Civilinė byla Nr. 3K-3-192/2014
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04937-2011-4
Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. B., G. B., J. B. ir J. A. dėl nuomos sutarties nutraukimo, iškeldinimo ir skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą ir iškeldinimą iš nuomojamos patalpos (CK 6.611 straipsnis), aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti 2001 m. vasario 20 d. UAB „Lazdynų būstas“ ir V. B. sudarytą Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. 2923, iškeldinti atsakovus V. B., G. B., J. B. ir J. A. (toliau kartu – atsakovai) su jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisti solidariai iš atsakovų 4568,04 Lt skolos ir delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
Byloje nustatyta, kad V. B. su šeima nuo 1970 m. gyveno bute (duomenys neskelbtini); čia deklaruota jo, G. B. ir J. B. gyvenamoji vieta. 2001 m. vasario 20 d. V. B. ir UAB „Lazdynų ūkis“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 2923 (toliau – Nuomos sutartis), pagal kurią nuomotojas suteikė teisę nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotai naudotis 63,80 kv. m bendrojo ploto gyvenamąja patalpa, esančia (duomenys neskelbtini). Ieškovo, kuriam Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 „Dėl UAB „Bendruva“ pertvarkymo“, 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-766 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo“ ir 2008 m. gruodžio 1 d. aktu perduotos valdyti patikėjimo teise visos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, teigimu, atsakovas V. B. nevykdo Nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – nemoka nuomos mokesčio (skola už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. sudaro 4285,98 Lt). Ieškinyje nurodoma, kad V. B. ne kartą ragintas nutraukti neteisėtus veiksmus ir sumokėti skolą, informuotas apie galimybę pasiūlyti skolos grąžinimo būdus, įspėtas, jog, negrąžinus skolos, ieškovas kreipsis į teismą dėl jos priteisimo, Nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, tačiau atsakovas į tokius pranešimus nereagavo. Atlikęs buto (duomenys neskelbtini) patikrinimą, ieškovo atstovas jame rado V. B. giminaitį J. A. Nesant nuomotojo sutikimo subnuomoti gyvenamąsias patalpas, J. A. įspėtas per 12 dienų atlaisvinti neteisėtai užimtą butą, apie tai pranešti SĮ „Vilniaus miesto būstas“, perduoti gyvenamąsias patalpas ir grąžinti raktus. Kadangi per įspėjime nurodytą terminą subnuomininkas gyvenamųjų patalpų neatlaisvino ir jų raktų ieškovui negrąžino, tai šis kreipėsi į teismą prašydamas priteisti skolą ir iškeldinti atsakovus iš ginčo patalpų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį J. A. atmetė; ieškinį V. B., G. B. ir J. B. tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš šių atsakovų solidariai 4285,98 Lt skolos už gyvenamųjų patalpų nuomą, 282,06 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pažymėjo, kad asmenų galimybės įgyvendinti teisę į būstą keitėsi atsižvelgiant į teisės į teisinį reguliavimą; kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nuo 2003 m. sausio 1 d., vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos; jos negali būti nutrauktos remiantis naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatomis, inter alia 11 straipsnio 4 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nustatė ilgalaikį V. B. ryšį su ginčo būstu, kuriame jis įregistruotas 1970 m., gyveno kartu su šeima, ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad Nuomos sutartis su juo, kaip pagrindiniu nuomininku, sudaryta 2001 m. vasario 20 d. (iki 2002 m. gruodžio 31 d.), remdamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, jog nuomos santykiams privalo būti taikomos CK normos, bet ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo reikalavimai. Teismas nurodė, kad Nuomos sutartimi V. B. įsipareigojo mokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius (2.2 punktas), tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė – nemokėjo buto nuomos mokesčio nuo jo padidinimo, nors apie mokesčio apskaičiavimo tvarkos pakeitimą buvo tinkamai informuotas. Pažymėjęs, kad nuomos sutarties atlygintinumas reiškia, jog tokios sutarties sudarymu nuomotojas tikisi gauti nuompinigių už kitai šaliai perduodamą laikinai valdyti ir naudotis turtą, nuomos mokesčio mokėjimas yra viena iš pagrindinių nuomininko pareigų, pagal CK 6.589 straipsnio 1 dalį nuomininko šeimos nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas, teismas priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų V. B., G. B. ir J. B. 4285,98 Lt skolos ir 282,06 Lt delspinigių (CK 6.38, 6.71, 6.200, 6.487, 6.583 straipsniai, 6.589 straipsnio 1 dalis). Teismas atmetė ieškinį J. A. kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis), nes byloje nebuvo duomenų, kad skolos susidarymo laikotarpiu jis gyveno bute (duomenys neskelbtini), subnuomojo ar kad buvo nuomininko šeimos narys; J. A. nuo 2001 m. birželio 27 d. gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini). Atsakovo argumentas, kad Nuomos sutartyje nenustatyta nuomos kaina ir nuomos mokesčio apskaičiavimo mechanizmas, todėl ji yra niekinė, atmestas kaip teisiškai nepagrįstas, nes pagal CK 6.583 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Nors V. B. nevykdė pareigos mokėti buto nuompinigius, o įstatymas suteikia teisę nutraukti nuomos sutartį su buto nuomininku ir jį iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu gyvenamosios patalpos nuomininkas nemoka buto nuompinigių, mokesčių už komunalines paslaugas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aiškinant įstatymus ir juos taikant būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Griežčiausią priemonę už nuomos sutarties pažeidimą – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, jis turi diskrecijos teisę spręsti, ar ją taikyti, įvertina galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus. Nurodęs, kad V. B. ginčo bute gyvena itin ilgą laiką (nuo 1970 m.), laiko jį nuolatine gyvenamąja vieta, tai viešai deklaruodamas registre, 2008 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti teisę privatizuoti butą (ieškinys atmestas, nes buvo pareikštas pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui), teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio taikymo prasme patvirtina asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą kaip prielaidą ginti tokio asmens teisę į būstą, todėl sprendė, kad Nuomos sutarties su V. B. nutraukimas ir jo bei šeimos narių iškeldinimas būtų neproporcingas teisės pažeidimams, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo SĮ „Vilniaus būstas“ ir atsakovo V. B. apeliacinius skundus, 2013 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, išsamiai įvertino surinktus įrodymus, pasisakė dėl ginčui taikytinų teisės normų, todėl priėmė pagrįstą sprendimą. Kadangi atsakovas V. B. nuomos sutartį pasirašė iki 2002 m. gruodžio 31 d., tai, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012, pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje. Kolegija pažymėjo, kad nors Nuomos sutartyje nebuvo tiksliai nustatytas būsto nuomos mokesčio dydis, tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos jį mokėti ir nesudaro pagrindo Nuomos sutartį pripažinti negaliojančia, nes nuo 2009 m. liepos 1 d. nuomos mokestis skaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus m. savivaldybės 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1120 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“, apie mokesčio už buto nuomą apskaičiavimo tvarkos pakeitimą atsakovas buvo tinkamai informuotas. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentais, kad nuolatiniai Nuomos sutarties pažeidimai (nuomos mokesčio nemokėjimas) yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, jog, atsižvelgiant į atsakovų ilgalaikį ryšį su nuomojamu būstu, palyginti nedidelį skolos už būsto nuomą dydį, Nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas iš ginčo būsto būtų neproporcingas ir pažeistų teisingumo bei protingumo principus. Kolegija pažymėjo, kad toks sprendimas neužkerta nuomotojui teisės ateityje, paaiškėjus, jog atsakovai ir toliau pažeidinėja Nuomos sutartį, kreiptis į teismą dėl jos nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš ginčo būsto, kaip tai nustatyta Nuomos sutarties 6 punkte. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų sąlygų (V. B. ir G. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir negyvenamieji statiniai, miško sklypas, sodo sklypas (duomenys neskelbtini), sodo sklypas su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), todėl nuomos santykiai nebegali tęstis ir turi būti nutraukiami. Kolegija nurodė, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas, kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 4, 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai pažeidė sutartį subnuomodami būstą tretiesiems asmenis (CPK 178 straipsnis).
III. Kasacinio skundo pagrindiniai teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir iškeldinti atsakovus. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
- Dėl CK 6.611 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad viena pagrindinių nuomininko pareigų – reguliariai sutartu ar nustatytu laiku mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas (CK 6.477 straipsnio 1 dalis, 6.487 straipsnio 1 dalis, 6.583, 6.584 straipsniai). Nuomininkams nemokant nuompinigių, mokesčių už energiją, karštą vandenį, komunalinių paslaugų tiekimą ne mažiau kaip tris mėnesius, remiantis CK 6.611 straipsnio nuostatomis, jie gali būti iškeldinti iš nuomojamos patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuomos mokesčio nemokėjimas tam tikrą laiką yra savarankiškas CK 6.611 straipsnyje nustatytas pagrindas nutraukti Nuomos sutartį, priimdami skundžiamus sprendimus teismai juo nesivadovavo, šios ieškovo nurodytos aplinkybės nevertino ir ja nesirėmė.
- Dėl atsakovų piktnaudžiavimo savo teisėmis. Kasatoriaus teigimu, jis pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovai daugiau nei tris mėnesius nemokėjo buto nuomos mokesčio – ieškinio padavimo dieną atsakovai buvo nesumokėję už 26 mėnesius, 2013 m. rugpjūčio 31 d. atsakovų skola – 10 397,38 Lt (nesumokėta mažiausiai už 49 mėnesius). Kasatoriaus teigimu, jis įvykdė teismų praktikoje nustatytą pareigą įrodyti, kad toks nemokėjimas yra ne sunkios nuomininko materialinės padėties, kurios jis neturi galimybių pakeisti, rezultatas, o piktnaudžiavimas socialinėmis garantijomis bei sąmoningas vengimas savo jėgomis užsitikrinti materialinį minimumą, kuris būtų pakankamas, be kita ko, nuomos mokesčiui sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. S. U., bylos Nr. 3K-3-557/2011) – byloje pateikti duomenys apie atsakovų materialinę padėtį patvirtina, jog jie turi finansinių galimybių sumokėti nuomos mokestį, iškeldinimo atveju atsakovai turėtų kur gyventi, nes tai nėra vienintelis jų būstas, pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad tikslingai nemoka nuomos mokesčio.
- Dėl vienodos teismų praktikos formavimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, paliekant galioti ginčijamus teismų sprendimus, būtų formuojama praktika, pagal kurią asmenys, turintys teisę nuomotis savivaldybei priklausantį būstą, būtų atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o jų nevykdymo padariniai perkelti būsto savininkui; taip pat būtų apribotos savivaldybės galimybės ginti savo kaip gyvenamųjų patalpų savininkės pažeistas teises ir pasunkinamas tinkamas būsto nuomos funkcijų vykdymas – asmenų, kurie nevykdo nuomos sutarties sąlygų iškeldinimas, ir būsto suteikimas asmenims, laukiantiems eilėje būstui išsinuomoti (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnis). Ginčą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne tik ginama asmens teisė į būstą, bet ir įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti teisėmis (Konvencijos 17 straipsnis).
- Dėl civilinės teisės principų pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad, palikus galioti skundžiamus teismų sprendimus, sukuriama tokia situacija, kai pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas asmenims nepagrįstai sudaroma galimybė naudotis savivaldybei priklausančiomis patalpomis ir už tai nemokėti nuomos mokesčio; tai paneigia bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo protingumo ir sąžiningumo, taip pat asmenų lygybės įstatymui ir kitus teisinės valstybės principus, viešąjį interesą.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proporcingumo nutraukiant savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinant iš nuomojamos patalpos
Kasatorius kelia netinkamo CK 6.611 straipsnio aiškinimo ir taikymo byloje klausimą, nurodydamas, kad, daugiau nei tris mėnesius nemokėję buto nuomos mokesčio, atsakovai turėjo būti iškeldinti iš kasatoriui priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ginčą nagrinėję teismai, atmetę tokį reikalavimą, pasak kasatoriaus, sudarė galimybes atsakovams piktnaudžiauti socialinėmis garantijomis, atleido nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, jų nevykdymo padarinius perkeldami būsto savininkui. Šie kasatoriaus argumentai pagrįsti.
CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013; kt.). Teismo nurodyta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas šios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012), taip užtikrinant taikomos priemonės suderinamumą su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teise į būsto neliečiamybės gerbimą (konstatavus, kad tokia teisė egzistuoja). Šiame kontekste aktualu tai, kad Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, judgment of 18 January 2001, par. 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, judgment of 18 January 2001, par. 106; kt.), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė labiau svarbi vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme; formalus nurodymas, kad teisė gyventi atitinkame būste pagal vidaus teisę yra pasibaigusi, ne kartą kritikuotas EŽTT (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no. 19009/04, par. 50, judgment of 13 May 2008; Ćosić v. Croatia, no. 28261/06, judgment of 15 January 2009; kt.). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (žr., pvz., Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, judgment of 29 May 2012, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, judgment of 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013; kt.). Taigi Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas konstatuojamas ir iškeldinimas iš būsto pripažįstamas neproporcingu, kai tokia priemonė nepagrįstai suvaržo asmenų teises, neatitinka pažeidimo, už kurį yra taikoma, sunkumo, taikoma neatsižvelgus į iškeldinamo asmens siekius ir galimybes pašalinti pažeidimą ir kitais panašiais atvejais. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur teisėtu pripažintas atsisakymas iškeldinti nuomos ir komunalinių mokesčių nemokantį bei butą subnuomojusį, į bedarbių sąrašą įrašytą bute nuolat gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012), neįgalų, bylos nagrinėjimo metu sumažinusį skolą už komunalines paslaugas, bute gyvenantį ir kitos gyvenamosios patalpos neturintį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. D., bylos Nr. 3K-3-491/2012), bute daugiau kaip dešimt metų su penkiais nepilnamečiais vaikais, kurių vienas yra neįgalus, gyvenančius asmenis, kurių materialinė padėtis sunki, tačiau kurie pagal išgales vykdo sutartinius įsipareigojimus, pripažįsta skolas, ėmėsi priemonių joms mažinti, turtinei padėčiai pagerinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2012), ilgalaikį ryšį su būstu turinčią socialiai remiamą šeimą, kurios materialinė padėtis sunki (atsakovai bedarbiai), sutartinių įsipareigojimų nevykdymą lėmė sunki finansinė padėtis (objektyvios priežastys), atsakovai skolos neneigė, neginčijo apimties, bylos nagrinėjimo metu ją sumažino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013) ir panašūs atvejai.
Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę, kad atsakovas V. B. nevykdė pareigos mokėti nuomos mokestį, atmetė kasatoriaus reikalavimą nutraukti Nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus V. B. , G. B. ir J. B. iš kasatoriui priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, motyvuodami tuo, jog V. B. ginčo bute gyvena itin ilgą laiką, laiko jį nuolatine gyvenamąja vieta, tai viešai deklaruodamas registre, skolos už būsto nuomą dydis palyginti nedidelis, V. B. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti teisę privatizuoti butą, tačiau ieškinys buvo atmestas. Teismai pripažino, kad Nuomos sutarties nutraukimas ir atsakovų iškeldinimas iš ginčo būsto būtų neproporcingas, pažeistų protingumo ir sąžiningumo principus. Sutikdama su kasatoriumi, teisėjų kolegija pažymi, kad tokią išvadą teismai padarė tinkamai nenustatę ir neįvertinę bylos aplinkybių bei kasatoriaus teikiamų argumentų. Nors kasatorius įrodinėjo, kad atsakovų materialinė padėtis gera, jie turi galimybių sumokėti nuomos mokestį, bet, piktnaudžiaudami socialinėmis garantijomis, to nedaro, teismai tokių aplinkybių detaliau nevertino ir plačiau dėl atsakovo finansinės padėties bei galimybių sumokėti skolą nepasisakė, taip pat nevertino V. B. elgesio, šiam nereaguojant į kasatoriaus siųstus pranešimus, kuriais jis ragintas nutraukti neteisėtus veiksmus ir sumokėti skolą, informuotas apie galimybę pasiūlyti skolos grąžinimo būdus, neatsižvelgė į V. B. poziciją, išreikštą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad jis tikslingai nemoka ir neketina mokėti nuomos mokesčio (šią aplinkybę patvirtina didėjanti skola – kasacinio skundo duomenimis, 2013 m. rugpjūčio 31 d. nesumokėtas nuomos mokestis už 49 mėnesius).
Byloje yra duomenų, kad atsakovams V. B. ir G. B. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas ir negyvenamieji statiniai, miško sklypas, sodo sklypas (duomenys neskelbtini), sodo sklypas su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, aplinkybė, kad asmuo turi turto, nesudaro pagrindo nutraukti nuomos teisinius santykius dėl to, jog nuomotojai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nes iki 2002 m. gruodžio 31 d. sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys negali būti nutrauktos dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau tokia aplinkybė svarbi sprendžiant dėl kasatoriaus prašomų taikyti CK 6.611 straipsnyje nustatytų padarinių, vertinant šios priemonės proporcingumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Taigi asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2012; kt.). Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, sprendžiant dėl atsakovams taikytinų Nuomos sutarties pažeidimo padarinių (jų proporcingumo), vertintina ir tai, ar jie tinkamai naudojasi savivaldybės nuomojamu būstu (plačiąja prasme – jos teikiama parama), ar ši parama jiems būtina, ar atitinka siekiamus tikslus, ar nepagrįstai neapriboja kitų asmenų, kuriems reikalinga socialinė parama, teisių išsinuomoti būstą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. S. U., bylos Nr. 3K-3-557/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2012). Byloje nustačius, kad atsakovai turi galimybių mokėti nuomos mokestį, tačiau tikslingai (piktavališkai) jo nemoka ir toliau neketina to daryti, turi kitą gyvenamąjį būstą, taigi, iš esmės pripažinus juos būstą naudojant ne pagal tokio pobūdžio nuoma siekiamus tikslus, galėtų būti sprendžiama dėl griežčiausių Nuomos sutarties pažeidimo padarinių taikymo – iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, kurie tokiu atveju nebūtų laikomi neproporcingais siekiamiems tikslams.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčą sprendę teismai neįvertino visų aplinkybių, svarbių nustatant, ar prašoma skirti teisinė priemonė (sutarties nutraukimas ir iškeldinimas iš nuomojamo buto nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų) yra proporcinga. Kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės visa reikiama apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos, o nustatyti trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai bylos dalis dėl reikalavimo nutraukti Nuomos sutartį ir iškeldinti iš nuomojamo buto nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 30,33 Lt šių išlaidų.
Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo dalis atmesti ieškovo reikalavimą nutraukti Nuomos sutartį ir iškeldinti atsakovus su jiems priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas