendime nurodyta 60 450,10 Eur (iš jų 7 282,89 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 89,80 Eur GPM delspinigių, 52 389,35 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 493,83 Eur PVM delspinigių, 191,50 Eur žemės mokesčio, 2,73 Eur žemės mokesčio delspinigių) mokestinė nepriemoka pareiškėjo atžvilgiu susidarė pagal paties mokesčių mokėtojo per elektroninę deklaravimo sistemą (EDS) pateiktas GPM, PVM deklaracijas bei VMI suformuotas žemės mokesčio deklaracijas bei šių mokesčių delspinigiai.
II.
9. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog VMI 2021 m. rugpjūčio 24 d. priėmė Nurodymą, kuriuo nurodė iš pareiškėjo sąskaitų nurašyti 60 179,53 Eur mokestinę nepriemoką. Prie šio Nurodymo buvo pridėta pareiškėjo prievolių ataskaita. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų šį Nurodymą apskundęs. Kadangi pagal Nurodymą nebuvo išieškota nepriemokos suma, VMI priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė išieškoti iš pareiškėjo turto į valstybės biudžetą 60 450,10 Eur sumą. Prie šio VMI Sprendimo buvo pridėta pareiškėjo prievolių ataskaita, kurioje nurodomi mokestiniai laikotarpiai, deklaracijos pateikimo / patikrinimo akto data, prievolės ir delspinigių sumos eurais. Pareiškėjas VMI Sprendimą apskundė Komisijai, kuri Sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas pažymėjo, kad VMI Sprendimu nusprendė į valstybės biudžetą iš pareiškėjo turto išieškoti 60 450,10 Eur. Teismas, remiantis prie VMI Sprendimo pridėta prievolių ataskaita ir VMI 2024 m. vasario 20 d. pateiktais teismui rašytiniais paaiškinimais, apžvelgė iš ko susideda išieškoma suma.
13. Apžvelgęs MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 33 straipsnio 8 punktą, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad VMI Sprendimą priėmė tęsdama mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus po to, kai 2021 m. rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nurodymas, kuris nebuvo skundžiamas ir įvykdytas. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Nurodymas buvo apskųstas ar kad pareiškėjas jo negavo, nebuvo su juo susipažinęs. VMI Sprendimas patvirtintas (autorizuotas) VMI informacinėje sistemoje ir pareiškėjui 2021 m. gruodžio 2 d. pateiktas per portalą „Mano VMI“. Kartu su VMI Sprendimu pareiškėjui pateikta ir prievolių ataskaita, o su VMI Sprendimu pareiškėjas susipažino per „Mano VMI“ 2021 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjui per 30 dienų nuo VMI Sprendimo priėmimo nesumokėjus jame nurodytų sumų, VMI Sprendimas 2022 m. sausio 3 d. perduotas vykdyti antstoliui, kuris šiuo metu vykdo išieškojimą.
14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, jog pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktas PVM ir GPM deklaracijas už mokestinį laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas deklaruotos PVM ir GPM sumos nesumokėjo, dėl to buvo skaičiuojami delspinigiai, o VMI priėmė ginčijamą Sprendimą išieškoti 60 450,10 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.
15. Teismas apžvelgė MAĮ 66 ir 73 straipsnių nuostatas, 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį, bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-438/2019; 2010 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-505/2010; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014) ir nurodė, jog byloje ginčo, kad pareiškėjas laiku ir tinkamai nevykdo mokestinių prievolių, nėra, o paties pareiškėjo teiginiai, jog po priimto VMI Sprendimo jis teikė deklaracijas, kurios galėjo turėti įtakos mokėtinų mokesčių prievolės dydžiui, yra niekuo nepagrįsti, t. y. pareiškėjas nei teismui, nei atsakovui nepateikė tokių duomenų, paneigiančių VMI padarytas išvadas ir apskaičiuotas prievoles. Teismui 2024 m. sausio 23 d. nutartimi pasiūlius proceso dalyviams pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius ar paneigiančių VMI išvadas. Kadangi pareiškėjas po Nurodymo mokestinės nepriemokos nemokėjo, todėl teismas laikė, kad VMI įgijo teisę priverstinai į valstybės biudžetą išieškoti iš pareiškėjo deklaruotas mokesčių sumas. Tai, kad pareiškėjas teikė papildomas deklaracijas, nepaneigia VMI teisės ir pareigos išieškoti mokestinės nepriemokos, kadangi nepaneigė VMI apskaičiuotų mokestinių nepriemokų sumų.
16. Teismas konstatavo, kad VMI Sprendime teisingai nustatė faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas, todėl turėjo pagrindą priimti VMI Sprendimą.
17. Pareiškėjas teigė, kad VMI Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Teismas sutiko, kad VMI Sprendimas juridinės technikos prasme nėra iki galo išpildytas – turi trūkumų, tačiau tie trūkumai nelaikytini esminiais bei suponuojantys skundo tenkinimą aptariamu pagrindu (dėl VMI Sprendimo nemotyvavimo).
18. Vis dėlto, teismui nenustačius skunde išdėstytų aplinkybių (pareiškėjas neginčija mokestinės nepriemokos fakto, supranta, koks buvo taikytas teisinis reguliavimas, teigia, kad tas reguliavimas, kuris taikytas, buvo netinkamas; su skundu kreipėsi į teismą) aptariamą skundo argumentą, kad VMI Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, atmetė. Teismas tais pačiais motyvais atmetė ir skundo argumentą dėl to, kad nebuvo nustatyta prievolės sumokėti nepriemoką atsiradimo data ir teisinis pagrindas, neaišku, kokiu sprendimu remdamasi VMI pradėjo priverstinį išieškojimą. Teismas pažymėjo, kad, nevykdžius Nurodymo, pagrįstai prasidėjo priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimo procesas VMI Sprendimo pagrindu.
19. Teismas akcentavo, kad šioje byloje VMI Sprendimas yra parengtas pagal FR0497 formą, kartu su VMI Sprendimu pareiškėjui pateikta ir jo prievolių ataskaita, kurioje nurodyta, kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, išskirti prievolių tipai, prievolių susidarymo laikotarpiai, deklaracijos pateikimo bei patikrinimo akto data, išskirtos prievolių ir delspinigių sumos. Todėl, įvertinęs šias aplinkybes, faktą, kad VMI Sprendimas nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises, teismas konstatavo, kad VMI Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
20. Teismas pažymėjo, kad VMI Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ nuostatomis ir vykdant mokesčių administravimo procedūrą, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam neaiškus VMI Sprendimas ir jame paskaičiuotos sumos, yra nepagrįsti, o tai, kad priverstinio išieškojimo veiksmai sukelia pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, nėra pagrindo nevykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų.
21. Taigi, teismas konstatavo, kad tiek VMI Sprendimas, tiek Komisijos Sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikinti nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).
22. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, teismas nurodė, jog jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
III.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą, kuriuo teismas nusprendė dėl VMI Sprendimo atmesti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir panaikinti VMI Sprendimą.
24. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant teisės normas, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas vadovaujasi ABTĮ 86 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad šiuo atveju teismo sprendimas nėra pagrįstas, nes nėra aiškiai nurodyta, kokie skundo reikalavimai buvo nepagrįsti. Be to, pareiškėjo vertinimu, teismo sprendime nėra motyvų, dėl ko teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti.
25. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjas paaiškina, kad teismas netinkamai tyrė įrodymus, visus pareiškėjo argumentus vertino neigiamai, o atsakovo teiginius, net ir prieštaraujančius teisės aktams, vertino teigiamai, jais vadovavosi ir priėmė skundžiamą sprendimą.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujasi VAĮ 3 straipsnio 1 ir 2 punktais, 10 straipsnio 5 dalimi ir prieina prie išvados, kad teismas netinkamai vertino skundžiamą VMI Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, iš VMI Sprendimo ir Komisijos Sprendimo nėra aišku, kokia jų esmė, motyvai, apskaičiuota mokėtino mokesčio suma ir kitos mokėtinos sumos, todėl teismas tokius sprendimus turėjo panaikinti ir perduoti nagrinėti iš naujo.
27. Ginčijamuose sprendimuose nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, tačiau juose nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti apie nepriemokų susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, tačiau teismas sprendimu šių aplinkybių nevertino. Nagrinėjamu atveju VMI Sprendime nenurodytos MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintos sąlygos priverstiniam išieškojimui iš turto, nenurodytas sprendimas, kuriuo apskaičiuota mokestinė nepriemoka.
28. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo panaikinimo atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
29. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino VMI Sprendimo iš turto pridėtos prievolių ataskaitos turinį ir VMI 2024 m. vasario 20 d. teismui pateiktus rašytinius duomenis. Teismas konstatavo, kokiomis teisės normomis remiantis buvo priimtas VMI Sprendimas, tinkamai įvertino, kad VMI Sprendimas priimtas tęsiant mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus po to, kai 2021 m. rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nurodymas, kuris nebuvo nei įvykdytas, nei skundžiamas.
30. Atsakovas pacitavo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir apibendrino, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai tyrė įrodymus bei pareiškėjo skundo argumentus vertino neigiamai, o VMI teiginius, net ir prieštaraujančius teisės aktams, vertino teigiamai. Atsakovas paaiškina, kad VMI Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus: 1) sprendimo priėmimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais); 2) nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas buvo priimtas (MAĮ 33 str. 8 p., 106 str. 1 d. 4 p.; 3) sprendimu nėra taikomos poveikio priemonės, todėl nėra ir jų taikymo motyvavimo; 4) aiškiai išdėstytas sprendimų tikslas – išieškoti mokestinę nepriemoką į biudžetą; sprendime nurodyta apskundimo tvarka; 5) sprendimas autorizuotas VMI informacinėje sistemoje ir 2021 m. gruodžio 3 d. pareiškėjo perskaitytas per ,,Mano VMI“ informacinę sistemą.
31. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog pareiškėjo teiginiai, kad po priimto VMI Sprendimo jis teikė deklaracijas, kurios galėjo turėti įtakos mokėtinų mokesčių prievolės dydžiui, yra niekuo nepagrįsti, t. y. pareiškėjas nei teismui, nei VMI nepateikė jokių duomenų, paneigiančių VMI išvadas ir apskaičiuotas prievoles.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčio administratoriaus sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.
33. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokesčio mokėtojo pateikta deklaracija yra teisinę reikšmę turintis dokumentas, kuriuo remiantis mokestinių teisinių santykių dalyviams yra sukuriamos teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė pagal jo pateiktas PVM ir GPM deklaracijas už mokestinį laikotarpį nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas deklaruotos PVM ir GPM sumos nesumokėjo, dėl to buvo skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjo teiginiai, jog po priimto VMI Sprendimo jis teikė deklaracijas, kurios galėjo turėti įtakos mokėtinų mokesčių prievolės dydžiui, yra niekuo nepagrįsti.
34. Taip pat teismas pažymėjo, kad Skundžiamas VMI Sprendimas yra parengtas pagal FR0497 formą, iš esmės atitinka minėtą formą ir joje būtiną privalomai nurodyti informaciją. Be to, kartu su skundžiamu VMI Sprendimu pareiškėjui pateikta ir jo prievolių ataskaita, kurioje nurodyta, kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, išskirti prievolių tipai, prievolių susidarymo laikotarpiai, deklaracijos pateikimo bei patikrinimo akto data, išskirtos prievolių ir delspinigių sumos. VMI Sprendimas nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises ir jis iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
35. Apeliantas Ž. K. teigia, kad iš esmės nebuvo atsakyta į pagrindinį klausimą ar 2024 m. vasario 20 d. atsakovo į bylą pateikta prievolių ataskaita jau pateikta atsižvelgus į pareiškėjo atliktus mokestinius patikslinimus. VMI sprendimas neatitinka VAI numatytų reikalavimų, nėra nei aiški nei suprantama sprendimo esmė, motyvai, apskaičiuota mokėtino mokesčio suma bei kitos mokėtinos sumos. Priimant skundžiamus sprendimus nėra nurodytas nei vienas MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintas pagrindas.
36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
37. Dėl apelianto Ž. K. argumentų, kad VMI sprendimas neatitinka VAI numatytų reikalavimų, teismas pažymi, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).
38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.
39. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Taigi, pasitaikantys teisminėje praktikoje individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime nesuponuoja ginčijamo sprendimo (bendrine prasme) pripažinimo visiškai neteisėtu. Būtina vertinti, kokie tai pažeidimai (šiuo aspektu žr., pvz., 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi VMI Sprendimo turinį, prie jo pridėtą prievolių ataskaitą, proceso šalių paaiškinimus bei vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI Sprendimas juridinės technikos prasme turi trūkumų, tačiau trūkumai nelaikytini esminiais. Skundžiamas VMI Sprendimas yra parengtas pagal FR0497 formą, joje nurodyta reikiama informacija. Pats apeliantas Ž. K. be abejo suprato, kad VMI Sprendimas yra seniau pradėto priverstinio išieškojimo tolimesnis etapas. Iš VMI Sprendimo su pridėta ataskaita matyti, kad išieškoma GPM, PVM, žemės mokestis, bei šių mokesčių delspinigiai. Jų išieškojimo pagrindas yra mokesčio mokėtojo deklaracijos. Ataskaitoje nurodyta ne tik kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, bet yra nurodyti ir prievolių susidarymo laikotarpiai, deklaracijos pateikimo bei patikrinimo akto data, išskirtos prievolių ir delspinigių sumos. Pats mokesčių mokėtojas suprato, koks buvo taikytas teisinis reguliavimas, teigia, kad tas reguliavimas, kuris taikytas, buvo netinkamas bei dėsto argumentus teismui kodėl, o tai reiškia, kad apeliantas puikiai supranta atitinkamų visuomeninių santykių esmę, turinį ir pasinaudojo teise ginti savo pažeistus interesus teisme.
41. Dėl apelianto argumentų, susijusių su išieškomų sumų pagrįstumu, teismas pažymi, kad vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).
42. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį, pasiūlė proceso dalyviams pateikti teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, bet pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius ar paneigiančių VMI išvadas. Taigi, jis mokesčio mokėtojo pareigos pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai neįvykdė.
43. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas MAĮ 66 ir 73 straipsniais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad mokesčio mokėtojo pateiktos deklaracijos yra teisinę reikšmę turintys dokumentai, kuriais remiantis mokestinių teisinių santykių dalyviams yra sukuriamos teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Paprastai mokesčių mokėtojui sukuriama pareiga sumokėti atitinkamą mokestį, atitinkamai mokesčių administratoriui sukuriama teisė iš mokesčių mokėtojo išsiieškoti nesumokėtas mokesčio sumas. Apeliantas nepateikė teisinių argumentų, kad šios teismo teisinės išvados būtų klaidingos.
44. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantui nėra aišku, ar atsižvelgta į jo pateiktus mokestinius patikslinimus. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad sutinkamai su teise nurodyta šios nutarties 41 punkte, būtent apeliantui tenka pareiga įrodyta, kad nėra atsižvelgta į jo pateiktus mokestinius patikslinimus. Bet apeliantas nenurodė, į kokias konkrečias deklaracijas nėra atsižvelgta, kaip turėtų keistis mokesčio paskaičiavimai. Taigi, jis nenuginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjo teiginiai, jog po priimto VMI Sprendimo jis teikė deklaracijas, kurios galėjo turėti įtakos mokėtinų mokesčių prievolės dydžiui, yra niekuo nepagrįsti.
45. Dėl apelianto argumentų, kad priimant skundžiamus sprendimus nėra nurodytas nei vienas MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įtvirtintas pagrindas, teismas pažymi, kad ši aplinkybė savaime nedaro negaliojančiu VMI Sprendimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas, be kita ko, nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu terminu. Teismas, patikslindamas mokesčio administratoriaus nurodytas teisės normas, apelianto teisių nepažeidė.
46. Apeliantas Ž. K., būdamas mokesčių mokėtoju, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka mokėtinos mokesčio sumos įstatymuose nustatytais terminais nesumokėjo, todėl egzistavo įstatyminės prielaidos bei sąlygos, suteikiančios teisę VMI mokestinę nepriemoką išieškoti priverstinai priimant nustatytos formos sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo Ž. K. turto.
47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslavos Ruskan
Arūnas Sutkevičius