Civilinė byla Nr. 2-638-330/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00111-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal kreditoriaus G. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. B2-68-278/2018 pagal pareiškėjo E. Š. skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ignalinos autocentras“ 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas E. Š. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė panaikinti 2017 m. gruodžio 20 d. bankrutavusios UAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių susirinkime darbotvarkės trečiuoju klausimu priimtą nutarimą (dėl turto pardavimo tvarkos) ir patvirtinti kreditoriaus E. Š. pateiktą turto pardavimo tvarką pagal pridedamą priedą; panaikinti kreditorių susirinkime darbotvarkės ketvirtuoju klausimu priimtą nutarimą (dėl administravimo išlaidų sąmatos patikslinimo) bei patvirtinti kreditoriaus E. Š. pateiktą administravimo išlaidų sąmatos tikslinimo projektą, numatant išlaidas teisinėms paslaugoms.
2. Skundo reikalavimams užtikrinti pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pateikto skundo uždrausti BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administratoriui vykdyti apskųstą 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą dėl bendrovės turto pardavimo tvarkos patvirtinimo.
3. Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius ginčijamo kreditorių nutarimo vykdymo, būtų beprasmiškai eikvojamos bankrutuojančios įmonės lėšos bei resursai varžytynių trigubai didesnėmis nei realios pardavimo kainomis organizavimui, kas sąlygotų žalą bendrovei bei visiems jos kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. sausio 12 d. nutartimi sustabdė bankrutavusios UAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių 2017 m. gruodžio 20 d. susirinkimo nutarimo dėl įmonės turto pardavimo tvarkos patvirtinimo vykdymą iki teismo nutarties dėl pareiškėjo skundo įsiteisėjimo.
5. Teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas sustabdyti kreditorių nutarimo dėl turto pardavimo vykdymą, kadangi yra kilęs ginčas dėl turto pardavimo tvarkos bei kainos, todėl skundo patenkinimo atveju, esant nesustabdytam ginčijamo nutarimo vykdymui, būtų nepagrįstai patirtos administravimo išlaidos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

6. Kreditorius G. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priteisti sumokėtą 50 Eur dydžio žyminį mokestį.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė remdamasis iš esmės vienu motyvu – administravimo išlaidų atsiradimu, nepasisakydamas dėl privalomų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo, t. y. reikalavimo tikėtino pagrįstumo ir kokiu būdu skundo tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar taptų neįmanomas. Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi buvo taikytos nevertinus minėtų sąlygų egzistavimo.
2. Pareiškėjas nenurodė, kodėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtinai palankus teismo sprendimas taptų neįvykdytinas. Nurodyta aplinkybė, kad bus beprasmiškai eikvojamos bankrutuojančios įmonės lėšos bei resursai, neturi nieko bendro su galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Be to, nagrinėjamu atveju tokios rizikos apskritai nėra.
3. Įvertinus apskųsto kreditorių susirinkimo nutarimo pobūdį bei tai, kad pareiškėjas ginčija neva per didelę turto pardavimo kainą, tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjo skundą ir panaikintų ginčijamą nutarimą, vienintelis papildomas reikalavimas, kurį galėtų reikšti kreditoriai, jeigu nebūtų sustabdytas turto pardavimas – tai pripažinti turto, kuris būtų parduotas (anot pareiškėjo, už per didelę kainą), pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog turtas būtų parduotas už kainą, kurios pakaktų visų kreditorių reikalavimams užtikrinti, vargu, ar bent vienas kreditorius ginčytų tokį sandorį. Vadinasi, nelogiška ir nepagrįsta, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra reikalingas būsimo pareiškėjui tikėtinai palankaus teismo sprendimo realaus įvykdymo užtikrinimui.
4. Nei kreditoriams, nei bankroto administratoriui nekils poreikis reikšti papildomus reikalavimus, kas padidintų kreditorių išlaidas ir/ar bankrutuojančios įmonės išlaidas bei prailgintų laikotarpį, per kurį būtų išnagrinėta bankroto byla. Vienintelės išlaidos būtų susijusios tik su apmokėjimu už varžytynių vykdymą, šios išlaidos nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, lyginant su galimybe užtikrinti visų kreditorių reikalavimų patenkinimą.
5. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bankroto procedūra bei turto realizavimas bus sustabdyti neapibrėžtam laikotarpiui, kas reiškia viešojo intereso pažeidimą. Be to, tai reiškia, kad bankrutuojanti bendrovė vis tiek patirs administravimo išlaidų, kas mažins kreditorių galimybes patenkinti kuo didesnę savo reikalavimų dalį.
6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas ir prieštarauja bankroto operatyvumo principui.
8. Pareiškėjas E. Š. atsiliepime prašo atmesti atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties, kaip nepagrįstą.
9. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčo dėl skundo, kuriuo prašoma panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, preliminaraus pagrįstumo nėra, nes apeliantas atskirajame skunde tuo klausimu nepasisako.
2. Priešingai nei teigia apeliantas, viešojo intereso turinčiose bankroto bylose įmonės turimų lėšų ar kito turto racionalus naudojimas, siekiant kuo didesnę turto vertės dalį išsaugoti kreditoriams, yra ypatingai svarbus ir negali būti chaotiškas. Visi bankroto administratoriaus veiksmai, reiškiantys įmonės lėšų ar turimo turto panaudojimą, turi būti patvirtinti kreditorių, stabilūs, suplanuoti bei koncentruoti, siekiant esminio tikslo – kuo operatyvesnio bei kuo didesne apimtimi kreditorinių reikalavimų patenkinimo. Aplinkybė, kai tarp kreditorių nėra galutinai išspręstas ginčas dėl turtinių įmonės resursų realizavimo, suponuoja situacijos neapibrėžtumą.
3. Esant kreditorių ginčui, kokia tvarka bei kaina turėtų būti pardavinėjamas įmonės turtas, esant preliminariai pagrįstam skundu dėl patvirtintos turto pardavimo tvarkos nuginčijimo, bankroto administratorius negali būti įpareigojamas ginčo laikotarpiu bandyti pardavinėti turtą pagal tvarką, kuri tikėtinai bus nuginčyta, ir tam eikvoti bankrutuojančios įmonės lėšas, kas neatitiktų bankroto proceso ekonomiškumo principo.
4. Bankroto administratoriaus veiksmų turtui parduoti atlikimas pažeistų ir bankroto proceso operatyvumo principą, nes pradėjus turto realizavimą pagal galbūt nuginčytiną tvarką, naujos tvarkos vykdymas būtų uždelstas neapibrėžtam laikui, kol pasibaigs pirmiau pradėtas nepagrįstas bendrovės turto realizavimas.
5. Apskųstoji kreditorių patvirtinta turto pardavimo tvarka yra akivaizdžiai neįgyvendinama, dėl ko būtina užkirsti kelią visiškai nepagrįstų kaštų atsiradimui ir bankroto procedūrų vilkinimui. Tokių neigiamų pasekmių išvengimui, kas suponuoja ir būsimo palankaus teismo sprendimo realaus įvykdymo užtikrinimą, teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
10. Kreditorius R. P. atsiliepime prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti.
11. Kreditoriaus atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Sutiktina su apelianto motyvais, kad nebuvo tenkinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Tai reiškia, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė neatitinka tokių priemonių paskirties ir tikslo, ji sustabdė turto realizavimo procedūras neapibrėžtam laikotarpiui.
2. Aplinkybė, jog skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų paduotas praleidus 14 dienų apskundimo terminą, o kreditoriaus atsiliepime į skundą išreikštas prašymas taikyti ieškinio senatį, vertintina, kaip skundo preliminaraus pagrįstumo trūkumas ir kartu kaip pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
12. Atsakovės BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administratorius atsiliepime prašo atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutarties atmesti.
13. Administratoriaus atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjas kreditorių susirinkimo nutarimus apskundė pagrįstai ir teisėtai. Patvirtinta turto pardavimo tvarka bet kuriuo atveju nebus įgyvendinta, nes neatsiras pirkėjo, pirksiančio turtą vos ne 10 kartų brangiau, nei jis vertas.
2. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus tik daromos išlaidos už elektronines varžytynes, skelbimus interneto portaluose, respublikiniuose ir rajoniniuose laikraščiuose, nors vis tiek turtas liks neparduotas. Pagrįstai kreditoriai apsaugoti nuo neadekvačių išlaidų patyrimo.
14. Apeliantas G. V. apeliacinės instancijos teismui taipogi pateikė paaiškinimus bei savo atsiliepimo į pareiškėjo E. Š. skundą kopiją, R. P. atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyriaus atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją. Nurodo, jog atskirojo skundo išnagrinėjimui gali turėti reikšmės pateikti atsiliepimai į pareiškėjo skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo. Apeliantas papildomai aiškina dėl balsavimo už kreditorių nutarimą dėl turto pardavimo tvarkos, taip pat dėl pareiškėjo siūlytos turto pardavimo tvarkos. Nesutinka su bankroto administratoriaus teiginiais dėl didelių išlaidų vykdant varžytynes, todėl pateikė paslaugų dėl elektroninių varžytynių bei skelbimų talpinimo įkainius.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Dėl apelianto papildomų paaiškinimų ir jų priedų

16. Apeliantas G. V. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, pridėdamas prie jų savo atsiliepimo į pareiškėjo E. Š. skundą kopiją, kreditoriaus R. P. atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją bei VSDFV Utenos skyriaus atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją.
17. Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Šiuos nuostatos taikomos ir apeliacine tvarka nagrinėjamoms byloms pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).
18. Savo turiniu apelianto rašytiniai paaiškinimai yra tiek atsikirtimai į BUAB „Ignalinos autocentras“ bankroto administratoriaus atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tiek ir į bankroto administratoriaus atsiliepimą dėl pareiškėjo E. Š. skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, t. y. dėl ginčo esmės. Apelianto rašytiniai paaiškinimai (atsikirtimai) dėl atskirų bankroto administratoriaus atsiliepimo į E. Š. skundą dėl ginčo esmės argumentų (dėl balsavimo priimant ginčijamą kreditorių nutarimą ir kitų nutarimo priėmimo aplinkybių) nevertintini, nes jie nesusiję su sprendžiamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir nedaro jokios įtakos šio klausimo išsprendimui bei apskųstos teismo nutarties įvertinimui. Dėl tų pačių priežasčių nevertinama apelianto paaiškinimų dalis, siejama su bankroto administratoriaus veiksmais pateikiant skelbimus apie parduodamą turtą (nesuderintą su kreditorių susirinkimo pirmininku skelbimų tekstą ir pan.), taip pat atsisakoma priimti ir apelianto pateiktus priedus prie rašytinių paaiškinimų – suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškėjo E. Š. skundą dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo. Be to, šie apelianto paaiškinimų priedai susiję su ginčo esme, dėl kurios negali būti sprendžiama svarstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Apelianto rašytinių paaiškinimų dalis, susijusi su atsikirtimais į bankroto administratoriaus atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl išlaidų apmokant varžytynes, skelbimus apie turto pardavimą dydžio, priimtina ir gali būti vertinama, nes šia paaiškinimų dalimi atskirasis skundas nėra keičiamas ar pildomas (CPK 323 straipsnio nuostatos).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)pagrįstumo

19. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria skundo reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įmonės bankroto procese sustabdytas kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
20. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Jei nėra bent vienos iš šių sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos.
21. Apeliantas, atskirajame skunde pasisakydamas, jog nėra sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, argumentų dėl pareiškėjo skundo, kuriuo nesutinkama su kreditorių susirinkimo nutarimu, prima facie (preliminaraus) pagrįstumo neteikia. Nors pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje to neakcentavo, nutarties turinys leidžia daryti išvadą, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų vertino kaip preliminariai pagrįstą.
22. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo E. Š. skundą dėl 2017 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimų trečiuoju ir ketvirtuoju darbotvarkės klausimais pripažinimo negaliojančiais, 2018 m. kovo 5 d. nutartimi šį skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino neteisėtu ir panaikino BUAB „Ignalinos autocentras“ kreditorių 2017 m. gruodžio 20 d. susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu „Įmonės turto pardavimo tvarkos tvirtinimas“ priimtą nutarimą ir grąžino kreditorių susirinkimui šį klausimą svarstyti iš naujo. Nors Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartis dar nėra įsiteisėjusi (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ji yra apskųsta apeliacine tvarka), tačiau aplinkybė, jog išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės buvo priimtas pareiškėjui palankus teismo procesinis sprendimas, papildomai patvirtina pareiškėjo pateikto skundo tikėtiną (preliminarų) pagrįstumą.
23. Apeliantas atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindžia grėsmės galimo palankaus pareiškėjui teismo procesinio sprendimo įvykdymui nebuvimu,  teigdamas, jog netgi pardavus įmonės turtą pagal ginčijamu kreditorių nutarimu nustatytas sąlygas, grėsmės kreditorių interesams nekiltų, atsižvelgiant į tai, jog turtas būtų parduotas už kainą, kurios pakaktų visų kreditorių reikalavimams užtikrinti, tad vargu ar bent vienas kreditorius ginčytų tokį pardavimo sandorį. Pasak apelianto, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeistas operatyvumo principas, viešasis interesas, nes turto realizavimas sustotų neapibrėžtam laikotarpiui.
24. Pirmosios instancijos teisme pareiškėjas pateikė reikalavimą panaikinti kreditorių susirinkimo darbotvarkės trečiuoju klausimu „Įmonės turto pardavimo tvarkos tvirtinimas“ priimtą nutarimą. Tokio skundo reikalavimo patenkinimas apskritai nesietinas su vykdytinumu, nes teismui priėmus tokį pareiškėjui palankų (teigiamą) procesinį sprendimą, kreditorių nutarimas netektų galios teismo procesinio sprendimo pagrindu, o šio procesinio sprendimo priverstinio vykdymo būtinumas bet kuriuo atveju neiškiltų (neatsirastų). Taigi, šiuo aspektu nėra jokio pagrindo manyti, kad sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Teismų praktikoje iš esmės laikomasi nuostatos, jog teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Kita vertus, pagal pareiškėjo nurodomus argumentus galima spręsti, jog jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra prevencinis, užtikrinantis padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą bei užkertantis kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai), kas tam tikrais atvejais irgi gali būti siejama su sprendimo suinteresuoto asmens atžvilgiu tinkamu įvykdymu ir lemti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors teismas apskųstoje nutartyje tiesiogiai nenurodė, tačiau darydamas išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ir atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, preliminariai vertino galimą skundo reikalavimo pagrįstumą bei grėsmę dėl žalos, kuri galėtų atsirastų netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia teismo pozicija.
25. Sutiktina su apeliantu, jog turto pardavimas už didesnę kainą iš esmės neprieštarautų kreditorių interesams ir nesukurtų sąlygų naujų ginčų atsiradimui. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių prevencinės paskirties, o Panevėžio apygardos teismui 2018 m. kovo 5 d. nutartimi pripažinus pagrįstu skundo reikalavimą dėl ginčijamu kreditorių nutarimu patvirtintos turto pardavimo tvarkos ydingumo, būtu neprotinga ir  neracionalu leisti vykdyti panaikintą kreditorių susirinkimo nutarimą, tam eikvojant bankrutavusios įmonės administravimui skirtas lėšas bei laiko resursus. Pažymėtina, jog ir apelianto atskirajame skunde cituotoje Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1272/2010, nurodyta, kad bankroto proceso ekonomiškumo ir operatyvumo aspektais yra racionaliau pirmiausia išnagrinėti ginčijamų kreditorių nutarimų teisėtumo klausimą ir tik po to šiuos kreditorių nutarimus, jeigu teismas atmes reikalavimą dėl jų pripažinimo negaliojančiais, vykdyti. Taip racionaliau būtų naudojamos bankrutuojančios įmonės lėšos.
26. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino ne tik preliminariai tikėtiną skundo pagrįstumą, bet ir atsižvelgė į galimas pasekmes netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, todėl nėra pagrindo manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų ekonomiškumo bei proporcingumo principų.
27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde pateikti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                     Gintaras Pečiulis