Civilinė byla Nr. e2-3889-631/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23106-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.1.4.6.; 1.1.4.; 1.3.5.; 1.3.9.2.1; 2.1.5; 2.2.2.3.1.10.; 3.2.4; 3.2.6.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 29 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė, sekretoriaujant Rasai Medveckajai, vertėjaujant Svetlanai Minakovai, dalyvaujant ieškovei V. Z., jos atstovei advokatei Ingridai Ivanovienei, atsakovo 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos atstovui advokatui Pauliui Snukiškiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Z. ieškinį atsakovui 660-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Teismas
N U S T A T Ė:
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu (patikslintu), prašydama priteisti iš atsakovo 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (toliau tekste – Garažų bendrija, Bendrija, atsakovas) 196,85 Eur darbo užmokesčio nepriemoką už 2019 m. kovo mėnesį, priteisti 9253,04 Eur darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2019 metų sausio mėnesio; įpareigoti 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendriją sumokėti mokesčius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai nuo priskaičiuotų nepriemokų ir patikslinti deklaracijas apie ieškovės gautas pajamas, bei priteisti iš 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pagal neterminuotą 2010-01-11 darbo sutartį su atsakovu dirbo mašinų stovėjimo aikštelės darbuotoja, darbo sutartimi buvo sulygta 300 Lt alga, mokant kartą į mėnesį. Nuo 2017-09-01 pakeitus darbo sutartį, darbo užmokestis nustatytas 90 Eur per mėnesį. 2019-05-08 darbo sutartis nutraukta pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį. Ieškovė nurodė 2019-04-30 kreipusis į darbo ginčų komisiją dėl savo teisių pažeidimo, reikalaudama peržiūrėti jos darbo sutartyje esančius pažeidimus ir darbo rezultatus ir įpareigoti Bendriją atsiskaityti pilnai už jos dirbtus aštuonerius metus ir vienuolika mėnesių, išieškoti viską, kas priklauso. 2019-05-30 darbo ginčų komisija priėmė sprendimą Nr. DGKS-3434, kuriuo ieškovės prašymą tenkino iš dalies, išieškojo ieškovės naudai darbo užmokesčio nepriemokos už 2019 m. vasario – gegužės mėnesius 963,45 Eur, 161,84 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pagal 2018-12-06 kasos išlaidų orderį Nr.93 ir 2019-05-10 kasos išlaidų orderį Nr.39. Darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą dėl darbo užmokesčio išieškojimo iki 2019 m. sausio 30 d., kaip pateiktą praleidus nustatytą terminą. Dėl apskaičiuotos nepriemokos už 2019 m. vasario – gegužės mėnesius ieškovė nurodo, kad sutinka su paskaičiavimais už vasario, balandžio ir gegužės mėnesius, o skaičiuojant nepriemoką už 2019 m. kovo mėnesį, darbo ginčų komisija vadovavosi Sodros duomenimis, kad draudžiamosios pajamos sudarė 311,85 Eur, kaip jai nurodė atsakovas. Bet ieškovė remiasi pateikiamais duomenimis, kad jos uždarbis 2019 m. kovo mėnesį sudarė 92,57 Eur į rankas, premija už 2018 metus 76,47 Eur, todėl nepriemoka už 2019 m. kovo mėnesį sudaro 440 Eur, minusavus išieškotą 243,15 Eur sumą, papildoma nepriemoka už 2019 m. kovo mėn. sudaro 196,85 Eur. Dėl nepriemokos už 2016 m. gegužės – 2019 m. sausio mėn. laikotarpį ieškovė paaiškina, kad 2019 m. balandį pokalbio su pažįstamomis metu prasitarė, kad dirbdama kartais ir 24 valandas per parą, atlyginimą gauna vos 150 Eur ir parodžiusi darbo sutartį, jai buvo parekomenduota kreiptis į Darbo inspekciją. Pasikreipus į Darbo inspekciją, ieškovė sužinojusi, kad jos darbo sutartis yra sudaryta netinkamai ir jos teisės pažeistos. Ieškovė paaiškino aplinkybes, kad nežinojo kreipimosi į darbo ginčus nagrinėjančius organus nustatytų terminų, kreipėsi į darbo ginčų komisiją tada, kai sužinojo apie savo pažeistas teises, darbo ginčų komisija turėjo atsižvelgti į DK 219 straipsnio nuostatas ir priteisti visas jai priklausančias sumas. Ieškovė vadovaujasi darbo ginčų komisijos išvadomis, kad nebuvus darbo sutartyje nustatytam ne visam darbo laikui, ieškovei turėjo būti mokama ne mažesnė, negu Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, todėl tokiu principu vadovaujantis už kiekvieną mėnesį nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio jai turi būti priteisiama nepriemoka, kuri už 2016 metus sudaro 2284,66 Eur, už 2017 metus – 3428,08 Eur, už 2018 metus – 3078,30 Eur, už 2019 m. sausio mėnesį – 462 Eur. Atitinkamai, išieškojus iš darbdavio ieškovei nepriemokas, jis turi būti įpareigotas sumokėti valstybei Sodros mokesčius, bei pateikti patikslintas deklaracijas apie ieškovei priskaičiuotas sumas už tejus metus (el.b.l. 182-186, t.I).
Atsakovas 660-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija su ieškiniu nesutinka, prašo ieškovės reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 18 d. bendrijos neeilinio visuotinio narių susirinkimo metu buvo priimtas sprendimas mokėti bendrijos darbuotojams 300 Lt dydžio darbo užmokestį per mėnesį. Atsižvelgiant į ieškovės 2010-01-05 prašymą priimti į darbą, 2010 m. sausio 11 d. ieškovė su Bendrija pasirašė darbo sutartį, ir darbo sutartyje buvo nustatytas suartas 300 Lt darbo užmokestis, mokamas kartą per mėnesį. Ieškovės iniciatyva darbo sutartis buvo nutraukta 2019 m. gegužės 8 d. Ieškovei iniciavus darbo ginčą, iš Bendrijos buvo išieškota 963,45 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio nepriemoka už 2019 m. vasario – gegužės mėnesius, 161,84 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio pagal kasos išlaidų orderius. Bendrija pažymi, kad nors nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, tačiau siekdama nesivelti į didesnius teisminius ginčus su ieškove sprendimo teismui neskundė ir sumokėjo darbo ginčų komisijos nurodytas sumas ieškovei. Atsakovas nurodo, kad ieškovė visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti iš Bendrijos 196,85 Eur nepriemoką už 2019 m. kovo mėnesį, neva, jos darbo užmokesčiui buvus kitokiam nei Sodrai deklaruotos sumos. Atsakovas nurodo, kad yra nesuprantama ir neaišku, kodėl ieškovė nurodė nepriemoką už 2019 m. kovo mėn. esant 440 Eur, kai Komisija skaičiuodama rėmėsi Sodros duomenimis apie 311,85 Eur draudžiamąsias pajamas, kurie yra teisingi ir nenuginčyti, laikytini atitinkančiais tikrovę, o ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Sodros duomenis apie ieškovės draudžiamąsias pajamas; ieškovė nepagrįstai reikalauja nepriemokos už 2019 m. kovo mėnesį. Atsakovas taip pat kategoriškai nesutinka su ieškovės reikalavimais priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2016 metų gegužės – 2019 m .sausio mėnesius sumoje 9253,04 Eur. Atsakovas nurodo, kad būtent Bendrijos visuotinis narių susirinkimas turėjo teisę priimti sprendimą dėl bendrijos darbuotojų etatų ir jiems mokėtinų darbo užmokesčių. Susirinkime, kuriame buvo šie klausimai sprendžiami, dalyvavo ir pati ieškovė, bei pritarė tokiam sprendimui. Bendrijos narių sprendimo mokėti darbuotojams 300 Lt darbo užmokestį neskundė nei vienas Bendrijos narys, todėl šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jio vadovaujantis buvo sudaromos darbo sutartys su ieškove, bei kitais darbuotojais. Atsakovas tvirtina, kad ieškovei visiškai pagrįstai buvo mokamas 300 Lt (vėliau – 90 Eur) darbo užmokestis. Darbo sutarties sudarymo metu galiojo 2002 metų redakcijos Darbo kodeksas, pagal kurios 144 straipsnio 3 dalį maksimalus darbo laikas įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas negalėjo viršyti 48 valandų (t.y. 192 valandų per mėnesį), o šiuo metu galiojančio 2016 metų redakcijos Darbo kodekso 115 straipsnio 3 dalyje yra numatytas maksimalus 52 valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laikas (t.y. 208 valandos per mėnesį laikas). Ieškovės maksimalus laikas per mėnesį buvo 96 valandos, t.y. mažiau nei pusė leistino darbo laiko per mėnesį, tad ieškovė dirbo faktiškai mažiau, nei pusę leistino įstatymu laiko, todėl visiškai nepagrįstai ieškovė teigia, kad jai turėjo būti mokamas ne mažesnis nei minimalus darbo užmokestis. Ieškovei dirbus mažiau nei pusę leistino laiko, jai visiškai pagrįstai buvo mokama būtent 300 Lt į mėnesį darbo užmokestis. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė yra pensinio amžiaus, gyvena prie pat bendrijos garažų esančios automobilių stovėjimo aikštelės, tad būdama namuose, o ne darbo vietoje, dažnai didžiosios dalies darbo funkcijų net nevykdė. Bendrijos darbuotojai, jų tarpe iš ieškovė, savo darbo funkcijas automobilių stovėjimo aikštelėje vykdė su malonumu, turėdami galimybę pabendrauti su aikštelės klientais. Aikštelė bendrijai generuodavo pajamas, kurios buvo laikomos Bendrijos kaupiamajame fonde, naudojamos siekiant kaip įmanoma labiau patenkinti Bendrijos narių, įskaitant ir ieškovę, interesus, teritorijos sutvarkymui, garažų remontui, dažymui ir kitokiam Bendrijos narių turto pagerinimui. Atsakovo įsitikinimu, ieškovei ginčo laikotarpiu visiškai pagrįstai buvo mokamas 300 Lt (vėliau 90 Eur) darbo užmokesčio dydis, todėl ieškinys turi būti atmestas. Be kita ko, atsakovas pažymi, kad ieškovę daugiau nei devynerius metus tenkino jos gaunamas darbo užmokestis, ką aiškiai patvirtina pačios ieškovės sutikimas dėl jai mokėtino 300 Lt darbo užmokesčio, vėliau padarytas pakeitimas apie 90 Eur darbo užmokestį, jos pasirašytas. Niekas jokio spaudimo ieškovei pasirašyti darbo sutartį ir dirbti automobilių aikštelėje nedarė, ieškovė aiškiai suprato, koks užmokestis ir kodėl toks, jai bus mokamas, ieškovė nei karto nereiškė pretenzijų apie jai netinkantį darbo užmokestį. Ieškovė elgiasi nesąžiningai Bendrijos atžvilgiu (el.b.l. 5-10, t.II).
Teismo posėdyje ieškovė su atstove nurodė palaikant visus ieškinyje išdėstytus reikalavimus, ieškovė detalizavo paaiškinimais aplinkybes apie tai, kad dirbo automobilių stovėjimo aikštelėje keturiese, slenkančiu grafiku, pamainomis, ji, bendrijos pirmininkė ir dar du vyrai, per mėnesį išeidavo apie devynios darbo dienos, vieną dirbdavo, tris ilsėdavosi. Darbo užmokesčio nepriemoką apskaičiavo už trejus metus nuo atleidimo dienos.
Atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė taikyti ieškinio senatį už 3 metus, paaiškino, jog ieškovė pati sutiko su darbo sutartyje nustatytu darbo užmokesčiu, visą laiką toks užmokestis ją tenkino, iš darbo išėjo savo noru, per darbo santykių laikotarpį nereiškė Bendrijai pretenzijų dėl per mažo darbo užmokesčio. Atstovas pažymėjo, jog ieškovės prašomų išieškoti sumų priteisimas iš Bendrijos būtų itin didelis finansinis smūgis, reikštų bankrotą, nes Bendrija lėšas surenka iš narių mokesčių, gautų pajamų už aikštelę, ji neturi pelno, didžioji narių dalis senatvės pensininkai, todėl jie parašė ir kreipimąsi teismui apie V. Z. nesąžiningus veiksmus, prašydami atkreipti dėmesį, kad nebūtų sužlugdyta visa Bendrijos veikla.
Ieškinys atmetamas.
Dėl ieškinio senaties
Vadovaujantis teismų praktikoje aptartais ieškinio senaties terminų ir procedūrinių terminų skirtumais, kurie sukuria skirtingus teisinius padarinius, nagrinėjamam ginčui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo yra taikoma 2016 m. redakcijos Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalies (senajame Darbo kodekse, atitinkamai 27 str. 2 d.) nuostata, kurioje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jei Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.
Ieškinio senatis pagal minėtą straipsnį, nagrinėjamu atveju, nėra suėjusi. Ieškovė patikslintu ieškiniu reikalauja priteisti su darbo santykiais susijusias sumas - darbo užmokesčio nepriemoką už trejus metus iki kreipimosi į darbo ginčų komisiją 2019 m. balandžio mėnesio pabaigoje. 2019 m. gegužės 30 d. darbo ginčų komisija sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą už tris mėnesius iki ieškovės kreipimosi į Komisiją dienos. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad DK 220 str. (senajam Kodekse - DK 289 str.) numatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra procedūrinis terminas, kurio praleidimas riboja asmens teisę reikalauti, kad ginčas būtų išnagrinėtas ikiteismine tvarka, bet neužkerta asmens teisės kreiptis į teismą. Procedūrinio termino praleidimas, skirtingai nei senaties termino praleidimas, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį dėl šio termino praleidimo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013). Atsižvelgiant į tai, ieškovės V. Z. ieškinys išsprendžiamas iš esmės.
Dėl darbo užmokesčio nepriemokos
Byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo atsakovės 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoje neterminuotos 2010 m. sausio 11 d. sutarties Nr. 2 pagrindu mašinų stovėjimo aikštelės darbuotoja. Kaip nurodyta darbo sutartyje, darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovei mėnesinę algą 300 Lt vieną kartą per mėnesį (el.b.l.105-106, t.I). Darbo sutartyje numatytas pakeitimas – nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. mokėti darbuotojai 90 Eur darbo užmokestį. Darbo sutartis nutraukta nuo 2019 m. gegužės 8 d. pagal darbuotojos prašymą Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el.b.l.107).
Ginčas byloje kilęs dėl ieškovei mokėto darbo užmokesčio dydžio. Ieškovė nesutinka, kad jos darbo užmokestis nesiekė minimalaus Vyriausybės patvirtinto darbo užmokesčio, todėl prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio, kas mėnesį nepriemokos dydį paskaičiuojant dalimi iki atitinkamu laikotarpiu nustatytos Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio.
Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos narių neeilinio susirinkimo 2009 m. lapkričio 18 d. metu buvo nutarta Bendrijos žinioje turimą automobilių stovėjimo aikštelę perimti pačios bendrijos žinion eksploatavimui, taip pat nutarta, kad darbuotojai dirbtų pastoviai, mokant jiems po 300 litų per mėnesį neatskaičius mokesčių. Sprendimas priimtas susirinkime dalyvaujant aštuoniolikai narių, jų tarpe ir ieškovei V. Z. (el. b. apyrašo psl.21-24).
Nors ieškovė tvirtina nedalyvavusi susirinkime ir nepasirašinėjusi priedo prie protokolo, teismas neturi pagrindo nesiremti rašytiniais įrodymais, kurie byloje nėra nuginčyti, parašo tikrumo klausimas nespręstas. Be to, tolesni įvykiai bendrijoje taip pat leidžia teismui daryti išvadą, kad ieškovė neprieštaravo 2019 m. lapkričio 18 d. Bendrijos susirinkimo sprendimams, netgi priešingai, vėlesni jos prašymai patvirtina ją pačią prašius priimti į darbą mašinų stovėjimo aikštelės darbuotoja (el. b. apyrašo psl.25). Savo 2010-01-05 sutikimu V. Z. patvirtino sutinkanti ir su nurodytu 300 Lt atlyginimo dydžiu (el. b. apyrašo psl.27).
Kaip nurodyta Bendrijos įstatuose, 660-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija – tai fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individualiais garažais ir šiuos garažus eksploatuoti. Bendrija turi teisę įrengti saugomą automobilių aikštelę ir ją eksploatuoti. Penktoje įstatų dalyje reglamentuojama bendrijos valdymo organų veikla, numatant, kad viena iš visuotinio bendrijos įgaliotinių susirinkimo funkcijų yra tvirtinti bendrijos apmokamų darbuotojų etatų sąrašą ir tarnybinius atlyginimus (el.b.apyrašo psl.28-32).
Nors ieškovės darbo sutartyje nebuvo įrašytas ne visas darbo laikas, tačiau iš visų įrodymų darytina išvada, kad ieškovė dirbo nepilnu režimu. Ieškovės paaiškinimais ir byloje esančiais darbo grafikais nustatyta, kad V. Z. dirbo pamaininiu slenkančiu grafiku, t.y. vieną dieną dirbdavo, tris ilsėdavosi. Vadinasi, į mėnesį ieškovei susidarydavo aštuonios-devynios darbo dienos. Tokia darbo apimtis visiškai atitinka ir sutartą ieškovei mokėti darbo užmokestį.
Teismas vertina, kad ieškovės darbui taikytina suminė darbo laiko apskaita.
Maksimalus darbo laikas dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, negali būti ilgesnis kaip penkiasdešimt dvi valandos per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui (DK 115 straipsnio 3 dalis), tačiau darbuotojas, dirbdamas pagal suminę darbo laiko apskaitą ir atlikdamas darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo (įskaitant viršvalandžius), bet kokiu atveju negali viršyti maksimalaus darbo laiko reikalavimo – šešiasdešimties valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį (DK 114 straipsnio 2 punktas).
Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga mokama už pilną darbo laiką. Ieškovė neišdirbdavo nurodyto pilno, maksimalaus darbo laiko, todėl visiškai pagrįstai ir jos darbo užmokestis buvo mažesnis už minimalią mėnesinę algą, toks, koks buvo sutartas ne tik darbo sutartyje, bet ir nutartas pačios bendrijos narių pritarimu, su kuriuo ieškovė sutiko.
Konstitucinis teisingo darbo apmokėjimo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) pakartotas 2002 m. redakcijos DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte (atitinkamai, 2016 m. redakcijos DK 2 str. 1 d.). Sudarydami darbo sutartį, darbdavys ir darbuotojas susitaria, kokį konkretų darbą dirbs arba kokias pareigas eis darbuotojas ir kaip jam už tai bus atlyginama (2002 m. redakcijos DK 93 straipsnis).
Pagal 2002 m. redakcijos DK 186 straipsnį (galiojusį šalims sudarant darbo sutartį), darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (2 dalis); darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje (3 dalis).
DK 188 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo apmokėjimo organizavimą, nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka, įvertinus profesinę riziką, nustatomi kolektyvinėse sutartyse (1 dalis); konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kt.) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse (2 dalis).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/248/2018, 17 punktas; 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019, kt.).
Kaip anksčiau byloje nustatyta, ieškovė su bendrija pasirašė darbo sutartį po visuotiniame susirinkime sutarto mokėti darbo užmokesčio etatiniams darbuotojams 300 litų, ir pati ieškovė sutiko su tokiu darbo užmokesčio dydžiu ir darbo organizavimo tvarka, kad ji dirba pamaininiu grafiku ir į mėnesį darbo laikas neviršija 96 valandų. Po valiutos Lietuvoje pasikeitimo, ieškovei buvo pradėta mokėti atitinkamai konvertuota suma 86,89 Eur, o nuo 2017 m. sausio 1 d. – 90 Eur per mėnesį, bei nuo 2019 m. sausio 1 d. – 93 Eur darbo užmokestis (el. b. apyrašo psl.9-13).
Darbo ginčų komisija savo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. DGKS-3434 paskaičiavo ieškovei nepriemoką nuo minimalios mėnesinės algos, pripažinus, jog tarp šalių nebuvo sutarta dėl ne viso darbo laiko.
Darbo ginčų komisijai ikiteismine tvarka išnagrinėjus darbo ginčą, ieškinio, kuriuo skundžiamas darbo ginčų komisijos sprendimas ir pareiškiamas reikalavimas dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, padavimas nereiškia, kad ginčas (darbo ginčų komisijos sprendimas) yra peržiūrimas apeliacine tvarka. Teismo nesaisto darbo ginčų komisijos sprendimas. Teismas nagrinėja bylą iš esmės, vertindamas visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus (Civilinio proceso kodekso 410 – 415 straipsniai).
Darbo ginčų komisijos priskaičiuotos iš darbdavio ieškovei sumokėti sumos atsakovo neginčytos, sprendimo teismui darbdavys neskundė, nurodė teismui, jog sumokėjo ieškovei priteistas Komisijos sumas, nenorėdamas veltis į didesnius ir ekonomiškai nenaudingus Bendrijai teisinius ginčus, tačiau iš esmės nesutinka su Komisijos sprendimu, nes Bendrija ieškovei visada mokėjo darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį, dėl kurio ieškovė nekėlė pretenzijų, nepaisant, kad su Bendrijos pirmininke ir kitais nariais elgėsi nepagarbiai, kėlė įvairius konfliktus, ir Bendrijos nariai buvo pasipiktinę jos elgesiu. Ieškovės ir Bendrijos tarpusavio įtemptus ir konfliktinius santykius patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kartu su nagrinėjimo ginčo teisme dienai atsakovo pateiktu Bendrijos narių kreipimusi (el.b.l. 41-42, t.II)
2016 m. redakcijos DK 40 straipsnis reglamentuoja susitarimą dėl ne viso darbo laiko. Straipsnio 2 dalis numato, jog ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant darbo valandų skaičių per dieną, sumažinant darbo dienų skaičių per darbo savaitę ar darbo mėnesį arba darant ir viena, ir kita. Darbuotojas, sulygęs dirbti ne visą darbo laiką, jeigu nesusitarta kitaip, ne dažniau kaip kartą per šešis mėnesius turi teisę prašyti pakeisti ne viso darbo laiko sąlygą. Darbdavys turi apsvarstyti šį prašymą ir pranešti darbuotojui savo motyvuotą sprendimą per dešimt darbo dienų (straipsnio 3 dalis). Straipsnio 6 dalis numato, kad už darbą ne viso darbo laiko sąlygomis mokama proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui, palyginti su darbu, dirbamu viso darbo laiko sąlygomis. Atitinkamos nuostatos dėl ne viso darbo laiko buvo ir 2002 m. redakcijos Darbo kodekso 146 straipsnyje, taip pat numačiusiame, jog toks ne visas darbo laikas apmokamas proporcingai dirbtam laikui ar atliktam darbui.
Kaip byloje nustatyta, ieškovė per visą darbo santykių galiojimo laiką nereiškė jokių prašymų Bendrijai dėl darbo laiko padidinimo ar pretenzijų dėl jai mokamo darbo užmokesčio. Nagrinėjant bylą, nekilo ginčo, kad ieškovė dirbo ne pilną darbo laiką. Ieškovė, dirbusi į mėnesį mažiau nei įstatymų nustatytas visas darbo laikas apskaitiniam laikotarpiui, negali turėti lūkesčių, kad jai būtų mokėta pilna minimali Vyriausybės nustatyta mėnesinė alga. Buvus teisėtam ir pagrįstam susitarimui tarp ieškovės – darbuotojos ir bendrijos – darbdavio dėl darbo funkcijų, pobūdžio ir atlyginimo už darbą, nėra pagrindo ieškovės reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo tenkinimui.
Ieškovės reikalavimas priteisti iš bendrijos 9253,04 Eur nepriemoką už 2016 m. – 2019 m. sausio mėnesius yra nepagrįstas ir atmetamas.
Atmetamas ieškovės reikalavimas ir dėl 196,85 Eur nepriemokos už 2019 m. kovo mėnesį priteisimo. Byloje jokiais pagrįstais įrodymais nėra įrodyta, kad ieškovės darbo užmokestis 2019 m. kovo mėnesį galėjo būti kitoks, nei yra deklaruota darbdavio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Byloje neįrodyta, kad ieškovei 2019 m. kovo mėn. nepriemoka sudarė 440 Eur, o išieškojus 243,15 Eur, dar turėtų būti priteista 196,85 Eur. Sodros turimi duomenys apie 311,85 Eur draudžiamąsias pajamas 2019 m. kovo mėn. yra teisingi ir nenuginčyti, be to, pripažinus, kad ieškovei neturėjo būti mokamas darbo užmokestis, lygus Vyriausybės patvirtintai minimaliai mėnesinei algai, ieškovės reikalavimas dėl nepriemokos už 2019 m. kovo mėnesį atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Darbuotojos ieškinys atmestas. Atsakovas darbdavys prašo priteisti 550 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų (el.b. priedo psl.46-48, el.b.l. 45-46, t.II).
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Įvertinus bylos medžiagą, teisminio nagrinėjimo trukmę, darbo ginčo apimtį ir pobūdį, spręstinus klausimus, atsakovui priteistinos iš ieškovės 550 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos visa apimtimi.
Valstybei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 10,30 EUR, tačiau nepriteistinos iš ieškovės, nes ji nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei atleista pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tuo pačiu pagrindu, ieškovei esant atleistai nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, ieškinį atmetus, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nurodytos 825,28 Eur išlaidos už advokatų darbą byloje nepriteisiamos (el.b.l.15, 44, t.II) (CPK 96 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsniu, 93 – 96 straipsniais, 269-270 straipsniais, 307 straipsniu, teismas
N U S P R E N D Ė:
V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės V. Z., a.k(duomenys neskelbtini) atsakovo 660-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos, j.a.k. 125270136, naudai 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2020 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. DGKS-3434 darbo byloje Nr. APS-8282/2019 laikyti netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Gitana Butrimaitė