Administracinė byla Nr. eP-92-815/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05045-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2201-575/2022 pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. TE-2-338 „Dėl vidaus tarnybos jaunesniojo puskarininkio G. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Departamentą grąžinti pareiškėją į Departamento Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-osios komandos Budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas; 3) priteisti iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. lapkričio 25 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 76 straipsnio 1 dalimi, 78 straipsniu, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2019 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 1-51 „Dėl įgaliojimų pasirašyti (tvirtinti) dokumentus suteikimo“ 1.24.1 papunkčiu ir atsižvelgdamas į Departamento 2021 m. lapkričio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TPI-92 „Dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-osios komandos Budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo G. D. veiksmų (pareigūno vardo pažeminimo)“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), nusprendė: atleisti iš vidaus tarnybos 2021 m. lapkričio 24 d. vidaus tarnybos jaunesnįjį puskarininkį G. D.; pavesti Departamento Darbo užmokesčio apskaitos skyriui išmokėti vidaus tarnybos jaunesniajam puskarininkiui G. D. piniginę kompensaciją už 11,22 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų bei 84,96 Eur važiavimo išlaidų už 2021 m. spalio ir lapkričio mėnesius.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2021 m. rugsėjo 28 d. administracinio nusižengimo protokolu (toliau – ir Protokolas) buvo paskirta administracinė nuobauda už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 426 straipsnio 1 dalies ir 417 straipsnio 7 dalies pažeidimus. Protokole nurodoma, kad pareiškėjas, vairuodamas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų asmenų turto saugumui, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, neišėmė kuro užpylimo pistoleto ir pajudėjęs į priekį jį nutraukė. Įvykus eismo įvykiui nepranešė apie įvykį nukentėjusiam asmeniui arba policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, padarydamas žalą, siekiančią 388,77 Eur.
4. Pareiškėjo teigimu, jis iš tarnybos atleistas remiantis neišsamia Tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje nebuvo pagrįstai nustatytas teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimas. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo (toliau – ir Pranešimas) pateikta netiksli ir neišsami informacija. Pareigūnas privalo būti informuotas apie jam pareikštus įtarimus, susijusius su galimu vardo pažeminimu, tačiau Pranešime išdėstyti tik bendro pobūdžio teiginiai, nėra nurodomi konkretūs veiksmai, aplinkybės, galinčios būti vertinamos kaip pareigūno vardo pažeminimas. Pranešime nurodoma, kad pareiškėjas pareigūno vardą pažemino pažeisdamas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos etikos kodekso, patvirtinto Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 1-319 (toliau – ir Etikos kodeksas), 8.1, 8.4, 8.6, 8.7 papunkčiu reikalavimus, tačiau nepateikiama jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Pranešime nurodoma neišsami informacija apsunkino galimybę pareiškėjui aiškiai suvokti, kuo jis yra kaltinamas ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, pateikti paaiškinimus dėl pareigūno vardo pažeminimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Taip pat pareiškėjas pastebėjo, jog yra ir tam tikrų prieštaravimų, pavyzdžiui, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad tyrimas atliekamas ne tik dėl Etikos kodekso nuostatų pažeidimo, bet ir dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 4 punkto, 30 straipsnio 1 punkto, 30 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1086 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 101, 219.1, 219.2, 222 punktų bei ANK 426 straipsnio 1 dalies ir 417 straipsnio 7 punkto pažeidimų. Kadangi Pranešime nebuvo išdėstyta tiksli ir pilna informacija apie pareiškėjui pareikštus įtarimus dėl tarnybinio nusižengimo, pareiškėjas prarado galimybę pateikti išsamų paaiškinimą.
5. Pareiškėjo tvirtinimu, jis iš tarnybos buvo atleistas nesant materialinio teisinio pagrindo – tarnybos pareigūno vardo pažeminimo. Pareigūno vardo pažeminimas galimas tik tyčiniais, sąmoningais, kaltais veiksmais, kurių buvimas turi būti patvirtintas neabejotinais įrodymais. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuojama, kad G. D. kaltės forma netiesioginė tyčia, tačiau nedetalizuojama, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas veikė netiesiogine tyčia. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo ištirtas faktas, kad žarnos išsimovimo metu jokie padariniai nei žmonėms, nei turtui nekilo, kuras neištekėjo. Pareiškėjas vizualiai apžiūrėjęs ir patikrinęs sujungtą žarną nepastebėjo jokių jos gedimų ir įstatė į vietą. Atsakovas nenurodė, kokie konkretūs žarnos gedimai konstatuoti ir ar dėl jų atsiradimo pareiškėjas tikrai galėjo suvokti, kad kils tam tikri padariniai.
6. Pareiškėjas patikino, jog nevengė administracinės atsakomybės, sumokėjo jam paskirtą baudą, kreipėsi į UAB „Jozita“ dėl sukeltos žalos, kuri pretenzijų pareiškėjui neturi, vairavo automobilį blaivus, ne tarnybos metu, nėra kitų aplinkybių, įrodančių, kad pareiškėjas stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan. Pareiškėjas iš degalinės pasišalino sąžiningai klysdamas, pajudėdamas iš vietos su kuro užpylimo pistoletu, tuo metu jokio pavojaus nesukėlė, apžiūrėjęs ir patikrinęs, ar žarna tvarkinga, padėjo ją į buvimo vietą. Jis prarado galimybę pateikti paaiškinimus dėl policijos pareigūnų nuotraukose užfiksuotų kuro užpylimo žarnos apgadinimų, lokalinės sąmatos, kurioje nurodomi kuro išdavimo kolonėlės remonto darbai. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tik cituojami pareiškėjo paaiškinimai, nevertinant jų turinio ir nepateikiant jokio vertinimo dėl žalos atsiradimo. Atsakovas nevertino žalos atsiradimo ir nustatymo fakto, kadangi nebuvo gautas paties pareiškėjo paaiškinimas dėl kilusios žalos, todėl tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai. Tuo pačiu, nebuvo išsamiai ištirtas pasišalinimo iš įvykio vietos faktas bei kitos su pareiškėjo pasišalinimu susijusios aplinkybės. Atsakovas netyrė ir neanalizavo fakto, kad pareiškėjas iš įvykio vietos pasišalino ne tuoj pat po kuro žarnos nutraukimo, bet tik po tam tikro laikotarpio. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatytos neigiamos pasekmės, todėl konstatuodamas pareigūno vardo pažeminimą atsakovas į tai turėjo atsižvelgti. Be to, pareiškėjui pateiktas Įsakymas nepasirašytas įgalioto asmens ir neįregistruotas, todėl jis negaliojantis.
7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso 8.7 punktą (pareigūnas ne tarnybos metu privalo viešoje vietoje nesirodyti neblaivus, savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir negriauti visuomenės pasitikėjimo pareigūnais) ir tokiais veiksmais pažemino pareigūno vardą, nes nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas transporto priemonę vairavo neblaivus ar po pasišalinimo iš įvykio vietos būtų konstatuotas pareiškėjo neblaivumas.
8. Pareiškėjas teismo prašė sprendimą grąžinti pareiškėją į pareigas, jeigu toks būtų priimtas, vykdyti skubiai. Nurodė, jog nuo 2021 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. lapkričio 24 d. ėjo ugniagesio gelbėtojo pareigas, per trumpą tarnybos laiką tarnybinių nuobaudų neturėjo, paskatintas taip pat nebuvo, tačiau stengėsi kaip įmanoma geriau atlikti ugniagesio gelbėtojo pareigas, vyko į pasienio ruožą statyti koncertinos, siekė tobulinti savo kvalifikaciją – baigė aukštalipių 3 savaičių kursus. Ugniagesių gelbėtojų mokykla reikalauja iš pareiškėjo atlyginti 4 131,79 Eur su mokymu susijusias išlaidas, nes, vadovaujantis Statuto 13 straipsnio 3 dalies 1 punktu, baigus mokymąsi pareiškėjas yra įsipareigojęs ištarnauti vidaus tarnyboje ne mažiau kaip 5 metus, o jeigu jis bus atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu ar dėl jo kaltės anksčiau, – atlyginti centrinei statutinei įstaigai su jo mokymu susijusias išlaidas proporcingai neištarnautam vidaus tarnyboje laikui.
9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
10. Departamentas nurodė, kad Pranešime pateikiama informacija yra aiški ir nedviprasmiška. Pareiškėjui turėjo būti suprantama, kuo jis yra kaltinamas ir jam buvo suteikta galimybė realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, pateikti paaiškinimą dėl pažeidimo, kurio padarymu jis buvo įtariamas. Tai, jog pareiškėjas suvokė Pranešimo turinį, atskleidžia ir jo pateiktas išsamus rašytinis paaiškinimas.
11. Atsakovo teigimu, SEAKĮ, KET bei ANK Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomi kaip reikšmingi vertinant pareiškėjo veiksmus, tačiau niekur nenurodoma, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl minėtų teisės aktų pažeidimų. Tarnybinio patikrinimo metu buvo vertinama pareiškėjo veiksmų atitiktis jo tarnybą reglamentuojantiems teisės aktams, todėl Pranešime ir buvo nurodyta, kad pareiškėjas įtariamas Etikos kodekso nuostatų pažeidimu. Taip pat ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotas tik Etikos kodekso 8.1, 8.4, 8.6 papunkčių reikalavimų pažeidimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos nebuvo išplėstos, o pareiškėjui nebuvo atimta galimybė įgyvendinti savo teisę į gynybą pasiaiškinant dėl Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotų pažeidimų. Aplinkybė, jog Pranešime nebuvo pateikta informacija apie administracinio nusižengimo protokolą, niekaip negalėjo apriboti pareiškėjo galimybės suprasti įtarimo esmę ir aplinkybes.
12. Atsakovo tvirtinimu, tai, kad pareiškėjas iš degalinės jokio reikalavimo dėl žalos atlyginimo nesulaukė ir kilusios žalos neatlygino, nepaneigia fakto, kad žala degalinei buvo padaryta. Pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu buvo kaltinamas pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. Iš Pranešimo turinio pareiškėjas galėjo suprasti, kuo yra kaltinamas. Tai, jog Pranešime nebuvo nurodytas degalinei padarytos žalos dydis, pareiškėjui niekaip negalėjo apsunkinti galimybės suvokti kaltinimo esmės ir aplinkybių. Pareiškėjas, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, ne tik pažeidė teisės, pagrindinių vidaus tarnybos principų, bendrųjų pareigūnų pareigų ir tarnybinės etikos reikalavimus bei atliko veiksmus, nesuderinamus su vidaus tarnybos pareigūnų statusu ir sulaužė pareigūno priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Pasak atsakovo, pareiškėjo, kaip statutinio pareigūno, elgesys (pasišalinimas iš eismo įvykio vietos) akivaizdžiai žemina visos Tarnybos, turinčios tiesioginę pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi visuomeninių teisinių santykių srityje, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės normoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš Tarnybos pareigūnų. Todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjo veika pagal visas nustatytas aplinkybes pagrįstai buvo vertinama žeminančia vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančia ir kompromituojančia pasitikėjimą Tarnyba.
13. Atsakovas patvirtino, jog priešingai nei nurodo pareiškėjas, skundžiamas Įsakymas buvo pasirašytas Kauno PGV viršininko elektroniniu parašu ir nustatyta tvarka užregistruotas Departamento dokumentų valdymo sistemoje, todėl šis aktas atitinka visus oficialiam elektroniniam dokumentui keliamus reikalavimus. Elektroninio dokumento turinyje data ir registracijos numeris nenurodomi, metaduomenys fiksuojami atskirai nuo elektroninio dokumento turinio. Pareiškėjui Įsakymas susipažinti buvo pateiktas su metaduomenimis.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Įsakymą, grąžino pareiškėją į eitas pareigas, priteisė pareiškėjui iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
15.1. Pareiškėjas nuo 2021 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. lapkričio 24 d. ėjo Departamento Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-osios komandos Budinčios pamainos ugniagesio gelbėtojo pareigas.
15.2. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2021 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjui surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. ROIK 21145290686 pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, 417 straipsnio 7 dalį, už tai, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 20 d., adresu (duomenys neskelbtini), esančioje degalinėje „Jozita“ vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų asmenų turto saugumui, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, neišėmė kuro užpylimo pistoleto iš automobilio kuro bako ir pajudėjęs į priekį jį nutraukė. Apie eismo įvykį nepranešė nukentėjusiajam asmeniui arba policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, padaryta žala siekia 388,77 Eur ir neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Pareiškėjui skirta 300 Eur bauda. Pareiškėjas paskirtą baudą sumokėjo, t. y. įvykdė administracinį nurodymą, todėl administracinio nusižengimo teisena pasibaigė (ANK 610 straipsnio 5 dalis).
15.3. Pareiškėjui 2021 m. spalio 27 d. įteiktas Pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo (pareigūno vardo pažeminimo), kuriame nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galbūt pažemino pareigūno vardą: 2021 m. rugsėjo 20 d., adresu (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje „Jozita“ vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų asmenų turto saugumui, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, neišėmė kuro užpylimo pistoleto iš automobilio kuro bako ir pajudėjęs į priekį jį nutraukė. Apie eismo įvykį nepranešė nukentėjusiajam asmeniui arba policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Šiais savo veiksmais pažeidė Etikos kodekso 8.1, 8.4, 8.6, 8.7 papunkčių reikalavimus bei pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjo paprašyta iki 2021 m. lapkričio 5 d. pateikti paaiškinimą.
15.4. Pareiškėjas atsakovui pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 20 d. atvyko į degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), sustojo prie kolonėlės, įstatė degalų užpylimo pistoletą į automobilį ir norėjo prisipilti degalų, bet pamatė užrašą, kad iš pradžių reikia susimokėti. Paliko pistoletą įdėtą į automobilio degalų užpylimo vietą ir nuėjo pas operatorių susimokėti už degalus. Operatorius pasakė, kad prie šios kolonėlės piltis degalus galima tik sumokėjus grynais pinigais, o pareiškėjas norėjo susimokėti banko kortele, todėl operatorius pasiūlė pervažiuoti prie kitos užpylimo kolonėlės. Nuėjęs prie automobilio pamiršo, kad paliko degalų užpylimo pistoletą, nes jis buvo iš kitos pusės ir ateinant jo nesimatė. Nurodė, jog nepagalvojo, jog pistoletas vis dar automobilyje, sėdo į automobilį ir pajudėjo bei nutraukė degalų užpylimo žarną ties sujungimu. Sustojo, apžiūrėjęs ir įvertinęs, kad nėra jokių išorinių pažeidimų, sujungė žarną per tam skirtą vietą bei patikrinęs, ar gerai laikosi, įstatė degalų užpylimo žarną į vietą. Nepagalvodamas, kad padarė kažką blogo, nepasišalino iš degalinės, o tiesiog pervažiavo prie kitos kolonėles ir užpylė degalus. Nuėjęs susimokėti to nepasakė darbuotojams, nes atrodė, kad nepadarė žalos. Po kiek laiko gavo pranešimą iš policijos, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos.
15.5. Departamentas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, 2021 m. lapkričio 22 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje konstatavo, kad G. D., adresu (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje „Jozita“ vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų asmenų turto saugumui, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, neišėmė kuro užpylimo pistoleto iš automobilio kuro bako ir pajudėjęs į priekį nutraukė kuro žarną, t. y. sukėlė eismo įvykį. Apie eismo įvykį teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė nukentėjusiajam asmeniui arba policijai ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Šiais veiksmais G. D. pažeidė Etikos kodekso 8.1, 8.4, 8.6, 8.7 papunkčių (prievolę savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir negriauti visuomenės pasitikėjimo pareigūnais) reikalavimus. Pripažinęs, jog G. D. tokiais savo veiksmais pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą (Statuto 2 straipsnio 4 dalis), Departamentas pasiūlė pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto (pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas, kai savo poelgiu pažemino vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą) pagrindu. Departamento direktorius 2021 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. TE-2-338 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos.
16. Teismas nustatė, kad atsakovas pareigūno vardo pažeminimą siejo su pareiškėjo pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. Departamentas pareiškėjo kaltės formą vertino kaip netiesioginę tyčią, tačiau pirmosios instancijos teismas su tokia išvada nesutiko. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino ne iš karto. Teismas, įvertinęs vaizdo įrašą, nurodė, jog pareiškėjas, pamatęs, kad nutraukė kuro žarną, grįžo, ją sujungė, padėjo į jai skirtą vietą. Pareiškėjas iš karto po įvykio nepasišalino iš degalinės, o nuvažiavo prie kitos kuro kolonėlės toje pačioje degalinėje, užsipylė kuro, susimokėjo už jį. Pareiškėjo kaltė pasireiškė neatsargumu (nerūpestingumu). Pareiškėjas nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai, nors galėjo ir turėjo tai numatyti, taigi šiuo atveju nustatyti pareiškėjo netyčiniai, neatsargūs, kalti veiksmai.
17. Teismas vertino, jog pareiškėjo veiksmų chronologija leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės. Šiuo atveju teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pasišalindamas iš įvykio vietos pareiškėjas tikėjosi apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą. Pareiškėjas nevengė atsakomybės, kreipėsi į UAB „Jozita“ dėl sukeltos žalos, tačiau degalinė patvirtino, kad jokių pretenzijų pareiškėjui neturi.
18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010 ir 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1110/2010, pažymėdamas, kad šiose nutartyse kaip pareigūno vardo pažeminimas yra įvertinami tokie faktai kaip neteisėtas pasišalinimas iš įvykio vietos. Tačiau administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010 konstatuota, kad pareigūnas iš eismo įvykio vietos pasišalino išvengdamas neblaivumo patikrinimo, o administracinėje byloje Nr. A438-1110/2010 konstatuota, kad pareigūnas sukėlė įvykį, vairavo automobilį būdamas neblaivus. Teismas vertino, jog aplinkybės, nustatytos minėtose bylose, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra identiškos, todėl atsakovas jomis rėmėsi nepagrįstai.
19. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai rodo nepagarbą visuomenei, t. y. kad savo veiksmais jis pažemino pareigūno vardą. Nenustačius pareiškėjo veiksmuose tyčinio, sąmoningo siekimo pasišalinti iš įvykio vietos ir tokiu būdu išvengti atsakomybės, įvertinus pareiškėjo veiksmų pobūdį ir kitas aplinkybes, toks veikimas, teismo vertinimu, negali būti vertinamas žeminančiu arba kompromituojančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga. Todėl atsakovas nepagrįstai konstatavo ir Etikos kodekso 8.7 papunkčio pažeidimą (prievolę savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir negriauti visuomenės pasitikėjimo pareigūnais).
20. Teismas nenustatęs, kad aptartas pareiškėjo veikimo modelis akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais dėl elgesio, kurio visuomenė gali tikėtis iš pareigūnų, sprendė, kad atsakovas Tarnybinio patikrinimo išvadoje neatsižvelgė į visas veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo elgesį įvertino netinkamai, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, sąmoningais, kaltais ir tyčiniais veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromitavo ir tokiu būdu pažemino pareigūno vardą. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) yra neteisėtas.
21. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjo prašoma priteisti 300 Eur suma už skundo paruošimą neviršija maksimalaus galimo priteistino dydžio, šią sumą priteisė pareiškėjui.
III.
22. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
23. Atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad pasišalindamas iš įvykio vietos pareiškėjas tikėjosi apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą. Policijos įsiteisėjusiu sprendimu buvo neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas pasišalino iš eismo įvykio vietos ir už šį pažeidimą jam paskirta administracinė nuobauda. Teismas neteisingai nustatė pareiškėjo kaltės formą ir nepagrįstai sušvelnino jo atsakomybę konstatuodamas, kad pareiškėjas sąžiningai klydo dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė išvengti atsakomybės.
24. Teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nevengė jam kilusios atsakomybės, kreipėsi į UAB „Jozita“ dėl sukeltos žalos, degalinė patvirtino, kad pretenzijų neturi, neįvertino, kad pareiškėjas į UAB „Jozita“ dėl sukeltos žalos kreipėsi jau po to, kai buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Pats faktas, kad pareiškėjas sukėlęs eismo įvykį pasišalino iš eismo įvykio vietos, parodė jo siekį išvengti atsakomybės bei padarytos žalos atlyginimo, o pareiškėjo nurodomos priežastys, dėl kurių jis nepranešė degalinės atstovams, laikytina pareiškėjo gynybine pozicija.
25. Departamentas nesutiko su teismo išvada, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo atsižvelgta į visas veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo veika buvo teisingai kvalifikuota kaip pareigūno vardo pažeminimas. Pareiškėjo padarytų veiksmų pasekmės yra akivaizdžios. Pareiškėjas pasišalindamas iš eismo įvykio vietos ne tik pažeidė teisės, pagrindinių vidaus tarnybos principų, bendrųjų pareigūnų pareigų ir tarnybinės etikos reikalavimus bei atliko veiksmus, nesuderinamus su vidaus tarnybos pareigūnų statusu, bet ir sulaužė pareigūno priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos, ji negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis.
26. Departamento įsitikinimu, Sprendimas, kuriuo nuspręsta atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos pažeminus pareigūno vardą, priimtas laikantis teisingumo ir protingumo kriterijų bei atitinka pareiškėjo padaryto nusižengimo pobūdį. Departamentas neturėjo pagrindo nukrypti nuo suformuotos LVAT praktikos ir pareiškėjo veiksmus vertinti kitaip. Taigi, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai pritaikė teisės aktus ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
27. Pareiškėjas G. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Departamento apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
28. Pareiškėjas teigė, kad Departamento apeliacinis skundas nepagrįstas, o jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė ginčo santykiams išspręsti aktualias teisės normas bei atsižvelgė į faktinių aplinkybių visumą. Aplinkybė, kad teismas kitaip vertino atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nereiškia, jog teismo sprendimo motyvai yra nepagrįsti.
29. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius arba paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įformindamas motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, kurioje būtina tarnybinį nusižengimą pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių statutiniam valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdavys privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui. Atsakovas, atlikdamas tarnybinį patikrinimą nerinko įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių pareiškėjo nusižengimo faktą, jo kaltę, privalėjo patikrinti pareiškėjo paaiškinime nurodytas ir su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes. Tarnybinio patikrinimo išvadoje teiginiai dėl pareiškėjo kaltės formos yra abstraktūs, neapibrėžto pobūdžio. Atsakovas atlikdamas tarnybinį patikrinimą nevertino pareiškėjo pateikto paaiškinimo ir jame nurodytų aplinkybių. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tiriama ir filmuota vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuota pareiškėjo veiksmų chronologija ir kuri patvirtina, kad pareiškėjas sąžiningai klydo dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės.
30. Pareiškėjo tvirtinimu, Tarnybinio patikrinimo išvadoje netirtas faktas, kad žarnos išsimovimo metu jokie padariniai nei žmonėms, nei turtui nekilo. Atsakovas nenurodė kokie konkretūs žarnos gedimai konstatuoti ir ar dėl jų atsiradimo pareiškėjas tikrai galėjo suvokti, kad kils padariniai ir kokie padariniai galėjo kilti. Atliekant tarnybinį patikrinimą buvo nesilaikoma suformuotos teismų praktikos, nes jeigu byloje nustatoma, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Pareiškėjas nevengė administracinės atsakomybės, sumokėjo jam paskirtą baudą, kreipėsi į UAB „Jozita“ dėl sukeltos žalos, tačiau degalinė jokių pretenzijų pareiškėjui neturėjo.
31. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo keliama versija, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – ir Privalomojo draudimo įstatymas) bet kokio eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajai pusei atlygina kaltininko draudimo bendrovė, yra nepagrįsta. Vadovaujantis minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos, tačiau iš pareiškėjo jokia draudimo bendrovė nereikalavo atlyginti žalą, o atsakovas nei tarnybinio patikrinimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl sukeltos žalos kreipėsi į UAB „Jozita“ ne dėl nuoširdaus noro atlyginti žalą, o siekdamas sušvelninti savo atsakomybę bei palankaus teismo sprendimo.
32. Pareiškėjo teigimu, Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą pažeisdamas Etikos kodekso 8.7 papunktį, numatantį, kad pareigūnas ne tarnybos metu privalo viešoje vietoje nesirodyti neblaivus, savo elgesiu nežeminti pareigūno orumo ir negriauti visuomenės pasitikėjimo pareigūnais. Atsakovas tokią išvadą padarė nesilaikydamas Aprašo 24 punkto reikalavimų, t. y. nenustatė aplinkybių, nepagrindė jų įrodymais, nesurinko duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ne tarnybos metu viešojoje vietoje arba po tariamo pasišalinimo iš įvykio vietos buvo neblaivus.
33. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas ir toliau bando klaidinti teismą, kad analogiško pobūdžio bylose LVAT formuoja teismų praktiką, jog pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, atskirai nuo vairavimo neblaiviam ar vengimo tikrintis neblaivumą, vertintinas kaip pareigūno vardą žeminanti veika. Atsakovo minima teismų praktika priimta skirtingomis aplinkybėmis, nes šiose bylose pareigūnai vairavo būdami neblaivūs. Aplinkybės, nustatytos minėtose bylose ir nagrinėjamoje byloje, nėra identiškos, todėl atsakovas jomis rėmėsi nepagrįstai.
IV.
34. LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2201-575/2022 atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
35. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3813-556/2020).
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad esant ginčui, ar pareiškėjas akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, kyla ginčas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo. Šiuo aspektu aktualu, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritarė žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutiko su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartojo, tačiau atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildė.
37. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas G. D. teigia, kad nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės. Jo paaiškinimai, kad vizualiai apžiūrėjęs ir patikrinęs sujungtą žarną nepastebėjo jokių jos gedimų ir įstatė į vietą, iš esmės nėra paneigti. Atsakovas nenurodo, kokie konkretūs žarnos gedimai konstatuoti ir ar dėl jų atsiradimo pareiškėjas tikrai galėjo suvokti, kad kils padariniai ir kokie galėjo kilti padariniai. Be to, byloje įrodyta, kad pareiškėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino ne iš karto. Vaizdo įrašas patvirtina, kad pareiškėjas, pamatęs, kad nutraukė kuro žarną, grįžo, ją sujungė, padėjo į jai skirtą vietą. Pareiškėjas iš karto po įvykio nepasišalino iš degalinės, užsipylė kuro, nuėjo sumokėti už degalus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės, atitinka byloje esančią medžiagą. Taigi, atsakovas Tarnybinio patikrinimo išvadoje neatsižvelgė į visas veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo elgesį įvertino netinkamai, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, sąmoningais, kaltais, tyčiniais veiksmais akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griovė pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromitavo ir tokiu būdu pažemino pareigūno vardą.
38. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad apelianto nurodomų LVAT bylų Nr. A438-1107/2010 ir A438-1110/2010 ir nagrinėjamos bylos aplinkybės reikšmingai skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis teismo išaiškinimais šiose bylose.
39. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
40. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, tenkino pareiškėjo prašymą dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų jam iš atsakovo priteisimo.
V.
41. Atsakovas pateikė LVAT prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2201-575/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
42. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ir LVAT jokiais motyvais nepagrindė išvados, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės, taip pat teismai, nenurodydami motyvų, konstatavo, kad šiuo atveju nėra duomenų, rodančių, kad pasišalindamas pareiškėjas tikėjosi apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimų kontekste pareiškėjo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos ne iš karto, o kiek vėliau (nepranešus nei degalinės operatorei, nei policijai), abiejuose sprendimuose buvo nemotyvuotai įvertintas kaip sąžininga klaida, o ne tyčia (siekdamas nuslėpti veikos pėdsakus). LVAT nenagrinėjo apelianto argumentų dėl sukeltos žalos atlyginimo, kurią pirmosios instancijos teismas vertino kaip visiškai nekilusia, nes esą degalinė patvirtinusi, kad pretenzijų neturi. Motyvuotai nebuvo vertinama, kad pagal Privalomojo draudimo įstatymą bet kokio eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajai pusei atlygina kaltininko draudimo bendrovė. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į aplinkybę, kokiu būdu buvo atlyginta UAB „Jozita“ padaryta žala, apsiribota tik paminėjimu, jog pretenzijų pareiškėjui neturima, t. y. vertinti įrodymai, kurie atsakovui nebuvo žinomi, o LVAT jų visiškai nevertino. LVAT motyvuotai nevertino apelianto paminėtų LVAT bylų Nr. A438-1107/2010 ir A438-1110/2010, nurodydamas, jog šių ir nagrinėjamos bylos aplinkybės reikšmingai skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis teismo išaiškinimais šiose bylose. Motyvų, kodėl atmesti (nenagrinėti) atsakovo argumentai, jog šiose bylose pasišalinimas iš eismo įvykio vietos buvo įvertintas kaip pareigūno vardą žeminanti veika atskirai nuo vairavimo neblaiviam / vengimo tikrintis neblaivumą, LVAT sprendime nurodyta nebuvo.
43. Atsakovo teigimu, pareiškėjo elgesys, jam nuvažiuojant nuo vienos kuro kolonėlės prie kitos ir vėlesnis jo išvykimas iš degalinės, niekam apie eismo įvykį nepranešus, įvertintas kaip sąžininga klaida, t. y. iš esmės teismų pateisinamas. Tai gali paskatinti pareiškėją ir kitus eismo dalyvius (kurie iš eismo įvykio vietos pasišalins ne iš karto) nesilaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei pažeisti SEAKĮ ir KET reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo ir LVAT padarytos įrodymų vertinimo klaidos leidžia konstatuoti, kad teismai, praktiškai pateisindami pareiškėjo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, pažeidė ABTĮ 80 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo principus. Padaryti įrodymų vertinimo principų pažeidimai sudaro pagrindą konstatuoti esminį proceso teisės normų pažeidimą, lėmusį neteisingo sprendimo byloje priėmimą (tiek pirmosios instancijos teisme, tiek LVAT).
44. Atsakovas nurodo, kad LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime, kuriam pritarta LVAT teisėjų 2013 m. spalio 23 d. pasitarime, nurodyta, kad administracinių teismų praktikoje Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto (pagal Statuto redakciją, galiojusią iki 2015 m. gruodžio 31 d.; nuo 2019 m. sausio 1 d. šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas numatytas Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punkte) taikymo prasme kaip pareigūno vardo pažeminimas yra įvertinami tokie faktai, kaip neteisėtas pasišalinimas iš autoįvykio vietos (žr. pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A438-1110/2010). Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai nepagrįstai ignoravo ir (ar) netinkamai vertino ypač svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes bei nukrypo nuo formuojamos praktikos, kardinaliai, tačiau nemotyvuotai paneigė pareiškėjo kaltės formą – netiesioginę tyčią (atsakovo tiksliai apibūdintą Tarnybinio patikrinimo išvadoje), nurodydami, jog pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti, kadangi nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai, nors galėjo ir turėjo tai numatyti, t. y. nustatė pareiškėjo netyčinius, neatsargius, kaltus veiksmus.
45. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo prašymą atmesti.
46. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą dėl pareiškėjo kaltės formos – neatsargumo (nerūpestingumo), rėmėsi byloje esančiais duomenimis, filmuota vaizdo medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino ne iš karto. LVAT patvirtino pirmosios instancijos teismo vertinimą ir išvadas šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismo išvada atitinka byloje esančią medžiagą. Atsakovas prašyme nepateikia jokių argumentų ar aplinkybių, kurie paneigtų padarytą išvadą, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės. Aktualu yra tai, kad iš pareiškėjo jokia draudimo bendrovė nereikalavo atlyginti žalą, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų jo teiginius. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek LVAT savo sprendimus motyvavo nurodydami, kad akcentuojamų LVAT bylų Nr. A438-1107/2010 ir Nr. A438-1110/2010 bei nagrinėjamos bylos aplinkybės reikšmingai skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis teismo išaiškinimais šiose bylose.
47. Pareiškėjo teigimu, iš LVAT sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, teismas tinkamai taikė aktualias teisės normas bei atsižvelgė į įrodymus ir bylos aplinkybių visumą. Tai, kad teismas kitaip vertino atsakovo nurodytus argumentus ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismo sprendimo motyvai yra nepagrįsti. Be to, nesutikimas su teismo motyvais savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka.
48. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas jokių argumentų, akivaizdžiai parodančių, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino kurią nors byloje taikytiną materialiosios teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nenurodė ir įrodymų dėl to nepateikė. Atsakovas nepateikia jokio alternatyvaus LVAT taikytų materialiosios teisės normų aiškinimo, kuris akivaizdžiai prieštarautų teismų išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie aiškiai nepagrįstą teisės normų interpretavimą taikant SEAKĮ. Atsakovas iš esmės siekia bylos aplinkybių vertinimo iš naujo.
49. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo minima teismų praktika priimta esant skirtingoms aplinkybėms (pareigūnai vairavo būdami neblaivūs). Pareiškėjo atžvilgiu nėra duomenų, susijusių su alkoholio vartojimu, pareiškėjas automobilį vairavo blaivus. Administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010 konstatuota, kad pareigūnas iš eismo įvykio vietos pasišalino siekdamas išvengti neblaivumo patikrinimo, o administracinėje byloje A438-1110/2010 konstatuota, kad pareigūnas sukėlė autoįvykį, vairavo automobilį būdamas neblaivus. Todėl aplinkybės, nustatytos minėtose bylose ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra identiškos, todėl atsakovas jomis rėmėsi nepagrįstai. Aptariamu aspektu taip pat yra aktualu ir tai, kad atsakovas painioja bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų taikomą praktiką ir nepateikia konkrečių LAT bylų. Priešingai, LAT išaiškinimų kontekste ne kiekvienu atveju pasišalinimas iš įvykio vietos gali būti padaromas tyčia. Atsakovas ginčija kaltės formą, tačiau detaliai neanalizuoja, kuo remiantis daro priešingą išvadą ir neteikia jokių argumentų ar įrodymų šiuo aspektu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI.
50. Atsakovas prašo atnaujinti procesą LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2201-575/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
51. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).
52. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).
53. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
54. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
55. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
56. LVAT praktikoje, suformuotoje laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos, pagal kurią teismui tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką).
57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien tam tikrų proceso dalyvio argumentų neaptarimas teismo sprendime ar nutartyje savaime nereiškia teismo motyvų nebuvimo teismo sprendime ar nutartyje apskritai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1188-756/2022; 2019 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-520/2019).
58. EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr.34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90).
59. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant dėl teismo sprendimo ar nutarties motyvų nebuvimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu, turi būti vertinami teismo sprendime ar nutartyje išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje suformulavo atitinkamas išvadas. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne nepakankamas motyvavimas, atitinka tokią sąlygą. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs ar netinkami teismo sprendimo ar nutarties motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme savaime nereiškia, kad teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
60. Priešingai, nei nurodo atsakovas prašyme atnaujinti procesą, LVAT pateikė išvados, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl savo veiksmų teisėtumo ir nesiekė piktybiškai išvengti atsakomybės, pagrindimą. LVAT nurodė, kad šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą pagrindžia bylos medžiaga, argumentuodamas, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino ne iš karto: vaizdo įrašas patvirtina, kad pareiškėjas, pamatęs, kad nutraukė kuro žarną, grįžo, ją sujungė, padėjo į jai skirtą vietą; pareiškėjas iš karto po įvykio nepasišalino iš degalinės, užsipylė kuro, nuėjo sumokėti už degalus.
61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo prašyme atnaujinti procesą aptariamu pagrindu vartojamos formuluotės, kad pareiškėjo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos ne iš karto, o kiek vėliau abiejuose sprendimuose buvo „nemotyvuotai įvertintas“ kaip sąžininga klaida, o ne tyčia, „motyvuotai nebuvo vertinama“, kad pagal Privalomojo draudimo įstatymą bet kokio eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajai pusei atlygina kaltininko draudimo bendrovė, LVAT „motyvuotai nenagrinėjo“ apelianto paminėtų LVAT bylų Nr. A438-1107/2010 ir A438-1110/2010, nurodydamas, jog šių ir nagrinėjamos bylos aplinkybės reikšmingai skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis teismo išaiškinimais šiose bylose, suponuoja išvadą, kad LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2201-575/2022 yra motyvuota, tačiau pareiškėjas iš esmės nesutinka su pačiais motyvais, pateikdamas savo vertinimą.
62. Dėl aplinkybės, kad LVAT nenagrinėjo apelianto argumentų dėl sukeltos žalos atlyginimo, kurią pirmosios instancijos teismas vertino kaip visiškai nekilusia, nes esą degalinė patvirtinusi, kad pretenzijų neturi, reikšminga yra tai, kad LVAT, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, akcentavo, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, žalos aspektu nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pasišalindamas iš įvykio vietos pareiškėjas tikėjosi apsunkinti eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą. Pareiškėjas nevengė atsakomybės, kreipėsi į UAB „Jozita“ dėl sukeltos žalos, tačiau degalinė patvirtino, kad jokių pretenzijų pareiškėjui neturi. Pagal pirmiau aptartą teismų praktiką primintina, kad pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą.
63. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, atmeta atsakovo teiginį, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies galima aiškiai suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas. Atsakovas neįrodė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.
Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
64. Atsakovas taip pat laikosi pozicijos, kad netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, buvo padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai, kurie turėjo esminės įtakos neteisingo sprendimo byloje priėmimui, ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.
65. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
66. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).
67. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo ir LVAT padarytos įrodymų vertinimo klaidos leidžia konstatuoti, kad teismai, priimdami sprendimus ir spręsdami, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti, t. y. praktiškai pateisindami jo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, pažeidė ABTĮ 80 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo principus. Pažymėtina, kad atsakovo akcentuojama ABTĮ 80 straipsnio nuostata nėra materialiosios teisės norma, joje yra įtvirtinta proceso teisės normą. ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.), todėl minėtos teisės normos pažeidimas (net jeigu jis būtų konstatuotas) nesudarytų pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
68. Atsakovas pagrindimo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino materialiosios teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nepateikė. Iš atsakovo prašymo turinio matyti, kad atsakovas, teigdamas, kad teismai nepagrįstai pateisindami pareiškėjo veiksmus, gali paskatinti ir pareiškėją ir kitus eismo dalyvius nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, iš esmės siekia pakartotinio pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą aplinkybių vertinimo, tačiau minėta, kad pakartotinis bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimas prieštarauja proceso atnaujinimo tikslams ir paskirčiai.
69. Atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas.
Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
70. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
71. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius LVAT sprendimus ar nutartis (žr., pvz., LVAT2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
72. Atsakovo teigimu, abiejų instancijų teismai nukrypo nuo formuojamos praktikos (žr. LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010 ir 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A438-1110/2010).
73. LVAT byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, nurodė, kad akcentuojamų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės reikšmingai skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis teismo išaiškinimais šiose bylose. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime, kuriam pritarė LVAT, plačiau pasisakė nurodytu aspektu, pažymėdamas, kad administracinėje byloje Nr. A438-1107/2010 konstatuota, kad pareigūnas iš eismo įvykio vietos pasišalino išvengdamas neblaivumo patikrinimo, o administracinėje byloje Nr. A438-1110/2010 konstatuota, kad pareigūnas sukėlė įvykį, vairavo automobilį būdamas neblaivus. Atitinkamai aplinkybės, nustatytos minėtose bylose, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra identiškos, todėl atsakovas jomis rėmėsi nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria, kad paminėtos administracinės bylos negali būti laikomos analogiškomis nagrinėjamai bylai, todėl nėra pagrindo konstatuoti nukrypimą nuo LVAT praktikos.
74. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai aptariamu aspektu nepatvirtina ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo.
75. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2201-575/2022 pagal atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Iveta Pelienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė