Bylos Nr. 2A-869-656/2014                                                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04469-2013-8             

(S)

                                            Procesinio sprendimo kategorijos: 61.3; 121.21.                           

                                             VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                             S P R E N D I M A S

                                       Lietuvos Respublikos vardu

                                             2015 m. gegužės 8 d.

                                                        Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei, dalyvaujant ieškovei R. M. ir ieškovės atstovui advokatui R. M., atsakovei E. M. ir atsakovės atstovei J. M., žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10  d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės  R. M. ieškinį atsakovei E. M. dėl skolos priteisimo,

              n u s t a t ė :             

                                          I.Bylos esmė

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 17000,00 Lt skolos, 2964,00 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad 2009-07-03 tarp ieškovės R. M. ir atsakovės E. M. buvo pasirašyta paskolos sutartis, kurios pagrindu ji perdavė atsakovės nuosavybėn 19 000,00 Lt dydžio sumą, kurią atsakovė įsipareigojo po vienerių metų grąžinti bei sumokėti sutartyje nustatytas palūkanas. Iki tol su atsakove buvo artimai pažįstamo, todėl atsakove pasitikėjo. Ieškovė sutarties sudarymo metu dirbo atsakovės įmonėje, kurioje atsakovė buvo direktore, o ieškovė - pavaldinė (dirbo vadybininkės pareigose). Pinigai buvo skolinti verslui plėtoti. Atsakovė savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdė - paskolos laiku negrąžino, palūkanų nesumokėjo, o pastaruoju metu skolos apskritai nepripažįsta. Atsakovės elgesys yra nesąžiningas. Atsakovė šiol grąžino tik 2000 Lt paskolos.

          Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovei nežinoma jokia 2009-07-03 paskolos sutartis, ji niekada nėra pasirašiusi jokios paskolos sutarties su ieškove, pinigų negavo. Ieškovė nepaaiškina, kokiomis aplinkybėmis buvo pasirašyta paskolos sutartis, kokiose patalpose tai įvyko. Atsakovė laikosi pozicijos, kad iš 2 raidžių, ranka parašytų ties atsakovės pavarde. Teismas neturi jokio pagrindo spręsti, jog tas raides parašė būtent atsakovė, neva patvirtinanti sutarties sudarymą. Spręstinas klausimas dėl grafologinės ekspertizės skyrimo, nustatant, ar minėtas parašas yra atsakovės. Atsakovė turėjo tam tikros patirties įforminti faktiškai egzistavusius paskolinius santykius, tačiau atsakovė, būdama muzikante, ir neturėdama jokių teisinių žinių paruošdavo gana primityvius skolos raštelius, kaip savo skolinių įsipareigojimų patvirtinimą. Remtis liudytojų parodymais irgi nėra pagrindo, nes šie parodymai yra prieštaringi.  Be to, paskolos sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, nes paskolos sutartyje nenurodytas pinigų perdavimas ir gavimas.

                                           II. Teismo sprendimo esmė

Pirmos instancijos teismas ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovės  E. M. 17000,00 Lt skolos, 2964,00 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-02-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1999,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės  R. M. naudai. Teismas vadovavosi CK 6.870 str. 1 d., CK 6.872 str. 1 – 3 dalimis. Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 3 d. šalys pasirašė Paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė perdavė atsakovei 19.000 Lt, o atsakovė įsipareigojo grąžinti ieškovei paskolos sumą po vienerių metų  ir sumokėti sutartyje nustatyto dydžio – 1,3 proc. palūkanas.  Sutarties pasirašymas ir piniginių lėšų perdavimas įvyko  UAB „Elvinika“ patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Iki šiol atsakovė ieškovei grąžino tik 2.000,00 Lt paskolos. Remiantis sutarties 3.2., už kiekvieną mėnesį iki visos paskolos grąžinimo paskolos gavėjui skaičiuojamos 1,3 proc. dydžio palūkanas.  Paskolos grąžinimo terminas yra suėjęs 2010-07-03, tačiau atsakovė paskolos negrąžino, o tik žadėjo, todėl prašo teismo priteisti iš atsakovės palūkanas, skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo momento iki sutartyje nustatyto prievolės įvykdymo termino, kurios sudaro 2964,00 Lt. Teismo ekspertai padarė kategorišką išvadą, kad paskolos sutarties 2 lape yra atsakovės E. M. parašas. Liudytoja J. M. parodė, kad matė kaip ieškovė R. M. atsakovei E. M. perdavė 2009 m. liepos mėn. paskolintus pinigus bei E. padavė R. dokumentą (Paskolos sutartį)  pasirašyti. Liudytoja J. G. parodė, kad  žino, jog ieškovė atsakovei paskolino piniginės lėšas, pati prašė, kad E. ieškovei jas grąžintų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001-03-12 sprendimas dėl 77.400,00 Lt vienkartinės pašalpos priteisimo iš UAB „Ridvila“ ieškovei R. M., „Swedbank“ AB sąskaitos išrašas apie 2003-02-21 sąskaitos likutį – 55.759,83 Lt bei  „Swedbank“ AB  sąskaitos išrašai apie piniginių lėšų išgryninimą, patvirtina, kad ieškovė turėjo grynais pinigų sumą, kurią paskolino atsakovei E. M. pagal 2009-07-03 Paskolos sutartį.    

Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Byloje atsakovė neįrodė, kad paskolą grąžino (CPK 178 str.), taip pat nenuginčijo paskolos sutarties (CK 6.875 str.), todėl yra pagrindas iš atsakovės ieškovei priteisti 17000,00 Lt skolos bei 2964,00 Lt palūkanų pagal Paskolos sutarties 3.2 p. (19000 x 1,3 proc. x 12 mėn. =2964,00 Lt).  Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 str. ir CK 6.210 str. 1 d., priteisė ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

                            III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovė (apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, o paskolos sutartį pripažinti nesudaryta. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesudarė sąlygų, kad pati ieškovė paaiškintų faktines aplinkybes, nes 2014-05-14 teismo posėdžio metu atsakovė sirgo, o teismui pristatyta pažyma apie atsakovės ligą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojos J. G. darbo UAB „Elvinika“ metu buvo kita atsakovės paskola iš ieškovės, apie tos paskolos palūkanas buvo kalbama. Paskolos sutartis sudaryta iš dviejų lapų ir, tikėtina, ruoštų skirtingais tikslais. Antrasis lapas su parašais galėjo būti tikras, o pirmas lapas be parašų galėjo būti atspausdintas bet kada ir prisegtas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys pritarė pirmame lape esantiems teiginiams.
2. Teismas išsamiai netyrė byloje sukauptų įrodymų apie bankines operacijas tarp atsakovės ir buvusių UAB „Elvinika“ darbuotojų, siekiant įsitikinti, ar jie gali būti sietini su tų darbuotojų paskolomis atsakovei, ar jie sietini su UAB „Elvinika“  grynais pinigais gautomis įplaukomis. Ieškovė per savo asmenines banko sąskaitas faktiškai tvarkė UAB „Elvinika“ įplaukas, nes bendrovės sąskaitos buvo blokuojamos dėl mokesčių į biudžetą nepriemokų. Ieškovės pateikti banko sąskaitos išrašai neturi nieko bendro su paskoliniais santykiais.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sutarties pasirašymas ir pinigų perdavimas įvyko UAB „Elvinika“ patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nes nuo 2009-06-19 minėtomis patalpomis UAB „Elvinika“ nesinaudojo. Teismas nepagrįstai atsisakė apklausti atsakovės nurodytas liudytojas ir įsitikinti liudytojos J. M. parodymų neteisingumu.
4. Teismas nepagrįstai nevertino fakto, jog nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė 2003 m. išgryninusi stambias lėšų sumas, jas laikė iki tol, kol 2009 metais paskolino atsakovei. Teismas nepagrįstai netyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, atsisakydamas išreikalauti iš kredito įstaigų duomenis apie ieškovės atliktas operacijas, kurie leistų nustatyti, ar ieškovė 2009 metais turėjo lėšas, kurias paskolino.
5. UAB „Elvinika“ 2009 m. jokiomis patalpomis nesinaudojo, nes dėl krizės nutraukė veiklą, pranešė, kad sustabdo veiklą.
6. Paskolos tekstas prieštaringas, nes 1.1 punkte kalbama, kad paskolos davėjas duoda lėšas, o 2.1.1. punkte kalbama, kad paskolos davėjas tik įsipareigoja perduoti lėšas. Dėl to lieka neįrodytas pinigų perdavimo faktas,
7. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas expresis verbis pinigų perdavimo faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos gavėjui.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ir vilkino bylos nagrinėjimą. Apeliantės minimas 2014-05-21 paskutinysis posėdis jau buvo penktasis posėdis viso nagrinėjimo metu. Tačiau apeliantė nei viename vykusiame posėdyje nedalyvavo. Apeliantės atstovė buvo išreiškusi poziciją, kad apeliantė asmeniškai teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja. Apeliantės atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu asmens, kuriam atstovauja atstovas, dalyvavimu (CPK 51 str. 2 d.). Ieškovė ir jos atstovė neteikė prašymo dėl ieškovės dalyvavimo pripažinimo būtinu. Apeliantė tinkamai disponavo savo procesinėmis teisėmis ir jos teisė išklausyti buvo įgyvendinta.
2. Pinigų perdavimo atsakovei faktas įrodytas byloje ištirtais įrodymais. Aplinkybę, kad paskolos sutartį pasirašė atsakovė, kategoriškai patvirtina eksperto išvada. Pinigų perdavimo faktą patvirtino apklausti liudytojai
3. Apeliantė skolino pinigus kitiems asmenims ir skolinosi. Apeliantė ir po UAB „Elvinika“ veiklos sustabdymo toliau vertėsi juvelyrinių papuošalų gamyba ir taisymu, kitokia prekyba, pasirinkusi kitokią  veiklos formą.
4. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai patvirtina pinigų turėjimo faktą.
5. Tai, kad paskolos sutartyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio pinigų perdavimo fakto. Teismas tokį faktą gali konstatuoti įvertinęs įrodymų visetą.
6. Šalių sudaryta paskolos sutartis atitinka privalomą rašytinę formą (CK 6.871 str.), todėl apeliantė nepagrįstai remiasi CK 6.871 str. 3 d. nuostata.

              IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

              Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo  sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

              Apeliantė skundą grindžia argumentais, kad neįrodytas paskolos dalyką sudarančių pinigų perdavimo faktas, taip pat teigia, kad nepasirašė skolos dokumento – Paskolos sutarties.

              Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pagal CK 6.870 str. 1 ir 2 d. nuostatas paskolos sutartis laikoma realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas. Jeigu įrodoma, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Byloje neabejotinai nustatyta, kad paskolos sutartyje 5.2. punkte „Paskolos gavėjas“ pasirašė atsakovė, tačiau nagrinėjamą paskolos sutartį sudaro du atskiri lapai, o šalių parašai yra tik antrajame lape. Antrajame šalių pasirašytame lape nėra nurodyta sąlygų apie pinigų perdavimą ir yra vienintelė nuostata apie tai, kad šis lapas gali būti paskolos sutarties dalis yra pasirašiusių šalių pavadinimai: ieškovė pasirašė grafoje „Paskolos davėjas“, o atsakovė grafoje „Paskolos gavėjas“. Visi duomenys apie paskolos dalyką yra atskirame pirmajame šalių nepasirašytame lape. Paskolos sutarties dokumento vientisumas, t.y. aplinkybė, kad abu lapai sudarė vieną dokumentą, neįrodyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad ieškovė pasirašė paskolos sutartį kaip vientisą dokumentą. Byloje surinktais įrodymais nepaneigta atsakovės pozicija, kad atsakovė iš viso nepasirašė tokio turinio dokumento, todėl neįrodytas rašytinės paskolos sutarties sudarymo faktas.

Tačiau net ir pripažinus, kad šalys pasirašė paskolos sutartį, nagrinėjamoje byloje neįrodytas pinigų perdavimo faktas, o tai reiškia, kad neįrodytas paskolos sutarties sudarymo faktas. Pripažinus, kad šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį, ieškovė turėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą. Atsižvelgiant į paskolą kaip realinę sutartį, pinigų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų perdavimo momento.

Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, esminė reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-145/2009). Paskolos tekstas prieštaringas, nes 1.1 punkte kalbama, kad paskolos davėjas duoda lėšas, o 2.1.1. punkte kalbama, kad paskolos davėjas tik įsipareigoja perduoti lėšas. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskolos sutarties tekste nėra tiesiogiai užfiksuota pinigų perdavimo aplinkybė. Nei iš ieškovės paaiškinimų, nei ginčo paskolos sutarties turinio pagrindu negalima pripažinti, kad šalių pasirašytas paskolos sutartis yra skolos dokumentas, patvirtinantis faktinį paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui atsakovei.

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 tūkst. litų (CK 6.871 str. 1 d.). Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 2 d.).  CK 1.93 str. 2 d. nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vadovaujantis CK  1.93 str. 2 d. 4 p., galima remtis liudytojų parodymais.  Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad liudytoja J. M. parodė, kad matė kaip ieškovė R. M. atsakovei E. M. perdavė 2009 m. liepos mėn. paskolintus pinigus, bei teigia, kad E. padavė R. dokumentą (Paskolos sutartį)  pasirašyti. Liudytoja J. G. parodė, kad  žino, jog ieškovė atsakovei paskolino piniginės lėšas, pati prašė, kad E. (atsakovė) ieškovei jas grąžintų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai: Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001-03-12 sprendimas dėl 77.400,00 Lt vienkartinės pašalpos priteisimo iš UAB „Ridvila“ ieškovei R. M. „Swedbank“ AB sąskaitos išrašas apie 2003-02-21 sąskaitos likutį – 55.759,83 Lt bei  „Swedbank“ AB  sąskaitos išrašai apie piniginių lėšų išgryninimą, patvirtina, kad ieškovė turėjo grynais pinigų sumą, kurią paskolino atsakovei E. M. pagal 2009-07-03 Paskolos sutartį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados nėra pakankamai pagrįstos įrodymų visetu. Nustatyta, kad atsakovei, kuri buvo UAB „Elvinika" vadovė, išvykus, ieškovė faktiškai tvarkė UAB„Elvinika" įplaukas, iš papuošalų prekybos gautas lėšas įnešdavo į banko sąskaitas, kad komandiruotėse būdama Atsakovė galėtų įsigyti naujas prekes, Tai patvirtina byloje esantis UAB „Elvinika" banko sąskaitos išrašas apie 2007 metais atliktas operacijas (t.2 b.l.162-186). UAB „Elvinika" banko sąskaitos būdavo VMI ar Sodros blokuojamos dėl nepriemokų biudžetams, todėl pinigų pervedimai vyko per atsakovės kaip įmonės direktorės sąskaitą (tai patvirtina liudytoja G. J.. E. M. banko sąskaitos išrašas apie 2008-2009 metais atliktas operacijas patvirtina, kad ieškovė R. M. įmokėdavo į atsakovės banko sąskaitą įvairias sumas (t.1 b.l.72-82). Išrašai iš UAB „Elvinika" ir atsakovės banko sąskaitų patvirtina buvus daugybę tarpusavio pinigų pervedimų tarp ieškovės ir atsakovės, tačiau jų ryšys su ginčo paskoliniais santykiais neįrodytas. Ieškovės pateikti du atsakovės 2010-03-11 ir 2010-03-15 mokėjimo nurodymai, kuriais atsakovė į ieškovės sąskaitą pervedė po 200 Lt nurodant paaiškinimą „sąskaitos papildymas“, neįrodo, kad mokėjimai buvo atliekami grąžinant skolą pagal šalių 2009-07-03 pasirašytą paskolos sutartį.

                Byloje nustatyta, kad perdavus parduotuvės (duomenys neskelbtini) patalpas nuomotojui, atsakovė kaip UAB „Elvinika" vadovė ir akcininkę minėtomis patalpomis nebesinaudojo jau nuo 2009-06-­19 (t.2 b.l.44). J. M. parodymai, kuriais ji patvirtina, kad ji kaip tik 2009-07-06 buvo, UAB „Elvinika" patalpose, kuriose UAB „Elvinika" dar vykdė veiklą ar buvo UAB „Elvinika" darbuotojos, kuriose ji matė pinigų perdavimo faktą, vertintini kritiškai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma ir darbo sutarčių žurnalas patvirtina, kad UAB „Elvinika" darbuotojai buvo atleisti iš darbo ir nevykdė jokių funkcijų buvusiose UAB „Elvinika" patalpose 2009-07-03. Liudytoja J. M. pasisakė, kad perduodant paskolos pinigus patalpose dar buvo darbuotojos E. ir darbuotojos iš Kauno. Liudytojos J. M. ir E. A., apklaustos apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad 2009 metų liepos mėnesį UAB „Elvinika" jau nebedirbo, todėl negalėjo matyti paskolos sumą sudarančių pinigų perdavimo atsakovei.  Teisėjų kolegija kritiškai vertina liudytojos J. M. parodymus, nes jie akivaizdžiai neatitinka bylos medžiagos. Pasisakydama apie šios liudytojos J. M. suteiktą paskolą atsakovei liudytoja nurodė, kad skolino atsakovei 6.000 Lt, mokėdama pavedimu, bet neparašydama, kad tai paskola. Byloje esantys Atsakovės banko sąskaitos išrašai nuneigia tokius liudytojos teiginius.

              Aplinkybės, kad ieškovei buvo priteista 77.400,00 Lt vienkartinė pašalpa, AB „Swedbank" sąskaitoje 2003-02-21 buvo 55.759,83 Lt likutis bei AB „Swedbank" sąskaitos išrašai apie piniginių lėšų išgryninimą 2003 metais nepatvirtina, kad ieškovė šias sumas laikė grynaisiais ir po šešerių metų turėjo grynais pinigų sumą, kurią paskolino atsakovei pagal 2009-07-03 Paskolos sutartį. Pati ieškovė, atsakydama į atsakovės atstovės klausimus, patvirtino, kad ieškovė 2008 metais pati buvo skolinga už elektros energiją, kad 2005-2006 metais naudojosi lizingo bendrovės finansavimu, įsigyjant dulkių siurblį.

              Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir netinkamai taikė bei išaiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.) ir tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti priešingą sprendimą.

              Apeliantei 2014-07-14 teismo nutartimi atidėtas 661 Lt žyminis mokestis iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl, apeliacinį skundą patenkinus, žyminis mokestis iš ieškovės priteistinas valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,

                                          n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 10  d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti visiškai.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės R. M. 191 eurą (661 Lt) žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                        Andrius Ignotas

                                                                      Zita Smirnovienė

                                                                      Asta Radzevičienė