(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-823-614/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Scandagra“ ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Scandagra“ (toliau – UAB „Scandagra“) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. J. 158 373,54 Eur skolos, 17 104,34 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 1–4.). Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė ir atsakovas sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GJ-16/019, kuria atsakovas įsipareigojo pirkti prekes ir už jas atsiskaityti. Ieškovė pardavė šalių rašytinėje sutartyje nurodytas prekes, o atsakovas iki galo neatsiskaitė. Atsakovui mokėjimo terminas už nupirktas prekes suėjo 2017 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į tai, prašo priteisti skolą, delspinigius ir  procesines palūkanas.  

2.       Atsakovas A. J. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį tenkinti iš dalies sumažinant delspinigių dydį iki 0,01 proc. (t. 1, b. l. 64–67). Nurodė, kad 2017 metais Lietuvoje dėl gausaus lietaus buvo visiškai ar iš dalies sunaikintas grūdinių augalų derlius. Atsakovo nuomone, standartinės formos sutartyje, paruoštoje ieškovės darbuotojų, buvo numatyti pernelyg dideli delspinigiai. Atsakovas, pripažindamas skolą, prašė, kad skolos grąžinimas būtų vykdomas pagal šalių suderintą grafiką. Nurodė, kad ieškovė neįrodinėja savo nuostolių dydžio ir taip siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Atsakovas yra iš dalies įvykdęs sutartinę prievolę, nes dalis kitų PVM sąskaitų pagal šią sutartį buvo apmokėta, kas parodo jo pastangas siekiant padengti atsiradusį įsiskolinimą.

3.       Ieškovė dublike (t. 1, b. l. 135–136) nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog 2017 metų rudenį susidūrė su sunkumais sėjos metu ir dėl to buvo pripažintas nukentėjusiu, pretenduojančiu į Europos Sąjungos skirtas išmokas. Pasirašant sutartį, nebuvo gauta jokių pasiūlymų ar prieštaravimų iš atsakovo dėl jam nepriimtinų pateiktos sutarties sąlygų. Atsakovas delspinigių dydį pradėjo ginčyti tik tuomet, kai ieškovė pateikė ieškinį teismui. Iš atsakovo nebuvo sulaukta jokių aktyvių veiksmų ir bendradarbiavimo, siekiant padengti skolą. Grafiko sudarymas arba skolos išdėstymas per dvejus metus pablogintų ieškovės padėtį, lyginant su kitais ieškovės kreditoriais, nebent atsakovas pateiktų realų skolų restruktūrizavimo planą, apimantį visas šiuo metu atsakovo turimas skolas.

4.       Atsakovas triplike (t. 1, b. l. 144–146) nurodė, kad šiuo metu negali sumokėti ieškovės reikalaujamos sumos, todėl prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovo veikla nėra nutrūkusi ir atsakovas atsiskaitys su ieškove.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovei 158 373,54 Eur skolos,17 104,34 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už visą šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 105 Eur žyminio mokesčio ir 998,25 Eur advokato pagalbos išlaidų. 

6.       Kadangi atsakovas neginčijo aplinkybės, kad neįvykdė 2016 m. rugpjūčio 8 d. sudaryta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir su prašoma priteisti skolos suma sutiko, todėl priteisė ieškovei iš atsakovo 158 373,54 Eur skolos.

7.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad neturėjo galimybių derinti sutarties sąlygų su ieškove ir jas keisti. Abi šalys yra verslo subjektai, kurių tikslas – gauti pelną Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas yra ūkininkas, nereiškė, jog jis yra silpnesnioji sandorio šalis. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad buvo verčiamas pasirašyti būtent tokio turinio sutartį ir kad neturėjo galimybės derėtis dėl kitokių sutarties sąlygų. Nors atsakovas, prašydamas sumažinti delspinigių dydį, iš esmės rėmėsi nepalankiomis oro sąlygomis, tačiau nepateikė jokių įrodymų nurodytiems argumentams pagrįsti. Atsakovo pateiktas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos raštas Nr. 2018-1/9 (t. 1, b. l. 70–96) neįrodė aplinkybės dėl nenugalimos jėgos buvimo atsakovo ūkyje konkrečiu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas galėjo numatyti nepalankias oro sąlygas, todėl prisiėmė ir aplinkybių, susijusių su gamtos reiškiniais, padarinių atsiradimo riziką.

8.       Be to, atsakovas nesiėmė jokių priemonių sumažinti susidariusi įsiskolinimą ir, nors nurodė, kad iš dalies atsiskaitė su ieškove, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas turėjo įvertinti ne tik sandorio būtinumą (rizikingumą), bet ir sandorio neįvykdymo pasekmes. Pažymėjo, kad pagal suformuotą teismų praktiką 0,06 procento netesybų dydis nelaikomas neprotingai dideliu, pažeidžiančiu skolininko interesus, arba vertintinas kaip galimybė kreditoriui nepagrįstai praturtėti.

9.       Teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų būtinumą atidėti teismo sprendimo įvykdymą, nes pateikti duomenys nėra pakankami nuspręsti dėl tikrosios jo turtinės padėties ir galimybės įvykdyti teismo sprendimą išdėsčius jo vykdymą dvejiems metams. Atsakovo pateiktas balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita sudaryti 2018 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 147–149), tačiau neatspindi atsakovo turtinės padėties po viso derliaus 2018 metais nuėmimo. Atsakovas nepateikė teismui duomenų apie turimą turtą, santaupas, atsargų likučius ir pan. Nors atsakovas pateikė įrodymus apie 2018 m. gegužės 26 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (t. 1, b. l. 150–154), tačiau nepateikė duomenų apie gautą paramą pagal šią paraišką. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė atsakovo prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą atmesti.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliaciniame skunde atsakovas A. J. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą ir sumažinti priteistus delspinigius iki 8 500 Eur, atidėti teismo sprendimo įvykdymą dvejiems metams bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime formaliai nurodė, kad nesutinka su apelianto argumentais, jog jis neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Ieškovės negalėjimas pateikti jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad realiai vyko šalių derybos dėl pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, rodo, jog tarp šalių jokios derybos dėl sutarties sąlygų nevyko, o ieškovė pateikė standartinės formos sutartį.

10.2.                      Teismas visiškai nevertino apelianto motyvų, kad ieškovė neįrodinėja savo patirtų nuostolių dydžio. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, kad sutartinius delspinigius perskaičiuojant į metines palūkanas, matyti, jog delspinigiai siekia daugiau nei 22 proc. metinių palūkanų dydžio. Be to, ieškovė jau yra priskaičiavusi 12 proc. dydžio palūkanas, kurias susumavus su delspinigių dydžiu matyti, kad siekia net 32 proc. metinių palūkanų įsiskolinimo sumos. Teismas turėjo sumažinti delspinigius ir dėl to, kad apeliantas savo prievolę įvykdė iš dalies.

10.3.                      Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų teisės aktų, kurie patvirtina apelianto nurodomas aplinkybes dėl nepalankių sąlygų Lietuvos ūkininkams. Teismas, atidėdamas sprendimo vykdymą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 633 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“. Teismas netikrino apelianto nurodytų aplinkybių, kad ieškovė pateikė daug ieškinių kitiems Lietuvos ūkininkams, kurie taip pat nepajėgia su ja atsiskaityti dėl nepalankių oro sąlygų. Be to, ieškovė kitose bylose yra suteikusi teisę ūkininkams grąžinti skolas per dvejus metus, tai reiškia, kad ieškovė gali sudaryti galimybę ir apeliantui išdėstyti skolos grąžinimą per dvejus metus.

11.       Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:

11.1.                      Nepalankios oro sąlygos gali daryti neigiamą įtaką grūdų derliui bei grūdų kokybiniams parametrams, tačiau tai nebūtinai laikytina force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybėmis. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo susidariusios tokios aplinkybės, dėl kurių sutarties būtų buvę objektyviai negalima įvykdyti.

11.2.                      Sutartį sudarė ir dėl konkretaus netesybų dydžio susitarė du privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius, gebantys pamatuoti prisiimtą riziką ir laisva valią pasirenkantys sutarties sąlygas. Apeliantas jokių įrodymų, kad būtų ėmęsis skolos mažinimo priemonių, nepateikė, su pagrindinės skolos dydžiu sutiko. Pagal suformuotą teismų praktiką 0,06 proc. netesybų dydis nėra laikomas neprotingai dideliu.

11.3.                      Nors apelianto skola yra susidariusi nuo 2017 m., iki šiol nėra tinkamai atsiskaityta, nebuvo atlikti jokie, net ir minimalūs mokėjimai, kuriais minėta skola būtų mažinama. Atsakovas pateikė tik vienos iš savo sąskaitų išrašą, tačiau nenurodo jokios kitos informacijos apie turimą turtą, nepateikė naujausių PVM deklaracijų, pažymų apie gautas išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ir nepateikia iš viso jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad apeliantas ateityje bus pajėgus įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus ieškovei, kad gaus kokių nors pajamų, iš kurių galės būti dengiama skola ir pan.

12.       2020 m. kovo 13 d. gautas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 1028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl delspinigių sumažinimo

14.       Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad atsakovas neįvykdė 2016 m. rugpjūčio 8 d. šalių sudaryta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir su prašoma priteisti skolos suma sutiko, tačiau apeliantas nesutinka su priteistų delspinigių dydžiu ir prašo juos sumažinti.

15.       Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad pirkėjui laiku nesumokėjus už prekes sutartyje nustatyta tvarka bei prekių užsakyme ir prekių patvirtinime nustatytais terminais, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo mokėti pardavėjui 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną iki faktiško atsiskaitymo dienos (t. 1, b. l. 6–7).

16.       Sprendžiant dėl netesybų sumažinimo pagrindo egzistavimo, aktualu atsižvelgti į siekiamus tikslus nustatant netesybas. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pagal suformuotą teismų praktiką 0,06 procento netesybų dydis nelaikomas neprotingai dideliu, pažeidžiančių skolininko interesus, arba vertintinas kaip galimybė kreditoriui nepagrįstai praturtėti. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir tai, kad atsakovas nesiėmė jokių priemonių sumažinti susidariusį įsiskolinimą, nors skola susidariusi nuo 2017 m., tačiau realių veiksmų atsakovas nesiėmė ir jokių mokėjimų neatliko.

17.       Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie vykdytas derybas dėl pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, o sutartis buvo standartinė. Apelianto teiginiai, kad ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog realiai tarp šalių vyko derybos dėl pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, vertintini kritiškai. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodyti aplinkybes turi ta šalis, kuri remiasi atitinkamu argumentu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

18.       Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant netesybų mažinimo klausimą, vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys yra verslo subjektai, kuriems taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Laikytina, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, turėjo (galėjo) įvertinti sutarties nuostatas, įvertinti savo galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, o jos pažeidimo atveju – galimas sutarties nevykdymo teisines pasekmes. Apeliantas turėjo įvertinti ne tik sandorio būtinumą (rizikingumą), bet ir sandorio neįvykdymo pasekmes, sulygtų netesybų dydžio formą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad buvo verčiamas pasirašyti būtent tokią, jam nepalankaus turinio sutartį ir kad neturėjo galimybės derėtis dėl kitokių sąlygų. Siekdamas pagrįsti, kad ieškovė nesutiko derėtis dėl mažesnių netesybų, atsakovas galėtų pateikti įrodymus, kad dar iki sutarties pasirašymo kreipėsi į ieškovę, siūlydamas sutartyje numatyti mažesnę delspinigių normą ir kad ieškovė tokį apelianto siūlymą atmetė. Tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė, o ieškovė nepripažįsta aplinkybės, kad apeliantas dar sutarties sudarymo stadijoje būtų kėlęs netesybų dydžio klausimą ir siekęs dėl jų dydžio derėtis su ieškove. Svarbu pažymėti, kad šalims derantis dėl sutarties sąlygų, sudaroma sutartis, atitinkanti abiejų jos šalių valią, todėl galima situacija, kad pardavėjas nesutiktų sudaryti sutartį jam nepalankiomis sąlygomis, pavyzdžiui, sutarties pažeidimo atveju nustatant itin mažą netesybų normą, nes tokiu atveju pardavėjas prisiimtų didesnę prievolės neįvykdymo riziką. Taigi, netesybų mažinimo institutas, būdamas sutarčių laisvės principo išimtimi, gali būti taikomas tik išskirtiniu, aiškiai pagrįstu atveju. Tuo tarpu vien tai, kad apeliantas sutartį pasirašė nesiderėjęs, savaime nereiškia, kad buvo verčiamas pasirašyti sutartį būtent tokiomis sąlygomis, ar sutartį pasirašė ne laisva valia. Sutikdamas pasirašyti sutartį atitinkamomis sąlygomis, pirkėjas sutiko ir su tuo, kad turės mokėti delspinigius, skatinančius jį vykdyti prievoles laiku arba kompensuojančias kreditoriaus praradimus (minimalius nuostolius) dėl nevykdomos ar netinkamai vykdomos prievolės.

19.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartimi nustatyti delspinigiai atitinka protingumo kriterijų. Be to, net vertinant paskaičiuotų netesybų ir bendro negrąžinto įsiskolinimo sumos santykį, netesybų instituto tikslo kontekste netesybų suma negali būti vertinama kaip per didelė. Atsakovo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl netesybų mažinimo, jokių pagrindų jas mažinti nenustatė ir teismas.

Dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo

20.       Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas jo prašymas teismo sprendimu priteistos skolos mokėjimą atidėti 2 metams.

21.       CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. Kartu įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę teismui dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, pakeisti sprendimo vykdymo tvarką – atidėti teismo sprendimo vykdymą ar jį išdėstyti (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

22.       Tai, kad, spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis bendraisiais teisės principais – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, ne kartą yra akcentavęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1485-196/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1064-943/2018).

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visus šiam klausimui reikšmingus faktus ir pagrįstai konstatavo, kad nėra sąlygų tenkinti atsakovo prašymą. Atsakovas nepateikė teismui duomenų apie turimą turtą, santaupas, atsargų likučius ir pan., t. y. duomenų, išsamiai pagrindžiančių jo turtinę padėtį (turimą turtą, įsipareigojimus, gaunamas pajamas ir kt.). Jau vien ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą teisėjų kolegijai skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

24.       Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimo vykdymo išdėstymas pagal atsakovo pateiktus duomenis būtų nepagrįstas. Vien tik aplinkybė, kad ieškovė kitose bylose yra suteikusi teisę ūkininkams grąžinti skolas per dvejus metus, nėra priežastis atidėti teismo sprendimo įvykdymą dvejiems metams ir šioje byloje. Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo yra sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, todėl tiek teismas, tiek ir pati kreditorė, atsižvelgdama į skolos dydį, skolininko elgesį (kaip jis bendradarbiavo su kreditore, kokią prievolės dalį yra įvykdęs ir pan.) bei jo turtinę padėtį, gali sutikti su prievolės įvykdymo atidėjimu ar išdėstymu, tačiau tai savaime nelemia, kad būtent taip ji privalo elgtis absoliučiai visais atvejais, pavyzdžiui ir tada, kai skolininkas nebendradarbiauja, visiškai nevykdo prievolės, nors tokią galimybę turi. .

25.       Apeliantas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 633 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“, nes šiuo aktu Lietuvos Vyriausybė paskelbė valstybės lygiu ekstremalią situaciją visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog minėtu nutarimu 2018 m. buvo paskelbta ekstremali situacija, neįrodo apelianto blogos turtinės padėties ir to, jog dabartinė finansinė situacija neleidžia jam sumokėti visos priteistos skolos. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimas yra siejamas su padarinių šalinimu naudojant savivaldybėse arba valstybės rezerve turimus materialinius išteklius, taip pat teisę gauti valstybės paramą, jei dėl ekstremalaus įvykio (situacijos) asmuo patyrė žalą (Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 26, 32 straipsniai.). Šioje byloje nėra duomenų, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 633, atsakovas būtų kreipęsis į valstybės įgaliotas institucijas dėl sausros padarytos žalos ir žalos atlyginimo. Dar daugiau, atsakovas, apleliuodamas į ekstremalią situaciją, susiklosčiusią dėl 2018 m. vasarą kilusios stichinės sausros, ignoruoja faktą, kad prievolę pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą sutartį jis privalėjo įvykdyti dar iki 2017 m. spalio 1 d., t. y. gerokai iki ekstremalios situacijos.

26.       Taip pat pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima, patikimai, visapusiškai įvertinti dabartinę atsakovo finansinę padėtį (jo turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, gaunamas per mėnesį pajamas, lėšų likučius, santaupas banko sąskaitose ir pan.), t. y. niekaip nepagrindė jo deklaruojamos itin sunkios turtinės padėties (CPK 178 straipsnis), nes vienos apelianto banko sąskaitos išrašas niekaip negali būti vertinamas kaip įrodymas, apibudinantis atsakovo turtinę padėtį, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra žemės ūkio verslą vykdantis subjektas.

27.       Be to, atsakovas ir iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nerodė jokios iniciatyvos bent iš dalies padengti įsiskolinimą ieškovei, nors, kaip minėta, skolos mokėjimo terminas suėjo dar 2017 m. spalio 1 d., taip pat atsižvelgus į tai, kad atsakovas savo skunde tik abstrakčiai nurodė manantis, jog ateityje sugebės atsiskaityti su ieškove, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių jo turtinės padėties ateityje gerėjimo tikimybę (perspektyvas), jis vėlgi į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis).

28.       Taigi, atsakovui nepateikus pakankamų įrodymų nei jo turtinės padėties sunkumui šiuo metu įrodyti, nei jo padėties pagerėjimo ateityje perspektyvoms pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir atidėti galutiniu sprendimo priteistos iš atsakovo ieškovei skolos grąžinimą.

29.       Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo teismo sprendimą atidėti ar jį išdėstyti atmetimas savaime neužkerta kelio pasikeitus aplinkybėms atsakovui pateikti naują įrodymais pagrįstą prašymą teismo sprendimą atidėti ar jį išdėstyti. CPK 284 straipsnyje nėra draudimo procesinio pobūdžio prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo teismui teikti pakartotinai, kad, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, teismas įvertintų, ar neatsirado pagrindas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.

Dėl procesinės bylos baigties

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

31.       Apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

32.       Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

33.       Ieškovė, prašydama priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme, pateikė Byloje prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suvestinę, PVM sąskaitas faktūras NJORD Nr. 19-0609 ir NJORD Nr. 20–0154, Klientui suteiktų teisinių paslaugų ataskaitas, mokėjimo nurodymus (t. 2, b. l. 27–33), iš kurių matyti, kad patyrė 1028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad suteiktos teisinės paslaugos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, ieškovei iš atsakovo priteisia 1 028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai; Rekomendacijų 8.11 ir 8.17 papunkčiai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Scandagra“ (juridinio asmens kodas 300539043) iš atsakovo A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1028,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                                                        Aldona Tilindienė

                                                                                        Vytautas Zelianka