Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-197/2015
Proceso Nr.1-07-1-00509-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.19.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teisėjų: Reginos Gaudutienės ir Lino Žukausko,
sekretoriaujant Martynai Paušaitei, Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorams Mindaugui Bliuvui, Giedriui Tarasevičiui,
gynėjams advokatams Kęstučiui Betingiui, Raimundui Jurkai,
nuteistiesiems A. U., E. M.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) bei nubaustas 250 MGL (32 500 Lt) bauda.
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) pripažintas kaltu ir nuteistas E. M.. Jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
A. U. nuteistas už tai, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjos R. V. – J. 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo A. K., ir paskyrus minėtos įmonės administratoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, pastarosios bendrovės 2012 m. vasario 15 d. įgaliojimu administruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įgaliotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. U.. Teismo sprendimu įgavęs administracinius įgaliojimus ir teisę veikti bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, 2012 m. kovo 15 d., pirmoje dienos pusėje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabineto rūsio patalpoje, veikdamas pagal išankstinį susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienu iš steigėjų ir akcininkų E. M., siekdamas turtinės naudos sau ir E. M., A. U. tiesiogiai pareikalavo iš A. K. 20 000 Lt kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad vykdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ administravimą pašalins trūkumus bei pažeidimus, padarytus šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo.
A. U. padedantis E. M., veikdamas pagal išankstinį susitarimą ir bendrininkaudamas su A. U., žinodamas apie pastarojo iš A. K. pareikalautą 20 000 Lt kyšį, siekdamas turtinės naudos A. U. ir sau, 2012 m. kovo 23 d., dienos metu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose Šv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabineto rūsio patalpoje, dalyvaujant A. U., taip pat kaip ir A. U. įtikinėdamas A. K., kad daliai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtų išlaidų trūksta apskaitos dokumentų ir taip darydamas pastarajam psichologinį spaudimą, pakartotinai pareikalavo iš A. K. 20 000 Lt kyšio už trūkumų bei pažeidimų, padarytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo, pašalinimą, jei dokumentus trūkstamai sumai ar jos daliai parūpins pats A. K., ir 30 000 Lt kyšio, jei dokumentus trūkstamai sumai ar jos daliai parūpins jis ir A. U.. To paties pokalbio metu E. M. iš A. K. pareikalavo, kad dalis reikalaujamos sumos, t. y. 10 000 Lt, turi būti sumokėta iki kovo mėnesio galo, o likusi dalis po kreditorių susirinkimo. Reikalavimą dėl kyšio dalies sumokėjimo iki kovo mėnesio galo išsakė ir A. U..
Tęsdamas savo ir E. M. nusikalstamus veiksmus, 2012 m. balandžio 2 d. apie 15 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabineto rūsio patalpoje, A. U. padedantis E. M. išsakė A. K. reikalavimą, kad kyšis būtinai turi būti sumokėtas, kad dėl sumos nesiderės, susitarė dėl dalies reikalaujamos sumos, t. y. 10 000 Lt perdavimo, kai po operacijos grįš A. U..
A. K. 2012 m. balandžio 6 d., apie 12 val., atvykus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kabineto rūsio patalpoje A. U. priėmė iš A. K. dalį reikalauto kyšio, t. y. 10 000 Lt, kuriuos E. M. pernešė į kitą patalpą.
Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas. Skundžiamas nuosprendis dar naikintinas ir dėl to, kad yra esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl A. U..
Vilniaus apygardos teismas aptariamą baudžiamą bylą išnagrinėjo neišsamiai, bei nevisapusiškai, nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), dėl ko priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisėtą skundžiamą nuosprendį. Be to, Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį neištyręs visų įrodymų išsamiai ir vadovaujantis LAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, ignoravo nuteistojo poziciją pagrindžiančius įrodymus, nepatikrino nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau – NVIV) taikymo pagrįstumo ir teisėtumo, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys, 44 straipsnio 9 dalis, 159 straipsnis, 301 straipsnio 1 dalis, todėl turi būti taikomi BPK 328 straipsnio, 369 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo provokacijos, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo patikrinta, ar A. K. pateikti duomenys buvo gauti įstatyme neuždraustu būdu, nebuvo ištirtas BPK nustatyta tvarka tariamo pokalbio tarp A. K. ir galimai A. U. bei E. M. įrašymo prietaisas, kurį pateikė suinteresuotas privatus asmuo – buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir akcininkas A. K.. Be to, pirminė šio prietaiso apžiūra padaryta netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių reikalavimus, nes neatliktas įrodymų vertinimas dėl jų leistinumo, patikimumo ir teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismui būtina patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo metu atitinkami veiksmai buvo atlikti pagal įstatymo reikalavimus. Šie faktai patvirtina, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, o dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos ir pažeistos įstatymų garantuotos jo teisės į gynybą. A. U. kelia versiją, kad garso įrašymo aparatą A. K. parūpino ar specialiai pritaikė pokalbių įrašymui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pareigūnai, kurie A. K. jau tuo metu kontroliavo, instruktavo bei konsultavo kaip elgtis ir ką kalbėti pokalbio metu, kaip tinkamai naudotis šia garso įrašymo technika, nors ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Nuteistasis cituoja kasacinę nutartį Nr. 2K-7-141/2008 ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra duomenų, jog būtiniausi įstatymų reikalavimai buvo įvykdyti.
STT pareigūnai ikiteisminį tyrimą pradėjo, remdamiesi A. K. 2012 m. kovo 23 d. protokolu-pareiškimu, liudytojo A. K. 2012 m. kovo 26 d. parodymais, pokalbio su A. U. ir E. M. 2012 m. kovo 23 d. garso įrašo bei pokalbio turinio, nepagrįstai. Pažymi, kad perklausius 2012 m. kovo 23 d. pokalbio garso įrašą ir susipažinus su STT pareigūno teismui pateikta pokalbio stenograma vienareikšmiškai darytina išvada, kad A. K. pokalbio su A. U. ir E. M. garso įraše, priešingai nei teigiama A. K. pareiškime, apklausos protokole ir teismo nuosprendyje, nėra užfiksuota duomenų, kad A. U. reikalavo kyšio, ar kaip nors kitaip to siekė. A. U. iš viso mažai kalbėjo, o kiek kalbėjo, tai pokalbis vyko bankroto procedūros organizavimo klausimais. Pokalbio įraše užfiksuoti neginčytini duomenys, kuriuos A. U. ir įvardino pokalbio metu, kad A. K. blogai tvarkėsi bendrovėje, netinkamai organizavo bendrovės darbą, jos ūkinę finansinę veiklą bei dokumentų tvarkymą, pažymėjo netvarką buhalterijoje, po bankroto paskelbimo bankroto administratoriui nepateikė ir neteikia svarbių buhalterinių dokumentų, kitų reikalingų svarbių duomenų arba teikė juos nesavalaikiai, todėl iškilo daugybė neatsakytų klausimų. Galima aiškiai girdėti, kad pokalbio metu jo dalyviai aiškinosi padėtį A. K. buvusioje bendrovėje ir tuo pačiu objektyviai klausė, kur yra ir kodėl nepateikti likę svarbūs bendrovės dokumentai, įspėjo A. K., kad taip ilgai negali tęstis. Iš pokalbio turinio aišku, jog A. K. tariamai supranta savo keblią padėtį, todėl savo elgesiu ir veiksmais siekia sukompromituoti bankroto administratoriaus tarnybą, imasi priemonių provokuoti galimai neteisėtus veiksmus. Iš pokalbio teksto aišku, kad nei A. U., nei E. M. net nesupranta, ko A. K. iš jų nori. Teigia, kad parodymai ir 2012 m. kovo 23 d. pokalbio įrašas patvirtina, jog būtent A. K. siekė bankroto administravimą vykdančios bendrovės darbuotojų neteisėtų veiksmų, kurie padėtų jam išvengti galimų sunkių pasekmių dėl netvarkos bendrovėje ir galimai dar vieno naujo ikiteisminio tyrimo. Tuo tarpu A. U. reikalavimai – pateikti kuo greičiau visus reikalingus dokumentus, kurie būtų tinkamai paruošti, susiję su jo tiesioginių bankroto administratoriaus funkcijų vykdymu. Už tokius reikalavimus baudžiamoji atsakomybė nenumatyta. Be to, visus susitikimus su A. U. inicijavo A. K., kuris provokavo, kurstė, aktyviai žodžiais bei veiksmais įkalbinėjo A. U. daryti nusikaltimą. A. K. iš anksto buvo nusiteikęs priešiškai prieš bankroto administratoriaus bendrovę, tai patvirtina jo siekis ir skundai teismo pagalba nušalinti A. U. nuo vadovautos bendrovės bankroto administravimo. Šių svarbių aplinkybių nei STT pareigūnai, nei prokuroras nepatikrino, kritiškai ir objektyviai neįvertino, todėl nepagrįstai pradėjo ir vykdė ikiteisminį tyrimą, jį užbaigė kaltinamuoju aktu ir baudžiamąją bylą perdavė teismui. Teismas taip pat nurodytų duomenų BPK nustatyta tvarka nepatikrino, neįvertino.
A. U. nurodo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. kovo 28 d. nutartyje nenurodyti konkretūs veiksmai apie pinigų, skirtų kyšio imitavimui paėmimą iš STT, konkreti pinigų suma, šių pinigų įteikimas A. K. ir kiti su tuo susiję konkretūs veiksmai, t. y. šiuos veiksmus STT pareigūnai ir A. K. atliko savavališkai, nesilaikydami teismo nutartimi nustatytų ribų, todėl NVIV taikymas galėjo būti neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas šių svarbių aplinkybių nepatikrino BPK nustatyta tvarka ir tokio NVIV taikymo metu surinktus duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais, nesivadovavo LAT praktika (kasacinės nutartys Nr. 2A-P-6/2008, 2K-418/2010, 2K-544/2010), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudencija dėl provokacijos. Mano, kad šios bylos nagrinėjimo metu įstatymų ir LAT nutarčių imperatyvūs reikalavimai nebuvo įvykdyti, o apsiribota tik formaliu bendru teiginiu, kad nuteistieji nebuvo provokuojami, todėl iš esmės buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai ir suvaržytos kaltinamųjų teisės.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. U. veikė bendrininkaudamas kartu su E. M., nepagrįsta faktiniais duomenimis, o remtasi tik prielaidomis. Byloje yra tik duomenys, kad ruošdamiesi vykdyti ir vykdydami bankroto administravimo procedūrą jie (A. U. ir E. M.) bendrais veiksmais siekė priversti A. K. pateikti bendrovės dokumentus ir kitus duomenis. Be to, tokių duomenų negalėjo būti ir dėl objektyvių priežasčių, t. y. jis darbe nebuvo nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. balandžio 9 d., todėl negalėjo spręsti kokių nors problemų su A. K.. Iš 2012 m. balandžio 6 d. įrašo matyti ir girdėti, kad A. U. objektyviai nesuvokė ir negalėjo suvokti kas vyksta, kodėl A. K. jam paduoda pinigus ir įkalbinėja juos skaičiuoti, todėl pinigus perduoda E. M.. Tokiais veiksmais parodydamas, kad gal ką nors apie tokį elgesį supranta E. M., nes A. U. ilgą laiką nebuvo darbe. Be to, 2012 m. balandžio 6 d. jis atvyko dėl A. K. ir STT pareigūnų suplanuotos ir įvykdytos provokacijos, t. y. į darbą atvyko tik A. K. primygtinai bei įkyriai įkalbinėjant, reikalaujant ir spaudžiant, pasinaudojant apgaulingais teiginiais ir veiksmais bendraujant su E. M..
Teigia, kad liudytojų A. K. ir J. M. parodymai turi būti analizuojami ir vertinami ypatingai kruopščiai, nes jie bendrininkavo ir veikė kartu su STT pareigūnais, jų instruktuojami, kontroliuojami bei konsultuojami. Be to, liudytojo A. K. parodymai yra prieštaringi, apgaulingi, pritaikyti situacijai bei pateikti taip, kad tenkintų A. K. asmeninius neteisėtus kėslus. Tokių liudytojo parodymų objektyviai niekas daugiau nepatvirtino, todėl jie negali būti pripažinti įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad liudytojos J. M. parodymai yra išvestiniai ir pagrįsti tik A. K. šališkais, neobjektyviais, tyrimo metu nepasitvirtinusiais teiginiais ir prielaidomis, todėl šiais parodymais A. U. grįsti kaltinimus nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. M. veikė kartu su A. K., todėl asmeniškai buvo suinteresuota apkalbėti A. U.. Liudytojo A. K. pareiškimas bei parodymai 2012 m. kovo 23 d. ir 26 d., pokalbio įrašas atliktas 2012 m. kovo 23 d. nepatvirtina apelianto kaltės, o tik įrodo, jog A. K. iš anksto pasiruošė ir padedamas STT pareigūnų kurstė ir provokavo A. U. ir E. M. padaryti nusikaltimą. Kiti rašytiniai duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, t. y. nuosprendyje išvardinti rašytiniai bylos dokumentai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, tyrimo veiksmų atlikimo protokolai, bei garso ir vaizdo įrašai, yra surinkti bendrais A. K. ir STT pareigūnų vykdytais provokaciniais veiksmais tariamai imituojant NVIV, ir jie nepatvirtina, kad A. U. bendrininkavo su E. M. padarė nusikaltimą – reikalavo kyšio ir jį priėmė. Be A. K. parodymų ir 2012 m. kovo 23 d. garso įrašo, nėra užfiksuota iki 2012 m. balandžio 6 d. jokių neteisėtų ir nusikalstamų A. U. veiksmų ar pokalbių, nors buvo vykdoma visuotina jo veiksmų kontrolė, ir tiktai 2012 m. balandžio 6 d. A. K. ir STT pareigūnams iš anksto suplanavus bei atostogų metu apgaulingai privertus atvykti į darbo vietą išprovokuojamas nusikaltimas. Tokiu būdu, visi kiti teismo išvardinti duomenys, dokumentai, įrašai negali būti pripažinti A. U. kaltės įrodymais, todėl turi būti atmesti.
Apygardos teismas neanalizavo ir nevertino, kodėl nuteistasis E. M. teismo proceso metu pakeitė ankstesnius savo parodymus, neištyrė ankstesnių parodymų kontekste visos bylos medžiagos bei šiame apeliaciniame skunde aukščiau išdėstytų faktinių duomenų pagrindu, o tiktai konstatavo, kad E. M. parodymai teismo metu pripažintini įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį ir net teisme, iki apklausos E. M. išsamiai bei motyvuotai teikė parodymus, kad nei A. U., nei jis nusikalstamų veikų nepadarė. Tiek jis, tiek A. U. reikalavo, kad A. K. vykdytų bankroto administratoriaus teisėtus reikalavimus, tačiau A. K. aktyviai įkalbinėjo, įtikinėjo, skatino, prašė atlikti neteisėtus veiksmus, kad jam padėti išvengti atsakomybės, netgi reikliai spaudė tai daryti, todėl tokiais neteisėtais veiksmais juos aktyviai provokavo nusikalsti. Tačiau tokių jo parodymų, kurie buvo pagrįsti faktinių aplinkybių konstatavimu, ikiteisminis tyrimas nenagrinėjo, nepripažino, kryptingai siekė, kad tvirtintų jų iš anksto atrinktus tiktai kaltinančius duomenis, siekė tik apkaltinančių faktų ir ignoravo parodymus. Mano, kad neatlaikęs aktyvaus kryptingo psichologinio spaudimo, pergyvendamas dėl neigiamų pasekmių ir visiško jo teisingų parodymų ignoravimo, dėl savęs ir artimųjų, nutarė pakeisti parodymus ir kalbėjo taip, kaip reikia kaltinimui, taip siekdamas švelnesnės bausmės teisme, todėl E. M. galėjo save apkalbėti. Toks prisipažinimas kontekste svarbių faktinių aplinkybių, nurodytų šiame skunde, priešingai nė teigiama nuosprendyje, negali būti pripažintas įrodymu. E. M. prisipažinimas teisme bei su tuo susijusios aplinkybės turi būti išsamiai ištirtos.
A. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį dėl A. U., neįrodžius, kad A. U. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji A. U. ir E. M. padarė skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, teisingai jas kvalifikavo, o taip pat teisingai paskyrė bausmes.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – teismo nutartimi paskirtas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi, už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. pašalinti trūkumus bei pažeidimus, padarytus šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo, veikdamas pagal išankstinį susitarimą ir bendrininkaudamas su E. M., iš administruojančios bendrovės direktoriaus A. K. 2012 m. kovo 15 d. ir 23 d., siekdamas turtinės naudos sau ir E. M., pareikalavo 20 000 Lt – 30 000 Lt kyšio. 2012 m. balandžio 6 d., apie 12 val., A. U. priėmė iš A. K. dalį reikalauto kyšio, t. y. 10 000 Lt, kuriuos E. M. pernešė į kitą patalpą. Nuteistasis A. U. savo apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismas baudžiamą bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevisapusiškai, nesivadovavo aktualia teismų praktika, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, neištyrė NVIV taikymo pagrindų pagrįstumo, jog prieš jį buvo vykdoma provokacija, dėl ko priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir neteisėtą nuosprendį.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Iš to seka, kad teismas, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatymuose nustatytiems reikalavimams ir nustatyti, ar jie patikrinti BPK numatyta tvarka.
Nuteistasis A. U. savo apeliaciniame skunde iš esmės ginčija visus įrodymus, tame tarpe ir gautus vykdant NVIV. Apeliantas teigia, kad NVIV buvo atlikti neturint tam pagrindo, jis buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą, A. K. STT pareigūnai suteikė specialią techniką dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl esant jo paminėtiems pažeidimas teismas negali remtis tokiais duomenimis.
NVIV sankcionavimo tvarka nustatyta BPK 159 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti NVIV, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Minėta procesinė prievartos priemonė – nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai – gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui iš asmens gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje dėl BK 228 straipsnio 2 dalies buvo pradėtas 2012 m. kovo 26 d. po to, kai A. K. 2012 m. kovo 23 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybai pateikė protokolą-pareiškimą apie tai, kad 2011 m. gruodžio mėnesį jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ – A. U., kuris iš jo reikalauja 20 000 Lt kyšio už tinkamą bankrutuojančios bendrovės buhalterinių dokumentų sutvarkymą. Šių aplinkybių patvirtinimui 2012 m. kovo 26 d. jis pateikė mobilaus ryšio telefonu padarytą įrašą. A. K. protokole-pareiškime nurodė, kad jis dalimis pateikdavo bankroto administratoriui reikiamus dokumentus priėmimo perdavimo aktais, tačiau 2012 m. kovo 15 d. atvykus pas A. U. su papildomais dokumentais, pokalbyje dalyvaujant tik jam ir A. U., šis nurodė, kad A. K. vadovaujamos bendrovės buhalterinė apskaita netvarkinga, dokumentuose yra labai daug trūkumų, trūksta parašų, įtarimų kelia bendrovėje dirbančios dvi moterys, kurios yra vaiko priežiūros atostogose, nes jų atlyginimai yra fiktyviai pakelti. A. U. pasakė, kad už tai, kad jis viską sutvarkys, t. y. ištaisys trūkumus, kad ateityje nebūtų gaunami skundai iš prokuratūros, ir paprašė 20 000 Lt. Kaip jis paaiškino 10 000 Lt dėl moterų, esančių vaiko priežiūros atostogose, 10 000 Lt – buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymas. A. U. nedetalizavo ką darys, t. y. kaip tvarkys dokumentus, tačiau pateikė savo reikalavimą perduoti tiesiogiai 20 000 Lt kaip faktą. Apie tai informavo savo teisininkę J. M., kuri sutiko kartu su juo vykti pas bankroto administratorių ir patarė daryti pokalbio įrašą diktofonu. Kadangi neturėjo diktofono į 2012 m. kovo 23 d. susitikimą nešėsi mobilaus ryšio telefoną – „SAMSUNG MINI“, ir įrašė pokalbį. Šio pokalbio metu A. U. pateikė papildomus dokumentus, faktūrą, vėliau A. U. klausė kaip A. K. gali mokėti jam tuos 20 000 Lt, tikslinosi, ar dalimis. Atsakydamas A. K. paaiškino, kad visų pinigų nebus, gali surinkti tik 10 000 Lt, ir tai tik per mėnesį, likusius – dar per kitą mėnesį. Į kabinetą užėjęs E. (E. M.) paaiškino, kad už kasos dokumentų sutvarkymą turi duoti dar 10 000 Lt, t. y. bendra suma 30 000 Lt. Suprato, kad jam siūlomas neteisėtas sandoris ir apie tai žino ne tik A. U., net ir E. (1 t., b. l. 1-2). Taip pat jis 2012 m. kovo 26 d. pateikė mobilaus ryšio telefoną aparatą „SAMSUNG GT-S5570“, kurio IMEI kodas: 35883/04/22604/0, S/N: RR6B824063E su baterija „SAMSUNG“ S/N: BD1B814CS/4-B H5 (1 t., b. l. 8). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras G. Tarasevičius susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga 2012 m. kovo 27 d. pateikė prašymą leisti taikyti BPK 158 ir 159 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones (1 t., b. l. 23-24). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas A. B. 2012 m. kovo 28 d. nutartimi leido A. K. nuo 2012 m. kovo 28 d. iki 2012 m. birželio 28 d. atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1, 2 dalyse, imituojančius veiksmus, o būtent užmegzti ryšius su A. U., E. M. ar kitais asmenimis, veikiančiais šių asmenų interesais, jų vardu ar nurodytais A. U. arba E. M. kontaktiniais asmenimis bendraujant klausimais, susijusiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūra ar kitais klausimais, susijusiais su tyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, tiesiogiai A. U. arba E. M., šiems asmenims per kitus asmenis ar jų nurodymu kitų asmenų naudai, ar jų nurodytiems tarpininkams per vieną ar daugiau kartų, tiesiogiai ar netiesiogiai perduoti reikalaujamo dydžio pinigų sumą ar kitokio pobūdžio turtą, A. K. leisti naudoti ryšių telekomunikacijų, elektroninių ryšių priemones, kontaktų metu slapta daryti pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų vaizdo ir garso įrašus, fotografuoti panaudojant visų rūšių vaizdo, garso fiksavimo priemones, įrašymo, fotografavimo technines priemones. Specialiųjų tyrimo tarnybos viršininkui M. J. ir vyresniajam V. K. minėtu laikotarpiu neatskleidžiant savo tapatybės buvo leista užmegzti kontaktą su A. U. bei E. M., slapta naudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant pastarųjų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus gyvenamosiose ir negyvenamosiose patalpose, kuriose jie lankosi, transporto priemonėse, kuriomis jie naudojasi. Išvardintų veiksmų fiksavimui leista naudoti vaizdo ir / ar garso įrašus, fotografuoti panaudojant visų rūšių vaizdo ir / ar garso įrašymo technines priemones (1 t., b. l. 25-26). Iš to sektų, kad sankcionavimo tvarka nebuvo pažeista, nes prokuroras turėjo pagrindą prašyti taikyti procesinę prievartos priemonę – NVIV, bei gavo teismo leidimą.
Tačiau NVIV teisėtais daro ne tik jų sankcionavimo, bet ir jų realizavimo teisėtumas. BPK 159 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, atliekant NVIV, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad net ir esant NVIV sankcionavimo pagrindams, kito asmens provokacija padaryti nusikalstamą veiką šį procesinį veiksmą daro neteisėtą. Provokacijos sąvoka yra pateikta nusikalstamos veikos metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (dabar Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis), kur ji apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Pagal LAT formuojamą teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Analogiškai provokacija apibrėžiama ir EŽTT jurisprudencijoje, nurodant, kad provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (žr. Texeira de Castro; Eurofinacom v. France). Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad be valstybės pareigūnų ar privačių asmenų, vykdančių pareigūnų užduotis, įsikišimo, aktyvaus dalyvavimo, kurstymo padaryti nusikalstamą veiką asmuo, kaltinamas ar įtariamas nusikalstamos veikos padarymo, tos veikos nebūtų padaręs. NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtiną, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. LAT praktikoje pripažįstama, kad nustatant ar asmuo buvo provokuojamas turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į NVIV dalyvių veikimo būdą realizavimo metu, t. y. į tai, ar buvo NVIV atliekančio asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, bet į visus faktus nustatytinus iš visų bylos aplinkybių, įskaitant aplinkybes, nesusijusias su NVIV dalyvių veikla, visumos (kasacinė nutartis Nr. 2A-P-2/2009). Šioje baudžiamojoje byloje, BPK 159 straipsnio pagrindu atliekant NVIV, nusikalstama veika negalėjo būti ir nebuvo išprovokuota, kadangi, iki nusprendžiant taikyti BPK 159 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę, nusikalstama veika jau buvo pradėta daryti – etapais jau buvo realizuojami nusikalstamo susitarimo veiksmai, iki ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. iki teisėsaugos pareigūnų įsikišimo į nusikalstamos veikos eigą A. U. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad vykdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ administravimą kartu su E. M. pašalins trūkumus bei pažeidimus, padarytus šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo, iš A. K. jau buvo pareikalavęs 20 000 Lt kyšio. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu E. M. pripažino, jog susitarė su A. U. reikalauti kyšio iš buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. K.. Spaudimą duoti kyšį darė jie, o ne A. K.. A. K. labiau sutiko mokėti kyšį nė pats siūlė jį duoti (3 t., b. l. 109-111). Liudytojas A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme tvirtino, jog ne jis siūlė, o iš jo reikalavo kyšio A. U. ir E. M. (2 t., b. l. 30-32, 35-36, 154-158, 3 t., b. l. 112-114). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. U. nebuvo kurstomas ar provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sankcionuotais ir STT pareigūnų kontroliuojamais A. K. veiksmais buvo tik prisijungta prie jau daromo nusikaltimo, kuris buvo tęsiamas nuteistiesiems siekiant gauti reikalaujamą pinigų sumą, t. y. net ir netaikant NVIV A. U. ir E. M. ir toliau būtų atlikę neteisėtus veiksmus. Taigi NVIV buvo atliekami pagal teisės aktuose numatytą tvarką, jų nepažeidžiant tame tarpe ir BPK 44 straipsnio 9 dalis, todėl visi įrodymai, surinkti šio procesinio veiksmo metu yra tinkami ir leistini BPK 20 straipsnio prasme. Nuteistasis A. U. nepagrįstai abejoja NVIV teisėtumu tuo pagrindu, kad apylinkės teismo nutartyje nenurodyti konkretūs veiksmai apie pinigų, skirtų kyšio imitavimui paėmimą iš STT, konkreti pinigų suma, šių pinigų įteikimas A. K. ir kiti su tuo susiję konkretūs veiksmai. Šios aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti, kad buvo peržengtos teisėjo sankcionuotos NVIV ribos, nes A. K. gautų pinigų perduoti kaip kyšį šaltinis ar jų suma neturi reikšmės nusikalstamos veikos vertinimui ir kvalifikavimui. Taigi, byloje nenustatyti nei leidimo atlikti NVIV sankcionavimo tvarkos pažeidimai, nei provokacijos padaryti nusikalstamą veiką faktas.
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde taip pat išreiškė abejones dėl A. K. atlikto garso įrašo mobilaus ryšio telefonu, todėl apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas A. K., kuris nurodė, kad 2012 m. kovo 23 d. įrašas padarytas naudojantis mobiliuoju telefonu, kurį gali pateikti teismui. Telefono aparate įrašas yra originalus (3 t., b. l. 209-210). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija šioje byloje 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi paskyrė kompleksinę garso signalų, jų įrašymo priemonių (fonoskopinę) ir informacinių technologijų ekspertizę (3 t., b. l. 212-216). Atlikus ekspertizę buvo paneigta nuteistojo A. U. versija, kad A. K. 2012 m. kovo 23 d. pokalbį įrašė STT pareigūnų duotomis techninėmis priemonės dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. lapkričio 11 d. ekspertizės akto Nr. 11-1315 (14), 11-2126 (14) išvadų matyti, kad tyrimui pateikto MRT aparato modelis yra „SAMSUNG GT-S5570“, IMEI Nr. 358883/04/226046/0, S/N: RR6B824063E, tai yra tas pats MRT aparatas, kuris nurodytas daiktų, dokumentų pateikimo protokole (1 t., b. 1. 8), kuris gali būti naudojamas kaip garso įrašymo priemonė (diktofonas) ir įrašyti kalbos signalą. Šios ekspertizės išvados 12 ir 15.1, 16 punktuose nurodyta, jog garso įrašas Balsas 009.amr, esantis tyrimui pateikto mobilaus ryšio telefono atminties kortelėje, yra ištisinis ir nesumontuotas. Tiriamojo garso įrašo Balsas 009.amr, esančio pateiktame „SAMSUNG GT-S5570“ atminties kortelėje, parametrai visiškai atitinka šio telefono modelio diktofono funkcijos parametrus. Skaitmeninis garso įrašas Balsas 009.amr yra įrašytas įrenginiu, kuris įrašo siaura dažnių juosta, būdinga mobiliesiems telefonams, bet nėra gautas konvertuojant kitą skaitmeninį garso įrašą, kurių dažnių juosta platesnė. Tyrimui pateikti įrašai Balsas 009.amr, Rec1_0012.avi, Rec1_0013.avi Rec1_0001.avi, padaryti skirtinga aparatūra (4 t., b. l. 2-40).
Be to, tai, kad A. K. kreipėsi į STT su mobiliame telefone įrašytu įrašu pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoja J. M. (3 t., b. l. 120-122). Visa tai įrodo, kad A. K. pats, o ne padedamas STT pareigūnų pateikė pirminę informaciją apie A. U. ir E. M. reikalaujamą kyšį. Pagal BPK 98 straipsnį daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali pateikti ne tik įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, bet ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys savo iniciatyva. Iš to seka, kad A. K. pateikdamas minėtą įrašą teisės aktų nepažeidė, įrašas ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas ir patikrintas BPK 89, 90, 92, 179, 205, 207 straipsniuose numatytais proceso veiksmais (1 t., b. l. 89, 11-24), atlikta kompleksinė garso signalų, jų įrašymo priemonių (fonoskopinė) ir informacinių technologijų ekspertizė (4 t., b. l. 2-40), todėl BPK 20 straipsnio 4 dalies pagrindu jis vertintinas kaip įrodymas.
Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas, būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimas – tai veikos, kuriomis valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neteisėtai gauna ar siekia gauti naudos, t. y. bet kokio turto ar turtinių paslaugų už jo, kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, teisėtą ar neteisėtą veikimą (neveikimą) vykdant tarnybinius įgaliojimus duodančiojo kyšį ar kito asmens naudai. Kaltininkas priima ar siekia kyšio, už kurį savo tarnybiniais veiksmais (neveikimu), vykdydamas įstatymais ir kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus turi ir (ar) gali ar pasinaudodamas tarnybine padėtimi siekia, žada ir pan. patenkinti kyšio davėjo ar kito asmens interesus. Kyšininkavimo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviomis veikomis, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo: 1) priima kyšį; 2) pažada jį priimti; 3) susitaria jį priimti; 4) reikalauja jį duoti; 5) provokuoja jį duoti. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 225 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šių veikų padarymo, o kadangi šios veikos sudėtis yra formali, laikoma, jog nusikaltimas baigtas nuo bet kurios minėtos veikos padarymo. Kyšininkavimo subjektyvioji pusė apibūdinama tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad: 1) jis yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo; 2) žino savo įgaliojimus, pareigas, kurias jį vykdyti įpareigoja įstatymai, kiti teisės aktai; 3) gaunama iš kyšio davėjo turtinė nauda yra neteisėtas atlygis už konkretų teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus; 4) kyšio davėjas irgi supranta, kad turtinę naudą suteikia neteisėtai; 5) tokią veiką atlieka kyšį duodančio asmens (ar jo giminaičių, artimųjų, draugų) interesais. Taigi, kaltininkas suvokia iš esmės visus subjektyviuosius ir objektyviuosius kyšininkavimo sudėties požymius.
Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų nuteistojo E. M. parodymų matyti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. parodė, jog kovo 15 d. pokalbyje tarp A. U. ir A. K. nedalyvavo, tačiau dalyvaujant antro pokalbio metu, kuris vyko kovo 23 d., susidarė įspūdis, jog jie dėl pinigų sumos jau yra susitarę. Teigia, jog siekdami sau naudos, kovo 23 d. iš anksto susitaręs su A. U. iš A. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, pareikalavo kyšio, nes tikrinant bendrovės buhalteriją atrado vieną kasos išlaidų orderį daugiau nei 600 000 Lt sumai be pagrindžiančių dokumentų. A. K. sutiko reikalaujamą sumą perduoti, t. y. pinigų reikalavimo iniciatyva buvo iš jų pusės, o ne iš A. K.. Balandžio 6 d. A. K. atnešė pinigus ir juos perdavė, o A. U. perskaičiavo, po ko padavė jam, o jis juos nunešė į kitas patalpas. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pats E. M. teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo ir jo gynėjas R. Jurka, paklausus apie parodymų pakeitimą nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl išgąsčio buvo pasirinkęs tokią gynybinę taktiką, t. y. neigęs padaręs nusikalstamą veiką (3 t., b. l. 109-111). Apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, nors ir neskundęs apeliacine tvarka nuosprendžio, taip pat dalyvavo nuteistasis E. M.. Jis nurodė, kad pirmosios instancijos teisme jis prisipažino atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, tačiau susipažinus su A. U. apeliaciniu skundu jam kilo abejonė, ar įrašas padarytas tuo pačiu aparatu (3 t., b. l. 187). Taigi nuteistasis A. U. nepagrįstai prašo remtis E. M. tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Nuteistojo E. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Visų pirma tai liudytojo A. K. parodymai, kuriuose tvirtinama, jog 2011 m. gruodžio 8 d., buvo iškelta bankroto byla, jo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir joje paskirtas bankroto administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis buvo pakviestas į minėtą bendrovę bei nurodyta atnešti bendrovės antspaudą, buhalterinius dokumentus, registracijos pažymėjimus, nekilnojamo turto pažymas. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai ir dėl bankroto administratoriaus nekilo abejonių, tačiau 2012 m. kovo 15 d. jį į bendrovę pasikvietė A. U. ir pasakė, kad buvo netvarkingai vedama buhalterinė apskaita, dokumentuose yra labai daug trūkumų, trūksta parašų, įtarimą kėlė bendrovėje dirbusios dvi moterys, kurios yra vaiko priežiūros atostogose, nes jų atlyginimai yra fiktyviai pakelti, todėl kad viskas būtų sutvarkyta ir ateityje nebūtų skundų iš prokuratūros, paprašė 20 000 Lt. A. U. paaiškino, jog 10 000 Lt tvarkant klausimą dėl moterų, esančių vaiko priežiūros atostogose, o kiti 10 000 Lt – dėl buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo. Apie tai papasakojo savo samdomai teisininkei J. M., kuri patarė daryti pokalbio su A. U. įrašą. 2012 m. kovo 23 d. vėl atvyko pas bankroto administratorių ir šio susitikimo metu A. U. teiravosi, kaip A. K. mokės 20 000 Lt, tikslinosi, ar dalimis. Atsakė, kad iš karto visų pinigų nebus, gali surinkti tik 10 000 Lt per mėnesį, kitą – dar per kitą mėnesį. Atėjęs į kabinetą E. M. paaiškino už ką turi sumokėti 20 000 Lt, dar E. M. prašė 10 000 Lt už kasos dokumentų sutvarkymą, t. y. iš viso gavosi 30 000 Lt. Suprato, kad iš jo pinigų reikalauja tiek A. U., tiek ir E. M. (1 t., b. l. 30-31, 3 t., b. l. 112-114). Iš liudytojos J. M. parodymų seka, kad 2012 m. kovo pradžioje pas ją atvykęs A. K. klausė patarimo, nes bankroto administratorius A. U. iš jo tiesiogiai pareikalavo 20 000 Lt už tai, kad bankroto byla būtų pravesta sklandžiai, sutvarkyti buhalteriniai dokumentai, todėl patarusi padaryti pokalbio įrašą. Į 2012 m. kovo 23 d. susitikimą ėjo kartu su A. K., tačiau jai nebuvo leista dalyvauti jų pokalbyje. Po pokalbio A. K. pasakė, kad iš jo A. U. ir E. M. pareikalavo 30 000 Lt, todėl nurodžiusi kreiptis į STT (1 t., b. l. 36-37, 3 t., b. l. 120-122).
A. U. kaltę taip pat patvirtina daiktų, dokumentų apžiūros protokole (1 t., b. l. 8), apžiūros protokole su 2012 m. kovo 23 d. pokalbio stenograma (1 t., b. l. 11-22) užfiksuoti duomenys, mobilaus ryšio telefono „SAMSUNG GT-S5570“ aparatu įrašytas pokalbis, kuriame girdėti kaip E. M. ir A. U. reikalauja pinigų iš A. K., pokalbio metu nurodomos konkrečios pinigų sumos ir už ką (1 t., b. l. 11-22), STT 2012 m. balandžio 17 d. ir 18 d. tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti pokalbiai, iš kurių matyti, kad apie reikalaujamus pinigus ir už ką žino tiek A. U., tiek ir E. M. (1 t., b. l. 35-43). Iš to seka, kad nuteistieji pinigų reikalavo ne už tai, jog vykdant bankroto procedūras bankrotą administruojanti įmonė gali turėti išlaidų, o už neteisėtą veikimą savo reikmėms, t. y. kad A. U. ir E. M. sutvarkys buhalteriniuose dokumentuose esančius trūkumus ir išspręs klausimą, susijusį su įmonėje įdarbintomis moteris, kurios yra vaiko priežiūros atostogose, kad vėliau nekiltų problemų su teisėsauga.
Nuteistasis A. U. teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas kartu su E. M.. Su šiuo nuteistojo teiginiu teisėjų kolegija taip pat nesutinka, nes bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009). BK 25 straipsnio 2 dalyje numatyta bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo minėta anksčiau, iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad iš A. K. kyšio pareikalavo A. U. ir jam padėjo E. M., t. y. šias aplinkybes patvirtino liudytojas A. K. ir pats nuteistasis E. M. duodami parodymus teisme. Taigi nuteistieji iš anksto susitarė, kad iš liudytojo A. K., buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, reikalaus kyšio už tai, jog sutvarkys buhalteriniuose dokumentuose esančius trūkumus ir išspręs klausimą, susijusį su įmonėje įdarbintomis moteris, kuriuos yra vaiko priežiūros atostogose, kad vėliau nekiltų problemų su teisėsauga. Be to, iš byloje esančių 2012 m. kovo 23 d. ir balandžio 6 d. pokalbių ir video medžiagos matyti, kad kyšio paėmime ir jo reikalavime dalyvavo abu nuteistieji, jie vienas kito neteisėtiems veiksmams pritarė, nes A. U. gavęs iš E. M. elektroninį laišką į kontorą atvyko nurodytu laiku, kadangi tuo metu liudytojas A. K. turėjo ir perdavė A. U. pinigus, šis neuždavinėjo klausimų už ką duodami pinigai, o E. M. kalba apie ankstesnį susitarimą, kuriame dalyvavo ir A. U. reikalaudamas kyšio. Taigi A. U. suprato, kad veikia neteisėtai, o nuteistojo iškelta versija, jog jis nesupratęs už ką jam buvo paduoti pinigai ir manęs, jog tai už E. M. išrašytą pažymą A. K., neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos. Tad teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienas iš nuteistųjų suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tačiau nė vienas jų savo veiksmų nenutraukė, neišreiškė nepritarimo kito veiksmams, priešingai – reikalavo ir priėmė dalį kyšio, t. y. 10 000 Lt, iš liudytojo A. K., po ko toliau derino dėl kitos dalies kyšio paėmimo, pinigai buvo rasti kabinete ant spintos, o ne, kaip teigė E. M., ant buhalterės stalo. Visa tai tik patvirtina, kad A. U. suvokė, jog nusikalstamą veiką daro kartu, padedamas E. M., ir norėjo taip veikti.
Anksčiau aptarti įrodymai ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės tik patvirtina, jog A. U. buvo padaręs net kelius alternatyvius veiksmus, būdingus kyšininkavimo objektyviajai pusei, t. y. pareikalavo ir paėmė dalį reikalaujamo kyšio. A. U. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, nes jis žinojo esantis valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, turintis įstatymo nustatytus įgaliojimus ir pareigas, suvokė, kad savo ir E. M. naudai reikalauja neteisėto atlygio iš A. K. už neteisėtą veikimą jo naudai, ir tiesiogiai kartu su E. M. dalį reikalaujamos pinigų sumos paėmė. Iš byloje esančių liudytojo A. K. parodymų matyti, kad šis suprato, jog iš jo reikalaujami pinigai ir, perduodamas nuteistiesiems pinigus, suteikia jiems neteisėtą turtinę naudą už jam siūlomus palankius veiksmus vykdant UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administravimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. U. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes už jų nusikalstamas veikas, atsižvelgė, jog jos padarytos tyčia, priskiriamos prie sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 5 dalis), A. U. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o E. M. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis teisiamajame posėdyje prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, praeityje neteisti. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo švelninti paskirtų bausmių, nes už nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, įstatymo leidėjas numatė baudą arba laisvės atėmimo bausmę, apygardos teismas atsižvelgęs į visas aplinkybes parinko švelnesnę bausmės rūšį – baudą. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktą už sunkų nusikaltimą numatyta bauda iki 1 500 MGL, o A. U. paskirta 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda, E. M. – 175 MGL (22 750 Lt). Šios baudos yra žymiai mažesnės net už sankcijoje numatytą vidurkį. Tad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos baudos nėra per didelės, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-63 straipsniuose išdėstytų nuostatų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu galioja 2014 m. liepos 23 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas Dėl Euro įvedimo Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. (2014/509/ES) ir Lietuvos Respublikos Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas, kurių pagrindu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteistiesiems A. U. ir E. M. paskirtos baudos turi būti nurodytos ne tik litais, bet ir eurais. Pagal Lietuvos Respublikos Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog jeigu asmeniui paskirta piniginė bauda ar nustatyta piniginė prievolė įstatymų nustatyta tvarka išdėstyta per teismo, kitos institucijos ar pareigūno nustatytą laikotarpį, kuris apima ir euro įvedimo datą, teismas, institucija ar pareigūnas, nurodydami skiriamos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės dydį tiek litais, tiek eurais, perskaičiuoja į eurus visą po euro įvedimo dienos mokėtiną piniginės baudos ar piniginės prievolės dalį ir apvalina šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis įsiteisės tik po apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos, t. y. 2015 m. gegužės 4 d. (BPK 336 straipsnio 2 dalis). Iš to sektų, kad A. U. ir E. M. pirmosios instancijos teismo paskirtas baudas mokės jau po 2015 m. sausio 21 d., o tai jau įeina į laikotarpį, pagal 2014 m. liepos 23 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą Dėl Euro įvedimo Lietuvoje 2015 m. sausio 1 d. (2014/509/ES). Dėl šių priežasčių A. U. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, paskirta 250 MGL dydžio bauda turi būti nurodoma ne tik litais, bet ir eurais, t. y. 32 500 Lt prilyginami 9 412 eurų, E. M. už nusikalstamą veiką, numatytą 24 straipsnio 6 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje, paskirta 175 MGL dydžio bauda 22 750 Lt prilyginami 6 588 eurams.
Be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalį nuosprendį paskelbęs teismas turėjo išaiškinti nuteistiesiems, kad jie privalo sumokėti baudas į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nes kito laikotarpio teismas nenustatė. Taip pat nuteistiesiems išaiškintina BVK 22 straipsnio 2 dalyje nustatytas baudos savanoriško sumokėjimo terminas ir šio straipsnio 4 dalyje numatytas priverstinis baudos išieškojimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.
A. U. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirtą 250 MGL baudą nurodyti ir eurais, t. y. – 32 500 Lt (9 412 EUR).
E. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį paskirtą 175 MGL baudą nurodyti ir eurais, t. y. – 22 750 Lt (6 588 EUR).
Vadovaujantis BVK 22 straipsnio 2 ir 4 dalimis, išaiškinti A. U. ir E. M., kad baudą jie privalo sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir įspėti juos, kad nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.
Daiktą – mobiliojo ryšio telefoną aparatą „SAMSUNG GT-S5570“ (IMEI Nr. 358883/04/226046/0, S/N: RR6B824063E, baterijos S/N: BD1B814CS/4-B H5) kartu su jame esančia papildomos atminties 1 GB talpos SanDisk micro SD kortele, grąžinti teisėtam savininkui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Laima Garnelienė
Teisėjai Regina Gaudutienė
Linas Žukauskas