VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

nustatė:

Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių Tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo reorganizuotas į Vilniaus pataisos namus) (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 1 500 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. (b. l. 1–6).

Nurodo, kad buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos – visada buvo perpildyta gyvenamoji patalpa, žiemą būdavo labai šalta, rudenį ir pavasarį drėgna, vasara karšta.

Teigia, kad yra kreipęsis į administraciją dėl vasaros metu, kai būdavo karšta, ventiliatoriaus išdavimo, o kai šaltą, dėl elektrinio šildytuvo, bet buvo atsakyta, kad teisės aktai nenumato tokios galimybės, tačiau pareiškėjo nuomone tokia galimybė teisės aktuose yra numatyta ir šie daiktai esant poreikiui visuomet yra išduodami.

Atkreipia dėmesį, kad turi problemą su stuburu, todėl kai būdavo vėsu, drėgna, pareiškėjas turėjo kankintis dėl skausmo, nurodo, kad iki šiol šie skausmai vis kartojasi, dėl skausmo kankina nemiega.

Paaiškina, jog gyvenamoji patalpa buvo visada pilna nuteistųjų, laisvos vietos ir ventiliacijos patalpoje nebūdavo, buvo jaučiamas pelėsis, drėgmė, vasarą oro trūkumas, tvanku, karšta, naktimis ilsėtis būdavo labai sunku. Nurodo, kad aukšte buvo du būriai, o per du būrius buvo apie 120 žmonių. Nebuvo tinkamo poilsio kambario, tiesiog būdavo viskas viename, o būtent du būriai žmonių.

Pažymi, kad toje vienoje patalpoje, kuri yra apie 34 m2 buvo viena virtuvė ir poilsio kambarys, todėl fiziškai visiems nebuvo įmanoma sutilpti. Pažymi, kad visada reikėdavo laukti kada aptuštės, kad galėtų ramiai paskaityti, parašyti laiškus.

Nurodo, kad duše nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo jokių maudimosi kabinų ir po vienu dušu maudydavosi net po 5 žmones, o gal ir daugiau. Teigia, kad maudymosi metu visada buvo stebimas, apkalbinėjamas, patirdavo pažeminimus, patyčias.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose su kitais asmenimis ir vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas neatitiko teisės aktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimo.

Akcentuoja, jog visos nurodytos aplinkybės pareiškėjui suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir psichologinius išgyvenimus. Nurodo, jog dėl ribotas galimybes judėti, buvo priverstas kentėti. Teigia, kad dėl to, kai buvo laikomas perpildytose patalpose, neišvengiamai kilo socialinė įtampa, privatumo nebuvimas savaime sukėlė kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, jautė baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kai buvo žeminamas ir menkinamas. Pažymi, jog dėl tokių aplinkybių buvo sunku išgyventi tokioje aplinkoje, dėl ko tapo konfliktuotas, užsidaręs, grubus, nukentėjo pareiškėjo, kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, dėl kurių patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN pateiktu atsiliepimu, teismui pateikė atsikirtimą į Vilniaus PN atsiliepimą.

Atsikirtime pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Vilniaus PN teiginiu, jog gyvenamosios patalpos ploto nepažeidė ir viskas atitiko įstatymų reikalavimus. Nurodo, kad tai akivaizdus melas, kuriuo bandoma klaidinti teismą ir tiesiog nenorima pripažinti savo pažeidimų. Paaiškina, kad kartu buvo kalinamas su kitu nuteistuoju – K. S., kurio atžvilgiu teismas pripažino, kad pastarasis buvo kalinamas pažeidžiant įstatymų reikalavimus, esant analogiškai situacijai, kuri dabar yra pareiškėjo atžvilgiu. Dėl dušų nurodo, kad kai buvo atvežtas į Vilniaus PN, tada dar dušuose nebuvo jokių pertvarų, jas įrengė tik 2018 m. pabaigoje ir kitą pusę įrengė 2019 m. pavasarį, dėl ko patyrė pažeminimus, nepatogumus, sukrėtimus, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo atmesti skundą kaip nepagrįstą (b. l. 17–25).

Paaiškina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir esant užimtoms visoms, tame tarpe, ir bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

Teigia, kad kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.

Pažymi tai, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Nurodo, kad pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

Vilniaus PN nurodo, kad gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.

Teigia, jog šaltuoju metų laiku visose gyvenamosiose patalpose veikia šildymo sistema, todėl gyvenamosiose patalpose yra užtikrinamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 p. nuostatų laikymasis, kuriame numatyta, jog: „Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C <...>“. Taip pat pabrėžia, kad Vilniaus PN veikia automatinis šilumos mazgas, kuris reguliuoja šildymo temperatūrą pagal lauko oro temperatūrą. Tokiu būdu šildymas tiekiamas į visų gyvenamųjų patalpų radiatorius. Patalpų šildymo sistema veikia visada, palaikydama optimalią oro temperatūrą patalpose. Nurodo, kad tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Dėl sanitarinių mazgų informuoja, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Pabrėžia, kad pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nenumatytas todėl šiuo aspektu nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Nurodo, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

Mano, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Akcentuoja ir tai, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Esant minėtoms aplinkybėms pareiškėjo teiginiai, dėl neva patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, vertintini kaip akivaizdus bandymas pasipelnyti iš valstybės.

Pažymi ir tai, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems buvo kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Papildomai informuoja, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Teigia, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Akcentuoja, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. birželio 10 d. įsakymu „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“, nuostatomis bei reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo, etikos, teisėtumo ir teisingumo principų, išklauso ir pagal savo kompetenciją bei turimus įgaliojimus, suteikia asmenims informaciją, būtiną jų teisėms įgyvendinti, pareigoms atlikti ar priimti teisingą sprendimą, o sudėtingesniais atvejais su suimtaisiais ir nuteistaisiais pravedami individualūs pokalbiai, siekiant geriau įsigilinti ir efektyviau spręsti kylančias problemas bei siekiant analitiškai įvertinti problemų pakartotinumą, imtis prevencinių priemonių, kad būtų šių problemų išvengta ilgalaikėje perspektyvoje.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai dėl patirtos žalos nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio dėl skunde minimų aplinkybių ir tariamai jam padarytos žalos. Vilniaus PN nuomone įstaigos darbuotojai veikė tinkamai, teisėtai, visada buvo reaguota į jo prašymus. Vilniaus PN darbuotojai tinkamai vykdė pavestas darbo funkcijas, nepažeisdami teisėtumo.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjo teigimu patirtos neturtinės 1 500 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą neprašė taikyti ieškinio senaties dalyje pareiškėjo skundžiamo kalinimo laikotarpio, todėl atsižvelgiant į tai, teismas skundą nagrinėja dėl viso pareiškėjo nurodyto laikotarpio, per kurį pareiškėjo teisės dėl kalinimo galimai buvo pažeistos, dėl ko patyrė neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2019 m. spalio 31 d.) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A-727-552/2017, A-4543-520/2017).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A438-336/2012, A-3693-502/2017, A-2206-1062/2018, A-232-822/2018).

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, įtvirtintas teisės aktuose.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2010 m. balandžio 30 d. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85 (toliau – ir Įsakymas) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d., 2020 m. sausio 22 d. neteko galios). Šio Įsakymo 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 ,,Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“ nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Vilniau PN teigia, kad ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo 111.1 ir 111.2 punktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimus. Teismas 2022 m. kovo 28 d. rašte, adresuotame Lietuvos valstybės atstovui Vilniaus PN, buvo išaiškinęs, kad pareiškėjo galimybės rinkti ir pateikti įrodymus tokio pobūdžio bylose yra suvaržytos, todėl įpareigojo atsakovės atstovę pateikti teismui jos poziciją pagrindžiančius įrodymus, konkretizuotus paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, išaiškino, kad pagal LVAT praktiką, kai teismas pareikalauja pateikti duomenis ir atsakovas jų nepateikia, laikoma, kad atsakovas (Lietuvos valstybė, atstovaujama VPN) nesugebėjo paneigti pareiškėjo teiginių ir skundas toje dalyje gali būti tenkinamas.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė į bylą pateikė, kokiose patalpose buvo laikomas pareiškėjas, patalpų plotai, ir taip pat asmenų skaičius gyvenamosiose kamerų tipo patalpose, įskaitant ir patį pareiškėją. Tačiau tokie duomenys buvo pateikti tik laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 22 d. Nurodė, kad duomenų už 2018 m. laikotarpį Lukiškių TI-K pateikti neturi galimybės, kadangi minimalus suimtųjų skaičiaus patikrinimo saugojimo terminas yra 3 metai. Taip pat nurodė, jog kitais laikotarpiais, bei laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. nuteistasis buvo laikomas Vilniaus PN, sektoriuje Rasų g. 8, tačiau nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nebuvo ir nėra kaupiami. 

Teismas atmeta Vilniaus PN teiginius, kad teisės aktai nereikalauja kaupti ir sisteminti tokių duomenų. Teismas laiko šią poziciją gynybine versija ir ją atmeta. Pirma, kitose bylose Vilniaus PN pateikdavo asmenų, laikomų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, buvimo vietas ir asmenų skaičių patalpose. Antra, pataisos įstaigoje atliekantys bausmę asmenys turi konkrečiai jiems skirtas patalpas, į jas jie grįžta nakvoti, pareiškėjas tokią taip pat turėjo, taigi jas įmanoma identifikuoti ir nustatyti.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN nepateikė jokių įrodymų už 2018 m. ir už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., kurie patvirtintų, kad patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas atitiko teisės aktų reikalavimus ir kad asmenų skaičius, kiek realiai buvo patalpoje, neviršijo galimo, laikoma, jog pažeidimas yra nustatytas.

Taigi teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 14 d. iki 2019 m. sausio 14 d. ir laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimus. Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2022 m. sausio 25 d. (spaudo ant voko data (b. l. 6), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog Vilniaus PN ginčo laikotarpiu gyvenamojo tipo patalpose buvo jaučiamas pelėsis, nebuvo užtikrinama ventiliacija, žiemos metu buvo labai šalta, pavasarį ir rudenį drėgna, o vasaros metu karšta. Teigė, jog žiemos metu, kai būdavo šalta, nebuvo suteiktas elektros šildytuvas, o vasarą, kai karšta, nebuvo suteiktas ventiliatorius.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., 2020 m. gruodžio 22 d. neteko galios), 11.4 punktas nustato, jog gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Pagal Taisyklių 11.8 punktą, gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 C, o Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Teismui įpareigojus, Vilniaus PN pateikė 2019 m. birželio 14 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, kuriame buvo konstatuota, jog temperatūra buvo 25 oC, kas atitiko Higienos normą HN 134:2015. Taip pat teismui įpareigojus, paaiškino, kad pareiškėjas ginčo klausimais nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN su skundais.

Teismas pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos ir pelėsio atmeta. Pirma, pareiškėjo nusiskundimai yra labai abstraktaus pobūdžio – nekonkretizuojama, kur ir kada buvo karšta ar šalta, neveikė ventiliacija, kur buvo jaučiamas pelėsis. Antra, pareiškėjo nusiskundimai yra nekonkretūs, jie nebuvo pateikti Vilniaus PN iš karto, kai juos pareiškėjas pajuto, dabar nebėra galimybės juos patikrinti. Trečia, teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiais, kad kiekviena patalpa turi langą, per kurį patalpa gali būti vėdinama mechaniniu būdu. Ketvirta, teismas vadovaujasi Vilniaus PN pateiktu 2019 m. birželio 14 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, kuriame pažeidimai pareiškėjo minimais aspektais neužfiksuoti.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN buvo netinkamai įrengtos dušo kabinos. Dušuose vienu metu maudydavosi daug žmonių, nebuvo pertvarų, dėl ko maudymosi metu visada buvo stebimas, apkalbinėjamas, patirdavo pažeminimus, patyčias.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo ir pareiškėjas pats sutinka, kad kartą per savaitę nusiprausti jam buvo sudaryta galimybė. LVAT praktikoje atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė higienos normų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016) pripažinta, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau vien pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nepripažintinas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2335-556/2016; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1917-629/2019). 

Teismas pažymi, kad Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai dėl dušų be pertvarų 2018 m. ir atitinkamai pareiškėjo argumentai apie privatumo neužtikrinimą atmetami taikant ieškinio senatį. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad 2019 m. dušų pertvaros jau buvo įrengtos Vilniaus PN 1-ajam gyvenamajame korpuse. Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtuose sprendimuose yra konstatuota, kad Vilniaus PN dalis dušų pertvarų buvo sumontuotos 2018 m. birželio 6 d., o visos sumontuotos 2019 m. sausio 9 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2229-595/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais (pateiktos dušo fotonuotraukos, Nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafikas), proceso šalių pateiktais paaiškinimais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su skundais dėl dušo nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu jo teisės nebuvo pažeistos. Pagal Vilniaus PN pateiktą informaciją ir fotonuotraukas matyti, kad nuo 2018 m. antrosios pusės visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Laikytina, kad prausimosi vietos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

Taigi pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo atmetami (dėl senaties ir dėl pertvarų buvimo 2019 m.).

Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpos taip pat buvo įrengtos netinkamai.

Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Vertinant pareiškėjo abstrakčius teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, analizuotina, ar atsakovės atstovė pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).

Iš byloje esančių įrodymu matyti, jog sanitariniame mazge tualeto vietos atskirtos viena nuo kitos įprastinėmis kabinomis, todėl privatumas šiuo atveju buvo užtikrintas. Atsakovės atstovės į bylą pateiktos sanitarinio mazgo fotonuotraukos, patvirtina, kad sanitarinis mazgas atitvertas buvo tinkamai. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, atliekančias visuomenės sveikatos kontrolę.

Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėti veiksmai nustatyti, konstatuojant, kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimus. Šis pažeidimas konstatuotas, nes Vilniaus PN nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius. Teismas tokiu atveju negali įsitikinti, kokia situacija buvo iš tikrųjų (įrodymų, net ir pareikalavus iš Vilniaus PN, nepateikta). Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Vilniaus PN neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad neteisėti veiksmai tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo sveikatos istorija taip pat nepatvirtina pareiškėjui atsiradusių kokių nors sveikatos sutrikimų. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į faktą, kad pažeidimas nustatytas Vilniaus PN nepateikus duomenų apie konkrečiai pareiškėjo laikymo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 250 (du šimtai penkiasdešimt) Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo G. S. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 250 (du šimtai penkiasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu ir 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Vilniaus pataisos namuose nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Likusią pareiškėjo G. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                         Beata Martišienė