Civilinė byla Nr. e2A-692-661/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10115-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.4.2.8; 3.3.1.19.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjų D. Č., M. V., N. V., S. P., K. G. P., M. K., I. K., M. Č., G. Č., J. M., Ž. V., I. L., A. P., M. Z., P. V. B., S. D. K., A. K. ir J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. Č., M. V., N. V., S. P., K. G. P., M. K., I. K., M. Č. (M. Č.), G. Č., J. M., Ž. V., I. L., A. P. (A. P.), M. Z., P. V. B., S. D. K., A. K. (A. K.) ir J. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl nekilnojamojo daikto įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimą pagal įgyjamąją senatį, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teise nurodomus nekilnojamojo turto objektus– sandėliukus, esančius adresu ties (duomenys neskelbtini), Vilnius, esančiu namu.
3. Pareiškime nurodoma, kad gyvenamasis namas, esantis adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas apie 1940 metus, o šalia šio gyvenamojo namo 1960 metais buvo pastatytas ir medinis sandėliukų pastatas-ūkinis pastatas, kuris šiuo metu nėra įregistruotas ir neturi tikslaus adreso, jis yra ties minėtu gyvenamuoju namu. Šis ūkinis pastatas yra suskirstytas į mažus sandėliukus. Minėtas gyvenamasis namas ilgą laiką neturėjo centrinės šildymo sistemos – butuose yra įrengti židiniai bei krosnys. Centrinis šildymas šiame name buvo įvestas apie 1978 metus, todėl iki to laiko žmonės savo butus šildėsi malkomis ar anglimis. Kadangi minėtas namas neturėjo rūsio patalpų, o žmonėms reikėjo laikyti kurą (malkas ar anglis), todėl šalia namo buvo pastatytas medinis sandėliukų pastatas. Nors kai kurių pareiškėjų butų nekilnojamojo turto išrašuose yra nurodyta informacija, jog jie turi rūsį, tačiau po gyvenamuoju namu nėra rūsio patalpų. Pareiškėjų teigimu, labai tikėtina, jog toks įrašas atsirado dėl techninių klaidų, kurios buvo padarytos atliekant minėtų butų privatizaciją. Galimai buvo turima omenyje, kad rūsys yra kaip analogas priskirtam sandėliukui – sovietinei valdžiai suteikiant žmonėms butą gyvenamajame name, tam gyventojui buvo išduodamas orderis ir atsakingas darbuotojas nurodydavo, kuriuo sandėliuku iš minėto pastato atitinkamas žmogus galės naudotis. Vėliau keičiantis butų gyventojams ar savininkams, prieš tai buvęs buto savininkas tiesiog perduodavo sandėliuko raktus naujajam savininkui. Pareiškėjams nėra žinoma, kodėl tuometinės valdžios įstaigos šio ūkinio pastato neįregistravo, ir vėliau, pradėjus privatizavimą, šie sandėliukai nebuvo įtraukti kaip butų priklausiniai ir nebuvo kartu perduoti, nors žmonės šiais sandėliukais naudojasi nuo 1960 metų. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad sandėliukai žmonėms buvo perduodami kaip butų priklausiniai. Be to, ant sandėliukų durų yra užrašyti numeriai, t. y. namo numeris ir buto numeris, kas reiškia, kad iš atitinkamo namo buto savininkas naudojasi šiuo sandėliuku. Tarp sandėliukų naudotojų jokių pretenzijų ar nesutarimų nėra. Vieni butų savininkai ilgiau naudojasi sandėliukais, kiti trumpiau, tačiau iš esmės pačiais sandėliukais jau yra naudojamasi nepertraukiamai ilgiau kaip 60 metų, nepriklausomai nuo sandėliukų naudotojų pasikeitimo, šis naudojimasis taip pat yra išviešintas, neslaptas. Taigi, pareiškėjai ir anksčiau buvę sandėliukų naudotojai šiais sandėliukais naudojasi sąžiningai ilgai, juos laiko kaip savo nuosavybę ir kaip priklausinius prie butų, kuriuos turi. Be to, į sandėliukus buvo įvesta atskira elektra, į juos buvo investuojamos piniginės lėšos, taip pat buvo atliekami sandėliukų pastato remonto darbai ūkio būdu.
4. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad 1992 metais leidus žmonėms privatizuoti butus, buvo pradėtos sudarinėti pirkimo–pardavimo sutartys su butų naudotojais. Pareiškėjų pateiktose pirminėse butų sutartyse, pagal kurias butai buvo privatizuoti, nėra nurodyta, kad būtų parduodama atitinkama sandėliuko dalis. Kadangi 1992 metais vykdant butų privatizavimo sandorius, tai buvo nauja teisinėje sistemoje, atsirado privati nuosavybė, todėl galimai ne visais atvejais valstybės institucijai atstovaujantis asmuo galėjo pagalvoti, kad reikia įrašyti ir kartu parduodamo sandėliuko pastato atitinkamą dalį.
5. 2023 metais buvo pakabintas skelbimas, kuriuo buvo prašoma atsiliepti minėtų sandėliukų savininkus ir naudotojus bei buvo prašoma pateikti dokumentus, kurių pagrindu statiniai yra naudojami, o jei tokių dokumentų nėra – apie tai informuoti seniūniją. Skelbime taip pat buvo nurodyta, jog jeigu nebus nustatyti teisėti statinių naudotojai, bus pradėtos vykdyti procedūros dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais. Pareiškėjų teigimu, šis skelbimas įrodo, kad sandėliukai nėra apskaityti jokiuose sąrašuose kaip valstybės ar savivaldybės turtas.
6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame prašoma jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad sandėliukai ir ūkinis pastatas, kuriame jie yra, pastatyti teisėtai, statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjai nurodo, kad ūkinis pastatas, kuriame yra sandėliukai, pastatyti tam, jog juose būtų galima laikyti kurą (malkas / anglis), reikalingą butų gyvenamajame name apšildymui. Tačiau gyvenamasis namas buvo pastatytas 1940 m., o ūkinis pastatas pastatytas tik 1960 m. Be to, kaip nurodoma pačiame pareiškime, jau apie 1978 m. gyvenamajame name buvo įvestas centralizuotas šildymas, dėl ko toliau naudotis sandėliukais, siekiant juose laikyti kurą, skirtą gyvenamojo namo apšildymui, tapo nebeaktualu. Taigi, tikrasis sandėliukų pastatymo tikslas ir jų pastatymo teisėtumas bei aplinkybės nėra aiškios. Taip pat iš pareiškėjų pateiktų duomenų nėra aišku, ar sandėliukais iš tikrųjų yra naudojamasi ir šiuo metu. Pareiškime nurodomos aplinkybės nėra nuoseklios, be to, yra tik hipotetinės.
7. Byloje nėra pateikta jokių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad sandėliukai būtų buvę privatizuoti. Šiuo atveju pradėjus turto privatizavimą ir 1992 m. pradėjus sudaryti butų pirkimo–pardavimo sutartis, nė vienoje tokioje sutartyje nebuvo nurodyta, kad kartu įgyjamas (privatizuojamas) ir konkretus sandėliukas (ar ūkinio pastato dalis). Pareiškimas grindžiamas tik spėjimais, jog galimai ne visais atvejais valstybės institucijai atstovaujantis asmuo galėjo pagalvoti, kad reikia įrašyti ir kartu parduodamo sandėliuko pastato atitinkamą dalį ir tiesiog neįrašinėjo sandėliuko pastato dalių į sutartį arba galimai dėl techninių klaidų vietoje sandėliuko buvo nurodoma, kad įsigyjamas butas su rūsiu, nors rūsio gyvenamajame name nėra.
8. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog sandėliukai nėra įregistruoti valstybės / savivaldybės vardu, ir nėra duomenų apie tai, kad sandėliukai privatizavimo (ar kitu būdu) buvo įgyti privačios nuosavybės teise, Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo inicijuota civilinė byla Nr. e2YT-5503-1102/2024 pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pažymėtina, kad prieš šios bylos inicijavimą niekas nepareiškė turtinių teisių į ūkinį pastatą, kuriame yra sandėliukai, nors ūkinis pastatas buvo įtrauktas į 2020 m. sausio 14 d. Statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąrašą, 2022 m. lapkričio 15 d. buvo surašytas Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. A1017-8/22(2.14.1.55E-AD23), kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas ūkinis pastatas, esantis prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
9. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame prašo pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė rašytinių įrodymų, jog ginčo pastatai buvo pastatyti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pagal REGIA informacinės sistemos duomenis, žemės sklypas esantis: Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 32 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų (jų dalių) ir žemės sklypais nesuformuotos valstybinės žemės plotų perdavimo valdyti savivaldybėms patikėjimo teise“ pagrindu buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybei patikėjimo teise perduodamų valstybinės žemės sklypų ir žemės sklypais nesuformuotų valstybinės žemės plotų sąrašas, o 2024 m. sausio 25 d. pasirašyti Nacionalinės žemės tarnybos ir Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės žemės sklypų (plotų) perdavimo–priėmimo aktai Nr. A54- 170/24(2.14.1.36E-ŽEM) ir Nr. 2MŽP-7-(15.2.33 E.). Vilniaus miesto savivaldybei be kitų žemės sklypų buvo perduota patikėjimo teise valdyti ir nagrinėjamai situacijai aktuali nesuformuota valstybinė žemė. Pareiškėjų pareiškime nurodyti sandėliukai nėra suformuoti ar formuojami kaip atskiri statiniai ir jiems unikalūs numeriai nėra suteikti. Teismui pateikta formuojamo ūkinės paskirties pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2024 m. gegužės 29 d. kadastro duomenų byla neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl preziumuojama, kad turtas galėtų būti laikytinas viešąja nuosavybe. Įvertinus kartu su pareiškimu pateiktą rašytinę medžiagą darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų patvirtinančių, jog sandėliukas yra funkciškai susijęs su gyvenamosiomis patalpomis (pastatu). Pareiškėjų teisė į ginčo patalpas nebuvo aptarta butų privatizavimo sutartyse.
10. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į pareiškėjų pareiškimą, kuriame prašo pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad įgyjamosios senaties būdu gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės objektais. Šiuo metu į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad pareiškėjų pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai nebuvo anksčiau inventorizuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl to lieka neaišku, kokiu pagrindu pareiškime nurodyti sandėliukai, į kuriuos pareiškėjai prašo nustatyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, buvo suformuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjų ieškinį atmetė.
12. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog nuosavybės teisė į ūkio pastatus (sandėliukus), dėl kurių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktas pareiškimas, nėra įregistruota viešame registre. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo turtas priklauso valstybei. Priešingai, iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktos informacijos matyti, kad savivaldybė įtraukė ginčo objektus į Statinių, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, sąrašą ir yra kreipusis į teismą dėl šių pastatų pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-5503-1193/2024). Vadinasi, viešąjį turtą valdančios ir juo disponuojančios institucijos ne tik nepagrindė, kad turtas priklauso valstybei ar savivaldybei, bet to iš esmės ir nesiekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2023, 39 punktas).
13. Tačiau teismo manymu, pareiškėjams teko įrodinėjimo našta pagrįsti, kad, pirma, yra minėtų sandėliukų valdytojai, antra, tas valdymas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus. Pareiškėjai šioje byloje jiems tenkančios įrodinėjimo naštos neįvykdė (CPK 12, 178, 185 straipsnis). Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, jog iš ginčo nuotraukų negalima spręsti nei apie kokius nors atliktus ginčo sandėliukų remonto darbus ir (ar) įvestą atskirą elektrą, nei apie pareiškėjų išvardytų daiktų (daržovių, uogienių, dviračių, kuro ir pan.) juose laikymą. Be to, kad pateiktų nuotraukų negalima vienareikšmiškai susieti su ginčo sandėliukais, iš jų taip pat negalima daryti išvados, jog nuotraukose užfiksuotomis vietomis yra rūpinamasi, jos yra prižiūrimos ir valdomos kaip savo. Priešingai, susidaro įspūdis, kad nuotraukose užfiksuotos vietos yra apleistos ir netvarkomos, paverstos atliekų laikymo vieta, t. y. nėra naudojamos pagal pareiškėjų deklaruojamą paskirtį. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad byloje sprendžiama dėl dvidešimt dviejų sandėliukų įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, o pateiktos tik trijų sandėliukų nuotraukos. Kai kurie pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ne po vieną, o po kelis sandėliukus, tačiau jokių įrodymų dėl to taip pat nepateikė.
14. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo sandėliukų pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra buvo pradėta dar 2020 metais, o 2022 metais ši aplinkybė tiesiogiai atskleista (pakabinant atitinkamus skelbimus) ant paties pastato. Taigi pareiškėjai jau nuo 2022 metų turėjo žinoti, kad ginčo sandėliukus prašoma pripažinti bešeimininkiu turtu, tačiau į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo minėtus sandėliukus, kreipėsi tik 2024 m. birželio 27 d. Jokių svarbių priežasčių, dėl ko pareiškėjai tik po dvejų metų kreipėsi į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, pareiškėjai nenurodė, o tai kelia papildomų abejonių dėl pareiškėjų šioje byloje formuojamos pozicijos apie faktinį ginčo sandėliukų valdymą, kurių pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nepašalino (CPK 185 straipsnis).
15. Teismas konstatavo, kad nors ginčo sandėliukai praeityje, ankstesnių butų savininkų ir galėjo būti naudojami pagal pareiškėjų nurodomą paskirtį, tačiau pareiškėjai neįrodė, jog šiuo metu valdo ginčo sandėliukus ir tą daro atvirai, nepertraukiamai kaip savo ne mažiau kaip dešimt metų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Apeliantai (pareiškėjai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų patikslintą pareiškimą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo į sandėliukus.
17. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Pareiškėjai gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuris buvo pastatytas apie 1940 metus. Kadangi šiame gyvenamajame name ilgą laiką nebuvo įrengta centrinio šildymo sistema, šalia šio gyvenamojo namo 1960 metais buvo pastatytas ir medinis sandėliukų pastatas / ūkinis pastatas, kuris šiuo metu nėra įregistruotas. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 27 punkte dėl šių aplinkybių nebuvo ginčo, tai yra kad šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, stovi sandėliukų pastatas, kuris šiai dienai neturi teisinės registracijos ir kuriuo naudojasi Pareiškėjai.
17.2. Pareiškėjai tinkamai įrodė visas privalomas sąlygas dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo, o pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo tam tikras aplinkybes, kurios ir sąlygojo galimai neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Pareiškėjai sąžiningai valdo sandėliukų pastatą, juo rūpinasi kaip savu ir laiko, kad jokie kiti asmenys neturi į šiuos sandėliukus daugiau teisių už Pareiškėjus.
17.3. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad neįrodyta, jog jie nepertraukiamai valdė šiuos sandėliukus kaip savo ne mažiau kaip dešimt metų. Pareiškėjai mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą dėl šios įgyjamosios senaties sąlygos.
17.4. Byloje buvo nustatyta ir dėl to nebuvo jokio ginčo, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo pastatytas apie 1940 metus, o šalia esantis sandėliukų pastatas buvo pastatytas apie 1960 metus. Šias aplinkybes patvirtina pateikti įrodymai, tai yra butų, esančių name (duomenys neskelbtini), Vilnius, nekilnojamojo turto registro išrašai bei sandėliukų pastato kadastrinių matavimų byla. Dėl šių aplinkybių byloje nekilo ginčo, tai reiškia, kad šios aplinkybės yra įrodytos. Taigi yra aiškiai nustatytas faktas, kad šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuo 1960 metų stovi sandėliukų pastatas. Ši aplinkybė patvirtina, kad kažkas tuo sandėliukų pastatu nuo pat jo pastatymo ir naudojosi.
17.5. Tai leidžia daryti išvadą, kad sandėliukų pastatu buvo naudojamasi sąžiningai, atvirai ir tai buvo daryta ilgiau nei dešimt metų. Visuotinai yra žinoma, kad sovietinei valdžiai suteikiant žmonėms butą name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, tam gyventojui buvo išduodamas orderis ir atsakingas valdžios įstaigos darbuotojams nurodydavo taip pat, kuriuo sandėliuku iš minėto pastato atitinkamas žmogus galės naudotis. Byloje esantis įrodymai patvirtina šias aplinkybes. Be to, kaip matyti iš pateiktų fotografijų, ant sandėliukų durų yra parašyti skaičiai, kas atitinka namo ir buto numerį.
17.6. Labai tikėtina, kad jeigu valdžios atsakingas asmuo nebūtų leidęs naudotis sandėliukais šiame pastate, tai jokie skaičiai ant sandėliukų pastato nebūtų atsiradę. Pažymėtina, kad esant sovietinei santvarkai nelegalios statybos negalėjo būti, taigi jei šis sandėliukų pastatas buvo pastatytas nelegaliai, jis dar iki 1990 metų būtų buvęs nugriautas. Kadangi tai nebuvo padaryta, darytina išvada, jog valdžios įstaigos suprato, kad sandėliukai buvo reikalingi kurui laikyti, o vėliau gyventojai laikė jiems priklausančius daiktus, nesant rūsio patalpoms po namu. Šios aplinkybės patvirtina, kad sandėliukų naudojimo aktualumas nebuvo prarastas ir šiuo metu.
17.7. Iki 1990 metų Lietuvoje negalėjo būti privatinės nuosavybės, todėl šis pastatas priklausė valstybei. Pradėjus butų privatizaciją, butus įsigiję savininkai tikėjo, kad jie kartu įsigijo ir sandėliukus, kuriais naudojosi gyvendami butuose. Tokia išvada darytina iš pateiktų dokumentų. Pareiškėjai į bylą pateikė pirmines butų privatizavimo sutartis, kuriose nurodyta, kad yra parduodamas butas su rūsiu. Žmonėms buvo paaiškinta, kad sutartyje esantis įrašas apie rūsį reiškia, kad yra parduodamas naudojamas sandėliukas. VĮ Registrų centre (duomenys neskelbtini), Vilnius, name esantys butai įregistruoti kaip turintys rūsio patalpas, nors realybėje po šiuo namu rūsio patalpų nėra. Taigi esama situacija ir leidžia teigti, kad parduodant butus 1992 metais ir sutartyje įrašant rūsio patalpas galimai buvo turimas omenyje šalia esantis sandėliukas.
17.8. Taip pat atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismui iškilusią abejonę, kad Pareiškėjai nevaldė ir nesinaudojo šiais sandėliukais, pareiškėjai paaiškino, kad 2012 metais buvo iškilusi problema dėl šių sandėliukų. 2012 metais Žirmūnų seniūnijos seniūnė O. S. reiškė priekaištus dėl sandėliukų stogo tvarkymo po gauto anoniminio skundo. Seniūnė kalbėjosi su didžiąja dauguma sandėliukų savininkų (valdytojų) ir liepė susitvarkyti sandėliukų stogą, nes priešingu atveju buvo grasinama baudomis už turto nepriežiūrą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad net ir 2012 metais seniūnė suprato, jog sandėliukai turi savininkus ir būtent šiems savininkams buvo grasinama baudomis dėl galimos turto nepriežiūros. Sandėliukų savininkai pasikeitė stogo dangą.
17.9. Byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Pareiškėjai įsigiję butus, kartu perėmė valdyti ir sandėliukus. Tai įrodo sandėliukų valdymo kartu su butais tęstinumą (CK 4.71 straipsnio 2 dalis), tai yra sandėliukais iki Pareiškėjų naudojosi prieš tai buvę butų savininkai, o nuo butų įgijimo jai naudojasi Pareiškėjai. Tad šiais sandėliukais faktiškai yra naudojamasi ir jie yra valdomi atvirai, nepertraukiamai bei sąžiningai. Byloje pateikti nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, jog Pareiškėjai teisėtai ir sąžiningai įsigijo butus, o kartu jiems buvo buvusių savininkų perduoti ir sandėliukų raktai. Šios aplinkybės pagrindžia, kad sandėliukų valdymas akivaizdžiai tęsėsi nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų. Įvertinus šiuos argumentus ir atsižvelgiant į CK 4.71 straipsnio 2 dalies normą, Pareiškėjai naudojamus sandėliukus valdė daugiau kaip 10 metų. Šios aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Pareiškėjai neįrodė, kad jie sandėliukus valdė ne mažiau kaip dešimt metų. Iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai neįrodė, kad jie sandėliukus valdo ne mažiau kaip dešimt metų. Sandėliukų valdymas tęsėsi daugiau kaip 60 metų, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad Pareiškėjai nevaldė šių sandėliukų.
17.10. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandėliukai prarado savo prasmę po to, kai name buvo įvestas centrinis šildymas. Iš pradžių name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo centrinio šildymo sistemos, todėl sandėliukuose reikėjo laikyti malkas ar anglis. Po šiuo namu nėra rūsio patalpų, be to, remiantis net ir sovietiniu laikotarpiu galiojusiomis priešgaisrinėmis taisyklėmis, rūsio patalpose negalima laikyti degių medžiagų (malkos ir anglys priskirtinos prie degių medžiagų). Vadovaujantis loginiu ir sisteminiu aiškinimu, akivaizdu, kad nebereikiant sandėliukuose laikyti malkų ar anglių, sandėliukuose buvo laikomi kiti sandėliukų naudotojų daiktai. Vienas sandėliuko naudotojas laiko statybines medžiagas, kitas laiko malkas, dar kitas laiko įvairius kitus daiktus (dviračius). Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad sandėliukais yra naudojasi ir kiekvienas sandėliuko naudotojas laiko sandėliuką kaip savo. Jeigu sandėliuko naudotojas nelaikytų sandėliuko kaip savo, tai jis tame sandėliuke nelaikytų ir jokių jam priklausančių daiktų.
17.11. Akivaizdu, kad 1992 metais buvo padarytos valstybės institucijų klaidos, tai yra galimai tinkamai šis sandėliukų pastatas nebuvo inventorizuotas, tačiau tai nereiškia, kad šis sandėliukų pastatas nebuvo butų priklausinys. Tokią išvadą suponuoja tai, kad iki šiol šis pastatas tarnauja kaip kuro sandėliavimo ir daiktų laikymo patalpa. Labai didelė tikimybė, kad privatizuojant butus, funkcinis ryšys tarp daugiabučio namo ir sandėliukų pastato buvo dar reikšmingesnis ir glaudesnis. Sandėliukų pastatas yra išsidėstęs priešais aptarnaujamą daugiabutį namą ir kartu formuoja kaip uždarą daugiabučio namo vidinį kiemą. Iš jokio kito namo joks kitas asmuo negalėtų naudoti sandėliukų pastato dėl paties statinio išsidėstymo ir vietos.
17.12. Sandėliukų pastatas nepriklauso valstybei. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jeigu daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir jo interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Vilniaus miesto savivaldybė nelaiko šio pastato savo nuosavybe, kadangi kitoje byloje ji yra pateikusi pareiškimą pripažinti šį pastatą bešeimininkiu. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad Vilniaus miesto savivaldybei ar valstybei šis sandėliukų pastatas nepriklauso.
18. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė šiuos argumentus:
18.1. Pirmosios instancijos teismas suteikė pareiškėjams papildomą terminą pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti Pareiškėjų dėstomas aplinkybes ir įrodyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymui būtinų sąlygų egzistavimą, tačiau apeliantai tinkamų įrodymų taip ir nepateikė, savo poziciją grindė deklaratyviais teiginiais.
18.2. Centralizuotas šildymas buvo įvestas net prieš maždaug keturiolika metų iki butų privatizavimo 1992 metais, taigi kietojo kuro laikymas sandėliukuose prasidėjus butų privatizavimui jau nebuvo aktualus. Tai, kad kai kuriuose butuose galimai yra išlikusios krosnys, savaime nepatvirtina nei to fakto, kad įvedus centralizuoto šildymo sistemą jos toliau buvo (ir yra) naudojamos, nei juo labiau to fakto, kad joms galimai reikalingas kuras, iki šiol yra laikomas sandėliukuose.
18.3. Byloje buvo sprendžiama dėl dvidešimt dviejų sandėliukų įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, o pareiškėjai pateikė tik trijų patalpų nuotraukas (nors pareiškėjai turėjo įrodyti egzistuojant visas įgyjamosios senaties sąlygas dėl kiekvieno atskiro sandėliuko, į kurį nuosavybės teise pretenduoja). Tokios aplinkybės taip pat verčia suabejoti apeliantų sąžiningumu siekiant įgyti sandėliukus.
19. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai jau nuo 2022 metų turėjo žinoti, kad ginčo sandėliukus prašoma pripažinti bešeimininkiu turtu, tačiau į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2024 m. birželio 27 d. Jokių svarbių priežasčių, dėl ko tik po dvejų metų kreipėsi į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, Pareiškėjai nenurodė, o tai kelia papildomų abejonių dėl Pareiškėjų šioje byloje formuojamos pozicijos apie faktinį ginčo sandėliukų valdymą, kurių Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nepašalino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų, CK 4.69 straipsnio aiškinimo ir taikymo
21. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjai kreipėsi į teismą, deklaruodami, jog yra ginčo sandėliukų valdytojai, kurių valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Pareiškėjams teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad, pirma, jie yra minėtų sandėliukų valdytojai, antra, tas valdymas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus.
22. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
23. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
25. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).
26. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
27. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
28. Byloje nėra ginčo, kad nuosavybės teisė į ūkio pastatus (sandėliukus), dėl kurių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktas pareiškimas, nėra įregistruota viešame registre. Byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo turtas priklauso valstybei. Priešingai, iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktos informacijos matyti, kad savivaldybė įtraukė ginčo objektus į Statinių, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, sąrašą ir kreipėsi į teismą dėl šių pastatų pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-510-1193/2025). Taigi viešąjį turtą valdančios ir juo disponuojančios institucijos ne tik nepagrindė, kad turtas priklauso valstybei ar savivaldybei, bet to iš esmės ir nesiekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2023, 39 punktas).
29. Apeliantai šioje byloje įrodinėjo, kad sandėliukai buvo pastatyti kietajam kurui laikyti (1960 metais), nes gyvenamasis namas, šalia kurio yra sandėliukai, buvo šildomas krosnimis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų gyvenamajame name buvo įvestas centrinis šildymas jau apie 1978 metus, dėl ko pradinis gyventojų poreikis turėti sandėliuką kaip kietojo kuro laikymo vietą jau seniai neteko aktualumo. Apeliantai, įrodinėdami, kad naudojasi sandėliukais, taip pat teigė, kad juose be kietojo kuro, iki šiol taip pat laikomi kiti daiktai (daržovės, uogienės, dviračiai). Apeliantai pateikė kelias nuotraukas, kuriose užfiksuotos patalpos su daiktais, tačiau iš pateiktų nuotraukų, pirma, nėra galimybės tinkamai identifikuoti, kur yra nuotraukose užfiksuotos patalpos ir jų, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negalima vienareikšmiškai susieti su ginčo sandėliukais; antra, tose patalpose nėra užfiksuoti daiktai, kuriuos apeliantai nurodė laikantys sandėliukuose (tai yra patalpose nebuvo nei malkų, nei dviračių, nei uogienių ar daržovių), tai taip pat patvirtina pareiškime nurodytų aplinkybių nepagrįstumą; trečia, byloje buvo sprendžiama dėl dvidešimt dviejų sandėliukų įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, o pareiškėjai pateikė tik trijų patalpų nuotraukas, nors pareiškėjai turėjo įrodyti egzistuojant visas įgyjamosios senaties sąlygas dėl kiekvieno atskiro sandėliuko, į kurį nuosavybės teise pretenduoja. Kai kurie pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo ne po vieną, o po kelis sandėliukus, tačiau jokių įrodymų dėl to taip pat nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).
30. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantai tinkamų ir pakankamų įrodymų nepateikė, realaus naudojimosi sandėliukais fakto neįrodė. Apeliantai neįrodė nei tai, kad jie patys nuo butų įsigijimo faktiškai naudojosi sandėliukais ir juos valdė kaip savo, nei tai, kad prieš juos buvę butų savininkai taip pat jais naudojosi, ir valdė juos visą laiką iki butų pardavimo naujiems savininkams (pareiškėjams).
31. Apeliantai taip pat ginčija tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo dešimties ir daugiau metų terminą, kaip terminą, kurį pareiškėjai ir buvę butų savininkai valdė sandėliukus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis CK 4.71 straipsniu, kurio 2 dalyje numatyta, jog jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu (Sprendimo 17 punktas). Pažymėtina, kad nors asmenų, kuriems per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas perėjo vienam iš kito, valdymo laikas skaičiuojamas kartu, tačiau kartu svarbi bei vertintina ir kita aplinkybė, – tai, jog kiekvieno iš jų valdymas privalo atitikti CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantai neįrodė kitų CK 4.68 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o vadovaujantis tiek teisiniu reglamentavimu, tiek teismų praktika, siekiant nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, būtina nustatyti atitinkamų sąlygų visumą. Tuo atveju, jeigu nėra nustatyta bent viena privaloma sąlyga, tai yra pakankamas pagrindas pareiškimui atmesti.
32. Apeliantai taip pat įrodinėjo, kad jie rūpinasi sandėliukais, juos prižiūri kaip savus, nurodė, kad įsivedė elektrą, atliko remonto darbus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (sutarties su elektros energijos tiekėju, sąskaitų, kvitų, kt.) nepateikė.
33. Šiuo atveju taip pat svarbi byloje nustatyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-510-1193/2025 (šiuo metu sustabdyta) pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu daiktu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Ūkinis pastatas buvo įtrauktas į 2020 m. sausio 14 d. Statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), sąrašą (viešai prieinamas Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje: https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/finansai-ir-turtas/turtas/statiniu-kurie-neturi-savininko-ar-savininkas-nezinomas-sarasas/), 2022 m. lapkričio 15 d. buvo surašytas Statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktas Nr. A1017-8/22(2.14.1.55E-AD23), kuriuo į apskaitą buvo įtrauktas ūkinis pastatas, esantis prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Be to, nuo 2022 m. lapkričio 22 d. buvo skelbiamas pranešimas, kviečiantis atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į sandėliukus. Taip pat tam, kad visi suinteresuoti asmenys galėtų aiškiai identifikuoti, kokio konkrečiai objekto pripažinimo bešeimininkiu procedūra buvo pradėta ir kurio savininkus ar kitus asmenis, turinčius turtinių teisių į šį objektą, kviečiama atsiliepti, Žirmūnų seniūnija užtikrino, kad ir ant paties ūkinio pastato būtų pakabinti skelbimai (2022 m.). Informacija apie pradėtą ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą ir kvietimas atsiliepti asmenis, turinčius turtinių teisių į minėtą statinį, buvo skelbiama ir nacionaliniame laikraštyje „Lietuvos rytas“ (2022 m. lapkričio 19 d.). Ginčo sandėliukų pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra buvo pradėta dar 2020 metais, o 2022 metais ši aplinkybė tiesiogiai atskleista (pakabinant atitinkamus skelbimus) ant paties pastato. Taigi pareiškėjai jau nuo 2022 metų turėjo žinoti, kad ginčo sandėliukus prašoma pripažinti bešeimininkiu turtu, tačiau į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo minėtus sandėliukus kreipėsi tik 2024 m. birželio 27 d. Jokių svarbių priežasčių, dėl ko pareiškėjai tik po dvejų metų kreipėsi į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, pareiškėjai nenurodė, o tai kelia papildomų abejonių dėl pareiškėjų šioje byloje formuojamos pozicijos apie faktinį ginčo sandėliukų valdymą, kurių pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nepašalino (CPK 185 straipsnis).
34. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nors ginčo sandėliukai praeityje, ankstesnių butų savininkų, galėjo būti naudojami pagal pareiškėjų nurodomą paskirtį, tačiau pareiškėjai neįrodė, jog šiuo metu valdo ginčo sandėliukus ir tą daro atvirai, nepertraukiamai kaip savo ne mažiau kaip dešimt metų.
Dėl bylos baigties
35. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu, teismas
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjas Alvydas Barkauskas