Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-292-498/2015
Teisėja Loreta Masevičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-05-1-03037-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.6.4.1.,1.2.28.1., 2.4.7.;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Baltrūnienei, nuteistojo M. B. gynėjai advokatei Renatai Vilčiauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 24 straipsnio 5 dalį 291 straipsnio 1 dalį, paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamasis procesas V. V. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 291 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad M. B. bei V.V., veikdami bendrininkų grupėje – M. B. žinodamas kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos saugomame pasienio ruože valstybės sieną tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos nenustatytoje kirtimui vietoje skiria griovys, 2013 m. liepos 10 d., apie 14:45 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šakių rajone, (duomenys neskelbtini) ribose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos saugomame pasienio ruože, sukurstė V.V. daryti nusikalstamą veiką liepiant jam pereiti sausuma iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Rusijos Federacijos teritoriją ir atgal, ne per pasienio kontrolės punktą ir nenustatytoje kirtimui valstybės sienos vietoje pereinant grioviu ir neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o V. V. neteisėtai, apeidamas pasienio kontrolės punktą ir valstybės sienos kirtimui neskirtoje vietoje, sausuma grioviu, kuri pažymėta aiškiai matomais valstybės sienos ženklais, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Rusijos Federaciją bei netrukus tuo pačiu būdu grįžo į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Be to kaltinamieji M. B. bei V. V., veikdami bendrininkų grupėje – M. B. pakartotinai, žinodamas kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos saugomame pasienio ruože valstybės sieną tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos nenustatytoje kirtimui vietoje skiria griovys,2013 m. liepos 15 d., apie 23 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Šakių rajone, Sudargo seniūnijoje, Trakinių kaimo ribose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės, Rociškių užkardos saugomame pasienio ruože, sukurstė V. V. daryti nusikalstamą veiką liepiant neteisėtai apeiti pasienio kontrolės punktą ir nenustatytoje kirtimui, valstybės sienos vietoje, pereiti sausuma grioviu, kuris skiria Lietuvos Respublikos valstybę nuo Rusijos Federacijos valstybės ir parnešti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, o V. V. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Rusijos Federacijos teritoriją paėmė tris polietilenu aptrauktas dėžes su 1428 vnt. cigarečių pakeliais „NL New line“ be banderolių, kurių muitinė vertė neviršija 250 MGL, t.y. 32 500 Lt, tačiau užraukia administracinę atsakomybę, ir sugrįžo atgal į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur 2013 m. liepos 16 d. 01 val. Šakių rajone, (duomenys neskelbtini) ribose su šiomis cigaretėmis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnų.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-829/2014 dalyje dėl M. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 5 d., 291 str. ld. ir dalyje dėl mobilaus ryšio telefono „iPhone A1387", telefono dėžutės IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)
konfiskavimo bei SIM kortelės dėklo „Labas", kurio Nr. (duomenys neskelbtini) sunaikinimo panaikinti ir baudžiamąją bylą M. B. atžvilgiu nutraukti, mobilaus ryšio telefoną „iPhone Al387".telefono dėžutę IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), SIM kortelės dėklą „Labas", kurio Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti M. B..
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose.
Apeliantas nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nėra surinkta įrodymų, kad jis atliko neteisėtas veikas kurstydamas V.V., t.y. nėra objektyvaus požymio veikos ir nėra objektyvaus požymio priežastinio ryšio tarp V. V. atliktų veikų ir jo veikų. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį dėl kurstymo veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės nepasisakė apskritai.
Vertinant V.V. parodymus apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, spręsdamas dėl jo tariami atliktų neteisėtų veikų kurstant V. V. iš esmės rėmėsi kaltinamojo V. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamasis V.V. paneigė. Nagrinėjant bylą teisme V. V. nurodė, kad jam ikiteisminio tyrimo metu tyrėja P. P. grasino sulaikymu taip pat netiksliai ir neišsamiai fiksavo duodamus parodymus.
Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2006 m. birželio 6 d. nutartis Nr. 2K-15/2006, 2007 m. sausio 16 d. nutartis Nr. 2K-4/2007).
Pirmosios instancijos teismas V.V. parodymus, duotus teisme, vertino kritiškai, nurodydamas, kad jo veiksmų motyvacija ir aplinkybės yra neįtikinamos ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais V.V. parodymais tokiu būdu nutoldamas nuo suformuotos teismų praktikos vertinant parodymų įrodomąją galią, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Teismas nurodė, kad V.V. ikiteisminio tyrimo metu pripažindamas kaltę išsamiai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais (įvykio vietos apžiūrų metu nustatytomis aplinkybėmis, rastais ir iš kaltinamųjų paimtais daiktais taip pat liudytojų parodymais). Su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V.V. paaiškino, kad pasiūlymą nešti cigaretes jis gavo visai iš kitų asmenų, o ne iš apelianto, taip pat paaiškino, kad iš šių asmenų taip pat gavo nurodymą planuojamam darbui atlikti pasiskolinti iš kokio nors asmens telefoną. Dėl šios priežasties V.V. pasiskolino iš jo telefoną „iPhone", kuriame yra suinstaliuota navigacija, kuria V.V. naudojosi.
Apeliantas akcentuoja, kad jo bendravimo su V.V. kurstant jį neteisėtai kirsti valstybės sieną nepatvirtina jokių kitų asmenų parodymai. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nurodė, kad remiasi liudytojos R. S. (V.V. sugyventinės) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (I t., b.l. 43). R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nepagrindžia jam inkriminuojamos veikos apskritai, ir nėra suprantama, kokiais šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais remiasi pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjant bylą teisme R. S. parodė, kad apeliantas jų namuose nėra buvęs, ji jo nėra mačiusi. Taip pat nurodė, kad į apklausas buvo vežama girta. Polinkis svaigintis lakiosiomis medžiagomis, psichikos sutrikimai ir panašūs duomenys apie parodymus duodantį asmenį yra svarbūs faktoriai, į kuriuos būtina kreipti dėmesį vertinant asmens pateikiamos informacijos patikimumą. Vieno asmens skirtingu metu pateikiamos informacijos prieštaringumas, šios informacijos nesutapimas su kitų asmenų apie tas pačias aplinkybes pateikiama informacija taip pat yra požymiai, mažinantys galimybes tokia informacija kaip įrodymu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Akcentuoja kad remiantis Pagėgių savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) 2013-12-16 V.V. charakteristika, V.V. ir R. S. šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą (I t., b.l. 141). Paaiškina, kad R. S. ir pats V.V. piktnaudžiavo alkoholiu. Aplinkybę, kad R. S. piktnaudžiauja alkoholiu patvirtino ir ji pati kuomet buvo apklausiama teismo posėdžio metu (II t., b.l. 123)
Apeliantas nurodo, kad esant minėtoms aplinkybėms akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi V. V. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, o duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vertino kritiškai.
Apeliantas taip pat nurodo, kad tariama jo nusikalstama veika kurstant V. V. neteisėtai pereiti valstybės sieną buvo grindžiama tuo, kad 2014-07-16 sulaikius V.V. ties Lietuvos Respublikos valstybine siena, pas jį buvo rastas jam priklausantis telefonas „iPhone A1387", telefono IMEI (duomenys neskelbtini) su SIM kortelė, kurios numeris yra (duomenys neskelbtini), bei tuo, kad V.V. ir jis bendraudavo telefonais iš jam priklausančio Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. V. sugyventinei R. S. priklausančio Nr. (duomenys neskelbtini).
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi prielaida, kad „...įprastai asmenys, kurie paimami ir atvežami gabenti kontrabandą, būna aprūpinami visomis cigarečių nešimui reikalingomis priemonėmis. Mažai tikėtina, kad būtų rizikuojama tuo, jog cigaretes nešantis asmuo naudotųsi nežinia kokiu ir nežinia iš ko pasiimtu mobilaus ryšio telefonu". Remdamasis šia prielaida pirmosios instancijos teismas laikė, kad apeliantui priklausančio telefono suradimas pas V.V. pagrindžia jo kaltę kurstant V.V. neteisėtai kirsti valstybės sieną. Apeliantas akcentuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tikėtinumo prezumpcija, o visi byloje esantys įrodymai ir teismo formuluojami motyvai turi kalinamojo kaltę pagrįsti be išlygų ir abejonių. Taip pat pastebi, kad nusikalstamai veikai naudoti pašaliniams asmenims priklausantį telefoną tiek šios veiklos vykdytojui, tiek jos organizatoriams yra pats saugiausias būdas, kadangi esant tokioms faktinėms aplinkybėms nėra visiškai jokios galimybės nustatyti jokių ryšių su tikraisiais nusikalstamos veikos bendrininkais (organizatoriais, kurstytojais ir pan.), kas yra atsitikę ir šiuo konkrečiu atveju.
Apeliantas mano, kad vien tas faktas, kad jis ir V. V. bendraudavo neįrodo jo kaltės dėl V. V. kurstymo neteisėtai kirsti valstybės sieną. Byloje nėra pateikta nei telefoninių skambučių metu kalbėtų pokalbių išklotinių, nei SMS žinučių tekstų, kurie patvirtintų kurstymo faktą. Tai, kad jis bendravo su asmeniu, kuris padarė nusikalstamą veiką, neįrodo jo kaltės bendrininkaujant ir kurstant V.V. neteisėtai kirsti valstybės sieną.
Iš byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad jo bendravimas su V.V. 2013-07-10 ir 2013-07-15 buvo apskritai epizodinis, nes 2013-07-10 tarp jo ir V. V. įvyko vienas pokalbis, o 2013-07-15 tarp jo ir V. V. įvyko keli pokalbiai dienos metu (I t., b.l. 92-95). Priimant sprendimą laikyti, kad telefoninių pokalbių buvimo faktas yra pakankamas įrodymas kurstymui įrodyti yra neteisinga. Bendravimas su V.V. tomis dienomis, kai jis padarė nusikalstamas veikas, negali ir neįrodo jo kaltumo.
Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neteisingai įvertino tarp jo ir V. V. vykusio pokalbio, kurio įrašą teismui apeliantas pateikė, (II t., b.l. 67), turinį. Apeliantas nurodo, kad šiame pokalbyje yra fiksuota informacija, kaip V.V. buvo duodami nurodymai ką kalbėti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat jis aiškina, kaip buvo gąsdinamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat yra fiksuoti V. V. paaiškinimai, kad jis buvo pasiklydęs.
Esant minėtai situacijai laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju nėra įrodyti objektyvieji bendrininkavimo požymiai, t.y. kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas.
Apeliantas taip pat pasisako dėl bendrininkavimo subjektyviosios pusės nebuvimo.
Nurodo, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).
Apeliantas nurodo, kad šioje byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kad jis V. V. butų davęs nurodymus kirsti valstybinę sieną. Vertinant paties V. V. parodymus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad V. V. buvo duoti nurodymai kirsti Lietuvos Respublikos valstybinę sieną taip pat nėra. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas neištyrė koks buvo susitarimas ir kokia buvo V. V. tyčia einant į pasienio ruožą: pereiti valstybės sieną ar iki jos tik prieiti, tačiau nepereiti. Pats V. V. visuomet aiškino, kad norėjo nueiti iki sienos, arba prie sienos, bet niekuomet neaiškino, kad turėjo išankstinį tikslą pereiti valstybinę sieną ir atsirasti Rusijos Federacijos teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat neištyrė, ką V. V. žinojo apie tai, kaip konkrečiose vietose atrodo valstybės siena, nesiaiškino iki konkrečiai kokios vietos V. V. norėjo ir turėjos nueiti. Vertinant paties V. V. parodymus yra akivaizdu, kad jis turėjo tyčią tik prieiti iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, bet jos kirsti neplanavo ir nenorėjo.
Apeliantas nurodo, kad iš 2013-07-10 įvykio vietos apžiūros protokolo (I t., b.l. 6) yra suprantama, kad Lietuvos Respublikos valstybės siena eina vienu iš toje vietoje esančių dviejų griovių. Rusijos Federacijos teritorijoje yra siena, kuri yra apytikriai 30 metrų nuo griovio, kuriuo eina Lietuvos Respublikos siena. Riboženklių, žyminčių Lietuvos Respublikos sieną, toje vietoje nėra. Šioje byloje nėra surinkta duomenų, kad V. V. būtų išaiškinta kur yra Lietuvos Respublikos siena ir nurodyta, kad valstybės sieną reikia pereiti. Todėl šiuo konkrečiu atveju negalima laikyti, kad yra nusikaltimo subjektyvioji pusė, t.y. supratimas kur yra valstybės sienas ir sąmoningas noras ją pereiti.
Iš 2013-07-15 įvykio vietos apžiūros protokolo (I t., b.l. 35) ir schemos (I t., b.l. 39-40) matosi, kad įvykio vietoje Lietuvos Respublikos valstybės siena eina melioracijos grioviu. Šalia melioracijos griovio yra kanalas, per kurį yra padarytas tiltukas. Valstybės sieną šioje vietoje žymi vienas riboženklis. esantis ties tiltuku. Iš V. V. paaiškinimų duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat iš jo parodymų, duotų teismo posėdyje yra akivaizdu, kad V. V. 2013-07-15 pasiklydo ir valstybės sieną kirto iš nežinojimo. Įtariamojo apklausos protokole yra fiksuoti V.V. parodymai, kad jis nežinojo ir nesuprato, jog yra neteisėtai kirtęs valstybės sieną ir šią faktinę aplinkybę sužinojo tik iš pasienio pareigūnų. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo A. G. parodymai, kuriuose pareigūnas patvirtina, jog V. V. buvo pasiklydęs (II t., b.l. 97).
Esant minėtai situacijai yra akivaizdu, kad jokio išankstinio susitarimo ir tyčios neteisėtai kirsti sieną V. V. neturėjo, o tai reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės.
Apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo V.V. pripažino iš dalies, nurodydamas, kad nežinojo jog kirto valstybės sieną, nes buvo pasiklydęs. Nusikalstama veika, numatyta LR BK 291 str. 1 d. gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad esant kaltinamojo paaiškinimams, jog valstybės sieną jis kirto, nes pasiklydo ir nežinojo, kad faktiškai kerta valstybės sieną, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą privalėjo išsamiai išsiaiškinti subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Šie veiksmai nagrinėjant bylą padaryti nebuvo. Šiuo metu baudžiamoji byla V. V. atžvilgiu yra nutraukta, nes V. V. 2014-09-29 mirė.
Apelianto vertinimu, traukiant jį baudžiamojon atsakomybėn kaip kurstytoją, turi būti įrodyta LR BK 25 str. sudėtis ir specialiojoje dalyje nurodytos veikos sudėtis. Šiuo konkrečiu atveju apskritai joks žmogus nėra nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 291 str. padarymo. Tai reiškia, kad nėra nustatyta LR BK specialiojoje dalyje apibrėžtos veikos sudėtis ir jis baudžiamojon atsakomybėn patrauktas nepagrįstai.
Apeliantas taip pat nurodo, kad kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Sisteminis bendrininkavimo instituto nuostatų (BK 24-26 straipsnių, 23 straipsnio 3 dalies) aiškinimas suponuoja išvadą, jog organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veiksmų pobūdis, paskirtis, kryptingumas, susitarimas veikti bendrai, jų veiklos rezultatai ir kt. rodo, kad šie bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje dalyje bendrai nusikalstamai veikai padaryti ir nori, kad vykdytojas (vykdytojai) ją padarytų. Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad tarp jo ir V. V. buvo sudarytas susitarimas kirsti Lietuvos valstybės sieną. Byloje yra duomenys, kad V. V. turėjo tikslą nueiti iki valstybinės sienos, arba prie valstybės sienos, bet duomenų, kad jis turėjo tikslą valstybės sieną kirsti byloje surinkta nėra. Be to šioje byloje yra duomenų, kad V. V. pasiklydo ir valstybės sieną kirto neturėdamas tyčios daryti nusikalstamą veiką. Objektyvių duomenų, patvirtinančių mano dalyvavime susitarime su V. V. ir jo kurstyme daryti nusikalstamą veiką, nėra.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti pagrįstas išvadas dėl subjektyviųjų bei objektyviųjų požymių buvimo kiekvieno kaltinamojo veikoje, (pavyzdžiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014). Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį asmuo pripažįstamas kurstytoju ir traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl vykdytojo padarytos veikos tik jei jo veiksmams būdingi visi objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. Todėl ir šiai bendrininkavimo formai yra būtinas pirmiausia susitarimas dalyvauti kokioje nors nusikalstamoje veikoje. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių tariamai jo atliktus kurstymo veiksmus - pokalbių garso įrašų, SMS žinučių tekstų ar kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kurstymo turinį ir esmę bei neabejotinai pagrįstų jo kaltę. Byloje yra surinkta duomenų, kad apeliantas ir V. V. bendravo ir apeliantas buvo jam paskolinęs telefoną „iPhone", tačiau šie veiksmai nėra susiję su V. V. padaryta nusikalstama veika. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo kaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas V. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurių V. V. nepatvirtino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Apeliantas nurodo, kad Valstybės sienos neteisėto perėjimo veikos objektas - valstybės sienos neliečiamumas. Objektyviosios pusės požymiai - valstybės sienos kirtimas bet kokia priemone ir būdu. Perėjimas neteisėtas, kai neturima tam reikiamo dokumento arba tai daroma nenustatytoje vietoje. Nusikalstama veika baigta perėjus valstybės sieną. Subjektyvioji pusė - nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Šioje byloje V. V. savo kaltę pripažino iš dalies, t.y. jis paaiškino, kad 2013-07-15 Šakių r. (duomenys neskelbtini) ribose valstybės sieną kirto, bet taip pat paaiškino, kad tai padarė pasiklydęs. Tokiu būdu laikytina, kad nėra įrodyta nusikalstamos veikos sudėtis, t.y. subjektyvioji pusė. Objektyvių duomenų, kad 2013-07-10 valstybės sieną taip pat kirto V. V. byloje surinkta apskritai nėra (nėra duomenų apie įvykio vietoje likusius pėdsakus, nėra šių pėdsakų išklotinių, nėra duomenų, kad į įvykio vietą būtų atvykę kinologai su šunimis, nėra jokių objektyvių patvirtinimų, kad rasti pėdsakai priklausė V. V.). V. V. paaiškinimai, kad buvo nuvykęs panašiu laiku, t.y. 2013-07-10 ar tai 2013-07-11 į panašią teritoriją neįrodo, kad būtent V. V. kirto valstybės sieną 2013-07-10 Šakių r. (duomenys neskelbtini) ribose.
Apeliantas nurodo, kad LR BK 26 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės bendrininkų atsakomybės nuostatos: kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas už bendrai daromą nusikalstamą veiką yra tas pats -tai objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (sudėties) visuma jo veikoje; bendrininko veikos kvalifikacijos priklausomybė nuo vykdytojo padarytos veikos pobūdžio bei bendrai daromos nusikalstamos veikos stadijos, kurią pasiekė vykdytojo veika. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, be kita ko, pabrėžia ir visų kitų bendrininkų veikos pavojingumą, nurodo teisines bendros nusikalstamos veikos pasekmes, bendrininkų atsakomybės ryšį ir santykį su vykdytojo atsakomybe. Šiuo konkrečiu atveju V. V. nusikalstama veika pagal LR BK 291 str. 1 d. nėra ištirta ir įrodyta, todėl nesant įrodytos vykdytojo nusikalstamos veikos laikytina, kad apeliantas apskritai baudžiamojon atsakomybėn kaip kurstytojas buvo patrauktas nepagrįstai, nes nėra vykdytojo, kuris būtų nuteistas už nusikalstamą veiką.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neteisingai vertinio byloje surinktus įrodymus, surašydamas nuosprendį padarė materialinės ir procesinės baudžiamosios teisės normų pažeidimus, dėl to nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto M. B. atžvilgiu.
Pirmos instancijos teismas M. B. kaltę grindė kaltinamojo V.V. parodymais, liudytojų parodymais nuosprendyje nurodydamas tokius kaltinamojo ir liudytojų parodymus:
Liudytojas S. B. apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė, kad vykdydamas „pėsčiąjį patrulį“ rado pėdsakus, ateinančius į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos. Rado dviejų asmenų pėdsakus, nes viena pėda buvo mažesnė, kita – didesnė. Toje vietoje buvo išdžiūvęs upelis ir įspaudai matėsi puikiai. Nuo tvoros iki upelio galėjo būti ne didesnis nei 50 metrų atstumas. Upelis skiria valstybių sienas. Apie tai informavo užkardos vyresnįjį, kuris atvyko ir pratęsė paiešką. Saugojo pėdsakus, nes buvo pradėję lyti. Buvo iškviesti jų operatyviniai darbuotojai, Rusijos Federacijos pasieniečiai.
Liudytojas P. D. apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė, kad M. B. kažkada buvo ruože sustabdytas. Praeitų metų vasarą susidūrė su V. V.. Tada slapukavo prie valstybės sienos. Žino, kad buvo vasara, bet tikslios datos pasakyti negali. Galėjo būti 1-2 val. nakties. Iš Rusijos pusės išgirdo šakų traškėjimą, bruzdesį. Girdėjosi, kad eina žmogus. Sulaukė kol asmuo atėjo ir jį sulaikė. Stovėjo Lietuvos pusėje, už 3-5 metrų nuo griovio, kuris žymi valstybinę sieną. Išgirdo iš Rusijos Federacijos gilumos ateinantį žmogų ir laukė kol šis pereis griovį. Asmuo perėjo per tiltuką ir tada jį sulaikė. Tai buvo V. V.. V. V. su savimi turėjo cigarečių. Tiksliai nepamena, bet lyg du telefonai buvo rasti pas jį. Tuo metu griovys buvo sausas, bet jis yra akivaizdžiai matomas. Griovys žymi Lietuvos valstybinę sieną, o tvora žymi Rusijos Federacijos sieną.
Liudytojas A. G. apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė analogiškai liudytojui P. D., papildomai nurodydamas, jog pas V. V. buvo rasti du telefonai: „iPhone“ ir senesnio modelio „Nokia“. Kai sulaikė V. V., klausė šio kam jam reikalingas išmanusis telefonas. V. V. sakė, kad telefonas yra ne jo, kad pastarajame buvo pasijungęs GPS, bet vis tiek pasiklydo (II tomas, b. l. 97-98).
Liudytojas K. P. apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė, kad buvo surengta pasala, kurios metu koordinavo situaciją. Tamsiu paros metu prie valstybės sienos buvo sulaikytas V. V., kuris atėjo iš Rusijos Federacijos. Jis buvo sulaikytas perėjęs griovį. Sulaikymo metu pas jį buvo aptikti du mobilaus ryšio telefonai, iš kurių vienas priklausė jo sugyventinei, o kitas – „iPhone“ – M. B.. Šis telefonas buvo naudojamas kaip navigacija. Pas M. B. sugyventinę buvo atlikta krata, kurios metu buvo išimta keletas mobilių telefonų, jų dėžučių, iš kurių viena buvo būtent „iPhone“ telefono, kuris buvo rastas pas V. V.. Ant dėžutės buvo IMEI bei telefono numeriai. Buvo atliekama telefono išklotinių analizė, iš kurios nustatyta, kad M. B. prieš pat įvykį keletą kartų bendravo su V. V. būtent tuo telefonu, kuris buvo rastas pas V. V.. Jie tarpusavyje bendravo maždaug mėnesį. Tiksliai nepamena, bet atrodo, kad buvo bendrauta ir įvykio dieną. Su V. V. šnekėjo po šio sulaikymo. Tada jis užsiminė, kad ilsintis prie Jūros upės prie jo priėjo aukštas, tamsus, su tamsia mašina atvažiavęs asmuo ir pasiūlė užsidirbti. Jis paaiškino, kad reikės nueiti prie sienos ir parnešti cigarečių. V. V. apibūdino sutiktą asmenį. V. V. apibūdintas asmuo leido iškelti versiją, kad nusikaltime gali dalyvauti ir M. B.. Jokio fizinio smurto prieš kaltinamuosius nenaudojo ir jam nėra žinoma, kad tai būtų darę kiti pareigūnai.
Liudytoja I. P. apklausiama pirmos instancijos teisme parodė, kad kaltinamuosius žino. V. V. žino iš dviejų ikiteisminių tyrimų vedimo, kurie vėliau buvo sujungti, o M. B. žino iš eilės bylų, kurios buvo pradėtos Pagėgių rintinės ikiteisminio tyrimo skyriuje. Šioje byloje atlikinėjo ikiteisminį tyrimą. Jokios prievartos ir jokių grasinimų V. V. atžvilgiu taikoma nebuvo. Jis pats paminėjo, kad buvo apklausiamas 4 kartus, todėl yra būdų, ir ne tik ikiteisminiame tyrime, kuriais jis gali išreikšti valią, jeigu jam buvo grasinama ar taikyta prievarta. M. B. jam nebuvo nurodomas. V. V. pats viską nurodė ir jokia prievarta jo atžvilgiu nebuvo taikoma. V. V. ikiteisminio tyrimo metu nereiškė valios keisti savo parodymus. Jis tik nurodė, kad bijo M. B.. Gal tai ir nebuvo užfiksuota, bet taip buvo pasakyta. Todėl apklausai ir buvo iškviesta R. S.. Po M. B. apklausos ir įtarimo jam pareiškimo, šis tą pačią dieną nuvažiavo pas V. V. į namus. Kai V. V. buvo paklausta iš kur jis gavo telefoną, šis atsakė, jog M. B. davė tam, kad atrasti vietovę, kurioje jis turi paimti cigarečių dėžes. Taip pat buvo atlikta telefonų išklotinių analizė, kurioje aiškiai matosi, kad V. V. naudojosi M. B. telefonu. Be to šioje byloje yra sujungti du ikiteisminiai tyrimai. Pirmasis ikiteisminis tyrimas buvo „tamsus“, nes nebuvo nustatyti asmenys, bet kai antrame ikiteisminiame tyrime buvo sulaikytas V. V., jis pats prisipažino apie pirmąjį atvejį. Mano, kad tuomet apklausą atlikinėjo ir įtarimą reiškė tyrėja E. J., kuriai jis pirmas nurodė M. B. pavardę. R. S. taip pat apklausinėjo. Jos atžvilgiu prievarta taip pat nebuvo taikoma. Apklausos metu R. S. išreiškė, kad pas ją į namus atvažiavo M. B. su „krūta“ mašina, išvarė ją iš kambario ir jie dviese su V. V. kalbėjosi, ko pasėkoje po M. B. išvažiavimo V. V. buvo nepatenkintas, suirzęs. Pastarasis jai nepaaiškino kas yra, bet ji suprato, kad kažkas negerai.
Liudytoja R. S. apklausiama pirmos instancijos teisme parodė, kad M. B. pas juos namuose nėra buvęs. Jis gal ir buvo atvažiavęs, bet niekada neidavo žiūrėti kas pas jos sugyventinį atvažiuoja. Tyrėja J. P. ją apklausinėjo du kartus. Vieną kartą į apklausą vežėsi girtą, o antrą kartą pagiringą, todėl ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra neteisingi. Jokių gerų mašinų pas juos neatvažiuodavo.
Liudytoja J. K. apklausiama pirmos instancijos teisme parodė, kad V. V. dirbo pas ją ir jo sugyventinį M. B.. Šis kapojo malkas. Kai sėdėjo ir valgė pietus, V. V. paprašė sugyventinio paskolinti jam telefoną. Nelabai norėjo, kad skolintų, nes daiktas yra brangus, bet M. B. vis tiek paskolino. Nežino kokiu tikslu V. V. telefonas buvo reikalingas. Jis sakė, kad rytojaus dieną atvažiuos dirbti ir telefoną atneš.
Apklausiamas pirmos instancijos teisme kaltinamasis V.V. parodė, kad pas M. B. dažnai važiuodavo dirbti. Įvykio dieną dirbo pas M. B., pas kurį atvažiavo du vyrai. Šie pakalbėję su M. B. priėjo prie jo ir pasiūlė užsidirbti. Sutiko. Minėti vyriškiai iškart pasakė ką reikės daryti – nešti cigaretes. Po to paklausė kada galėtų susitikti. Vieną dieną M. B. pavežė jį iki namų ir paleido prie malūno. Kai M. B. nuvažiavo, tie vyrai atvažiavo jo pasiimti. Tada „nuvažiavo kur reikia, tačiau jiems nieko nepavyko“. Po kelių dienų paskambinę vėl pasakė, kad reikia važiuoti. Tą dieną dirbo pas M. B., todėl ir pasiskolino telefoną iš jo. Telefoną iš M. B. skolinosi, nes jam reikėjo nuotraukas įsikelti ir norėjo internetu pasinaudoti. Iš tikro jam minėti vyrai sakė, kad pasiskolintų telefoną su navigacija, nes nebus palydovo ir turės eiti vienas. Navigacijoje parodė kur turi atsidurti. Nuėjęs palaukė kol permetė per tvorą dėžes. Iki tvoros nebuvo priėjęs. Nespėjo. Buvo pasakyta, kad nelįstų ant tako, nes gali pasieniečiai užklupti. Nuo tvoros buvo gal už 10 metrų. Suprato, kad ten yra pasienis. Tuo metu buvo vienas. Nepažinojo asmenų, kurie jį vežė nešti cigarečių, todėl tyrėjai jų nurodyti negalėjo. Tyrėja J. P. parodė į M. B. nuotrauką ir jam pasakė, kad „tai tas asmuo“. Šiai sakė, kad tai ne M. B., bet ši tik pasakė, kad viską žino, nes pas jį rado pastarojo telefoną. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keturis kartus. Bandė vėliau tyrėjai pasakyti, kad ne M. B. jį išsiveždavo, tačiau jam buvo pasakyta, kad bus uždarytas iki teismo jeigu keis parodymus. Ant parodymų pasirašė, nes bijojo, kad jį iki teismo uždarys. Tyrėja pati sugalvojo, kad M. B. jam grasino ir liepė pakeisti parodymus, o jis ir pasirašė. Iš tikro M. B. jam negrasino. Vakarais M. B. jo niekur neišsiveždavo. Jo sugyventinė nežinodavo kas jį vakarais išsiveža, nes į lauką neidavo. Tik po kažkiek laiko M. B. pasakė, kad jo telefonas sulaikytas, kai šis pats paskambino į jo žmonos telefoną. M. B. prašė, kad papasakotų kaip viskas iš tikro buvo, nes nori telefoną atgauti. M. B. paburnojo dėl to, kad šį apkalbėjo, tačiau nereikalavo sumokėti už prarastą telefoną
Surašydamas nuosprendį pirmos instancijos teismas M. B. kaltę taip pat grindė daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apžiūros protokolais, įvykio vietos apžiūros, kratos, asmenų parodymo atpažinti protokolais, taip pat telefonu išklotinėmis.
Vertinant pirmos instancijos teismo atliktą šių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis įrodymų vertinimas nebuvo teisingas, kadangi byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais įrodymais M. B. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nėra pilnai ir neginčijamai įrodyta.
Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal LR BK 24 straipsnio 5 dalį, 291 straipsnio 1 dalį, už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje, 2013 m. liepos mėn. 10 d. ir 15 d. sukurstė V.V. neteisėtai pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Lietuvos Respublikos BPK 24 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo sąvoka atskleista Lietuvos Respublikos BPK 24 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje. LR BPK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo sąvoka buvo ne kartą analizuojama teismų praktikoje ir teisingai apibūdinama apeliaciniame skunde nurodant, kad kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Sisteminis bendrininkavimo instituto nuostatų (BK 24-26 straipsnių, 23 straipsnio 3 dalies) aiškinimas suponuoja išvadą, jog organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo veiksmų pobūdis, paskirtis, kryptingumas, susitarimas veikti bendrai, jų veiklos rezultatai ir kitos aplinkybės rodo, kad šie bendrininkai siekia sudaryti galimybes numatytai BK specialiojoje dalyje bendrai nusikalstamai veikai padaryti ir nori, kad vykdytojas (vykdytojai) ją padarytų.
Kolegija visiškai sutinka su tokiu apeliaciniame skunde nurodytu bendrininkavimo aiškinimu ir konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neginčijama nustatyti, kad M. B. kurstė V.V. padaryti būtent nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 291 straipsnio 1 dalyje.
Pats M. B. parodė, kad niekada nebuvo V.V. prašęs ar jam nurodęs pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apklaustas pirmos instancijos teisme V.V. tokius M. B. parodymus nepaneigė, taip pat parodė, kad M. B. nesakė jam pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apie tai, kad M. B. būtų jam sakęs pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, V.V. parodymų nedavė ir ikitgeisminio tyrimo metu. Kolegijos vertinimu, kiti byloje surinkti įrodymai taip pat nepatvirtina, kad M. B. atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti konkrečią nusikalstamą veiką Priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtina išdėstyti pagrįstas išvadas dėl subjektyviųjų bei objektyviųjų požymių buvimo kiekvieno kaltinamojo veikoje, (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).
Nagrinėjamoje byloje liudytojai P. D., A. G., K. P. davė parodymus, kad matė kaip naktį iš 2013-07-15 į 2013-07-16 V.V. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau šie jų parodymai patvirtina tik aplinkybę, kad V.V. galėjo pereiti valstybės sieną, tačiau nepatvirtina, kad V.V. valstybės sieną perėjo veikiant tiesiogine tyčia, tuo labiau, nepatvirtina, kad tai jį sukurstė padaryti M. B.. Jau buvo minėta, kad pats V.V. parodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės sienos pereiti nenorėjo, tokio tikslo neturėjo, valstybės sieną galėjo pereiti pasiklydęs.
Kitų liudytojų parodymai bei atliktų procesinių veiksmų protokolai patvirtina tik tas aplinkybes, kad M. B. galėjo nurodyti V.V. nuvykti prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos, tačiau nei vienas bylos duomuo nepatvirtina, kad M. B. turėjo bet kokio pobūdžio išankstinį susitarimą su V.V., kad pastarasis turės pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Dviejų asmenų bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką gali būti konstatuotas tuomet, kai du ar daugiau asmenų veikia turėdami bendrus nusikalstamus ketinimus daryti nusikalstamą veiką, turi bendrus nusikalstamus tikslus, jų veiksmai nukreipti pažeisti tą patį įstatymo saugomą teisinį gėrį, kiekvienas asmuo suvokia kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje ir atlieka dalį šių veiksmų siekiant bendro rezultato. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nustatyta nėra. Byloje nėra paneigta galimybė, kad V.V. valstybės sieną perėjo netyčia, taip pat nėra nustatytas susitarimas tarp M. B. ir V.V. daryti nusikaltimą, numatytą LR BK 291 straipsnio 1 dalyje.
Esant tokioms aplinkybėms kolegija vertina, kad byloje nėra surinkta pakankamai M. B. kaltės įrodymų, todėl M. B. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 24 straipsnio 5 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje išteisintinas, kadangi neįrodyta, kad M. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Išteisinant M. B. neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles kaltinamojo V.V. atžvilgiu. Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnyje nurodyta, kad teismo priimami nuosprendžiai gali būti trijų rūšių – apkaltinamasis, išteisinamasis, taip pat nuosprendis, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla. Kiekvienai nuosprendžio rūšiai taikomi skirtingi reikalavimai. LR BPK 303 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36–40, 93 straipsniuose, 114 straipsnio 3 dalyje, 1891 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 4 dalyje, 259 straipsnio 3 dalyje ir 291 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Tais atvejais, kad baudžiamoji byla nutraukiama dėl to, kad yra nustatyti LR BPK 3 straipsnio 2-9 punktų numatytos sąlygos, baudžiamoji byla nutraukiama teismo nutartimi (LR BPK 254 straipsnio 4 dalis) su išlygomis, kad jei baudžiamojoje byloje dėl kitų aplinkybių surašomas nuosprendis, baudžiamoji byla asmens atžvilgiu nutraukiama nuosprendžiu net ir esant LR BPK 3 straipsnio 2-9 punktų sąlygos. Tačiau, tokiu atveju, asmens kaltės įrodymai paprastai nevertinami, o nuosprendžiu nėra konstatuojamas asmens kaltė.
Tuo tarpu, pirmos instancijos teismas surašant nuosprendį, ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad baudžiamoji byla V.V. atžvilgiu nutraukiama remiantis LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (kaltinamajam V.V. mirus), nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad V.V. padarė veiksmus, sudarančius nusikaltimo, numatyto LR BK 291 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Toks pirmos instancijos teismo atliktas V.V. veiksmų vertinimas ir aprašymas surašant apkaltinamąjį nuosprendį M. B. atžvilgiu, pažeidžia materialinės ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių nuosprendžio priėmimo taisykles, reikalavimus, kas savo ruožtu, kolegijos vertinimu, taip pat nulėmė pirmos instancijos teismo padarytų išvadų dėl M. B. kaltės buvimo neteisingumo ir neteisingo nuosprendžio priėmimą, kadangi leido pirmos instancijos teismui neanalizuoti bendrininkavimo buvimo ir subjektyviosios M. B. ir V.V. veiksmų pusės.
Nagrinėjant bylą pagal M. B. apeliacinį skundą, naikinant pirmos instancijos teismo nuosprendį M. B. atžvilgiu ir šioje dalyje priimant naują, išteisinamąjį nuosprendį, nuosprendžio rezoliucinė dalis V.V. atžvilgiu paliktina nepakeista, tačiau pažymima, kad pirmos instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytas V.V. veikos aprašymas kaip nusikalstamos, yra neteisingas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
M. B. apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti 2014 m. gruodžio 5 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalį, 291 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
M. B. pagal jam pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 5 dalyje, 291 straipsnio 1 dalyje išteisinti, kadangi neįrodyta, kad M. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. B. turto konfiskavimo, šioje dalyje priimti naują nuosprendį: mobiliojo ryšio telefoną „iPhone A1387“, telefono dėžutę IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), SIM kortelės dėklą „Labas“ grąžinti M. B..
2014 m. gruodžio 5 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies dalį V.V. atžvilgiu palikti be pakeitimų.
Nuosprendis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.
Kolegijos pirmininkas Olegas Šibkovas
Teisėjai Jūratė Jakubonienė
Algirdas Remeika