Administracinė byla Nr. A-1443-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02450-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja N. J. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 2–5), kurį patikslino (b. l. 11–14, 36–39, 44–48), į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6227 ,,Dėl 2013 m. rugsėjo 12 d. patikslinto skundo“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą.

Pareiškėja nurodė, kad yra dirbanti senatvės pensininkė. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatoms, gaunama senatvės pensija buvo sumažinta. Ji su prašymu 2013 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius), prašydama išmokėti neteisėtai sumažintą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (10.1)S-54856 atsisakė patenkinti prašymą. Tada su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5868 atsisakė nagrinėti skundą, pasiūlė pateikti 3 metų termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus. Ji 2013 m. rugsėjo 12 d. VSDFV pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu   Nr. (6.5) I-6227 nepatenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundo dėl pensijos nepriemokos nenagrinėjo. Paminėti VSDFV sprendimai yra nemotyvuoti, juose nevertintos nurodytos termino praleidimo priežastys, nesivadovauta galiojančia teismine praktika bei 2012 m. suformuotu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) precedentu dėl pensininkų teisių pažeidimo. Taip pat nurodė, kad nuolat per masines informavimo priemones buvo skelbiama, kad sumažinta pensija bus kompensuota, todėl turėjo teisėtą lūkestį,   jog sumažinta pensija bus grąžinta. Nesutiko, kad praleido trejų metų senaties terminą VSDFV teritorinių skyrių sprendimams apskųsti. Senatis buvo pritaikyta atsižvelgus į pirmosios sumažintos (pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimo datą, t. y. 2010 m. sausio mėn., nors tuo metu galiojo įstatymas, kurio pagrindu buvo priimtas sprendimas mokėti sumažintą senatvės pensiją. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d., todėl tuo metu, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, ji vadovavosi galiojančiais įstatymais ir jų teisėtumo prezumpcija ir negalėjo nuspėti,      kad tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.     Tik priėmus paminėtą nutarimą ir jį oficialiai paskelbus, sužinojo apie jos pažeistas teises, todėl, vadovaujantis protingumo principu, senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Taip pat prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Pažymėjo, kad pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl VSDFV privalėjo tinkamai išnagrinėti jos skundą ir jį motyvuoti, sudaryti galimybę nevilkinant proceso gauti veiksmingą teisių gynimą, sudaryti galimybes apginti pažeistas teises.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 69–72) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą sprendimo apskundimo terminą. Dėl to VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5868, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių  (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja VSDFV 2013 m. rugsėjo 12 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau prašymas nebuvo patenkintas. VSDFV, nustatydama VSDFV teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimo apskundimo terminą, vadovavosi Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 45 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo termino nustatymo. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 12 d. patikslintame skunde nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, t. y. kad terminą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6227 pagrįstai nusprendė neatnaujinti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo termino ir atsisakė nagrinėti 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo dalį, kuria ji prašė panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. (10.1)S-54856, o argumentai dėl apskundimo termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo nepagrįsti. Teigė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 58–60) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad senatvės pensijos buvo perskaičiuojamos nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms. Pagal iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnį, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami VSDFV. VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja su prašymu į VSDFV Kauno skyrių pateikti duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį kreipėsi 2013 m. birželio 14 d., o išmokėti susidariusią nepriemoką – 2013 m. rugpjūčio 2 d. Į VSDFV pareiškėja su prašymu kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą. VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (6.5) I-5868 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodė, jeigu iki 2013 m. rugsėjo 16 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 12 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6227 atsisakė atnaujinti praleistą terminą         ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundo, kadangi 2013 m. rugsėjo       12 d. prašyme pateikti argumentai neįrodė, jog terminą pareiškėja praleido dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, o argumentą dėl senaties termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo atmetė. Teigė, kad VSDFV pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą ir nenagrinėjo pareiškėjos skundo, panaikinti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu (b. l. 116–121) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6227, kuriuo neatnaujintas terminas skundui paduoti ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.; įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-918/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui 2013 m. liepos 18 d. (gautas 2013 m. rugpjūčio 2 d.) paduotą prašymą pripažino skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasmę. Paduodama paminėtą prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, taip pat 2013 m. rugpjūčio 26 d. (gautas 2013 m. rugpjūčio 29 d.) skundą bei 2013 m. rugsėjo 12 d. (gautas 2013 m. rugsėjo 17 d.) patikslintą skundą VSDFV, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmąjį kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 12 d. patikslintame skunde VSDFV prašė atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti. VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. (6.5) I-6227, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, konstatavo, kad pareiškėjos pateikti argumentai dėl termino praleidimo neįrodo, jog terminas praleistas dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, o teiginys, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, nepagrįstas, todėl pareiškėjos skundo nusprendė nenagrinėti, vadovaudamasi Taisyklių 31 punkto nuostatomis.

Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, pažymėjo, jog pareiškėja, prašydama VSDFV atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, iš esmės nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, sutrukdžiusių per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos. Pažymėjo ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Teismas padarė išvadą, kad VSDFV, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios,     jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą skundo nagrinėjimo terminui atnaujinti, todėl   jos skundą atsisakė nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6227.

Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą. Šį pareiškėjos reikalavimą teismas laikė išvestiniu iš reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6227. Todėl, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą įpareigoti išnagrinėti jos 2013 m. rugpjūčio 26 d. skundą.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 125–128, 129–132) prašo panaikinti Vilniaus   apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir patenkinti reikalavimus panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (10.1)S-54856 ,,Dėl N. J. prašymo“, VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5868 ,,Dėl 2013 m. rugpjūčio 26 d.“ bei VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6227 ,,Dėl 2013 m. rugsėjo 12 d. patikslinto skundo“, atnaujinti terminą, įpareigoti VSDFV išmokėti neteisėtai sumažintą pensiją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nes teismas perėmė advokato funkcijas, o nešališkas teismas to negali daryti. Jos reikalavimai buvo surašyti nurodant administracinio sprendimo neteisėtumo pagrindus, dėl kurių teismas turėjo nagrinėti bylą. Šis teismo sprendimas ir kiti procesiniai sprendimai byloje buvo priimti sąmoningai ją klaidinant dėl jos reikalavimų, sudarė teisinio neapibrėžtumo būseną, nepasitikėjimą teismu. Profesionalūs teisininkai – teisėjai – gali klysti ir nežinoti teisės aktų, gali priimti skirtingus procesinius sprendimus identiškose bylose, o ji dėl jos teisių pažeidimo dėl termino praleidimo buvo apkaltinta nepagrįstu aplaidumu, jai uždrausta nežinoti įstatymo, nežinoti savo teisių.

2. Jos prašymas neteismine tvarka buvo išnagrinėtas iš esmės, todėl ir teismas turi spręsti ginčą iš esmės, o ne įpareigoti prašyti atnaujinti terminą. Jei teismas laikė, kad ji praleido terminą inicijuoti ginčą, prašė jį atnaujinti. Tik pripažinus įstatymą antikonstituciniu, realiai galėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Terminas praleistas ne nuo jos priklausančių veiksmų, o dėl valstybėje susidariusios padėties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014 termino atnaujinimo aspektu padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, todėl formaliai taikyti senaties terminą negalima.

3. Įsitikinusi, kad jos materialusis reikalavimas yra pagrįstas ir neišmokėta pensijos dalis turi būti išmokėta. Prašo atsižvelgti ir taikyti tuos pačius konstitucinius principus, teisės normas, kurios taikomos teisme ginant teisėjams neteisėto darbo užmokesčio sumažinimą, neteisėto pensijos nusavinimo bylose, nes visi piliečiai turi vienodas teises būti ginami prieš neteisėtus valstybės veiksmus, nepaisant jų statuso, pareigų, ypatingų nuopelnų ir kt. Tam, kad reikalavimas būtų išnagrinėtas, ji įvykdė visus procedūrinius reikalavimus, todėl tikisi, jog bus priimtas teisingas ir teisėtas sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135–137) prašo  Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėja konkrečiai nenurodė, kokių patikslinimų teismas nenagrinėjo priimdamas sprendimą. Paminėta administracinė byla Nr. I-4155-596/2014 negali būti traktuojama kaip analogiška nagrinėjamai bylai, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais pagrindais.

2. Pareiškėja neteisingai aiškina, kad jos skundas VSDFV buvo išnagrinėtas iš esmės, o teismas nepagrįstai atmetė skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 1 d., nustatytą 3 metų terminą. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nurodydamas, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. (6.5) I-6227, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, pagrįstai konstatavo, kad pateikti argumentai dėl termino praleidimo neįrodo, jog terminas praleistas dėl nuo jos nepriklausiusių aplinkybių, o teiginys, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, nepagrįstas. Tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjai sukelia VSDFV Kauno skyriaus veiksmai mokėti jai perskaičiuotą pensiją 2010–2011 m. laikotarpiu, todėl pareiškėja skųsti šiuos veiksmus privalėjo per 3 metų terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies      (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 005,63 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;  

2) 2013 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 51);

3) VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos    2013-08-02 prašymą) jai buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys ir nurodyta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 64);

4) 2013 m. rugpjūčio 26 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. rugsėjo 4 d. rašte (sprendime) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad „Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka“, taip pat buvo išreikštas pritarimas VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašte nurodytai informacijai (b. l. 77-78);

5) 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymu (patikslintu skundu) pareiškėja, reaguodama į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo            (b. l. 21-22);

6) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 37).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje       Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo   45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio    1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas VSDFV paminėtame 2013 m. rugsėjo     4 d. sprendime kartu nurodė, kad pritaria VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašte nurodytai informacijai (kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo). Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje                          Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ      13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja prarado teisę reikalauti teisme dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame 2013 m. lapkričio 11 d. skunde ir    2013 m. gruodžio 2 d. patikslintame skunde yra pareikštas prašymas dėl įpareigojimo išmokėti jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį. Tačiau šio skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje toks prašymas buvo pripažintas šalintinu skundo trūkumu. (b. l. 33-34). Patikslintame 2014 m. sausio 20 d. skunde (kuris pareiškėjos buvo tikslinamas, vykdant paminėtos pirmosios instancijos teismo 2013-12-20 nutarties nurodymus) pareiškėja nepareiškė prašymo išmokėti jai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turi pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo bei, atsiradus reikalui, išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.  

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                          Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė