Civilinė byla Nr. 2S-518-254/2015;

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01560-2014-2;

Procesinio sprendimo kategorija: 26.8; 122.4.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1881-598/2014 pagal S. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys „Swedbank“, AB, antstolė R. M., A. M., ir

n u s t a t ė :

I . Ginčo esmė

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Nurodė, kad kreditinių įsipareigojimų bendra suma sudaro 613 590,99 Lt, jų įvykdymo terminai jau suėję, tačiau pareiškėjas jų įvykdyti negali. Pareiškėjo teigimu, kai jis paėmė paskolą nekilnojamojo turto pirkimui ir statybai, jis dirbo pagal verslo liudijimą, jo pajamos per mėnesį siekė apie 20 000 Lt, taip pat nurodė, kad metus dirbo už 25 Lt atlyginimą per mėnesį, po to gavo 50 Lt atlyginimą, o šiuo metu jo gaunamos pajamos minimalios. Pažymi, kad nedarbo ir darbo laikotarpiu yra pilnai išlaikomas pensininkų tėvų, pats išlaikytinių neturi. Nurodo, kad 2013-01-28 D. M. už 20 000 litų pardavė žemės sklypą, pinigus panaudojo paskolos dengimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui S. M.. Teismas nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo kreditorinių įsipareigojimų kreditoriui suma, kurių mokėjimo terminai suėję viršija 25 MMA, tačiau atsisakė iškelti bankroto bylą Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nes pareiškėjas yra nesąžiningas, kadangi jis ilgą laiką vengė dirbti nors minimaliai apmokamą darbą, nors yra sveikas ir darbingas, turi aukštąjį ekonomisto išsilavinimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atlyginimas pasiekė minimalų tada, kai jis kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vienintelis paaiškinimas teismui, kad jis įgijo įgūdžių, todėl darbdavys jam padidino atlyginimą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas tokį ilgą laiką dirbo už tokį neįtikėtinai mažą atlyginimą įrodo jo nesąžiningą elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus, be to, pareiškėjas nieko negalėjo paaiškinti apie savo darbinę veiklą 2010-2011 metais ir dalį 2012 metų. Teismas nurodė, kad 2013-01-28 pareiškėjas D. M. pardavė žemės sklypą (1 t. b. l. 92), tačiau iš banko teismui pateiktų kredito panaudojimo ataskaitų (2 t. b.l.44-78) matyti, kad po šio sandorio sudarymo, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų sumažinęs skolą, todėl teismas padarė išvadą, kad tai pareiškėjo nesąžiningas elgesys. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, kad sumažintų skolą. Teismas pažymėjo, kad šalių susitarimu, t.y. kreditoriaus ir pareiškėjo nuo 2009-09-10 iki 2012-12-04 buvo atlikti penki paskolos pertvarkymai, tačiau pareiškėjas per pertvarkymus tik didino įsiskolinimą bankui ir nedėjo jokių pastangų dirbti ir užsidirbti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas S. M. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - pareiškėjo S. M. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tenkinti ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Bankrotas ir restruktūrizavimas“ taip pat iš „Swedbank“ AB išreikalauti duomenis apie 2013 m. sausio mėnesį padengto finansinio įsipareigojimo dalį bei kitus duomenis susijusius su 2013 m. sausio 28 d. pirkimo - pardavimo sandoriu bei finansinio reikalavimo užtikrinimo priemonių mąsto pasikeitimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis yra nesąžiningas, kadangi tiek prisiimdamas finansinį įsipareigojimą, tiek jį vykdydamas pagal grafiką pilna apimtimi, tiek dalinai, elgėsi sąžiningai, nes praradęs pajamas iš individualios veiklos, kryptingai siekė susirasti darbą, jį susiradęs siekė geriau apmokamo darbo, taip pat atliko kitus veiksmus (2013-01-28 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandoris), kurių pasekoje buvo sumažintas jo prisiimtas finansinis įsipareigojimas „Swedbank“, AB. Pažymima, kad dėl ekonominio nuosmukio valstybėje jo padėtis tapo kritinė, teismas nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės. Atskirajame skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinai gynė stipresniosios šalies - „Swedbank“, AB interesus, visiškai pamindamas pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pažymima, kad prisiimdamas ir vykdydamas savo finansinį įsipareigojimą ne vienerius metus pagrįstai tikėjosi, jog jo pajamos nesumažės tiek, jog negalėtų vykdyti prisiimto įsipareigojimo, juo labiau prisiimtas įsipareigojimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Atkreipiamas dėmesys, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip ir ji neabejotinai taikytina vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Pasak pareiškėjo, byloje nėra nei vieno įrodymo paneigiančio jo kaip sąžiningo asmens prezumpciją. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas galėjo susirasti geriau mokamą darbą.

2. Apeliantas nurodo, kad 2013 m. sausio 28 d. D. M. pirkimo - pardavimo sandoriu perleido jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 20 000 Lt ir šiuos pinigus skyrė paskolos dengimui, šis sandoris buvo sudarytas su „Swedbank“, AB žinia, kadangi jis buvo įkeistas. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pinigai gauti pardavus minėtą žemės sklypą nebuvo pervesti kreditoriui, todėl apeliantas prašo šiuos duomenis išreikalauti iš „Swedbank“, AB.

3. Atskirajame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nevertino paskutiniojo teismo posėdžio metu pareiškėjo duotų paaiškinimų dėl bendradarbiavimo su kreditoriumi ir bandymo kooperuojantis ieškoti bendro kompromiso sprendžiant susidariusią situaciją, nes iki pareiškimo teismui dienos buvo bandoma išsispręsti susidariusią situaciją bendradarbiaujant bei kooperuojantis su banku, 2014 m. pradžioje buvo vedamos derybos su banku dėl įkeisto turto realizavimo padengiant didesniąją dalį finansinio įsipareigojimo, tačiau bankas visų derybų metu buvo priešiškai nusiteikęs pareiškėjo teikiamiems pasiūlymams.

4. Atkreipiamas dėmesys, jog vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas, todėl teismo nutartyje nurodytos aplinkybės dėl galimo pareiškėjo nesąžiningumo, nesistengiant dirbti ir siekti geresnių pajamų, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti iškelti jam bankroto bylą, be to, atsisakymas iškelti bankroto bylą nagrinėjamu atveju neatitiktų nei pareiškėjo, nei kreditoriaus interesų, nes atsisakius iškelti bankroto bylą, jis toliau liktų nemokus, kadangi nei jo gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti visos kreditorinių reikalavimų sumos.

Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Bankui nėra žinoma apie pareiškėjo 2013-01-28 sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį. Bankui yra žinoma, kad pareiškėjas sudarė bankui įkeisto žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį 2012-12-03. Šis sandoris buvo sudarytas su banko sutikimu ir tą pačią dieną, kaip tai ir nurodyta minėtoje sutartyje, 4633,92 Eur suma buvo pervesta bankui. Nurodoma, kad bankui susipažinus su 2012-12-03 pirkimo pardavimo sutarties sąlygomis paaiškėjo, kad žemės sklypas buvo parduotas už 19 000 Lt sumą, bankas sutikime parduoti žemės sklypą buvo nurodęs, kad bankui turi būti pervesta visa už parduotą žemės sklypą gauta suma, tuo tarpu bankui 2012-12-03 buvo pervesta tik 4633,92 Eur suma (16 000 Lt). Nustačius šį neatitikimą iš pareiškėjo buvo pareikalauta pervesti bankui likusią 3000 Lt sumą. Teigiama, kad pareiškėjas šį banko reikalavimą įvykdė dalimis iki 2013-01-15 pervesdamas bankui likusią 3000 Lt kainos dalį.

2. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą ir pagrįstai atsisakė jam iškelti bankroto bylą, nes kaip matyti iš banko pateiktų duomenų ir kredito panaudojimo ataskaitos, 2010-05-07 pareiškėjui antrą kartą buvo pertvarkyta Kredito sutartis, po šio pertvarkymo pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010-06-11 iki 2010- 11-05 atliko 9 įvairaus dydžio įmokas pagal Kredito sutartį dengiant priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius, o nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. įmokos nebuvo vykdomos. 2011-03-15 Kredito sutartis buvo pertvarkyta trečiąjį kartą, nuo 2011-04-05 iki 2012-04-15 pareiškėjas atliko 14 įvairaus dydžio mokėjimų pagal Kredito sutartį. 2012-04-12 Kredito sutartis buvo pertvarkytą ketvirtąjį kartą, nuo 2012-06-11 iki 2012-11-20 pareiškėjas atliko 7 įvairaus dydžio mokėjimus pagal Kredito sutartį, nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013-01-15 pareiškėjas 4 mokėjimais pervedė bankui aukščiau nurodytą sumą už parduotą žemės sklypą. Pažymima, kad 2013-03-05 pareiškėjas atliko paskutinį mokėjimą pagal Kredito sutartį, vadinasi, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio atliko 36 mokėjimus iš šių 36 mokėjimų tik 4 yra pagrįsti teismui pateiktais įrodymais - pajamomis gautomis už parduotą žemės sklypą, tuo tarpu visiškai neaišku iš kokių pajamų pareiškėjas atliko likusius 32 mokėjimus, nors minėtu laikotarpiu oficialių pajamų iš esmės negaudavo. Būtent dėl tokių neatitikimų tarp byloje esančių įrodymų ir pareiškėjui vengiant pateikti teismui realią savo finansinę situaciją, pareiškėjas teismo visiškai pagrįstai buvo pripažintas nesąžiningu. Šie neatitikimai dar labiau padidėja atsižvelgus į atskirajame skunde nurodytą motyvą, kad pareiškėjas dar ir išlaiko savo neįgalius tėvus.

3. Pasak suinteresuoto asmens, aplinkybę, kad pareiškėjas yra nesąžiningas pagrindžia ir tai, kad jo būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 700 Lt suma. Tokį akivaizdų neatitikimą tarp ilgus metus deklaruotų gaunamų pajamų ir finansinių poreikių galima vertinti tik kaip akivaizdų įrodymą, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir slepia gaunamas pajamas. Pažymima, kad kreditas buvo suteiktas investicijoms į nekilnojamąjį turtą, tačiau pareiškėjas nepateikia jokių duomenų apie už kredito lėšas įsigytą nekilnojamąjį turtą ir/ar kur buvo panaudotas suteiktas kreditas, todėl daroma išvada, kad pareiškėjui nutylint šias aplinkybes taip pat turi būti konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, tačiau teismas pareiškimą atmetė Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau - FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatęs, kad pareiškėjas yra nesąžiningas. Teismas šiuo pagrindu atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra apelianto sąžiningumo įvertinimas dėl kitokių veiksmų, dėl kurių jis tapo nemokus.  

FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Sutiktina su apeliantu, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas, siekiant nustatyti, ar apeliantas yra sąžiningas, pagrįstai taikė tiek objektyvųjį, tiek ir subjektyvųjį sąžiningumo nustatymo kriterijų, t.y. jo elgesį vertino, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principų reikalavimus, kiek jis buvo rūpestingas ir atidus, vertino jo asmenines savybes bei faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.).

Sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė visą informaciją tiek apie savo darbines ar kitokias pajamas, tiek ir kitas reikšmingas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Teismas savo iniciatyva išsireikalavo duomenis apie pareiškėjo turimas pinigines lėšas bankuose ir kredito įstaigose, taip pat duomenis iš Sodros. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ilgą laiką vengė dirbti nors minimaliai apmokamą darbą, nors yra sveikas ir darbingas, turi aukštąjį ekonomisto išsilavinimą ir aplinkybė, kad jis dirbo už tokį neįtikėtinai mažą atlyginimą (nuo 2012-11-30 iki 2013-11-30 jo atlyginimas buvo 25 Lt. Nuo 2014-01-31 iki 2014-05-31 – atlyginimas 50 Lt) įrodo jo nesąžiningą elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais SoDros duomenimis, nustatė, kad kredito sutarties sudarymo metu pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “, darbo užmokestis laikotarpiu 2007-01-01 – 2007-03-31 buvo 1800 Lt. S. M. laikotarpiais 2008-02-19 – 2008-04-19, 2008-04-24 – 2008-05-23, 2008-05-27, 2008-09-02 – 2008-12-31, 2009-06-10 – 2009-09-09 dirbo pagal verslo liudijimą. Laikotarpiu nuo 2008-11-04 iki 2009-09-09 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “, kur jo darbo užmokestis buvo nuo 1600 Lt iki 2550,79 Lt (2 t. b. l. 31). Duomenų apie pareiškėjo darbinę veiklą nuo 2009-09-09 iki 2012 m. lapkričio mėn. byloje nėra, t.y., teismui nėra pateikta informacija apie skolininko pajamas šiuo metu. Nustatyta, kad S. M. laikotarpiu 2012-11-21 – 2014-01-06 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “, kur jo darbo užmokestis buvo nuo 10,63 Lt iki 235,52 Lt (2 t. b. l. 29). Nuo 2013-12-05 iki 2014-10-07 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktoriumi, jo atlyginimas iki 2014-06-01 buvo tik 50 Lt ir tik nuo 2014-06-01 jis padidėjo iki 1000 Lt, t.y., nuo kreipimosi į teismą dienos dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „(duomenys neskelbtini) “ pareiškėjas pradėjo dirbti nuo 2014-09-25, atlyginimas buvo 90,91 Lt, 2014-12-01 – 2014-12-31 padidėjo iki 1035 Lt. Byloje yra pateikta kredito panaudojimo ataskaita (2 t., b.l. 46-78), iš kurios matyti, kaip pareiškėjas mokėjo kredito įmokas, mokėdamas  nuo 4749,76 Lt, 3,636,69 Lt, 1425,96 Lt ir t.t., kai jo darbo užmokestis buvo labai mažas ir byloje nebuvo nurodyta bei pateikta duomenų apie kitus pajamų šaltinius. Iš šios ataskaitos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2012-2013 m. laikotarpiu atliko mokėjimus bankui, pavyzdžiui, 2012-03-06 grąžino 2205,33 Eur, 2012-04-12 pervedė 4749,76 Eur (2 t. b. l. 53), nors tuo laikotarpiu niekur nedirbo (2 t. b. l. 26), todėl pareiškėjas sąžiningai bylai reikšmingos informacijos nepateikė.

Apeliantas tiek atskirajame skunde, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad 2013-01-28 pirkimo – pardavimo sutartimi perleido pirkėjai D. M. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė neatitinka faktinių bylos duomenų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas minėtą žemės sklypą perleido ne 2013-01-28, o  2012-12-03 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2-2358, o pirkėja 2013-01-28 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2-188 šį sklypą pardavė D. M. (1 t. b.l. 92). Atsižvelgiant į šias aplinkybes nesuprantama, kodėl nurodytą žemės sklypą apeliantas dar iki 2013-01-28 kitų asmenų sudaryto sandorio laiko savo nuosavybe. Byloje nėra duomenų apie apelianto 2013-01-28 sudarytą pirkimo – pardavimo sandorį, todėl prašymas tirti aplinkybes, kur buvo panaudotos iš šio sandorio gautos piniginės lėšos yra nepagrįstas. Dėl piniginių lėšų, gautų 2012-12-03 pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2-2358 pardavus turtą, byloje nėra ginčo.

Pareiškėjas net nenurodė ir nepateikė duomenų, kaip ir kam konkrečiai buvo panaudotos jo nemokumą sukėlusio, 2007-03-09 sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu gauto, kredito lėšos. Pagal sutartį, šį kreditą jis turėjo panaudoti kitoms reikmėms (investicijai į nekilnojamąjį turtą) (1 t. b. l. 30). Byloje yra pateikti nekilnojamojo turto registro išrašai, iš kurių matyti, kad apeliantas nuosavybės teise neįsigijo jokio nekilnojamojo turto po paminėtos kredito sutarties sudarymo, nors 2014-10-02 teismo posėdžio metu (5:45 min., 6:37 min.) patvirtino, kad kreditas buvo skirtas nekilnojamojo turto pirkimui ir statybai, todėl pareiškėjas sąžiningai bylai reikšmingos informacijos nepateikė. 

Kaip minėta, teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, reikia įvertinti aplinkybes, ar skolininkas tapo nemokus sąžiningai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pareiškėjo elgesys sąžiningumo aspektu turėtų būtų vertinamas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas pareiškėjo elgesys nuo 2011-06-23 iki kreipimosi į teismą dienos (2014-06-23). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui, o nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nemokumą sukėlė jo nesąžiningas neveikimas, kuomet jis, būdamas jaunas ir darbingas, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. gavo itin minimalias pajamas (mažiau nei minimalus darbo užmokestis - 25 Lt, 50 Lt per mėnesį) ir nesiekė didesnių pajamų. Subjektyviuoju požiūriu, pareiškėjas turėdamas aukštąjį ekonomikos išsilavinimą, dirbdamas įmonės vadovu, būdamas jauno amžiaus (gimęs 1979 m.) ir gaudamas itin minimalias pajamas sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, kurios nemokant kredito tik didėjo. Pareiškėjas nepateikė į bylą duomenų, kurie pateisintų tokį jo nesąžiningą elgesį kreditoriaus atžvilgiu, nes turėdamas 438 000 Lt kreditą, jis turėjo ir privalėjo imtis visų įmanomų priemonių siekiant padidinti gaunamas pajamas, dirbti pilnu etatu ir gauti bent minimalųjį darbo užmokestį. Byloje nenustatyta, kad prie pareiškėjo nemokumo fakto prisidėjo nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės (ekonominė krizė, nedarbo lygio padidėjimas ir pan.), nes pareiškėjas turėjo darbą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių dirbo per mėnesį tik kelias dienas ir nedėjo maksimalių pastangų, siekdamas sumažinti įsiskolinimą kreditoriui ir sąmoningai savo finansinės padėties negerino. Svarbu pastebėti tai, jog jokių staiga nemokumą lėmusių priežasčių neatsirado, o apelianto su darbo santykiais susijusios pajamos mažos buvo pakankamai ilgai. Atmestini atskirojo skundo argumentai, kad kreditorius „Swedbank“, AB nebendradarbiavo su atsakovu, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad kredito sutartis buvo pertvarkyta 5 kartus, todėl pareiškėjas turėjo galimybę dėti maksimalias pastangas gauti didesnes pajamas ir grąžinti kreditą. Nors atskirajame skunde teigiama, kad bankroto bylos neiškėlimas pareiškėjui neatitiktų kreditoriaus interesų, nes atsisakius iškelti bankroto bylą, jis toliau liktų nemokus, tačiau nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Nors pagrįstai nurodoma, jog vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas, tačiau fizinių asmenų bankroto tikslas yra atkurti būtent sąžiningo asmens mokumą ir  asmens, siekiančio bankrutuoti sąžiningumas privalo būti įvertintas bankroto bylos iškėlimo stadijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                             Dalė Burdulienė