Adm. byla Nr.I-389-142/10
Proc. Nr. 3-61-3-02087-2009-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 9.2.1.1; 9.8.2
(S)

SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Mildos Vainienės, Ernesto Spruogio ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti
posėdžiui ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant
pareiškėjo atstovams Giedriui Rumbučiui, advokatui Aivarui Raišučiui, atsakovo
atstovui Kęstučiui Kadonui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui M. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą
pagal pareiškėjo UAB “Mitoda” skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiasis
suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas
uždaroji akcinė bendrovė „Mitoda“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė
teismui skundą, kuriame prašo panaikinti: 2009 05 22 Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) sprendimą Nr. (04)-K3-147
„Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalyje dėl 388 410 Lt pelno mokesčio, 231 264
Lt pelno mokesčio delspinigių ir 116 523 Lt pelno mokesčio baudos, 2009 08 20
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir
atsakovas, ir VMI prie LR FM) sprendimą Nr. 69-230 „Dėl UAB „Mitoda“ 2009
06 15 skundo, 2009 11 11 Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau
- MGK) sprendimą Nr. S-360-(7-325/2009) „Dėl UAB „Mitoda“ 2009 09 09 skundo“.
Skunde paaiškina,
kad mokesčių administratoriaus sprendimai sukuria prieštaringą situaciją, nes mokesčių
administratorius apmokestino 2 191 685 Lt pelno mokesčiu, bet nepasisakė dėl
skolos už prekes tai pačiai sumai, kurios buvo realiai parduotos. Tokiu būdu
galima padaryti išvadą, kad ši skola už prekes realiai nepadengta, todėl
laikytina beviltiška skola ir turi būti atimama iš pajamų, apskaičiuojant
apmokestinamąjį pelną, remiantis Pelno mokesčio įstatymo 25 str. nuostatomis.
Paaiškina, kad
mokesčių administratorių sprendimuose nurodyta, kad į pareiškėjo valiutines
banko sąskaitas 2001 01 01 – 2003 12 31 laikotarpiu 13 užsienio firmų pervedė
pinigines lėšas doleriais ir eurais iš viso už 2 191 685 Lt sumą.
Priimtuose
sprendimuose nurodyta, kad tai yra pareiškėjo gauta kita ekonominė nauda, tai
grindžiama Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 2 str. 24, 40 dalių
nuostatomis. Nurodoma, kad sumos gautos iš pareiškėjo veiklos, tačiau šios
sumos nesiejamos su jokia pareiškėjo veikla. Tokiu atveju, jeigu sumos gautos
be jokio teisinio pagrindo, jos yra skola ir turi būti grąžintos jas
pervedusiems užsienio partneriams. Remiasi PMĮ 2 str. 24 p., 40 p., 4 str. 1
d., Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 str. 5 d.
Paaiškina, kad
mokesčių administratoriai nepagrįstai mokesčio bazę nustatė netiesioginiais
nustatymo metodais.
Mokesčių
administratoriai ir MGK savo sprendimus grindė tik prielaidomis ir abejonėmis,
sprendimai yra neobjektyvūs. Mano, kad išvados turi būti grindžiamos įrodymais,
kurie nekelia abejonių. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti
įrodymus, o sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso
neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Teigia, kad
mokesčių administratorius besąlygiškai tiki ir vadovaujasi iš užsienio
valstybių gauta informacija, tačiau visiškai nepripažįsta pareiškėjo pateiktos
informacijos, surinktos Lietuvoje. Mano, kad užsienio valstybių partneriai, dėl
pareiškėjui nežinomų aplinkybių, galėjo teikti klaidingą informaciją.
Iš Lietuvos
institucijų gautoje informacijoje apie pareiškėjo ekonominę veiklą nenustatyta
kokių nors pažeidimų.
Nei viena iš
trišalių verslo santykių šalių sudarytų sandorių neginčija. Teigia, kad pateikė
ir išsamiai paaiškino avansinių mokėjimų, prekių tiekimo ir mokėjimo užskaitymo
seką bei pateikė atitinkamus dokumentinius įrodymus, kurių pagrindu buvo
atliekami piniginių lėšų užskaitymai. Dėl to mokesčių administratorius nepagrįstai
teigia, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti. Pareiškėjas neturėjo tiesioginių
komercinių ūkinių santykių su trečiaisiais asmenimis (piniginių lėšų
mokėtojais), neteikė jiems prekių ar paslaugų, todėl, savaime suprantama, nėra
sudariusi su šiomis įmonėmis užskaitos suderinimo aktų. Pareiškėjas niekaip
neįtakojo trečiųjų asmenų išrašytų mokėjimų pavedimo turinio, todėl negali
atsakyti už šiuose mokėjimo pavedimuose nurodytą mokėjimo pagrindų turinį.
Avansinių mokėjimų už patektas prekes klausimai buvo derinami su tiekiamų
prekių pirkėjais. Nurodo prieštaravimą, esantį skundžiamuose sprendimuose –
mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjas neteikė įrodymų, o savo
išvadas grindžia būtent pareiškėjo pateiktais dokumentais. Mokesčių
administratorius neginčija, kad prekės patikrinimo laikotarpiu buvo
eksportuotos, išvežtos iš Lietuvos muitų teritorijos ir pateiktos nurodytiems
pirkėjams. Tai patvirtina eksporto deklaracijos, muitinės pažymos, pirkėjai.
Nesutinka su tuo, kad užsienyje pareiškėjo darbuotojai atsiskaitė grynais
pinigais. Paaiškina, kad prekių pardavėjo, pirkėjo, trečiojo asmens (piniginių
lėšų mokėtojo) verslo ryšiai, sutartiniai santykiai įrodyti šalių veiksmais
bei pareiškėjo pateiktais dokumentais. Tokias išvadas galima daryti, nes: 1)
mokėtojai žinojo pareiškėjo banko rekvizitus, 2) mokėtojai, pervesdami pinigus
pareiškėjui, vykdė susitarimus su prekių pirkėjais, nes nebuvo jokių ginčų dėl
klaidingai pervestų lėšų, 3) piniginės lėšos avansu buvo pervedamos tikslingai,
siekiant ateityje įsigyti prekių, 4) mokėtoją aiškiai identifikavo pirkėjas, 5)
už avansu gautas pinigines lėšas prekės buvo eksportuotos pirkėjui (prekių
gavėjui), 6) pateiktų (eksportuotų prekių kaina iš esmės sutampa su gautomis
avansinėmis sumomis, 7) pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka fiksavo iš
trečiųjų šalių (piniginių lėšų mokėtojų) gautas pinigines sumas atitinkamose
sąskaitose kaip avansą, 8) įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjas surašė laisvos
formos apskaitos dokumentus, nustatančius ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio
tapatumą.
Teismo posėdyje
atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Nurodė kelis
atvejus, kur, jų manymu, negali kilti abejonių, už ką konkrečiai atsiskaitė
tretieji asmenys, kadangi pareiškėjo poziciją patvirtina pateikti į bylą dokumentai.
Valstybinė
mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą ir
patikslintame atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 119-126, 159-166) dėsto, kad
su skundu nesutinka.
Paaiškina, kad
patikrinimo metu inspekcija nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu
vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą dėvėtais rūbais ir avalyne. Į pareiškėjo
valiutines banko sąskaitas iš 13 užsienio firmų buvo pervesta 2 191 685,54 Lt.
(eurais ir doleriais). Pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje užsienio firmų
pervestos piniginės lėšos 2001–2003 metais buvo fiksuojamos pagal laisvos
formos buhalterines pažymas kaip trečiųjų asmenų užskaitos už dėvėtų drabužių
ir avalynės pirkėjams (daugiausiai NVS šalių firmoms) patiektas prekes pirkėjų
avansinių mokėjimų sąskaitoje Nr. 46 (avansu gautos sumos), o 2004 – 2005
metais sąskaitoje (duomenys
neskelbtini) (avansiniai mokėjimai) ir panaudotos įvairių
pirkėjų įsiskolinimams padengti.
Pareiškėjas
buhalterinėje apskaitoje Uzbekistano Respublikos fizinių asmenų skolas užskaitė
piniginėmis lėšomis, pervestomis iš užsienio kompanijų (trečiųjų asmenų). Paaiškina,
kad dokumentai, pagal kuriuos užsienio kompanijų mokėjimo pavedimuose nurodytą
mokėjimo pagrindą galima būtų identifikuoti, nepateikti. Nustatyta, kad už
prekes pirkėjai atsiskaitydavo grynais pinigais – JAV doleriais – (po prekių
gavimo), kuriuos perduodavo Kazachstano Respublikos teritorijoje C. A.A., o šis
– Lietuvos įmonės atstovui. Inspekcija nustatė, kad pareiškėjo pateiktas C.
A.A. vardu surašytas 2009 01 14 raštas prieštarauja šio asmens Uzbekistano
mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodytoms aplinkybėms, jog
šis asmuo už gautas prekes grynus pinigus JAV doleriais Kazachstano Respublikos
teritorijoje perduodavo pareiškėjo atstovui, ir Uzbekistano fizinių asmenų
pateiktiems paaiškinimams, kad sumokėti grynieji pinigai valiuta buvo pervežami
per muitinės postą „Grištkuprik“ į Kazachstano Respublikos miestą Čimkentą,
2-iem egzemplioriais užpildant muitinės deklaraciją forma T-6, vėliau grynus
pinigus perduodant Kazachstano Respublikos teritorijoje C. A.A., o šiam
perduodant Lietuvos įmonės atstovui. Teigimas, kad iš užsienio kampanijų
gautomis lėšomis buvo padengiami Uzbekistano fizinių asmenų įsiskolinimai,
prieštarauja ir su tais asmenimis sudarytų sutarčių 6.1 punkto ir 6.3 punkto
nuostatoms, kuriose numatyta, jog prekės turi būti realizuojamos nė vėliau,
kaip per 80 darbo dienų nuo prekių gavimo, kad pirkėjai turi apmokėti už prekes
ne vėliau, kaip per 10 kalendorinių dienų nuo prekių realizavimo. Teiginys
prieštarauja ir Uzbekistano mokesčių komiteto pateiktai informacijai, kad
fiziniai asmenys atsiskaitymus vykdė per verslininką C. A.A. Įvertinusi
prieštaringus faktus inspekcija padarė išvadą, kad pervesta 212 986,02 Lt suma
iš užsienio kompanijų nesietina su pareiškėjo išrašytomis Uzbekistano fiziniams
asmenims PVM sąskaitomis faktūromis.
Paaiškina, kad buvo
nustatyta, jog iš Baltarusijos mokesčių administratoriaus gauti duomenys
prieštarauja pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje nurodytiems duomenims, pagal
kuriuos įsiskolinimas yra padengtas trečiųjų asmenų pervestomis piniginėmis
lėšomis. Mokėjimo pagrindui identifikuoti mokėjimo pavedimuose nepateiktos
trišalės sutartys ar kiti dokumentai, kurie pagrįstų trečiųjų asmenų piniginių
lėšų užskaitymą OOO „Šarkis“ įsiskolinimui padengti. Įvertinusi skundžiamuose
sprendimuose nurodytas aplinkybes inspekcija konstatavo, kad Bankorp AS ir JSCB
„Bank of Asia“ pervesta 186 794,92 Lt piniginių lėšų suma nesietina su
pareiškėjo Baltarusijos įmonei OOO „Šarkis“ išrašytomis PVM sąskaitomis
faktūromis.
Nustatyta, kad
piniginės lėšos, gautos iš Brokfield Supplies limited ir fizinio asmens K. A.D.,
panaudotos dėvėtų rūbų pirkėjo iš Uzbekistano OAO „Attorlik“ 193 549,31 Lt
įsiskolinimui padengti. Išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktą medžiagą inspekcija
nustatė, kad pateikti duomenys yra prieštaringi. Tokie užskaitymai prieštaravo
Uzbekistano mokesčių administratoriaus pateiktai informacijai, jog OAO
„Attorlik“ atsiskaitė su pareiškėju, nupirkdama prekes Uzbekistano prekių –
žaliavų biržoje pagal pareiškėjo įgaliojimą. Įvertinęs prieštaringus duomenis
ir tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė dokumentų, kuriuose būtų
raštiškai užfiksuoti sandorių šalių susitarimai, pagrindžiantys trečiųjų asmenų
pervestų piniginių lėšų užskaitymus OAO „Attorlik“ įsiskolinimui padengti,
atsakovas konstatavo, kad Brokfield Supplies Limited ir K. A.D. pervesta 193 549,31
Lt piniginių lėšų suma nesietina su pareiškėjo išrašytomis Uzbekistano įmonei
OAO „Attorlik“ PVM sąskaitomis faktūromis.
Mokesčių
administratorius nustatė, kad piniginės lėšos, gautos iš užsienio firmų ZAO
Strojtechkkomplekt corp. ir Brokfield Supplies limited, panaudotos dėvėtų
drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Algonet management LLC – 364 377,80
Lt įsiskolinimui padengti.
VMI remiasi 2002 08
01 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su
Algonet management LLC dėl dėvėtų drabužių ir avalynės pardavimo 2.1. punktu,
kuriame nurodyta, kad pirkėjas už prekes sumoka tiesiogiai arba per tarpines
firmas JAV doleriais pavedimu per banką avansu arba per 30 dienų nuo prekių
gavimo dienos. Sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad prekės pristatomos EXW
Kaunas, Lietuva, sąlygomis. Pareiškėjo atstovas aiškino, kad pagal sutarties
2.2. punktą Algonet Management LLC pirko prekes, už kurias apmokėjo tretieji
asmenys – įmonė Strojtechkomplekt ir firma Brokfield Supplies limited, kad šias
įmones nurodė kaip mokėtojus pirkėjo atstovas, įvardindamas mokėtojų
rekvizitus. VMI aiškina, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių dokumentų, kurie
patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Iš JAV mokesčių administracijos
gautame atsakyme (2007 06 27 raštas Nr. (25.4)-09)-IR-3498) nurodoma, kad nors
kompanija Algonet Management LLC yra legaliai įsteigta JAV, tačiau jai
nesuteiktas identifikacinis numeris mokesčių tikslais ir ši įmonė neteikia
jokių pajamų deklaracijų. Įmonės adresas iš tiesų yra jos registruoto agento
adresas, kuris dažniausiais tik gauna ir persiunčia dokumentus, o ne tvarko
realius verslo reikalus įmonės įgaliojimu. Atliktas tyrimas parodė, kad nėra
faktų apie realią šios įmonės veiklą JAV, todėl nerasta informacijos, kad
aptariami sandoriai vyko JAV. JAV mokesčių administracija pateikė papildomą
informaciją, kurioje nurodyta, kad 1) yra manoma, kad Algonet Management LLC
yra priedangos kompanija; 2) kompanijai nėra suteiktas identifikacinis numeris
mokesčių tikslais, todėl ši įmonė negali atidaryti banko sąskaitų JAV; 3)
kompanija neturi jokių internetinių puslapių, kas dar kartą patvirtina, kad
nevykdo realios veiklos.
Įvertinusi
prieštaringus duomenis inspekcija konstatavo, kad ZAO Strojtechkkomplekt corp. ir
Brokfield Supplies limited pervesta 364 377,80 Lt suma nesietina su pareiškėjo
išrašytomis Algonet Management LLC sąskaitomis faktūromis.
Paaiškina, kad
nustatyta, jog piniginės lėšos, gautos iš užsienio kompanijų Flor Almaty, Sonox
Trade, Centre Trans Limited ir JSCB Bank of Asia, panaudotos dėvėtų drabužių
pirkėjo Baltarusijos privataus verslininko S. S.G. – 81 646,86 Lt įsiskolinimui
padengti.
Tikrinimui
pateiktos 2002 11 17 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su S. S.G. dėl dėvėtų
drabužių pardavimo 4.1. punkte numatyta, kad apmokėjimas už prekes atliekamas
JAV doleriais ne vėliau kaip 60 dienų nuo prekių gavimo, prekės pristatomos CPT
Polock sąlygomis. Šios sutarties pagrindu pareiškėjas 2004 metais S. S.G. vardu
išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformino 32 590 kg dėvėtų drabužių
pardavimą už 81 646,86 Lt.
Pareiškėjo atstovas
paaiškino, kad verslininkas S. S.G. telefonu informavo, jog mokėtojas pagal
2004 11 17 kontraktą bus firma JSCB Bank of Asia. Šiam faktui patvirtinti jokie
įrodymai nepateikti. Baltarusijos mokesčių administratorius informavo, kad
verslininkas S. S.G. 2006 m. mirė. Kadangi nebuvo pateiktos trišalės sutartys
ar kiti dokumentai, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti mokėjimo paskirtį,
VMI pripažino, kad pervesta 81 646,86 Lt suma nesietina su Baltarusijos
verslininkui išrašytomis sąskaitomis.
Nustatyta, kad
piniginės lėšos, gautos iš užsienio fizinio asmens K. A.D., panaudotos dėvėtų
drabužių pirkėjo Kazachstano fizinio asmens M. A. Z. – 17 979,5 Lt
įsiskolinimui padengti. Tikrinimui pateiktos sutarties 6 punkte nurodyta, kad
apmokėjimas už prekes atliekamas šalių susitarimu, prekės pristatomos CIT Talin
sąlygomis. Šios sutarties pagrindu pareiškėjas 2002 m. M. A. Z. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, įformino 25 685 kg dėvėtų drabužių ir
avalynės pardavimą už 17 979,5 Lt.
Pareiškėjo atstovas
nurodė, kad sandorio šalys susitarė, jog įsiskolinimas bus užskaitytas iš
trečiųjų asmenų pervestų lėšų. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų,
pagal kuriuos būtų galima identifikuoti K. A.D. mokėjimo pavedime nurodytą
mokėjimo pagrindą. Dėl to nuspręsta minėtos sumos nesieti su pareiškėjo
išrašytomis sąskaitomis M. A. Z.
Nustatyta, kad iš
užsienio kompanijos Ukrainos Frontier Trading Corp. gautos piniginės lėšos
panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo – Ukrainos privačios įmonės su užsienio
investiciniu kapitalu ČPII firmos B. – 14 278,4 Lt įsiskolinimui padengti.
Pagal pateiktą
sutartį apmokėjimas už prekes atliekamas pirkėjo bankiniu pavedimu į tiekėjo
sąskaitą per 90 dienų nuo prekių gavimo.
Pareiškėjas šiai
įmonei įformino 15 220 kg dėvėtų drabužių ir avalynės pardavimą už 14 278,40
Lt. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad su šia įmone buvo susitarta dėl
įsiskolinimo užskaitymo iš trečiųjų asmenų pervedimų. Tačiau pareiškėjas
nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų tokių susitarimų buvimą. Dėl to
inspekcija konstatavo, kad 14 278,40 Lt suma nesietina su pareiškėjo
išrašytomis sąskaitomis faktūromis Ukrainos firmai.
Nustatyta, kad iš
užsienio kompanijos Frontier Trading Corp. ir fizinio asmens K. A.D. gautos
piniginės lėšos panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos
Techkom LLC – 45897,67 Lt įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas JAV ofšorinės
kompanijos vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformino 162 571 kg dėvėtų
drabužių ir avalynės pardavimą už 494 829,30 Lt. Atsakovas paaiškina, kad
surinktų dokumentų pagrindu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Frontier
Trading Corp.i Ir K. A.D. pervesta 45 897,67 Lt piniginių lėšų suma nesietina
su pareiškėjo išrašytomis JAV ofšorinei kompanijai Techcom LLC PVM sąskaitomis
faktūromis.
Paaiškina ir dėl
kitų nustatytų atvejų, kai pareiškėjo išrašytos PVM sąskaitos faktūros iš esmės
dėl analogiškų priežasčių negalėjo būti siejamos su pareiškėjui iš užsienio
pervestomis lėšomis.
Dėl mokesčių bazės
nustatymo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 str.
nuostatas paaiškino, kad vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 01 29 nutartimi administracinėje byloje Nr.
A7-60-2004.
Papildomi mokesčiai
priskaičiuoti remiantis Buhalterinės apskaitos pagrindų 1992 06 18 įstatymo Nr.
I-2654 4, 9, 10 straipsnių, Buhalterinės apskaitos 2001 11 06 įstatymo Nr.
IX-574 12, 13 straipsnių nuostatomis, Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 14 d.
(pagal vėlesnę redakciją 24 d.), 25 dalimi, vėlesnėje redakcijos 40 d.
Paaiškina, kad į
pareiškėjo valiutines banko sąskaitas 2001 01 01 – 2003 12 31 laikotarpiu iš 13
užsienio firmų (daugiausia ofšorinės kompanijos) pervesta piniginių lėšų
bendrai 2 191 685 Lt sumai. Lėšos fiksuotos kaip avansiniai mokėjimai. Tačiau
mokėjimo pavedimuose nebuvo nurodoma, kad tai avansiniai mokėjimai. Priešingai,
didžioje daugumoje pavedimų konkrečiai nurodoma, už ką atliekamas apmokėjimas.
Šios lėšos buvo apskaitomos, kaip pervestos pirkėjų įsiskolinimams padengti. Ūkinės
operacijos atliekamos neturint dokumentinio pagrindo. Be to užskaitymas vyko po
ilgo laiko tarpo, lėšos užskaitomos dideliu mastu. Mano, kad inspekcija
pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo mokesčio bazės negalima nustatyti mokesčio
įstatymo tvarka.
Prašo skundą
atmesti kaip nepagrįstą.
Patikslintame
atsiliepime į skundą paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas
tikrinamuoju laikotarpiu vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą dėvėtai rūbais ir
avalyne. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje užsienio firmų pervestos 2 191 688
Lt piniginės lėšos 2001 – 2003 metais buvo fiksuojamos pagal laisvos formos
buhalterines pažymas. Nurodo konkrečiai, kokios lėšos bendrovės apskaitoje buvo
užskaitytos skolos padengimui, kokiu pagrindu. Nurodo, kad pareiškėjas
nepateikė dokumentų, susijusių su užsienio firmų piniginių lėšų pervedimo
pagrįstumu, patikrinimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šioms
firmoms būtų tiekęs prekes ar suteikęs paslaugas, todėl inspekcija padarė
pagrįstą išvadą, kad į pareiškėjo sąskaitą pervestos užsienio firmų lėšos
nesietinos su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu ir kad pagal Pelno mokesčio
įstatymo 2 straipsnio 24, 40 dalių nuostatas šios pervestos lėšos priskirtinos
kitai ekonominei naudai, t. y. bet kokiai naudai gautai pinigais, kuri nėra
susijusi su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Prašo skundą atmesti kaip
nepagrįstą.
Teismo posėdyje
palaikė atsiliepimų argumentus. Paaiškino, kad naujai pareiškėjo pateikti
užsienio firmos atstovo paaiškinimai nepaneigia nustatytų aplinkybių. Prašė
skundą atmesti.
Kauno apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 128) pasisako,
kad sutinka su Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2009 11 11
sprendimu Nr. S-360(7-325/2009), prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip
nepagrįstą. Paaiškina, kad MGK teisingai įvertino surinktus faktinius duomenis.
Teismo posėdyje
atstovas palaikė atsakovo ir Kauno AVMI atsiliepimo argumentus ir prašė skundo
netenkinti.
Skundas
netenkinamas.
UAB „Mitoda“ kompleksinis
mokestinis patikrinimas pradėtas 2005 11 02, mokestinio patikrinimo rezultatai surašyti
Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 03 12 patikrinimo akte
Nr. (20)-AU16-12. Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai priskaičiuoti
mokesčiai. Kauno AVMI 2009 05 22 sprendimu Nr. (04)-K3-147 patvirtinta iš viso
620 416 Lt mokesčių ir su jais susijusių sumų, skirtos baudos. VMI prie FM
patvirtino Kauno AVMI 2009 05 22 sprendimo Nr. (04)-K3-147 nurodymą pareiškėjui
į biudžetą sumokėti 338 410 Lt pelno mokestį, 231 264 Lt pelno mokesčio
delspinigius, 116 523 Lt pelno mokesčio baudą. Mokestinių ginčų komisija prie
Vyriausybės 2009 11 11 sprendimu Nr. S-360 (7-325/2009) pareiškėjo skundą
atmetė. Tikrinti įvairūs mokesčiai iš esmės už 2001 01 01 – 2005 12 31
laikotarpį.
Mokesčiai
priskaičiuoti dėl to, kad mokesčių administratoriai nepripažino faktų, kurie
buvo fiksuoti pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, kaip jų pirkėjų skolos
padengimas iš trečiųjų asmenų gautais piniginių lėšų pervedimais. Šie iš
trečiųjų asmenų gauti mokėjimai buvo pripažinti kaip kita gauta ekonominė nauda,
kuri yra pelno mokesčio objektas.
Patikrinimo akte
aprašyta pareiškėjo veikla rodo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė
didmeninę ir mažmeninę prekybą dėvėtais rūbais ir avalyne. Bendrovė importavo
iš ES šalių, pirko Lietuvoje dėvėtus drabužius bei avalynę, kuriuos parduodavo
Lietuvos firmoms ir eksportavo į kitas šalis – Kazachstaną, Uzbekistaną, Estiją,
Rusiją ir kt. Pareiškėjas 2001 02 23 – 2003 06 13 laikotarpiu iš užsienio
kompanijų (daugumoje ofšorinių) bei vieno fizinio asmens gavo lėšas, kurias
užskaitė pirkėjų įsiskolinimams pagal 2001 10 26 – 2004 12 10 sąskaitas
faktūras už parduotus drabužius ir avalynę padengti. Užskaitas pareiškėjas
padarė, surašydamas laisvos formos buhalterines pažymas. Mokesčių
administratoriai nusprendė, kad toks įsiskolinimo padengimas buvo negalimas,
kadangi apskaitos dokumentai, kiti analizuoti dokumentai (sutartys, gauta
oficiali informacija ir kt.) nepatvirtino, kad gautos sumos skirtos
įsiskolinimų padengimui, todėl nusprendė, kad iš trečiųjų asmenų gautos lėšos
yra kitos pareiškėjo pajamos, nuo kurių turi būti skaičiuojamas pelno mokestis
ir kiti mokesčiai.
Į pareiškėjo
valiutines banko sąskaitas iš 13 užsienio firmų pervestos piniginės lėšos
eurais ir doleriais, iš viso 2 191 685,54 Lt suma ir tuose pavedimuose
nurodytas mokėjimo pagrindas surašyti Patikrinimo akto lentelėje Nr. 1. Pavedimai
pridėti prie Patikrinimo akto, pavedimų vertimai pateikti teismui
(administracinės bylos t. VI, b. l. 187–199). Mokesčių administratorių
sprendimuose, o taip pat Mokestinių ginčų komisijos sprendime argumentuotai
nurodyta, kodėl pavedimuose nurodyti mokėjimų pagrindai nepatvirtina, kad šios
sumos - tai trečiųjų asmenų mokėjimas už pareiškėjo tiektas prekes jo
nurodytiems pirkėjams. Pareiškėjui tereikėjo pateikti įrodymus, kad šios sumos
yra konkrečių pirkėjų įsiskolinimų padengimas, avansas už tiekiamas prekes,
kadangi daugumoje atvejų iš mokėjimų pavedimų tiesiogiai to nustatyti neįmanoma,
be to, mokesčių administratoriaus surinkta informacija paneigė, kad šie
pervedimai gali būti siejami su konkrečiais prekių pirkėjais. Pareiškėjas
teigia, kad teikė įrodymus, jais netgi vadovavosi mokesčių administratoriai,
tačiau po to teigė, kad pareiškėjas neteikia įrodymų. Esmė yra tame, kad
pareiškėjo teikti įrodymai nepatvirtino pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Visa
tai yra aptarta skundžiamuose sprendimuose ir Patikrinimo akte. Be to, didžioji
dalis pareiškėjo įrodymų yra tik pareiškėjo atstovo žodiniai paaiškinimai,
kurie negali pagrįsti ūkinių finansinių operacijų turinio.
Šioje byloje nėra
ginčo dėl to, kokiais kiekiais, už kokias kainas ir kokiems pirkėjams per
nurodytą laikotarpį pareiškėjas tiekė prekes, dėl to prekių tiekimą
patvirtinantys buhalterinės apskaitos dokumentai mokestinio ginčo metu buvo
vertinami tik tiek, kiek buvo svarbu šio ginčo sprendimui, t. y. sprendžiant,
ar pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai užskaitė trečiųjų asmenų pervestas
pinigines lėšas pirkėjų įsiskolinimams padengti.
Toliau išdėstomi
pareiškėjo atlikti užskaitymai ir jų pagrįstumo įvertinimas.
1.
Dėl ZAO
Stroytehkkomplekt Corp., Vipond Trade Finance LLC, Unislab LTD, Centre Trans
Limited, Frontier trading corp., Flor Almaty, Hoffman la Roche ir A.D. Kurbanov pareiškėjui pervestų lėšų, kurias pareiškėjas apskaitė sąskaitoje
„Avansu gautos sumos“ ir kurios buvo panaudotos pirkėjų Uzbekistano fizinių
asmenų 212 986,02 Lt įsiskolinimui padengti.
Mokesčių
administratoriai analizavo su pirkėjais fiziniais asmenimis sudarytas sutartis
(t. VII, b.l. nuo 15 iki 152), kurias pateikė pareiškėjas, ir konstatavo, kad
pinigų pervedimai ir juose nurodytas pagrindas neatitinka šių sutarčių sąlygų,
kadangi tretieji asmenys pagal sutartis galėjo apmokėti už prekes, bet turėjo būti
nurodyti šių sutarčių rekvizitai. VMI sprendime pateikiami pervedimų pagrindimo
vertimai – už spausdintą medžiagą, už kalendorius, už spausdintą medžiagą
(kišeniniai žinynai), sąskaita 12, sąskaita 18 data 2002 01 14, kontraktas 23,
data 2002 08 25 už transporto paslaugas, kai kur pagrindas visai nenurodytas,
dalyje nurodytos kažkokios sąskaitos (vertimai VI t., b. l. 187-199). Taigi,
nei viename piniginių lėšų pervedimo dokumente nėra jokių duomenų, kurie leistų
sieti pervedimus su fiziniais asmenimis, už kuriuos neva buvo atsiskaitoma, o
dalyje pavedimų aiškiai nurodytas kitas pagrindas. Pareiškėjas nepateikė
duomenų, kurie leistų konkrečiai susieti kiekvieną pervedimą su pareiškėjo
apskaitoje nurodytais fiziniais asmenimis, dėl to mokesčių administratoriaus
išvados yra pagrįstos. Be to, pats pareiškėjas užskaitė lėšas pagal piniginių
lėšų mokėtoją Floor Almaty, kai kur rašoma Flor Almaty (MGK byla, t. I, l. 75,
79), kai tuo tarpu pagal pavedimą (ten pat, l. 74) negalima vertinti, kad tai
yra įmonės pavadinimas, nes pagal įrašą: „2ND FLOOR ALMATY“ (angl. „2-as
aukštas“ , o Almaty yra miesto pavadinimas) tai yra tik adreso dalis.
Mokesčių
administratorius pagrįstai nesivadovavo ir pareiškėjo pateiktu C. A.A. vardu
surašytu 2009 01 14 paaiškinimu (MGK byla, t. I, l. 180), nes jame ne visos firmos
buvo nurodytos, kurių pavedimais pareiškėjo dokumentuose dengti pirkėjų
įsiskolinimai. Šiame paaiškinime vėl nurodoma firma „Flor Almaty“, kokios
negali būti, nes tai tik adreso dalis. Be to, pareiškėjo teiginiai prieštaravo
ir Uzbekistano mokesčių komiteto pateiktam atsakymui, kuriame, apklausus
pareiškėjo nurodytus pirkėjus, buvo nustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka – šie
asmenys aiškino, kad mokėjo pinigus C. A.A., o šis Lietuvos įmonės atstovui, t.
y. atsiskaitė grynais. Tą patį aiškino ir C. A.A. (t. V, b. l. 24, 27, 64-70).
Pareiškėjas teismo
posėdyje pateikė 2001 12 10 C. raštą UAB „Mitoda“ direktoriui, kuriame C. A.A.
rašo, kad šiuo metu neturi galimybės tiesiogiai mokėti už patiektas prekes
(dėvėtus drabužius), todėl visą sumą sumokės tretieji asmenys. Šis raštas
nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, nes jame nenurodyta, kokie
tretieji asmenys ir kada atsiskaitys už C. A.A. tiekiamas prekes, rašte
nenurodyta netgi įsiskolinimo suma.
Pareiškėjo
aiškinimas, kad asmenys davė tokius paaiškinimus dėl kažkokių asmeninių
priežasčių, nieko nekeičia, nes lėšų pervedimas jau pats savaime nepatvirtino
pareiškėjo nurodomų aplinkybių, o vėliau, besiaiškinant pareiškėjo nurodomas
aplinkybes, mokesčio administratoriaus surinkta medžiaga (tame tarpe ir
pareiškėjo teikiama) buvo prieštaringa, todėl ja grįsti pareiškėjo teiginių
galimybės nebuvo. Be to buvo ir kitų reikšmingų nesutapimų, tokių kaip pinigų
ir prekių pervedimų žymus nesutapimas laike. Dėl to pasisakė tiek mokesčių
administratorius, tiek MGK.
2.
Pareiškėjo gautos
piniginės lėšos iš užsienio firmų JSCB „Bank of ASIA“ ir Bankorp AS buvo
panaudotos dėvėtų rūbų pirkėjo iš Baltarusijos OOO „Šarkis“ – 186 794,92
Lt įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas rėmėsi sutartimi su OOO „Šarkis“, tačiau
mokesčių administratoriui nebuvo pateikta sutartis, kurioje būtų originalūs OOO
„Šarkis“ rekvizitai (t. VII, b. l. 153-166).
Mokesčių
administratorius kreipėsi į Baltarusijos kompetentingą instituciją ir gavo
atsakymą (2007 12 02 raštas Nr. (25.4-09)-R1-5541), kuris apibendrintas VMI
rašte, kad OOO „Šarkis“ 2004 metais gavo iš pareiškėjo prekių už 65 393,15 USD,
tačiau šios bendrovės atstovas davė paaiškinimą (t. V, b. l. 58
vertimas, MGK byla t. III, l. 182), kad šią sumą yra skolingas, kad
niekam nepavedė atsiskaityti už šias prekes, nustatyta, kad OOO “Šarkis“
buhalterinėje apskaitoje fiksuotas įsiskolinimas nurodytai sumai (t. V, b. l. 35,
37, 49-51, 56-58 ir kt.). Tokias aplinkybes patvirtina Baltarusijos kompetentingos
institucijos 2006 05 30 raštas ir pažyma (MGK byla t. IV, l. 106-108, vertimas
adm. byla t. V, b. l. 34-37, 49-51). Pareiškėjas yra pateikęs įmonės „Šarkis“
antspaudu pažymėtą raštą (MGK byla, t. IV, l. 26, vertimas adm. bylos t. VIII,
b. l. 60 antra pusė), kuriame šios įmonės atstovas (jo pareigos nenurodytos)
2004 04 05 raštu praneša, kad atsiskaitymų pagreitinimui pagal 2004 03 19
sutartį apmokėjimą už tiekiamas prekes vykdo firma „Bankorp AS“. Tačiau
surinkus informaciją, gavus Baltarusijos kompetentingų institucijų pranešimą,
pareiškėjo teikiami įrodymai neatitiko, t. y. prieštaravo gautai informacijai,
todėl pareiškėjo atliktos užskaitos negalėjo būti pripažintos.
Taigi pareiškėjas
patikimų duomenų dėl to, kad buvo galima tokia užskaita, kurią pareiškėjas
įformino laisvos formos buhalterine pažyma, nepateikė, o mokesčių
administratorius nustatė, kad informacija yra prieštaringa, todėl negalima
remtis iš esmės vien pareiškėjo duodamais paaiškinimais.
3.
Dėl piniginių lėšų,
gautų iš Brokfield Supplies ir K. A.D., kurios panaudotos dėvėtų rūbų
pirkėjo iš Uzbekistano OAO „Attorlik“ – 193 549,31 Lt įsiskolinimui
padengti.
Pareiškėjas
patikrinimo metu pateikė 1999 12 03 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (t.
VII, b. l. 8-12, 15-18). Pirkėjas pagal šią sutartį įsipareigojo atsiskaityti
už prekes, įsigyjant prekes Uzbekijoje prekių-žaliavų biržoje pagal pareiškėjo
raštišką nurodymą. Tačiau ši sutartis nepatvirtina, kad pervestos lėšos skirtos
OAO „Attorlik“ įsiskolinimui padengti, juo labiau, kad šiuo klausimu iš
Uzbekistano kompetentingos institucijos gauta informacija, kuri nepatvirtino
pareiškėjo atstovo paaiškinimų (adm. byla t. V, b. l. 19, 23, MGK byla, t. IV,
l. 89-antra pusė, 90-91, adm. byla t. VIII, b.l. 1-2 ).
Šiuo atveju
pateikta sutartis ir iš Uzbekistano mokesčių administratoriaus gauta
informacija iš dalies sutapo, nes gautame atsakyme buvo nurodyta, kad realizavusi
prekes OAO „Attorlik“ įsipareigojo atsiskaityti, nupirkdama prekes Uzbekistano
prekių-žaliavų biržoje pagal pareiškėjo įgaliojimą. Tačiau Uzbekistano mokesčių
administratorius nurodė konkrečius sandorius, jų dalyvius, o pagal pareiškėjo
buhalterinės apskaitos dokumentus tokių mokėtojų už OAO „Attorlik“ prekes,
kurios nurodytos oficialioje informacijoje iš Uzbekistano, nėra. Teismo
posėdyje pareiškėjas pateikė 2001 12 03 AAB (išvertus OAO) „Attorlik“ raštą UAB
„Mitoda“ direktoriui, kuriame sakoma, kad už patiektas naudotas prekes sumokės
ofšorinės kompanijos, kad kilus klausimų dėl apmokėjimo už prekes, prašo
nedelsiant informuoti. Toks raštas prieštarauja pirmiau pareiškėjo pateiktai
sutarčiai, informacijai iš Uzbekistano mokesčių administratoriaus, be to raštas
yra visiškai nekonkretus, todėl negali paneigti mokesčių administratoriaus
padarytų išvadų. Be to, rašte nurodoma, kad, kilus klausimų dėl apmokėjimo,
reikia nedelsiant informuoti. Pareiškėjas užskaitė atsiskaitymą už šią firmą,
remdamasis visiškai nekonkrečiais pervedimais, nors pagal pateiktą raštą galėjo
prašyti patikslinti informaciją, bet to nepadarė. Dėl nurodytų aplinkybių
mokesčių administratorius pagrįstai teigė, kad pareiškėjas neįrodė, jog
nurodytus mokėjimus galima sieti su minėta firma.
4.
Dėl piniginių lėšų,
gautų iš užsienio firmų ZAO Strojtehkkomplekt corp. ir Brokfield Supplies
limited, kurios buvo panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės
kompanijos ALGONET MANAGEMENT LLC – 364 377,80 Lt įsiskolinimui
padengti.
Pareiškėjas remiasi
pateikta 2002 08 01 sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (t. VIII, b. l. 33-34,
MGK byla, l. 190) ir aiškina, kad akivaizdu, kad mokėjimas vyko pagal sutarties
sąlygas. Tačiau sutarties nuostatų nepakanka, kad būtų galima susieti gautus
mokėjimus su pirkėju. Sutarties 2 punktas numatė galimybę mokėti už prekes ne
tik tiesiogiai, bet ir per tarpines firmas, tačiau tokiu atveju tų tarpinių
firmų pervedimai turi būti aiškiai identifikuojami, kaip mokėjimas pagal
nurodytą sutartį. Sutarties 7.2. punktas numatė, kad sutartis papildoma raštu. Rašytinių
susitarimų dėl apmokėjimo per konkrečius trečiuosius asmenis nėra.
Mokesčių
administratorius gavo atsakymą iš JAV mokesčių administracijos (2007 06 27
raštas Nr. (25.4-09)-R1-3498), iš kurio matyti, kad ALGONET MANAGEMENT LLC
jokios veiklos JAV nevykdo ir vykdyti negali (atsakymas į užklausą, vertimas
t.III, b. l. 194, VMI prie FM 2007 06 27 raštas Nr. (25.4-09)-R1-3498, MGK
byla, t. III, b. l. 141, adm. byla t. IV, b.l. 190).
VMI prie FM 2009 08
20 sprendime Nr. 69-230 nurodoma, kad informacija yra 2007 06 27 rašte Nr.
(25.4-09)-R1-3498, bet šis raštas nėra JAV mokesčių administracijos atsakymas.
Teismui pateikti iš JAV gautos informacijos vertimai, kurie rodo, kad VMI rašto
turinys atitinka iš JAV gautos informacijos turinį.
Nors Brokfield
Supplies limited 2002 10 17 pervedime rašoma, kad tai mokėjimas už minėtą JAV
registruotą kompaniją, tačiau pagal tokį įrašą nėra galimybės konkrečiai
identifikuoti, už ką ir kodėl yra mokama.
Dėl nurodytų
prieštaravimų ir negalimumo susieti gautą mokėjimą su konkrečiu prekių gavėju,
mokesčių administratoriaus išvada yra pagrįsta. Juo labiau, kad iš esmės
nurodytas prekių gavėjas neegzistavo.
5.
Dėl piniginių lėšų,
gautų iš užsienio kompanijų Floor Almaty, Sonox Trade, Centre Trans Limited
ir JSCB Bank of Asia, kurios panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo
Baltarusijos privataus verslininko S. S.G. įsiskolinimui padengti.
Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo pateiktos 2004 11 17 sutarties
Nr. (duomenys
neskelbtini) su pirkėju S. S.G. sąlygas (t. VIII, b. l. 3-5) ir pagal
tas sąlygas pagrįstai padarė išvadą, kad lėšos, gautos iš nurodytų firmų,
negalėjo būti užskaitomos, kaip gautos, vykdant šią sutartį, nes pervedimai
neatitiko sutarties sąlygų, tuo tarpu nėra kitų rašytinių įrodymų, kurie
patvirtintų pareiškėjo poziciją. Patikrinimo akte (punktas 1.2.5.) ir kituose
VMI sprendimuose yra klaidingai nurodoma šios sutarties data – 2002 11 17,
tačiau iš esmės tai nekeičia padaryto įvertinimo, kadangi sutarties turinys
buvo įvertintas. Be to, tokios firmos, kaip Flor Almaty iš viso negali būti,
nes tai tik žodis „flor“ – aukštas (angl.), o Almaty – miesto Kazachstane
pavadinimas, t. y. tai tik kažkokia adreso dalis. Pavedimuose nėra nurodymų,
kad mokama už pirkėją S. S.G., kad mokama pagal konkrečią sutartį, o
pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kad nurodytos firmos moka už S. S.G. Mokesčių
administratorius ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar šie pervedimai gali būti
užskaitomi nurodytam pirkėjui, nes užklausė Baltarusijos mokesčių
administratorių, kurio atsakymas perduotas VMI prie FM 2007 07 19 raštu Nr.
(25.4-09)-R1-4019 (MGK byla, t. III, b. l. 170). Rašte nurodoma, kad
Baltarusijos kompetentingi asmenys praneša, kad verslininkas S. S.G. mirė
2006 05 01, todėl nebuvo galimybės tiesiogiai iš pirkėjo sužinoti, kaip jis
atsiskaitė su pareiškėju (t. V, b. l. 33). Pats pareiškėjas užskaitė lėšas
pagal piniginių lėšų mokėtoją Floor Almaty (kai kur rašoma Flor Almaty), (MGK
byla, t. I, l. 75, 79), kai tuo tarpu pagal pavedimą (ten pat, l. 74) negalima
vertinti, kad tai yra įmonės pavadinimas, nes pagal įrašą: „2ND FLOOR ALMATY“
(angl. „2-as aukštas“ , o Almaty yra miesto pavadinimas) tai yra tik adreso
dalis. Šios aplinkybės nurodomos ir mokesčių administratoriaus sprendimuose. Toks
mokėtojas už S. S.G. nurodytas paties pareiškėjo 2004 12 30 buhalterinėje
pažymoje Nr. (duomenys
neskelbtini) (MGK byla, t. I, l. 79).
6.
Dėl piniginių lėšų,
gautų iš užsienio fizinio asmens K. A.D., kurios buvo panaudotos dėvėtų
drabužių pirkėjo Kazachstano fizinio asmens M. A. Z. įsiskolinimui
padengti. Pareiškėjas tikrinimui pateikė 2001 03 01 sutartį su M. A. Z. (t.
VIII, b. l. 26-27), kurios sąlygos neatitiko gautų pinigų pervedimo dokumentų.
Sutartyje buvo numatyta, kad atsiskaitymas bus atliekamas pagal šalių
susitarimą, o toks susitarimas nepateiktas. Pervedime buvo tik nurodyta, kad
tai privatus pervedimas – „private transfer“ (t. VI, b. l. 189, vertimas) ir
daugiau jokių duomenų nebuvo. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų,
kurie patvirtintų, kad pervesta suma skirta minėtos sutarties vykdymui,
mokesčių administratorius negalėjo pripažinti, jog pareiškėjas teisingai
užskaitė gautą sumą konkretaus pirkėjo įsiskolinimui padengti.
7.
Dėl iš užsienio
kompanijos Ukrainos Frontier Trading Corp. gautų piniginių lėšų,
panaudotų dėvėtų darbužių pirkėjo – Ukrainos privačios įmonės su užsienio
investiciniu kapitalu ČPII firmos „Benas“ įsiskolinimui padengti.
Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui 2001 07 19 sutartį su ČPII firma
„Benas“ (t. VIII, b. l. 28-29), tačiau šios sutarties sąlygos negali
patvirtinti, kad minėtos firmos pervedimas gali būti užskaitytas būtent to
pirkėjo įsiskolinimui padengti. Sutarties 6 p. buvo numatyta, kad pirkėjas
atsiskaito už gautas prekes su tiekėju per 90 dienų nuo prekių pristatymo, kad
pirkėjas sumoka tiekėjui banko pavedimu į tiekėjo sąskaitą. Pervedime, kuriuo
pervestos lėšos užskaitytos minėto pirkėjo įsiskolinimui padengti, jo paskirtis
nenurodyta. Kitų rašytinių įrodymų, dėl šio pervedimo tikslo nėra, todėl
mokesčių administratoriaus padarytos teisingos išvados.
8.
Dėl iš užsienio
kompanijos Frontier Trading Corp. ir fizinio asmens K. A. D. gautų
piniginių lėšų panaudojimo dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Techcom
LLC įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas pateikė 2001 06 01 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)
su pirkėju (t. VIII, b. l. 32, MGK byla, t. I, l. 194), tačiau nei pinigų
pervedimo dokumentai, nei kitos nustatytos aplinkybės nepatvirtino, kad gautos
lėšos galėjo būti įskaitytos kaip nurodyto pirkėjo atsiskaitymas. Sutartyje 2.2.
punkte numatytas atsiskaitymas grynais pinigais į kasą arba pavedimu į banką, o
tai reiškia, kad jeigu mokėjimas vyko per trečią asmenį, toks mokėjimas turėjo
būti aiškiai susietas su minėtos sutarties sąlygomis.
Mokėjimo
pervedimuose mokėjimo pagrindas arba nenurodytas, arba nurodytas kaip privatus
pervedimas. Tai nepatvirtina pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Kiti dokumentai,
kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją, nėra pateikti. VMI prie FM 2003 02 13
raštu Nr. (09-11)-R-1442 Kauno AVMI pranešė apie firmą Techcom LLC gautą
informaciją iš JAV vidaus pajamų tarnybos, kad ši kompanija įsteigta 2001 01
24, o informacijos gavimo metu laikoma neveikiančia (MGK byla, t. IV, l.
179-180).
9.
Dėl iš užsienio
kompanijos Unislab LTD gautų piniginių lėšų panaudojimo dėvėtų drabužių
pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Unicommerce LLC įsiskolinimui padengti.
Pareiškėjas pateikė 2002 08 01 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su
pirkėju (MGK byla, t. I, l. 195), kurioje nors ir buvo numatyta galimybė
atsiskaityti per trečiuosius asmenis (kaip ir kitose pateiktose sutartyse),
tačiau konkretaus pervedimo paskirties tokios sutarties sąlygos dar
nepatvirtina, o sutarties punktas 7.2. numatė, kad sutartis gali būti papildoma
tik raštu. Pervedimas buvo pagal kontraktą 23 data 2002 08 25 už transporto
paslaugas. Mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pervestų lėšų
nebuvo pagrindo užskaityti nurodyto pirkėjo įsiskolinimui padengti, nes
pareiškėjas jokių kitų papildomų rašytinių įrodymų, kurie leistų neabejotinai
susieti pervedimą su konkrečiu pirkėju, nepateikė.
10.
Dėl iš užsienio
kompanijos Frontier Trading Corp. gautų piniginių lėšų, kurias
pareiškėjas savo buhalterinėje apskaitoje apskaitė sąskaitoje „Avansu gautos sumos“
ir kurios panaudotos dėvėtų drabužių pirkėjo JAV ofšorinės kompanijos Greison
and Partners LLC įsiskolinimui padengti. Mokesčių administratorius rėmėsi VMI
prie FM 2002 09 20 raštu Nr. 09-11-8482 (MGK byla, t. V, l. 29-30), kuriame
nurodyta, kad iš JAV vidaus pajamų tarnybos gautas atsakymas, kad nėra jokių
duomenų, jog tokia kompanija, kuri įregistruota Delavaro valstijoje 1996 10 15,
o likviduota 2000 06 01, kada nors vykdė JAV kokią nors veiklą. VMI prie FM
2009 08 20 sprendime Nr.69-230 neteisingai aprašoma, kad tai JAV vidaus pajamų
tarnybos 2002 09 20 raštas Nr. 09-11-8482, nes tai VMI rašto numeris ir data. Panašūs
neaiškūs nurodymai yra ir kitais atvejais, bet iš esmės visais atvejais VMI
remiasi ne tiesiogiai iš užsienio mokesčių administratorių gauta informacija,
bet tos informacijos perpasakojimu VMI raštuose. Sutikrinus gautos informacijos
vertimus, nėra pagrindo teigti, kad VMI raštuose, kuriuose perduodama
informacija, gauta iš užsienio valstybių, būtų perteikta neteisingai, iš esmės
visais atvejais informacija perduota pažodiniu vertimu. Pats raštas iš JAV yra
pateiktas, o teismui pateiktas ir vertimas (MGK byla, t. V, b. l. 31-33,
vertimas adm. byla, t. III, b. l. 182, t. IV, nuo b. l. 34, t. V. nuo b. l.
71).
Pareiškėjas pateikė
sutartį su minėtu pirkėju, kuri sudaryta jau po kompanijos likvidavimo. Tačiau
net šioje sutartyje nurodomų papildomų dokumentų, kurie pagal sutartį būtų
reikalingi tokiam užskaitymui, pareiškėjas nepateikė (pervežimo sutarčių).
Taigi mokesčių
administratorius surinko prieštaringą informaciją, kuri negali patvirtinti
minėto pinigų užskaitymo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo žodinių
paaiškinimų jo pozicijai pagrįsti neužtenka. Pareiškėjas jokių papildomų
dokumentų, kurie patvirtintų pervedimo paskirtį, nepateikė.
11.
Dėl iš užsienio
kompanijų Western Business Consultance LTD, Bonateks LLC ir Westway Trading
LLC gautų piniginių lėšų, panaudotų dėvėtų drabužių ir avalynės pirkėjo JAV
ofšorinės kompanijos Greenwood Development LLC įsiskolinimui padengti. Mokesčių
administratorius pagrįstai rėmėsi JAV vidaus pajamų tarnybos 2002 09 20 raštu
Nr. 09-11-8482, kuriame nurodyta, kad Greenwood Development LLC likviduota
2000 06 01 (t. IV, b. l. 172).
Duomenys apie tai,
kad JAV vidaus pajamų tarnyba atliko tyrimą, yra Muitinės kriminalinės tarnybos
2003 03 07 nutarime atsisakyti kelti baudžiamąją bylą (MGK byla, t. IV, b. l.
132-134). Tokie duomenys, kad Greenwood Development LLC likviduota 2000 06 01,
nurodyti ir Kauno AVMI 2003 04 28 rašte Nr. 13-06-129 (MGK byla, t. IV, b. l.
138).
Pareiškėjas pateikė
sutartį, sudarytą 2001 10 08 (t. y. jau po kompanijos likvidavimo, MGK byla, t.
I, l. 197-200), tačiau ir šioje sutartyje nurodytų dokumentų, kurie patvirtintų
tokį lėšų užskaitymą, pareiškėjas nepateikė. Nors sutarties 2.2. punkte
nurodytos dvi firmos, kurios darė pervedimus, tai Western Business Consultance
LTD, Bonateks LLC, tačiau konkrečių pervedimų paskirties ši sutarties nuostata
nepatvirtina. Pačioje sutartyje numatyta, kad atsiskaitymas vyks tarp šalių suderintais
terminais ir tvarka, o duomenų apie tokį suderinimą nėra. Pareiškėjas savo
poziciją gina tik duodamas žodinius paaiškinimus. Pervedimuose nurodyti
pagrindai pareiškėjo pozicijos nepatvirtina. Viename pervedime iš tiesų
nurodyta PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią pateikė ir
pareiškėjas), bet pervedime nurodyta, kad tai sąskaita už maisto produktus -
„Payment for invoice (duomenys
neskelbtini) for FOOD“ (angl. „mokėjimas pagal sąskaitą
<...> už maistą“, vertimas t. VI, b. l. 188, antra pusė). Pareiškėjas
patikrinimo metu pateikė 2002 06 06 PVM sąskaitą faktūrą nurodytu numeriu (MGK
byla, t. II, l. 2), bet joje užrašytas dėvėtų drabužių pardavimas, o ne maisto
produktų pardavimas. Taigi yra prieštaravimų (pirkėjo bendrovės likvidavimas,
neteisingas prekių nurodymas, sutartyje nurodytų dokumentų nebuvimas), kurie
patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas, kad pareiškėjas negalėjo dengti
pirkėjo įsiskolinimo nurodytais pervedimais. Pareiškėjas nepateikė rašytinių
įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo poziciją.
12.
Dėl iš užsienio
kompanijų Unislab LTD ir Vipond Trade Finance LLC gautų piniginių lėšų
panaudojimo dėvėtų drabužių ir avalynės pirkėjo Rusijos firmos OOO
„Treid-Grup“ įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas 2003 metais išrašė dvi
sąskaitas faktūras, kuriose įformintas dėvėtų drabužių pardavimas, prekių
tiekėju nurodė pareiškėją, o pirkėju – Bahamų firma Docility Club LTD, prekių
gavėju – OOO „Treid-Grup“ (t. V, b. l. 178, 186). Tarp visų šių firmų
sudarytos sutartys nepateiktos, pirkėjas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje
nenurodytas, įsiskolinimas nurodytas OOO „Treid-Grup“. Pareiškėjas savo
veiksmus grindžia žodiniais paaiškinimais. Tačiau jokie dokumentai, kurie
patvirtintų pareiškėjo poziciją, nepateikti. Viename pervedimų nurodytas
kontrakto Nr., data 2002 08 25 ir, kad tai už transporto paslaugas, kitame
pervedime jo pagrindas nenurodytas (t. VI, b. l. 190, antra pusė). Be to,
mokesčių administratorius užklausė Rusijos mokesčių administratorių dėl
pareiškėjo sandorių su minėta Rusijos kompanija, tačiau atsakymo negavo. Dėl to
mokesčių administratoriaus išvados, susijusios su nurodytu atveju, yra
pagrįstos. Mokesčių administratorius nurodė, kad gavus informaciją iš Rusijos,
kuri patvirtins pareiškėjo atliktą užskaitą, šioje dalyje bus atliekamas naujas
mokestinis patikrinimas.
Kitos aplinkybės.
Pareiškėjo
surašytos buhalterinės pažymos, kuriomis pareiškėjas grindžia lėšų užskaitymus
(MGK byla, t. I, l. 79-91), kai jos nepagrindžiamos jokiais objektyviais
įrodymais, negali būti laikomos dokumentais, įrodančiais užskaitymų teisingumą.
Teismas atsižvelgia
ir į tai, kad Patikrinimo akto 1-je lentelėje nurodytų pervedimų sumų,
pervedimuose esančių įrašų pareiškėjas neginčija. MGK byloje esantys
dokumentai, kurie buvo surašyti ne lietuvių kalba, buvo išversti į valstybinę
kalbą, vertimai yra administracinės bylos II– VIII tomuose.
Tiek mokesčių
administratorių išvados, tiek MGK sprendimas grindžiamas ne vien išvardintomis
faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtina surinkti dokumentai, bet ir jų
vertinimu. Iš tiesų, pareiškėjas savo poziciją privalėjo pagrįsti dokumentais,
kurie leistų neabejotinai susieti gautus pinigų pervedimus su nurodytų pirkėjų įsiskolinimais,
nes abejones kelia ne vien skundžiamuose sprendimuose nurodyti prieštaravimai,
bet ir kitos aplinkybės, kurias aptarė ir įvertino savo sprendime MGK. Nustatyta,
kad 37 atvejais sąskaitos už prekes buvo išrašytos praėjus maždaug nuo pusės
metų iki 4 metų laikotarpiui (dažniausiai 1 – 2 metais vėliau) po gauto
avansinio mokėjimo. Pagrįstai nurodoma, kad toks ilgas laikotarpis kelia
abejonių dėl pervedimų ir įsiskolinimų sąsajų, kad tai prieštarauja ekonominei
logikai. Teisme pareiškėjo atstovų buvo prašyta paaiškinti, kaip jie patys
susiedavo pervedimus su įsiskolinimu dengimu, bet jie logiškai, išsamiai ir
aiškiai tokio dalyko paaiškinti negalėjo.
Nustatyta, kad tos
pačios ofšorinės kompanijos mokėjo už skirtingus pirkėjus, už skirtingus
laikotarpius. Taip pat nustatyta, kad to paties asmens įsiskolinimui padengti
pagal tą pačią sąskaitą, taip pat pagal skirtingas sąskaitas padengti buvo
panaudojami kelių skirtingų firmų ar fizinių asmenų pavedimai. Dėl to
pareiškėjo argumentas, kad esant tiksliam užskaitų atitikimui pirkėjų
įsiskolinimams, tai patvirtina pareiškėjo vestos apskaitos teisingumą, yra
nepagrįstas Pareiškėjas skaidė gautus pervedimus įvairiems pirkėjams ir tokiu
būdu pasiekė sumų atitikimą. Tačiau toks lėšų užskaitymas nepatvirtina, kad
pavedimais pervestos lėšos buvo skirtos konkretiems pirkėjams jų įsiskolinimui
padengti. Tokiu atveju pareiškėjo buhalterinės apskaitos tvarkymas turėjo būti
pagrindžiamas aiškiais ir nedviprasmiškais dokumentais, nes kitaip vėlgi
neaišku, kaip pareiškėjas nusistatydavo tokį dalinį padengimą. Dėl to MGK
sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pavedimai nebuvo skirti avansiniams
mokėjimams, o labiau viskas vyko atvirkščiai – gautos sumos vėliau buvo
skirstomos pirkėjų įsiskolinimams padengti, tik siekiant pagrįsti gautų lėšų
šaltinį. Dėl to ir pareiškėjo nurodoma pirkėjų įsiskolinimo suma atitinka gautų
pavedimų sumai, kuri buvo padalinama atskirų pirkėjų įsiskolinimui už prekes
padengti. Šis sutapimas priešingai nei teigia pareiškėjas ne tik kad
nepatvirtina pareiškėjo pozicijos, bet tą poziciją ir paneigia, nes patvirtina
MGK sprendimo išvadas, kad tokiu būdu buvo siekiama pateisinti, pagrįsti gautas
sumas.
Teismas, kaip ir
MGK, pripažįsta ir piniginių lėšų pervedimo dokumentų reikšmę šiame ginče. Iš
esmės nei viename pavedime nenurodyta tokia pavedimo paskirtis, kuri leistų
susieti pavedimą su konkrečiu pirkėju. Tik keliuose pavedimuose (apie tai
nurodė ir pareiškėjas teisminio bylos nagrinėjimo metu) yra nurodyta kažkas
artimo ir panašaus (Patikrinimo akto lentelė Nr. 1, eil. Nr. 4 ir 9), tačiau
tai nėra tiksli informacija, ji prieštaringa, todėl turėjo būti dar papildomai
pateikiami dokumentai, kurie patvirtintų tam tikrus galimus apsirikimus ar pan.
Motyvai dėl prieštaringumo yra pateikti mokesčių administratorių sprendimuose
(vienoje sąskaitoje nurodyta, kad mokama už maistą, kitu atveju pirkėjas yra
veiklos nevykdanti įmonė). Kitais atvejais pavedimuose nurodyta mokėjimo
paskirtis visai neturi nieko bendro su pirkėjais, kurių įsiskolinimai buvo
dengiami trečiųjų asmenų lėšomis, todėl susieti gautų sumų su pirkėjais
mokesčių administratoriui buvo visai neįmanoma. Mokesčių administratorius
negalėjo remtis vien tik pareiškėjo direktoriaus paaiškinimais, kad buvo
tariamasi žodžiu, telefoninių pokalbių metu ir pan., nes kiekvienu atveju
surinkta prieštaringa informacija, kuri neleido pripažinti, kad pareiškėjas
buhalterinėje apskaitoje už tikrinamą laikotarpį nepažeidė nurodytų teisės
aktų. Taip tvarkydamas buhalterinę apskaitą, kaip buvo nustatyta mokestinio
patikrinimo metu, pareiškėjas pažeidė Pelno mokesčio (2001 12 20 įstatymo Nr.
IX-675) 2 str. 24 ir 40 dalių, 4 str. 1 d. nuostatas, iki 2002 01 01 galiojusio
Juridinių asmenų pelno mokesčio 1990 07 31 įstatymo Nr. I-442 3 straipsnio
nuostatas. Pareiškėjas gavo lėšas ir jų negalėjo apskaityti kaip prekėms
apmokėti skirtas lėšas, todėl šios lėšos turėjo būti apmokestintos pelno
mokesčiu (ir atitinkamai kitas mokesčiais). Mokesčių administratoriai pagrįstai
rėmėsi ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (galiojusio iki 2001 12 31)
nuostatomis. Tuo metu galiojo šio įstatymo 4 straipsnis, kuriame buvo numatyta,
kad visos ūkinės finansinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos
dokumentais, 9 ir 10 straipsniuose buvo nurodyta, kad apskaitos dokumentai yra
įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas, kad apskaitos dokumentuose
privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas. Dėl tokio reguliavimo mokesčių
administratorius negalėjo remtis pareiškėjo atstovo paaiškinimais, kad viskas
vyko žodinių susitarimų pagrindu. Tuo labiau, kad pateiktos sutartys negalėjo
pilnutinai pagrįsti pareiškėjo žodinių paaiškinimų. Tai, kad sutartyse buvo
nurodoma, kad atsiskaityti galima per trečiuosius asmenis, nereiškia, kad bet
kokį lėšų pervedimą galima susieti su bet kokiu pirkėju. Iš esmės toks pats
reguliavimas išliko ir 2001 11 06 Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatose –
12, 13 straipsniuose.
Dėl to, kad
pareiškėjui pervestos lėšos negalėjo būti siejamos su konkrečiais pirkėjais,
jos pagrįstai buvo pripažintos kaip kita ekonominė nauda. Pareiškėjas
nepagrįstai aiškina, kad toks apibūdinimas reiškia, kad turi būti gauta kokia
nors ne piniginė nauda. Mokesčių administratorius gautas pajamas tokiai
kategorijai priskyrė ne dėl to, kad nenustatyta, kokia nauda gauta, o dėl to,
kad nebuvo nustatytas tikslus šių sumų gavimo pagrindas – sumos negalėjo būti
siejamos su prekių tiekimu ar paslaugų teikimu. Mokesčių administratorius tokiu
atveju neprivalo nustatyti, kokiu pagrindu gauta kita ekonominė nauda.
Pareiškėjas
nepagrįstai teigia, kad tokiu atveju ši gauta suma turi būti pripažinta beviltiška
skola, nes pagal mokesčių administratorių nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad
prekės buvo parduotos, bet už jas visai neapmokėta. Remiasi Pelno mokesčių
įstatymo 25 straipsniu ir aiškina, kad tokiu atveju ši suma vis tiek negali
būti apmokestinama.
Pelno mokesčio 25
straipsnyje nustatyta:
„1. Iš pajamų,
pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu
laikotarpiu atsiradusi beviltiškų skolų suma, jei iki mokestinio laikotarpio
tos sumos buvo įtrauktos į mokesčio mokėtojo pajamas ir vieneto balansą, jeigu
vienetas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš pajamų,
pripažįstamų pagal pinigų apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu
atsiradusioms beviltiškoms skoloms tenkanti sąnaudų dalis, jei iki mokestinio
laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos
dokumentuose. Tais atvejais, kai beviltiškomis laikomų skolų atsiradimo momentu
mokesčio mokėtojas pajamas pripažino pagal pinigų apskaitos principą, o pagal
šio Įstatymo nuostatas perėjo prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos
principą, iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma
sąnaudų dalis, tenkanti mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms
skoloms, jeigu iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo
užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose ir sąnaudų dalis, tenkanti
beviltiškoms skoloms nebuvo įtraukta į vieneto sąnaudas iki šio Įstatymo
įsigaliojimo. Skolos yra laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčio mokėtojas
negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos
sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo
užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra
miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Visais šiais
atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms
skoloms susigrąžinti.
2. Skolų beviltiškumo
ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų
apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota
institucija.
3. Jeigu atimtas beviltiškas
skolas skolininkas vėliau grąžina, visa grąžintų skolų suma priskiriama
pajamoms.
4. Šio straipsnio
nuostatos netaikomos kredito įstaigoms taip pat tais atvejais, kai skolininkas
ir kreditorius yra susiję asmenys arba jais tapo mokestiniu laikotarpiu,
einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir
įtraukta į leidžiamus atskaitymus šiame straipsnyje nustatyta tvarka.“.
Pareiškėjas neatliko
jokių veiksmų, kurie nurodyti minėtoje įstatymo normoje, kad susidariusi suma
būtų įvertinta dar kitaip, t. y. kaip beviltiška skola. Šioje įstatymo normoje
nurodyta, kad Vyriausybės arba jos įgaliota institucija nustato tvarką, kaip
apskaičiuojamos beviltiškos skolos, iš įstatymo nuostatų aišku, kad pareiškėjas
privalo įrodyti ir pastangas skoloms susigrąžinti. Pareiškėjas neteikė duomenų,
kad pasinaudojo nustatyta tvarka.
Bet kuriuo atveju šio
mokestinio ginčo ribose nesprendžiamas klausimas dėl lėšų sumos pripažinimo
beviltiška skola, todėl pareiškėjo argumentai neturi teisinės reikšmės šio
ginčo sprendimui.
Kadangi pareiškėjas
neapskaitė ir nedeklaravo gautos sumos dėl kurios vyksta ginčas, kaip gautų
pajamų, nors atsižvelgiant į turimus buhalterinės apskaitos dokumentus
privalėjo tai padaryti, mokesčio mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą
apskaičiuoti buvo galima tik pagal mokesčio administratoriaus atliekamą
įvertinimą, t. y. vadovaujantis iki 2004 05 01 galiojusio Mokesčių
administravimo įstatymo 271 str., taip pat dabar galiojančio
Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. Šiuo atveju mokesčių administratorius
mokestį apskaičiavo, naudodamas lėšų bankų sąskaitose metodą, t. y. mokesčio
bazė apskaičiuota netiesiogiai. Šios sumos dydžio pareiškėjas neginčija,
priešingai, paaiškina, kad suma visiškai atitinka tiektų prekių vertę (tai yra
vienas iš pareiškėjo motyvų dėl sumos paskirties nustatymo). Visi pavedimai
bankams, kaip mokėjimai pareiškėjui (nenustatyta už ką), kurie priskirti ginčo
pajamoms, yra aprašyti Patikrinimo akte bei mokesčių administratorių
sprendimuose, todėl nėra abejonės, kad mokesčio bazė nustatyta teisingai.
Pareiškėjas
nepagrįstai aiškina, kad mokesčių administratorius turėtų ginčyti sandorius,
kuriais rėmėsi pareiškėjas. Visų pirma, mokesčių administratorius nekvestionavo
pareiškėjo sandorių, jų atskirų punktų galiojimo sandorio šalims. Nurodė, kad
sandorių atskiri punktai tik nepatvirtina konkrečių trečiųjų asmenų pervedimų
paskirties, ir rėmėsi ne vien sandorio sąlygomis, bet ir kitomis skundžiamuose sprendimuose
nurodytomis aplinkybėmis. Antra, pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų
pažeidimus, atsakomybė tokiu atveju kyla iš viešosios teisės (mokesčių teisės),
tuo tarpu pareiškėjo privatiniai santykiai su pirkėjais yra tik tų sandorio
šalių reikalas ir mokesčių administratorius šiuo atveju pagrįstai nesikišo į
pirkėjų ir pardavėjo privačius santykius ir niekur neteigė, kad šie sandoriai
sandorio šalims negalioja, kad jie nebuvo vykdomi.
Pareiškėjo nurodoma
aplinkybė, kad mokesčių administratorius neginčija, kad prekės buvo išvežtos iš
Lietuvos muitų teritorijos, jos buvo pateiktos pirkėjams, taip pat šio
mokestinio ginčo aplinkybėms neturi reikšmės. Ginčo esmė yra ne tame, ar prekės
buvo parduotos (nors pirkėjų egzistavimas eilėje atvejų yra paneigtas), bet tame,
kad pareiškėjo iš užsienio firmų gauta suma yra būtent apmokėjimui už tas
prekes skirta suma. Mokesčių administratorius įrodė, kad sumos nesietinos su
pareiškėjo nurodomais pirkėjais, o pareiškėjas šių įrodymų nepaneigė, nes
nepateikė pareiškėjo poziciją patvirtinančių dokumentų.
Pareiškėjas skunde
nepagrįstai nurodo, kad mokesčių administratorius privalėjo dar kažkaip
patvirtinti, kad iš užsienio valstybių mokesčių administratorių gauta informacija
yra teisinga (pvz. įrodyti, kad Kazachstane ar Uzbekistane tikrai su pareiškėjo
atstovu buvo atsiskaitoma grynais pinigais, kaip nurodyta oficialioje
informacijoje). Mokesčių administratorius neturėjo pagrindo nepasitikėti
oficialia įgaliotų ir kompetentingų užsienio valstybių institucijų teikiama
informacija, o ją paneigti galėjo tik pats pareiškėjas, pateikdamas įrodymus,
kurie prilygtų oficialios informacijos įrodomajai galiai. Šio ginčo atveju
įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka MAĮ 67 straipsnio reikalavimus. Tuo
tarpu pareiškėjas nurodo tik argumentus, kurie, pareiškėjo nuomone, logiškai
patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes – kad mokėtojai žinojo pareiškėjo ir
banko rekvizitus, nebuvo ginčų dėl apmokėjimo už prekes, reiškia pareiškėjas
apmokėjimą užskaitė teisingai. Šie pareiškėjo argumentai tėra tik prielaidos,
kurias paneigė mokesčių administratorius, patvirtindamas dokumentais, kad gauta
informacija yra prieštaringa, kartais visai klaidinanti (dėl neveikiančių firmų).
Vienas pirkėjų („Šarkis“) teigė savo mokesčių administratoriui, kad iki šiol
yra skolingas pareiškėjui už tiektas prekes. Pareiškėjo argumentas, kad
mokėtoją derybų, pokalbių metu, raštu aiškiai identifikavo pirkėjas, yra niekuo
nepagrįstas. Kiti pareiškėjo argumentai nėra šiam ginčui teisiškai reikšmingi.
Pareiškėjas neginčija
mokesčių apskaičiavimo tikslumo, delspinigių ir baudų skaičiavimo, todėl šis
klausimas nenagrinėjamas.
Atsižvelgiant į
išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas,
todėl negali būti tenkinamas.
Remdamasis tuo, kas
išdėstyta, ir vadovaudamasis LR ABTĮ 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
teismas
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjo UAB “Mitoda”
skundą atmesti.
Sprendimas per
14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu
skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį
skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį
teismą.
Teisėjai
Milda
Vainienė
Ernestas Spruogis
Halina Zaikauskaitė