Baudžiamoji byla Nr. 2K-102/2011

  Teisminio proceso Nr. 06-1-10019-03

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1.; 1.1.4.5.2.; 1.1.8.1.2.; 1.2.14.5.2.;                                                                                2.2.14.       

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

`

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio  kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 203 straipsnio 2 dalį – 50 MGL (6250 litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas ketveriems metams. Į paskirtą bausmę BK 66 straipsnio pagrindu įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d. 

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteisti ir T. L. bei K. K., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartimi nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliaciniai skundai atmesti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 28 d.nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį; D. J. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; baudžiamąjį procesą dėl BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

 

n u s t a t ė :

 

   D. J. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe sukčiavo įgyjant didelės vertės svetimą turtą. Jis nuo 2002 m.  gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas jo paties suburtos ir kartu su T. L. vadovautos organizuotos grupės narys, kurioje jis pats, K. K., V. Š. ir T. L. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su  savo grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės ir UAB „M” veiklos vadovavimu, šios įmonės apskaitos tvarkymo fikcijos organizavimu ir dokumentų klastojimu, nusikaltimo slėpimu, bei žinodamas, jog UAB „M” faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, tam, kad, įrašius į UAB „M” PVM sąskaitas- faktūras  prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB „M” sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, nes pagal nusikalstamos veikos planą UAB „M” vardu mokesčių į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti nebuvo planuojama, nes A. Z., neįsteigus įmonės ir neturint tam licencijos nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM supirkus 240 t spalvoto metalo ir šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus T. L., iš anksto pažadėjusiam A. Z. tam kiekiui pateikti metalo pardavimo UAB „B” dokumentus, T. L. per V. Š. perdavus duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį, D. J. nurodė UAB „M” direktoriui K. K. įrašyti į UAB „M” PVM sąskaitas-faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva  įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „M” ir UAB „B” ir patvirtinti šiuos  duomenis savo parašu: K. K. žinant, kad UAB „M“ prekių neturėjo ir jų UAB „B” nepardavė, patvirtinus parašu į UAB „M” PVM sąskaitų-faktūrų serijos GFA, (duomenys neskelbtini) blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB „M” pardavė UAB „B” 240 t aliuminio metalo už 1 076 160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus jam, D. J., paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavė T. L. Pastarajam pirmiau nurodytus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavus A. Z., šiam pagal juos nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB „B” UAB „M” vardu, UAB „B” už įsigytą metalą apmokėjus mokėjimo pavedimais į UAB „M” atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Ūkio banko” Kauno filiale, bei į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1 076 160 Lt, iš kurios 164 160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB „M” privalėjo pervesti į valstybės biudžetą K. K. paėmus iš UAB „M” bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus jam, D. J., jis pasiliko 50  proc. PVM sumos, o likusius pinigus  per V. Š. perdavė T. L., šiam pasilikus sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusią sumą – 912 000 Lt, tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB „B” metalo vertė be PVM, perdavus A. Z, jis, D. J., kartu su T. L. apgaule įgijo 164 160 Lt svetimo turto valstybės biudžeto lėšų.

Taip pat D. J. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad organizavo juridinio asmens veiklą, naudojamą neteisėtai veiklai nuslėpti. Jis, būdamas organizuotos grupės narių veiksmų  koordinatorius bei vadovas iš savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad kito asmens vardu steigiama įmonė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o yra reikalinga neteisėtai veiklai nuslėpti, nurodė K. K. įsteigti įmonę bei davė jam pinigų jos steigimui. K. K. 2002 m. spalio 18 d. adresu Kalvarijos g. 13, Kaunas, Kauno m. savivaldybės rejestro tvarkytojos užsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nr. (duomenys neskelbtini), įsteigus UAB „M”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir pasiskyrus save administracijos vadovu – direktoriumi, jis, D. J., nurodinėjo K. K., kaip vadovauti UAB „M”, kurios buhalterinius apskaitos dokumentus –PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius, nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 26 d. kartu su K. K., V.Š. ir T. L., naudojo sukčiavimui, taip užvaldė 164 160 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Taigi jis, D. J., Kaune suorganizavo K. K. 2002 m. spalio 18 d. įsteigti ir iki 2003 m. kovo 26 d. vadovauti UAB „M”, kuri buvo naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Sirvydis prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį pakeisti. D. J. veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti pagal 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalį. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir į paskirtą bausmę įskaityti kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2004 m. kovo 4 d.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai dėl D. J. priimdami jau panaikintą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį iš esmės pažeidė BPK normas, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir netinkamai pritaikyta BK 3 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 3 dalis, 182 straipsnio 2 dalis. Tai sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei paskirti teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pažeidė BPK 331 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Be to, šis teismas elgėsi taip, tarsi pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis būtų keičiamas, taip pažeidė BPK 328 straipsnį.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartyje Nr. 2K-300/2008 pateiktus išaiškinimus, kurie apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš naujo buvo privalomi. Šis teismas netinkamai taikė BK 3 straipsnio 2 dalį ir be pagrindo D. J. veiką kvalifikavo pagal dabartinės redakcijos BK specialiosios dalies normą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo, kodėl nuteistojo veikos kvalifikavimui netaikytinas veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, apsiribodamas neišsamia dabartinės redakcijos BK 182 straipsnio dispozicijos analize bei remdamasis vieninteliu BK specialiosios dalies normos sankcijos griežtumo kriterijumi.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. J. yra nuteistas už sukčiavimą mokesčių mokėjimo srityje - už pridėtinės vertės mokesčio, kaip turtinės prievolės, išvengimą. Pridėtinės vertės mokestis pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šio įstatymo 1 straipsnyje akcentuojama, kad Įstatymas nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (toliau - PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu. Baudžiamoji atsakomybė pagal dabartinės redakcijos BK 182 straipsnį kyla ne už prievolės, bet už svetimo turto įgijimą. Nusikaltimu pripažintinas tik toks veikimas, kai apgaule išvengiama turtinės prievolės arba ji panaikinama. Kadangi veikos, už kurią nuteistas D. J., padarymo metu galiojo 1961 m. BK, tai nusikalstamos veikos kvalifikavimas turėjo būti pradedamas nuo veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo normų analizės. Baudžiamojo įstatymo taikymui reikšminga tai, kad buvo pasisavintos ne visos UAB „B“ pervestos lėšos, dalis pinigų buvo panaudota atsiskaityti su A. Z. (ši aplinkybė buvo tirta apeliacinės instancijos teisme). Apgaulė, kaip sukčiavimo požymis, buvo panaudota tik santykiuose su UAB „B", o ne su valstybės biudžetu, todėl kasatorius nepagrįstai nuteistas už valstybės biudžeto (o ne juridinio asmens) lėšų užvaldymą apgaule.

1961 m. BK 274 straipsnio dispozicija nenumatė baudžiamosios atsakomybės už turtinės prievolės išvengimą, todėl plečiamasis įstatymo aiškinimas negalimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose  bylose  (BK  274  ir 275  straipsniai)‘ nebuvo  pateikta išaiškinimų,  kurie  leistų D. J. veiką kvalifikuoti pagal 1961 m. redakcijos BK 274 str. ar 275 straipsnių atitinkamas dalis. Kasatoriaus nuomone, turėjo būti taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu - 1961 m. redakcijos BK 277 straipsnio 1 dalis. 1996 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus konsultacijoje buvo išaiškinta, kad BK 277 straipsnio dispozicijoje numatytas turtinės žalos padarymas kitam asmeniui apima ir žalą, padarytą juridiniam asmeniui, t.y. ir valstybei. Ši BK norma nukonkuruoja dabartinės redakcijos BK 182 straipsnio 2 dalies normą, kurią netinkamai pritaikė apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendžio dalį motyvavo tuo, kad pagal nusikalstamos veikos padarymo metu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą organizuota grupė nebuvo sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, todėl ši aplinkybė laikytina D. J. atsakomybę sunkinančia. Toks motyvas nepagrįstai pasunkina baudžiamąją atsakomybę, nes tokiu atveju, jeigu organizuota grupė, kurios samprata veikos padarymo metu iš viso nebuvo įtvirtinta baudžiamajame įstatyme, nebuvo įtraukta į BK specialiosios dalies normą kaip kvalifikuojantis požymis, tai turi būti taikoma BK specialiosios dalies norma be kvalifikuojančio požymio. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad D. J. organizavo ir koordinavo visą nusikalstamą veiką. Tokia apeliacinės instancijos teismo  pozicija yra išėjimas už kaltinimo ribų. Kasatoriui BK 24 straipsnio 4 dalis nebuvo inkriminuota, todėl toks motyvas nepagrįstai pasunkina baudžiamąją atsakomybę (šiuo aspektu yra reikšminga 2009 m. birželio 25 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga" bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. kovo 5 d. nutartis Nr. 2K-P-36/2010, kuria kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą). Atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde nurodoma, kad D. J. buvo pritaikyta jo atsakomybę sunkinanti naujesnė baudžiamojo įstatymo redakcija, tai sudarė pagrindą priimti neteisėtą nuosprendį apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad D. J. baudžiamasis persekiojimas vyksta nuo 1999 metų. Šis baudžiamasis procesas yra išskirtas iš ankstesnio didesnės apimties baudžiamojo proceso. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu toks baudžiamasis persekiojimas laikytinas vientisu, o dėl tam tikro prokuroro teisės sujungti ir išskirti baudžiamuosius procesus įgyvendinimo dėl nuteistojo vienu metu vyko keletas baudžiamųjų persekiojimų, kuriuos Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija pripažįsta pakartotiniais persekiojimais.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. J.  taikyta griežčiausia kardomoji priemonė - suėmimas nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2004 m. kovo 4 d. Šis laikas dvigubai viršija BPK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl kasatoriaus baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-909-00 buvo nutrauktas 2006 m. balandžio 25 d. Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu (T. 10, b. l. 228-231). Be to, dėl D. J. lygiagrečiai buvo atliekamas dar mažiausiai vienas baudžiamasis persekiojimas. Apeliacinės instancijos teismo proceso metu buvo pateikti du Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai: 2006 m. vasario 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-49/2006 ir 2007 m. liepos 4 d. išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-119/2007, kuriais D. J. buvo išteisintas. Šiais išteisinamaisiais nuosprendžiais buvo papildyta ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga. Baudžiamasis procesas, kuriame yra teikiamas šis kasacinis skundas yra vienos ir tos pačios baudžiamosios bylos dalis. Tą patvirtina byloje esantis nutarimas išskirti baudžiamąją bylą. Be to, Kauno m. apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu D. J. yra nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį, o dėl kaltinimo pagal 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį - išteisintas. Jeigu ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras baudžiamosiose bylose atliekamų ikiteisminių tyrimų nebūtų išskyręs, kardomojo kalinimo laikas nebūtų galėjęs tęstis taip ilgai ar bent jau būtų įskaitytas į bausmės laiką. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad toks suėmime išbūtas laikas nebuvo kompensuotas, tačiau šios aplinkybės tinkamai teisiškai neįvertino nei BK 54 straipsnio 3 dalies požiūriu, nei įskaitydamas šio laiko į skirtąją bausmę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no 26390/95, judgement o/26 June 2001; Vejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tarnas Kovdcs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti). Pripažindamas bylą nagrinėjančio teismo diskreciją taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, kasatorius atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuo kurios nukrypo apeliacinės instancijos teismas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-45/2007 remtasi EŽTT praktika bei nurodyta, kad tokios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-110/2008 nurodyta, kad netgi kitame ikiteisminiame tyrime, kuris vėliau buvo nutrauktas, taikytas kardomasis kalinimas vertintinas kaip išimtinė aplinkybė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Tokiais atvejais būtina vadovautis teisingumo bei protingumo principais ir švelnesnės bausmės paskyrimu kompensuoti dėl nepagrįsto suėmimo patirtą žalą. Kasatoriaus nuomone, BK 54 straipsnio 3 dalis D. J. galėjo būti taikoma dėl ilgo kardomosios priemonės - suėmimo - taikymo laikotarpio, kuris niekaip nebuvo kompensuotas. Be to, išimtinai palankiai jo atžvilgiu turėtų būti vertinami ir šeiminiai bei darbo ryšiai, teigiamos charakteristikos, jo bei jo tėvo neįgalimas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje apie tai pasisakė, tačiau to teisiškai neįvertino, skirdamas kasatoriui labai griežtą bausmės rūšį ir netaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies.

BK 66 straipsnyje nustatyta, kad kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas turi būti įskaitytas į paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šį straipsnį taikė netinkamai, nes kardomajame kalinime (suėmime) kasatoriaus išbūtas laikas į paskirtą bausmę nebuvo įskaitytas.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo D. J. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad D. J. veika atitinka 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Kasatorius nepateikia duomenų ar motyvų, kaip buvo apgauta UAB „B“ ir koks šios bendrovės turtas buvo užvaldytas apgaule. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendyje išsamiai ir aiškiai išdėstė motyvus kodėl kasatoriaus veika kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalies redakcija. Teismas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo motyvą, analizavo ne tik atitinkamų straipsnių dispoziciją, sankciją, bet ir pasisakė dėl to, kodėl nuteistieji negalėjo būti kaltinami prievolės, kurios neturėjo išvengimu. Visi nuteistieji veikė organizuota grupe ir būtent kasatoriaus iniciatyva buvo įkurta fiktyvi UAB „M“, o UAB „B“ už pirktą metalą atsiskaitė įskaičiavusi PVM, kurį būtent UAB „M“ turėjo sumokėti valstybei, tačiau to nepadarė.

Prokuroro teigimu, nepagrįstas ir skundo motyvas dėl organizuotos grupės kaip sukčiavimą kvalifikuojančio požymio. Kasatorius skundžiamą apeliacinės instancijos nuosprendį cituoja fragmentiškai, nekreipdamas dėmesio į visus nuosprendžio motyvus šiuo klausimu. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad jo priėmimo dieną galiojo BK 182 straipsnio 2 dalies 2007 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. X-12233 redakcija, todėl bendrame kontekste buvo vertinama ne tik 1961 m. BK 274 straipsnio 2 dalies, 200 m. BK 182 straipsnio 2 dalies 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, organizuotos grupės samprata, bet ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 182 straipsnio 2 dalies redakcija. Tai, kad kasatoriui nebuvo taikyta BK 182 straipsnio 2 dalis, numatanti kvalifikuojantį požymį - dalyvavimą organizuotoje grupėje, matyti ne tik iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, bet ir iš nuosprendžio rezoliucinės dalies. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, kodėl pripažįstama, kad nuteistieji veikė organizuota grupe ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nuosprendyje išdėstyti ne tik D J., bet ir kitų nuteistųjų atlikti veiksmai, vaidmuo ir iš tokio teismo aprašymo matyti, kad nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį nereikalinga.

Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-110/2008 nepagrįstai teigia, kad jam apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas kasatoriui skirtinos bausmės dydį, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus, bausmės dydį skaičiavo nuo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio ir atsižvelgęs į baudžiamojo proceso trukmę skyrė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, aptarė visus kasaciniame skunde pateiktus motyvus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, todėl tais pačiais motyvais keisti teismo priimtą sprendimą nėra pagrindo. Kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, prašo jo veiką kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Tokio prašymo nepagrįstumą parodo tai, kad šio straipsnio sankcija yra alternatyvi, numatanti ne tik laisvės atėmimo bausmę, bet ir baudą.

Prokuroras daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų nebuvo padaryta, D. J. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

 

Nuteistojo D. J. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo ir veikos kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija)

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir D. J. veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį.  D. J. buvo kaltinamas ir nuteistas už didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule (sukčiavimą), padarytą  nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d.  Kaip to reikalaujama BPK 219 ir 305 straipsniuose, kaltinamajame akte ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, o iš teismų sprendimų matyti, kad buvo įvertintos tiek D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi, tiek jį keitusios baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už sukčiavimą, redakcijos. Šios nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK, kurio 274 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo vienerių iki dešimties metų, su bauda arba be baudos. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalyje  (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule (BK 182 straipsnio 2 dalis) buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki  aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas 2006 m. kovo 22 d. nuosprendyje nurodė, kad, nors D. J. inkriminuota veika padaryta galiojant 1961 m. BK, ji turi būti kvalifikuojama pagal naujojo BK 182 straipsnio 2 dalį, nes šis įstatymas numato švelnesnę sankciją, o asmens baudžiamumą švelninantis baudžiamasis įstatymas turi  grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalies redakcija nenurodyta, ir tai vertintina kaip teismo sprendimo trūkumas. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu šį trūkumą ištaisė, patikslino veikos kvalifikaciją, nurodydamas, kad D. J. veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir paskyrė jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kasatorius  teigia, kad  D. J. veika turėjo būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta atsakomybė, už turtinės žalos padarymą vengiant atsiskaitymų už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas, taip pat vengiant kitų mokėjimų, jeigu tai padaryta apgaule ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Toks kasacinio skundo argumentas motyvuojamas tuo, kad kasatoriaus veika dėl PVM sukčiavimo yra turtinės prievolės išvengimas, o senojo BK 274 straipsnyje atsakomybė už turtinės prievolės išvengimą nebuvo numatyta.  Be to, 1961 m. BK 277 straipsnio 1 dalies sankcija yra švelnesnė už 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalies, pagal kurią D. J. nuteistas, sankciją. Pažymėtina, kad skirtingai nei teigia kasatoriai, D. J.  buvo nuteistas ne dėl turtinės prievolės išvengimo apgaule, o dėl  svetimo turto įgijimo apgaule. Atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule numatyta tiek 1961 m. BK 274 straipsnyje, tiek 2000 m. BK 182 straipsnyje, todėl spręsdami dėl baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios teismai lygino būtent šių normų sudėties požymius ir jų sankcijas.

Pažymėtina, kad PVM nesumokėjimas gali atitikti ir turto įgijimo, ir turtinės prievolės išvengimo sukčiavimo požymius. Turtinės prievolės mokėti PVM išvengimas nėra šios bylos esmė. Esmė yra ta, kad oficialiai išskirtas PVM nebuvo pervestas valstybei, o iš sąskaitos buvo pasisavintas. Dėl to teismai pagrįstai D. J. pripažino kaltu ne dėl turtinės prievolės išvengimo, o dėl  sukčiavimo įgyjant svetimą turtą. Nuteistųjų veika reiškėsi tuo, kad PVM, kurį jie turėdavo pervesti mokesčių inspekcijai, panaudodami apgaulę išsigrynindavo ir pasisavindavo. Nuteistieji nesiekė išvengti mokesčių, pagrindinis jų tikslas buvo įgyti svetimą turtą apgaule. Pažymėtina, kad esant analogiškai PVM sukčiavimo schemai svetimo turto įgijimo apgaule inkriminavimo pagrįstumas patvirtintas ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-147/2005, 2K-7-527/2006.

           Teisėjų kolegija laiko, kad D. J. veika atitinka svetimo turto įgijimo apgaule požymį, todėl teismai tinkamai taikė baudžiamųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu nuostatas ir šią veiką pagrįstai kvalifikavo pagal 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija).  

 

              Dėl kasatoriaus atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veiką padarė organizuota grupė

 

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendyje atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartyje Nr. 2K-300/2008 pateiktus motyvus, dėl kurių byla grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir apsvarstė organizuotos grupės sampratą tiek pagal 1961 m., tiek pagal 2000 m. BK. Šis teismas nustatė, kad  D. J. nusikaltimo įgyvendinimo mechanizmas buvo gana sudėtingas, tam buvo įsteigtos dvi įmonės UAB ,,M“ ir UAB ,,A“, atliekamos įvairios ūkinės operacijos, kiekvienas bendrininkas atliko jam skirtą vaidmenį – D. J. organizavo ir koordinavo visą nusikalstamą veiką, jis įsteigė šiai veiklai skirtas įmones, duodavo nurodymus UAB ,,M“ formaliam direktoriui K. K., skirstė iš nusikalstamos veikos gautas lėšas, finansavo nusikalstamos veikos darymą. D. J., V. Š. ir K. K. bendrininkavimas buvo iš anksto sutartas, sudėtingas, kiekvienam iš bendrininkų paskirtas vaidmuo darant sudėtingą ir gerai organizuotą nusikaltimą. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. J. ir bendrininkų veika atitinka organizuotos grupės požymius tiek pagal 1961 m. BK, tiek pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį ir padarė motyvuotą išvadą, kad D. J. (ir kiti bendrininkai, dėl kurių kasaciniai skundai nepaduoti) padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą veikdami organizuota grupe. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, kodėl pripažįstama, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį D. J. inkriminavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą sukčiavimą kvalifikuojantį požymį – veikimą organizuota grupe. Tai, kad kasatoriui nebuvo taikyta BK 182 straipsnio 2 dalis, numatanti šį kvalifikuojantį požymį matyti ne tik iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, bet ir iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, kur nurodyta, kad jo veika kvalifikuojama pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. LR įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 182 straipsnio 2 dalį. Šios redakcijos BK 182 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojantis požymis - veikos padarymas organizuota grupe nebuvo numatytas. D. J. kvalifikuota sukčiavimo sudėtis inkriminuota dėl to, kad jo veika atitinka kitą joje numatytą kvalifikuojantį požymį – didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir kasacinio skundo argumentus, kad nuosprendyje nurodydamas, kad D. J. organizavo ir koordinavo visą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ta aplinkybė, kad D. J. vykdė užduotis, susijusias su grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės ir  UAB ”M” veiklos vadovavimu (t. y. organizavo ir koordinavo nusikalstamą veiką) buvo nurodyta tiek kaltinamajame akte (T. 7, b. l. 3-4), tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.  Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jokių papildomų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos, D. J. neinkriminavo, o jas, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis, iš naujo detaliai įvertino. Atsakęs į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus šis teismas konstatavo, kad BK 60 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog D. J. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe, pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta pagrįstai.

 

Dėl proceso trukmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamasis procesas dėl D. J. vyko nepateisinamai ilgai, jam ilgą laiką buvo taikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, todėl prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti D. J. švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. J. nuteistas už nusikalstamą veiką, trukusią nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d., todėl kasacinio skundo teiginys, kad baudžiamasis procesas dėl jo tęsiasi nuo 1999 metų - nepagrįstas. Bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimas taikomas konkrečiam pareikštam kaltinimui, o ne visiems procesams, kuriuose asmeniui pareikšti kaltinimai, bendrai. Iš kasaciniame skunde nurodytų teismų sprendimų baudžiamosiose bylose Nr. 1A-49/2006 ir 1A-119/2007 matyti, kad šiose bylose D. J. buvo kaltinamas skirtingų nusikalstamų veikų padarymu. Nors jos savo aplinkybėmis buvo panašios į nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas nagrinėjamoje byloje, tačiau PVM sukčiavimo schemoje veikė skirtingos įmonės, buvo įsigyjamos skirtingos prekės, veikė skirtingi asmenys. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia išskirti ikiteisminių tyrimų, priešingai, šis procesinis veiksmas reikalingas siekiant išvengti proceso vilkinimo ir apsaugoti proceso dalyvių teises. Teisėjų kolegija neturi galimybių nurodytų baudžiamųjų bylų bei jose taikytų kardomųjų priemonių pagrįstumo peržiūrėti kasacine tvarka, nes dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.

EŽTT sprendimuose ir pagal juos formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu apskritai, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007; 2K-503/2010 ir kt.). Dėl kasatoriaus teisės į procesą per įmanomai trumpiausią laiką išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, kuris vertindamas baudžiamojo proceso trukmę vadovavosi EŽTT praktikoje nustatytais kriterijais (konkrečios bylos sudėtingumas, asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui). Šis teismas atsižvelgė į visas kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, tame tarpe ir į tai, kad proceso eigoje D. J. buvo taikomos kardomosios priemonės, kitos procesinės prievartos priemonės. Įvertinęs proceso eigą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tam įtakos turėjo tiek objektyvios aplinkybės, nusikaltimo tyrimo sudėtingumas, tiek aplinkybės, priklausančios nuo pačių nuteistųjų bei jų gynėjų. Procesas šioje byloje užsitęsė, nes byla gana sudėtinga, buvo ištirtos gana sudėtingos organizuotos grupės padarytos nusikalstamos veikos. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad jis užsitęsė ir dėl nepakankamai intensyvaus tyrimo bei teismų padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių baudžiamoji byla buvo du kartus nagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog didelė dalis delsimų bylos procese teisminio nagrinėjimo metu buvo susiję su teismo posėdžių atidėjimu dėl nuteistųjų sveikatos būklės, nuteistųjų gynėjų užimtumo kitose bylose. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nuo tada, kai Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 9 d. nutartimi byla buvo perduota nagrinėti teisimajame posėdyje iki jos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme 2010 m. rugsėjo 23 d., teismo posėdžiai dėl nuteistųjų (tiek kasatoriaus, tiek jo bendrininkų) ligų buvo atidėti beveik 20 kartų. Dėl to konstatuotina, kad baudžiamasis procesas šioje baudžiamojoje byloje užtruko ne tik dėl teisėsaugos institucijų padarytų klaidų, bet ir dėl pačių nuteistųjų kaltės.

Atsižvelgdamas į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir D. J. sušvelnino bausmę, paskirdamas bausmę, artimą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Taigi teismas atsižvelgė į proceso trukmę šioje byloje ir sušvelnino paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo vertinimas nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Byloje nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, rodančių mažesnį D. J. padarytos nusikalstamos veikos ar paties jo asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarauja teisingumo principui. D. J. vaidmuo apgaulės būdu įgyjant svetimą turtą buvo pagrindinis, aktyvus. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena sunkinanti aplinkybė, kad veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su D. J. sveikatos būkle bei šeimine padėtimi, vertinant kartu su padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį apibūdinančiomis aplinkybėmis, negali būti laikomos pakankamu pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad už veiką, už kurią nuteistas D. J., baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Teisėjų kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į tai, kad dalis procesinių delsimų yra priskirtini patiems nuteistiesiems, yra tinkama ir pakankama kompensacija dėl pernelyg užsitęsusio proceso baudžiamojoje byloje.

 

Dėl suėmimo įskaitymo į paskirtą bausmę 

 

BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad  teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtos bausmės laiką. Minėta nuostata taikoma tuo atveju, jei asmuo buvo laikinai sulaikytas ar jam taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas) tiriant ir nagrinėjant tą bylą, kurioje priimamas nuosprendis. Kasacinio skundo teiginiai, kad teismai į D. J. paskirtos bausmės laiką neįskaitė suėmime išbūto laiko nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2004 m. kovo 4 d., atmestini, nes neatitinka byloje esančių duomenų.

BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be sprendimų dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, turi būti nurodytas ir sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai yra tam pagrindas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad į D. J. paskirtą bausmę  įskaitomas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. rugsėjo 25 d. suėmimas jam buvo skirtas Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo nutartimi (T. 6, b. l. 29-30) ir vėliau kelis kartus pratęstas. Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 25 d. nutartimi buvo nuspręsta suėmimo, kurio terminas baigėsi 2004 m. kovo 4 d., nepratęsti ir D. J. paskirti švelnesnes kardomąsias priemones – namų areštą bei dokumentų paėmimą (T. 7, b. l. 75-76). Šie bylos duomenys rodo, kad pirmosios instancijos teismas D. J. taikyto suėmimo trukmę nustatė teisingai ir į paskirtą bausmę jį įskaitė nepažeisdamas BK 66 straipsnio reikalavimų. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad į paskirtą bausmę turėjo būti įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. kovo 23 d., nes suėmimas nuo nurodyto laiko šioje byloje D. J. nebuvo taikytas.  Byloje yra duomenų, kad kardomoji priemonė - suėmimas - D. J. buvo paskirta ir kitoje byloje Nr. 48-1-909-00, tačiau kasatoriaus pra­šy­mas į pa­skir­tą baus­mę įskai­ty­ti kar­do­mą­jį ka­li­ni­mą (su­ėmi­mą), ku­ris bu­vo tai­ky­tas ki­to­je by­lo­je, negali būti tenkinamas, nes šis klau­si­mas gali būti sprendžiamas tik to­je ki­to­je by­lo­je (kasacinės bylos Nr. 2K-182/2005; 2K-404/2006; 2K-173/2009).

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir D. J. veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) bei paskyrė naują bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, o dėl BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baudžiamąjį procesą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad likusi pirmosios instancijos nuosprendžio dalis paliekama nepakeista. Tai reiškia, kad buvo palikta galioti ir ta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d. į D. J. paskirtą bausmę įskaitytas, todėl darytina išvada, kad BK 66 straipsnio nuostatos taikytos tinkamai.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

 

n u t a r i a :

                     

                      Nuteistojo D. J. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                              Viktoras Aidukas

 

 

                                                                                                                          Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                                          Vytautas Piesliakas