Baudžiamoji
byla Nr. 2K–558/2010 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.4.2.8.
1.1.4.4.1.
1.1.4.5.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 23
d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant Daivai
Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai
Zieniūtei,
nuteistojo gynėjui advokatui
Zenonui Juknevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos
teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal
BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems
mėnesiams. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą R. K.
išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.
Iš R. K. priteista
atlyginti nukentėjusiajai L. P. 1000 Lt neturtinę žalą.
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo
2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria R. K. pagal BK 135
straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis,
kuriuo R. K. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu šešeriems
metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis
paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį,
ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems
mėnesiams.
Iš R. K., L. K., R. T.
priteista solidariai atlyginti nukentėjusiajai L. P. 90 000 Lt neturtinę
žalą.
Dėl toje pačioje byloje
nuteistų L. K., R. T. kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą
patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. K. pagal BK 135
straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad
2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, tarp Dainavos tako 17 ir
Ežero g. 3 namų esančiame pėsčiųjų take, veikdamas kartu su L. K. ir R. T.,
tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą
aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, minėtose gatvėse
esančių namų gyventojų įprastinį gyvenimą bei panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį
D. P., t. y., L. K. vairuojant automobilį „VW Golf“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priekiu trenkus D. P.
į kojas, dėl to šiam nugriuvus ant žemės ir atsistojus bandant pabėgti, bendrais
veiksmais kartu su L. K. ir R. T. sudavė smūgius kojomis ir beisbolo lazdomis
(ne mažiau kaip vieną) nukentėjusiajam D. P. į galvos sritį, padarydami jam
muštinę žaizdą galvoje, dešiniojo smilkinkaulio lūžį, trauminę išlają virš
kietojo smegenų dangalo dešinėje pusėje, kraujo išlają po kietuoju galvos
smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, t. y. sunkų
sveikatos sutrikdymą, bei suduodami smūgius kojomis ir beisbolo lazdomis (ne
mažiau kaip du) į dešinę alkūnę, padarė jam nubrozdinimus dešinėje alkūnėje, t.
y. nežymų sveikatos sutrikdymą; tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką
bei sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų.
Pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio
1 dalį, o pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas nesant jo
veikoje šio nusikaltimo požymių.
Pagal BK 284 straipsnio
1 dalį R. K. nuteistas už tai, kad, bendrai veikdamas su L. K. ir R. T.,
2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, prie Dainavos tako
17 ir Ežero g. 3 namų esančiame pėsčiųjų take, t. y. viešoje vietoje,
įžūliai ir tyčia, dėl asmeninių paskatų ir keršto, o R. K. ir R. T. padėdami L.
K., demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: L.
K. automobiliu privažiavus prie nukentėjusiojo D. Pašviesčio ir šį
partrenkus, po to pastarajam pakilus ir bandant pabėgti, visi jį pasivijo ir
viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams
bei sutrikdydami viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, panaudojo prieš nukentėjusįjį
fizinį smurtą – L. K., R. K. ir R. T. bendrai veikdami sudavė smūgius
nukentėjusiajam D. P. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, dėl to
buvo nežymiai sutrikdyta jo sveikata, o L. K. dar smogė nukentėjusiajam smūgius
beisbolo lazda į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, sunkiai
sutrikdydamas nukentėjusiajam sveikatą.
Apeliacinės instancijos
teismas, iš dalies tenkindamas prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius
skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. K., taip pat
ir R. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo išteisinti, panaikino
ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo R. T. ir R. K, pripažino kaltais padarius
nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Šis teismas nustatė,
kad: 2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, prie Dainavos tako
17 ir Ežero g. 3 namų esančiame pėsčiųjų take, t. y. viešoje vietoje R. K.
ir R. T., veikdami kartu su L. K., tyčia, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams
ir aplinkai, sutrikdė rimtį ir tvarką minėtose gatvėse esančių namų gyventojų
įprastinį gyvenimą bei dėl asmeninių paskatų panaudojo fizinį smurtą prieš
nukentėjusįjį D. P., t. y., L. K. vairuojant automobilį „VW Golf“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priekiu trenkus
D. P. į kojas, dėl to šiam nugriuvus ant žemės ir atsistojus bandant
pabėgti, L. K., R. K. ir R. T. bendrais veiksmais sudavė smūgius
kojomis ir lazdomis nukentėjusiajam į galvą, padarydami D. P. muštinę žaizdą
galvoje, dešinio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo išlają virš kietojo
dangalo dešinėje pusėje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu
kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, t. y. sunkiai sutrikdė D. P. sveikatą
ir pažeidė viešąją tvarką.
Kasaciniu skundu
nuteistasis R. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 2 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai taikė BK 15 straipsnį, todėl nepagrįstai jo
veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas suklydo aiškindamas teorinius teisės taikymo principus ir, priešingai nei
pirmosios instancijos teismas, išaiškino, kad neapibrėžta ir apibrėžta tyčia
yra ne netiesioginės, o tiesioginės tyčios rūšys. Teismas nurodė, kad kaltės klausimo išsprendimas priklauso nuo
tyčios rūšies, t. y. jei užpuolimo ir smūgių sudavimo metu visi bendrininkai turėjo tiesioginę tyčią
padaryti bet kokį, taip pat ir sunkų sveikatos sutrikdymą, visi jie yra nusikalstamos veikos –
sunkaus sveikatos sutrikdymo – bendravykdytojai. Teismo nuomone, nebūtina, kad
kiekvienas iš nusikalstamos veikos bendrininkų padarytų trauminius poveikius, sukėlusius nukentėjusiajam sunkų
sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tik L. K. dėl nenustatytų priežasčių konfliktavo su D. P. Teisme L. K. parodė, kad 2007 m. balandžio 29 d.
beisbolo lazda sudavė D. P. apie tris smūgius ir galėjo pataikyti į
smilkinkaulį. Jis (kasatorius) ir R. T. tik bandė juos išskirti. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad L. K. su
savimi pasiėmė beisbolo lazdą. Jis (kasatorius) parodė, kad L. K. beisbolo lazda D. P. sudavė du kartus.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
L. K. ir jo (kasatoriaus) parodymus, rėmėsi tik prieštaringais ir nenuosekliais
S. T. D., H. K., E. L. ir S. L. parodymais. Šis teismas atmetė ir
liudytojos Z. Ž. parodymus, kad iš automobilio išlipęs vaikinas
turėjo beisbolo lazdą. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pats L. K. prisipažino, jog, siekdamas atkeršyti D. P.,
subraižė jo motinos automobilį, jį patį persekiojo ir 2007 m. balandžio
29 d. beisbolo lazda sudavė tris kartus į
galvą, galima daryti išvadą, kad tik jis veikė tiesiogine tyčia.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos
teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis),
teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nėra
BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Dėl Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1
dalies taikymo
Visų
pirma teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės
taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar teismai
tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas,
įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Įsiteisėję nuosprendis
ar nutartis gali būti apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka,
jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių
šio Kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuteistasis R. K. kasacinį
skundą padavė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Tačiau, kaip
matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistasis, teigdamas, kad apeliacinės
instancijos teismas jo, nuteistojo L. K. bei liudytojos Z. Ž. parodymus
atmetė ir, darydamas išvadas, rėmėsi tik prieštaringais ir nenuosekliais
liudytojų S. T. D., H. K., E. L., S. L. parodymais, mano, jog apeliacinės
instancijos teismas netinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus. Kaip jau
minėta, įrodymų vertinimas, nesusietas su esminiais baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagrindinės
įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal
ją teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą
išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi
įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo,
faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos
prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų
tyrimą, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir
įvertinęs jų visumą, R. K. pripažino kaltu veikiant bendrininkų grupe padarius
nukentėjusiajam D. P. sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija konstatuoti,
kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5
dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, neturi teisinio pagrindo. Be to, teisėjų
kolegija pažymi, kad nuteistojo gynybos versija, jog jis tik bandė
nukentėjusįjį ir L. K. išskirti, paneigta ir pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje, kurį kasatorius prašo palikti galioti.
Pagal
nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas R. K.
baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, padarytą nusikalstamą veiką teisingai
kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Nusikalstama
veika, numatyta BK 135 straipsnio 1 dalyje yra tyčinis materialiosios sudėties
nusikaltimas (BK 15 straipsnis). Tyčia gali būti apibrėžta (konkretizuota) ir
neapibrėžta (nekonkretizuota). Neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia yra tada,
kai kaltininkas darydamas veiką suvokia veikos pavojingumą, bet nesuvokia
konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t. y. kaltininką tenkina
bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą.
Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.
Pagal
baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje
susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus
asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis).
Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo
forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet
kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra bendrininkų
tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad
bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas
bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir
pan.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.
Sunkus
kūno sužalojimas pripažįstamas padarytu bendrininkų grupės (BK 25 straipsnio
2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai. Tuo atveju,
kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai, bendrais veiksmais dalyvauja
nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo procese, visi jie yra šio
nusikaltimo vykdytojai. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas
iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnio 1 dalyje
numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais
atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų
sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą
naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti
sunkų kūno sužalojimą, arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos
sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie
asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos
sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio
nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad R. K., R. T. ir L. K., veikdami bendrininkų grupe,
nukentėjusįjį D. P. spardė ir mušė lazdomis per galvą, taip padarydami jam
sunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl
asmeninių paskatų ir keršto visi trys nuteistieji nukentėjusįjį mušė ir spardė
į įvairias kūno vietas, kaltu dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos
sutrikdymo buvo pripažinęs tik L. K. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad
sužalojimas, sukėlęs nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas
L. K. nukentėjusiajam į galvą beisbolo lazda suduotu smūgiu, todėl tik jis yra
atsakingas už kilusius padarinius; kad visi kaltininkai veikė „neapibrėžta,
nekonkretizuota, netiesiogine tyčia“, todėl kiekvienas atsako tik už savo
veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą
išanalizavęs ir įvertinęs liudytojų S. T. D., H. K., E. L., S.
L., Z. Ž., mažamečio liudytojo D. S. Ž. parodymus, ekspertų išvadas
bei duotus paaiškinimus, konstatavo, kad nuteistieji trise užpuolė
nukentėjusįjį: L. K. vairuojamu automobiliu jį tyčia partrenkė ant žemės,
pastarajam atsistojus ir bandant pabėgti, visi trys jį pasivijo ir visi trys
rankomis bei kojomis, o R. K. ir L. K. dar ir lazdomis sudavė jam daugybę
smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Įvertinęs įrodymų visumą
teismas pripažino, kad nuteistieji veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia ir
visi, kaip bendravykdytojai, yra atsakingi už kilusius padarinius.
Esant
tokioms nustatytoms aplinkybėms, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad R. K. yra nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo
bendravykdytojas, nes visų nuteistųjų naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas,
veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir
susitarimą veikti bendrai, ir neapibrėžtą tyčią, apimančią ir sunkaus sveikatos
sutrikdymo padarymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teisėjų
kolegija, nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos
teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a
r i a :
Nuteistojo
R. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Alvydas
Pikelis
Jonas
Prapiestis
Aldona
Rakauskienė