Civilinė byla Nr. e2-1246-618/2018

Proceso Nr. 2-06-3-14624-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.4.5.2.; 3.2.6.1.; 3.2.6.5.

(S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Larisa Šimanskienė,

sekretoriaujant Agnei Jakulytei,

dalyvaujant ieškovei R. P., jos atstovei advokato padėjėjai Sandrai Balskuvienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui S. P. (S. P.) dėl nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Registrų centras“.

Teismas

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ji sudarė santuoką su atsakovu. Po santuokos sudarymo, 1991 metais atsakovas išvyko ir šalys jokių santykių ir ryšių nebepalaikė, todėl ji kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2001-03-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-200514/2001 šalių santuoką nutraukė. Santuokos metu, 1998-12-23 pirkimo – pardavimo sutartimi už savo asmenines lėšas ji nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, jog minėtas butas buvo įsigytas už jos asmenines lėšas, atsakovas prie buto įsigijimo, išlaikymo ar jo pagerinimo neprisidėjo, buto išlaikymu rūpinosi tik ji. Teismo posėdžio metu ieškovės ir jos atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Ieškovė paaiškino, kad netrukus po santuokos sudarymo – 1991 metų rugpjūčio mėnesį – atsakovas išvyko, tačiau nenurodė jai, kur išvyksta. Nuo to laiko ji su atsakovu ryšių nebepalaikė. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas iš jos asmeninių lėšų.

Atsakovas S. P. (S. P.) atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, procesiniai dokumentai atsakovui tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad klausimą dėl ieškinio reikalavimų prašo spręsti teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šalys sudarė santuoką. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2001-03-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2005-14/2001 šalių santuoką nutraukė. Taigi, šalių santuoka nutraukta galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau - SŠK). Santuokos metu, 1998-12-23, tarp ieškovės ir K. V. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (SŠK 21 straipsnio 1 dalis). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.

Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Taigi, vien ta aplinkybė, jog 1998-12-23 pirkimo – pardavimo sutartyje nėra specialios nuorodos, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgyjamas ieškovės asmeninėn nuosavybėn, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog minėtas turtas yra laikytinas bendrąją jungtine šalių nuosavybe. Šiuo atveju svarbu įvertinti visus byloje esančius duomenis, jų visumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad netrukus po santuokos sudarymo – 1991 metų rugpjūčio mėnesį – atsakovas išvyko nenurodydamas kur. Nuo to laiko ji su atsakovu ryšių nebepalaikė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2001-03-01 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-200514/2001 konstatavo, kad ieškovė su atsakovu apie aštuonerius metus gyvena skyriumi, jokių ryšių nepalaiko. 1998-12-23 pirkimo – pardavimo sutarties 2 punkte nurodyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas už 40 000,00 Lt, kuriuos K. V. gavo iš ieškovės prieš sudarant šią sutartį. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė moka buto komunalinius ir kitus mokesčius. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad ieškovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo iš savo asmeninių piniginių lėšų, į tai, kad atsakovas prie buto įsigijimo neprisidėjo, darytina išvada, jog ieškovės valia įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), savo asmeninėn nuosavybėn buvo aiškiai išreikšta. Teismas taip pat pažymi, jog teismui 2001-03-01 sprendimu nutraukus šalių santuoką atsakovas nesiekė pasidalinti turto, pretenzijų dėl jo nereiškė.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys kaip pagrįstas tenkintinas, pripažintina, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimi, todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos jai iš atsakovo nepriteistinos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės nurodytu adresu atsakovui procesinių dokumentų įteikti nepavyko, duomenų apie kitą atsakovo gyvenamąją vietą arba darbovietę byloje nėra. Kadangi išnaudotos visos galimybės procesinius dokumentus įteikti atsakovui Lietuvos Respublikos CPK XI skyriaus 2 skirsnyje numatyta tvarka, teismo sprendimas atsakovui įteiktinas viešo paskelbimo būdu, paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklalapyje (CPK 130 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, jog butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei R. P. priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Įteikti procesinius dokumentus atsakovui S. P. (S. P.) viešo paskelbimo būdu, 2018 m. vasario 6 d. paskelbiant specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, skiltyje „Teismo pranešimai“ sekančio turinio pranešimą:

„Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai viešo paskelbimo būdu praneša S. P. (S. P.), gim. gim. 1937-09-15, paskutinė žinoma gyvenamoji vieta Reikjaviko g. 7-55, Klaipėda, jog Klaipėdos apylinkės teismas civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui S. P. (S. P.) dėl nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“, 2018 m. vasario 6 d. paskelbė teismo sprendimą, kuriuo ieškovės R. P. ieškinį tenkino. Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Atsakovas informuojamas, kad procesiniai dokumentai laikomi įteikti pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklapyje dieną. Informacijos teirautis tel. (8 46) 390844.“

Per 3 darbo dienas po sprendimo įsiteisėjimo dienos išsiųsti sprendimo patvirtintą kopiją viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas registruotinas turtas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Civilinę bylą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo priėmimo perduoti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų civilinių bylų raštinei.

Teisėja                                                                                                                     Larisa Šimanskienė