Pirmosios instancijos teismo teisėjas                          Civilinė byla Nr. 2A - 195 - 252 - 2015

Vygintas Mažuika                                                 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01238-2014-4

                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                              21.1; 44.5.1; 63.1; 121.14; 121.21

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

s p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. – S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2080-828-2014 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovams D. K. – S. ir D. S. dėl skolos priteisimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 55 900 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-06-23 paskolino atsakovei D. K. – S. 97 600 Lt automobilio Toyota RAV jos šeimos reikmėms pirkimui. Dalį paskolos – 41 700 Lt atsakovė grąžino, kitos dalies – 55 900 Lt iki šiol negrąžina. Suteikta paskola yra neatlygintinė, tačiau vietoje to atsakovė įsipareigojo treniruoti jo žirgus. Kadangi paskola suteikta automobilio, kuris naudojamas atsakovės šeimos poreikiams, įsigijimui, todėl už paskolos grąžinimą atsakingas ir atsakovės sutuoktinis D. S..

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui A. V. iš atsakovės D. K. – S. 55 900 Lt skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (55 900 Lt) nuo 2014-02-26 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 4 497 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2011-06-23 banko pavedimu ieškovas sumokėjo 97 600 Lt UAB „Sovli“, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog apmokama už atsakovės įsigyjamą automobilį „Toyota“. 2011-06-25 atsakovė savo vardu įregistravo automobilį „Toyota Rav4“, v. n. (duomenys neskelbtini) 2011-11-24 ieškovas ir atsakovė įsteigė UAB „Nevėžio žirgai“ – ieškovo piniginis įnašas – 8 000 Lt (pasirašyta ir perduota nuosavybėn 80 proc. akcijų), atsakovės – 2 000 Lt (pasirašyta ir perduota nuosavybėn 20 proc. akcijų). Įmonės vadovas nuo pat jos įsteigimo – ieškovas. Įmonei pervesti keturi žirgai, buvę atsakovės nuosavybe, suteikta panaudos teisė į atsakovų dalį žemės sklypo. Teismo vertinimu, rašytiniai įrodymai, netiesiogiai patvirtinantys paskolos sutarties sudarymo faktą, yra 2011-06-23 banko pavedimas, patvirtinantis, kad ieškovas sumokėjo 97 600 Lt UAB „Sovli“ už atsakovės įsigyjamą automobilį „Toyota“, automobilio pardavėjo UAB „Sovli“ pažyma apie tai, dokumentai, patvirtinantys, kad 2011-06-25 ieškovė nupirktą automobilį įregistravo savo vardu, 2014-02-06 antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, jog ieškovas reikalavo atsakovės grąžinti pinigus, sumokėtus už automobilį, o atsakovė atsakė, kad to daryti neketina. Įvertinęs ieškovo paaiškinimus apie paskolos sutarties sudarymą, liudytojų K. T. ir R. T. parodymus, teismas darė išvadą, jog šių duomenų kartu su netiesioginiais rašytiniais paskolos sutarties sudarymo įrodymais visetas tinkamai patvirtina paskolos sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo faktą (CK 1.5 str. 4 d., 1.93 str. 6 d. 1, 4 p., CPK 12, 178, 185 str.). Taip pat sprendė, kad atsakovas D. S. nėra atsakingas pagal šią prievolę, nes byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog paskolos sutarties sudaryme dalyvavo (ją sudarė) ir atsakovas ar šis sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, ar sudarytas dėl to, kad buvo būtina išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą ir švietimą (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 2 d.). Be to, teismo vertinimu, nors ir padarius priešingą išvadą dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės, t. y. nustačius, kad tokie santykiai nesusiklostė, ieškovo reikalavimas atsakovei galėtų būti tenkinamas ir kitais teisiniais pagrindais (CK 6.50 str. 1, 3 d., 6.242 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovė D. K. – S. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčas byloje kilo dėl sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 str. 1 d.). Kadangi atsakovė nesudarė jokios rašytinės paskolos sutarties ir sprendime minimų 97 600 Lt į savo asmeninę sąskaitą negavo, laikytina, jog paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Ieškovo nurodyta aplinkybė dėl 2011-06-23 paskolintų 97 600 Lt yra paneigta tiek rašytiniais, tiek žodiniais paaiškinimais. Teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog apeliantė yra trijų vaikų mama, kuriai tokio brangaus automobilio niekada nereikėjo. Priešingai, būtent ieškovas sumanė įgyti prabangų ir naują automobilį su tikslu sukurti įmonės prestižą ir patikimumą. Ieškovas, teigdamas, kad tuos pinigus paskolino, yra nesąžiningas, sąmoningai atsakovę suklaidino, dėl ko ji rūpinosi tiek įmonės, tiek jo žirgais net keletą metų. Be to, tenkinus ieškinį tik vieno iš atsakovų atžvilgiu, t. y. kito atsakovo atžvilgiu ieškinį visiškai atmetus, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti atitinkamai paskirstytos ar sumažintos.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai tik patvirtina atsakovės nesąžiningumą, siekį pasipelnyti ieškovo sąskaita, išvengti didelės skolos dalies grąžinimo. Priešingai nei nurodo apeliantė, tas faktas, jog atsakovai dalį skolos grąžino, rodo ir patvirtina, kad ieškovas perdavė, o atsakovė paskolos dalyką – pinigus gavo, kad atsakovai skolą pripažino ir kad tokia skola tikrai yra.

Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas. (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolinius santykius, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Kadangi apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl paskolos sutarties tarp ieškovo A. V. ir atsakovės D. K. – S. sudarymo fakto, teisėjų kolegija visų pirma pasisako šiuo klausimu. Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Kolegijos nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, yra pagrindas spręsti, jog ieškovas neįrodė, kad būtent tarp bylos šalių buvo sudaryta 2011-06-23 paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 97 600 Lt paskolą trejiems metams.

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų (šiuo metu galiojančio CK – 600 eurų); rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1 d., 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; kt.).

Šioje byloje būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Atsakovė D. K. – S. nuosekliai teigė, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis nėra sudariusi ir pasirašiusi paskolos sutarties, o 2011-06-23 vietinio mokėjimo nurodymas, kurio pagrindu ieškovas pervedė 97 600 Lt UAB „Sovli“ už automobilį „Toyota RAV4“, įrodo šios pinigų sumos pervedimo faktą, tačiau neįrodo, kad šie pinigai buvo pervesti į D. K. – S. asmeninę sąskaitą. Pažymėtina, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo įvairūs teisiniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį ir buvimą. Iš šalių paaiškinimų ir kitų įrodymų turinio spręstina, jog šalis siejo tam tikri iš bendros ūkinės – komercinės veiklos kilę teisiniai bei finansiniai santykiai. Šalys sistemingai bendravo verslo, įmonės kūrimo klausimais. Kadangi abi šalys vykdė bendrą veiklą – augino žirgus, buvo nusprendę steigti įmonę, pasidalinti akcijas, atsakovė į įmonę, kurios 80 procentų akcijų priklausė ieškovui, pervedė savo žirgus, kurių vertė 2011 m. buvo 59 000 Lt, atsakovė rūpinosi, treniravo ir maitino ir ieškovo žirgus, taip pat panaudos pagrindais perdavė jai nuosavybės teise priklausantį 2,53 ha žemės sklypą bei automobilinę priekabą, logiška, jog automobilis buvo įnašas į verslą, t. y. automobilis „Toyota RAV4“ buvo pirktas ieškovo ir atsakovės verslui vystyti, žirgams vežioti ir kitiems su verslu susijusiems veiksmams atlikti. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuo automobilio įsigijimo iki įmonės įsteigimo praėjo gan didelis laiko tarpas (5 mėn.), todėl mažai tikėtina, kad automobilio įsigijimas buvo tiesiogiai susijęs su šalių verslu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 5 mėnesiai įmonei įkurti nėra ilgas laiko tarpas. Šiame kontekste pažymėtina, jog ieškovas automobilio negalėjo registruoti naujai steigiamos įmonės vardu, nes įmonė buvo įsteigta tik po penkių mėnesių. Svarbu tai, kad 97 600 Lt buvo pervesti ne į atsakovės, o į automobilio pardavėjo UAB „Sovli“ sąskaitą, kas nesuteikia pagrindo preziumuoti, jog atsakovė pinigus gavo kaip paskolą. 2011-06-23 vietinio mokėjimo nurodyme nurodyta, kad šio mokėjimo paskirtis yra sąskaita išankstiniam apmokėjimui 2011-06-22 D. K. – S. už automobilį „Toyota RAV“. Taigi, nei šiame 2011-06-23 vietinio mokėjimo nurodyme, nei 2011-06-23 sąskaitos išraše Nr. 6, nei atsakovų skolos grąžinimo dokumentuose nei viena šalis nenurodo, kad pinigų pervedimai atliekami būtent pagal paskolos sutartį. Aplinkybė, kad atsakovai dalį skolos yra grąžinę, tik patvirtina apeliantės teiginius dėl bendro verslo kūrimo ir atitinkamų įnašų dalių prisidėjimo. Teismas kritiškai vertina ir liudytojų K. T. bei R. T. parodymus, kurių paaiškinimai iš esmės grindžiami tik tuo, ką girdėjo iš šalių pokalbių apie pinigų grąžinimą, kas vėlgi niekaip neįrodo paskolos suteikimo fakto.

Vertinant šalių santykius be to, kas jau virš nurodyta dėl sutarčių ir šalių tarpusavio santykių vertinimo, pažymėtina, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Nors aplinkybė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta įstatymo nustatyta forma nesant imperatyvaus nurodymo įstatyme dėl sutarties negaliojimo, nedaro sudarytos paskolos sutarties savaime negaliojančios, tačiau ir šioje dalyje, teismo nuomone, atsakovė įrodė, kad minėti 97 600 Lt ieškovo buvo pervesti ne paskolos sutarties pagrindu (CK 1.73 str. 1 d., 6.871 str., 1.93 str. 2 d.). Ieškovas nepagrįstai teigia, kad mokėjimo nurodyme (b. l. 8) nurodyta, kad šio mokėjimo paskirtis yra sąskaita išankstiniam apmokėjimui 2011-06-22 D. K. – S. už automobilį „Toyota RAV“, reiškia, jog pervedami pinigai pagal paskolos sutartį. Kolegijos vertinimu, kaip virš nustatyta, tarp šalių esant komerciniams, verslo ir kitokiems ryšiams, tai galėjo būti pinigai pagal bet kokią sutartį (dovanojimo, pavedimo, panaudos ir kt.), tame tarpe – ir kaip įnašas į bendrą verslą, kaip kad įrodinėja atsakovė. Atsakovės argumentai šiuo aspektu nepaneigti.

Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nustačius, kad paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nesusiklostė, ieškovo reikalavimas atsakovei galėtų būti tenkinamas ir kitais teisiniais pagrindais. Kaip matyti, ieškinys buvo pareikštas ir visos faktinės aplinkybės analizuotos tik dėl paskolinių teisinių santykių, todėl pirmos instancijos teismui nenustačius kitų faktinių aplinkybių, kurios duotų pagrindą taikyti kitą materialinės teisė normą, negalima teigti, kad esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, ieškinys galėtų būti tenkinamas ir kitais pagrindais. Taip pat teismas be pagrindo pasisakė dėl atsakovės nesąžiningo praturtėjimo ieškovo sąskaita, kadangi tokios aplinkybės – atsakovės nesąžiningumo ieškovas net neįrodinėjo. Atitinkamai nepagrįstas sprendime nurodytas argumentas ir dėl trečiojo asmens atliktos prievolės už skolininką įvykdymą (CK 6.50 str. 1, 3 d.).

Kadangi byloje nenustatyta, kad tarp šalių buvo sudarytos tokios piniginės prievolės, už kurių termino įvykdyti praleidimą įstatymas numato įstatyminių palūkanų ir/ar delspinigių mokėjimą, tai nėra teisinio ir faktinio pagrindo priteisti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas ir/ar delspinigius (CK 6.37 str., 6.71 str., 6.210 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmetant visiškai.

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Ieškinį atmetus, iš ieškovo atsakovei D. K. – S. priteistinos jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d., 93 str. 1 d.). Atsakovės išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti – 868,86 Eur (b. l. 91), atsižvelgiant į ginčo esmę, bylos sudėtingumą, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 p., 8.2 p., 8.18 p., yra pagrįstos, atitinka teisingumo bei protingumo principus. Atsakovės D. K. – S. sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis sudaro 86,89 Eur (b. l. 162). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-22 nutartimi atsakovė nuo likusios – 1 377 Lt (398,81 Eur) dalies žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo padavimą atleista (b. l. 163), todėl vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. 398,81 Eur žyminio mokesčio priteistinas iš ieškovo valstybei. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sudaro 12,74 Eur. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 868,86 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus ir 86 euro centus) advokato pagalbos išlaidų ir 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus ir 89 euro centus) žyminio mokesčio D. K. – S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bei 411,55 Eur (keturis šimtus vienuolika eurų ir 55 euro centų) išlaidų į valstybės biudžetą.

Teisėjai                                                                                          Ramunė Čeknienė

                                                                                                       Margarita Dzelzienė

                                                                                                   Nijolė Danguolė Smetonienė