Civilinė byla Nr. 3K-3-412/2010 Procesinio
sprendimo kategorijos: 35.4;
114.2; 114.3; 114.9.7; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo
Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui V. R. dėl skolos priteisimo ir
atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis
asmuo – A. K.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pagal ieškovo V. K, ir trečiojo asmens
A. K. (ieškovo tėvo) 2007 m. sausio 24 d. pasirašytą ir notaro
patvirtintą sutartį trečiasis asmuo perleido ieškovui finansinius reikalavimus,
kurių bendra suma 28 000 Lt; iš jų 17 000 Lt trečiajam asmeniui
skolingas atsakovas V. R. pagal jo ir trečiojo asmens 1998 m. liepos
16 d. sudarytą ir notaro patvirtintą paskolos sutartį. Nurodydamas, kad
atsakovas, kuris apie kreditorių pasikeitimą buvo informuotas registruotu
laišku, prievolės neįvykdęs, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo
17 000 Lt skolos.
Atsakovas priešieškinyje prašė pripažinti
negaliojančia ieškovo ir trečiojo asmens 2007 m. sausio 24 d. sudarytos
reikalavimų perleidimo sutarties dalį, kuria trečiasis asmuo perleido ieškovui
teisę reikalauti iš atsakovo 17 000 Lt skolos. Atsakovo tvirtinimu, prievoles
pagal jo ir pradinio kreditoriaus (trečiojo asmens A. K.) 1998 m. liepos 16
d. sudarytą paskolos sutartį jis visiškai įvykdė, dar 1998 m. gruodžio
mėnesį grąžindamas 17 000 Lt skolą trečiajam asmeniui. Paskolos
sutarties trečiasis asmuo jam negrąžino, nes skolos sumokėjimo dieną jos
nerado. Kadangi ginčijama sutarties dalimi trečiasis asmuo perleido ieškovui
negaliojantį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, tai nurodyta
sutarties dalis yra niekinė ir negaliojanti kaip prieštaraujanti
imperatyviosioms įstatymų (CK 6.3 straipsnio 4 dalies, 6.102 straipsnio
1 dalies) normoms.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio
1 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 17 000 Lt
skolos, priešieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad 1998 m. liepos 16 d.
atsakovas V. R. pasiskolino iš trečiojo asmens A. K.
17 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 1998 m. gruodžio 15 d.
Teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 24 d. sutartimi trečiasis asmuo
A. K. teisę reikalauti 17 000 Lt skolos iš atsakovo perleido savo
sūnui – ieškovui V. K. Teismo nuomone, faktas, kad sutartį turi ieškovas, rodo,
jog skola negrąžinta. Atsakovo teiginį, kad trečiasis asmuo A. K.
sutarties nerado, todėl jam jos negrąžino, teismas vertino kritiškai, kartu nurodydamas,
jog šį atsakovo teiginį paneigia trečiojo asmens paaiškinimai. Teismas
pažymėjo, kad paskolos sutartis patvirtinta notaro, ir tai reiškia, jog
atsakovui buvo žinomi paskolos negrąžinimo padariniai. Liudytojų L. B., E. R.,
M. P. parodymus teismas vertino kritiškai, nes šie liudytojai yra
atsakovui artimi asmenys. Sprendimui atmesti atsakovo priešieškinį pagrįsti teismas
nurodė, kad jis pateiktas siekiant išvengti atsakomybės; pagal CK 6.101 straipsnio
5 dalį kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo,
jeigu kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės; šioje byloje nėra
tokių duomenų.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu Alytaus rajono apylinkės
teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikino, ieškinį atmetė, priešieškinį
patenkino – pripažino negaliojančia trečiojo asmens ir ieškovo 2007 m. sausio
24 d. sudarytos reikalavimų perleidimo sutarties dalį, kuria trečiasis asmuo
perleido ieškovui teisę reikalauti iš atsakovo 17 000 Lt skolos.
Teisėjų kolegijos
vertinimu, negalima pripažinti pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimo
tenkinti ieškinį, nes teismas, išdėstydamas tik trumpus argumentus dėl CK
6.101 straipsnio 5 dalies nuostatų ir visiškai nepasisakydamas dėl
atsakovo priešieškinyje kaip šio pagrindų įvardytų CK 6.3 straipsnio 4 dalies,
6.101 straipsnio 1 dalies taikymo, tinkamai neištyrė visų bylos aplinkybių
bei iš esmės neišnagrinėjo atsakovo priešieškinio. Teisėjų kolegija,
nurodžiusi, kad ištyrė visas atsakovo priešieškinyje nurodytas aplinkybes,
padarė išvadą, jog bylos duomenys leidžia spręsti, kad 1998 m. gruodžio 15 d.
atsakovas grąžino trečiajam asmeniui A. K. 17 000 Lt skolą. Šią
išvadą teisėjų kolegija argumentavo tuo, kad trečiasis asmuo nuo 1998 m.
gruodžio 15 d. niekada nesikreipė į atsakovą dėl skolos grąžinimo, jau beveik
baigiantis senaties terminui perleido reikalavimo teisę savo sūnui (ieškovui);
atsakovas visą laiką nuosekliai aiškino, kad grąžino skolą 1998 m. gruodžio 15
d. trečiojo asmens namuose; šį faktą patvirtino liudytojas L. B., dalyvavęs
grąžinant skolą. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytas aplinkybes patvirtina ir
liudytojos M. P. parodymai, kad ji ėmė iš banko pinigus, kuriuos, kiek jai
žinoma, atsakovas vežė atiduoti trečiajam asmeniui, be to, vėliau atsakovo ir
trečiojo asmens vykusiame pokalbyje, kuriame ji dalyvavo ir kurio garso įrašą
darė atsakovas, trečiasis asmuo pripažino, jog 17 000 Lt skola jam
grąžinta. Atsakovo pateiktą garso įrašą teisėjų kolegija įvertino kaip
patvirtinantį, kad trečiasis asmuo pripažino, jog skola jam grąžinta. Be to,
teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad trečiasis asmuo nevykdė įstatyme
(Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnyje) nustatytos
pareigos ir nepateikė mokesčių inspekcijai vienkartinės turto deklaracijos su
joje nurodytais duomenimis apie atsakovo V. Rinkevičiaus skolą, leidžia
spręsti, jog 2003 m. gruodžio 31 d. trečiasis asmuo ir pats nemanė, kad
atsakovas skolingas jam 17 000 Lt pagal 1998 m. liepos 16 d. sutartį,
ir tai taip pat patvirtina atsakovo paaiškinimą, jog grąžino skolą dar 1998
metais. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad trečiojo asmens ir
ieškovo 2007 m. sausio 24 d. sudarytos reikalavimų perleidimo sutarties dalis,
kuria trečiasis asmuo perleido ieškovui teisę reikalauti iš atsakovo
17 000 Lt skolos, pripažintina negaliojančia kaip prieštaraujanti
imperatyviajai įstatymų normai – CK 6.102 straipsnio 1 daliai, todėl atsakovo
priešieškinis tenkintinas, o, patenkinus šį, nepagrįstu pripažintinas ieškovo
reikalavimas.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šį prašymą grįsdamas tokiais
argumentais:
1. Remiantis kasacinio
teismo suformuota CK 1.93 straipsnio 2 dalies, CPK 177 straipsnio 4 dalies
normų aiškinimo ir taikymo praktika, kad prievolės įvykdymas yra sandoris ir
jam patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sandoriui sudaryti,
formos reikalavimai bei šių nesilaikymo teisiniai padariniai, t. y.
draudimas įrodinėti paskolos grąžinimą liudytojų parodymais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo
11 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos
Nr. 3K-3-463/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje L. Z.
v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008), apeliacinės instancijos
teismas negalėjo remtis liudytojų parodymais ginčo skolos grąžinimo faktui
pagrįsti. Šio reikalavimo nesilaikydamas, kartu visiškai nemotyvuodamas, kodėl
taiko CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo
išimtį bei remiasi liudytojų, be kita ko, darbo santykiais susijusių su
atsakovu, parodymais, teismas pažeidė pirmiau nurodytas materialiosios ir
proceso teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos jų aiškinimo
ir taikymo praktikos.
2. Remdamasis kaip
įrodymu byloje esančiu garso įrašu, kuris darytas slaptai, kitiems įraše
girdimiems asmenims nežinant (tai patvirtino atsakovas), apeliacinės
instancijos teismas pažeidė įrodymų leistinumo principą ir nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, kad pagal CPK
177 straipsnio 3 dalį garso įrašas gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jis
padarytas nepažeidžiant įstatymų; įrodymų rinkimas, slapta panaudojant garso
įrašymo techniką, prilyginamas operatyvinei veiklai, kurios priemones gali
naudoti tik valstybės įgalioti asmenys; privatus asmuo kito privataus asmens
atžvilgiu neturi teisės taikyti jokių operatyvinės veiklos priemonių (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario
23 d. nutartis civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos
Nr. 3K-3-136/2004). Be to, byloje nenustatyta, kada ir kur darytas įrašas.
Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo remdamasis mano, kad garso įraše
girdimas balsas yra trečiojo asmens A. K. Kasatorius taip pat teigia, kad
įraše asmuo, kurio balsą atsakovas įvardija kaip A. K., nesako, jog
atsakovui grąžinta 17 000 Lt, o atsakovo pateiktoje garso įrašo
išklotinėje (be kita ko, darytoje paties atsakovo, o ne atitinkamų bylos
baigtimi nesuinteresuotų specialistų) nurodymas „aš suprantu, kad tau skola
(rodo skolos sutartį) grąžinta 17 tūkstančių“ neatitinka garso įrašo
turinio ir juo negalima remtis.
3. Apeliacinės
instancijos teismas, išvadą, kad atsakovas grąžino ginčo paskolą trečiajam
asmeniui, grįsdamas aplinkybėmis, jog trečiasis asmuo ilgą laiką nereikalavo
skolos grąžinimo, be to, nedeklaravo šios paskolos, pažeidė CPK
177 straipsnyje įtvirtintą įrodymų sąsajumo principą. Kreditorius turi
teisę bet kada iki pasibaigiant senaties terminui įgyvendinti savo teisę į
paskolos grąžinimą, o tai, kad trečiasis asmuo nebuvo paskolos deklaravęs, gali
būti tik pagrindas pripažinti, jog jis pažeidė nustatytą deklaravimo tvarką,
jeigu turto deklaravimas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam apskritai
buvo privalomas. Be to, teismui neišreikalavus deklaracijų už ankstesnius,
pvz., paskolos suteikimo, t. y. 1998-uosius, metus, negalima
pripažinti, kad byloje aiškintasi, ar tokia paskola buvo deklaruota. Dėl to,
kasatoriaus teigimu, nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip paskolos
grąžinimą patvirtinantys faktai.
4. Byloje nėra jokių
duomenų, paneigiančių CK 6.65 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, kad kol
skolos dokumentas yra pas kreditorių, tol skolininkas laikomas skolingu. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas paskolos prievolę įvykdyta,
nesant nė vienos iš CK 6.65 straipsnyje nurodytų prievolės įvykdymo
patvirtinimo priemonių, netinkamai taikė šią materialiosios teisės normą. Kartu
kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, dar iki atsakovo
nurodomo paskolos grąžinimo momento (1998 m. gruodžio mėn.) buvo susiklosčiusi
ginčo šalių praktika tarpusavio atsiskaitymų faktą konstatuoti pakvitavimais,
todėl, jeigu atsakovas butų grąžinęs skolą, būtų reikalavęs išduoti
pakvitavimą, nepriklausomai nuo to, rado kreditorius paskolos sutartį ar ne.
Šioje byloje atsakovas nepateikė rašytinės formos dokumento, patvirtinančio
paskolos sutarties įvykdymą, todėl nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad
prievolė įvykdyta.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo
sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentai:
1. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi byloje esančiu garso įrašu
bei liudytojų parodymais. Pagal CPK 12, 178 straipsnius šalys privalo įrodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Kasatorius,
ginčydamas garso įrašo teisėtumą, turėjo pagrįsti šį faktą. Atsakovo teigimu,
garso įrašo paskelbimas kasatoriaus teisių nepažeidė, nes jame neužfiksuota jo
privataus gyvenimo aplinkybių (CPK 220 straipsnio 2 dalis), kalbama tik apie
verslo reikalus. Dėl to garso įrašas teismo pripažintas šioje byloje leistina
įrodinėjimo priemone nepažeidžiant kasatoriaus nurodytų teisės normų. Tai, kad
apskųstame sprendime papildomai nepasisakyta dėl garso įrašo, savaime
nereiškia, jog šis teismo įvertintas netinkamai.
2. CK 1.93 straipsnio
6 dalies 1 punkte teismui leidžiama netaikyti šio straipsnio 2 dalyje
įtvirtinto draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu jo taikymas prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, o byloje yra kitokių
rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų. Atsakovo teigimu,
nagrinėjamoje byloje yra tokių įrodymų; tai – 2003 m. pajamų ir turto
deklaracijos nepateikimas, byloje esantis garso įrašas, kuriame aiškiai girdėti
pripažinimas, kad 17 000 Lt paskola grąžinta; kreditoriui (trečiajam
asmeniui) neįvykdžius pareigos duoti skolininkui (atsakovui) pakvitavimą,
draudimas remtis liudytojų parodymais prieštarautų pirmiau išvardytiems
principams.
3. Iš CK 6.873
straipsnio 5 dalies, 6.65 straipsnio 1 dalies nuostatų akivaizdu, kad būtent
kreditorius, o ne skolininkas turi išduoti paskolos grąžinimą patvirtinantį
dokumentą, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, kreditoriui nedavus skolininkui
pakvitavimo apie skolos grąžinimą ir negrąžinus jam paskolos sutarties (kaip
kad yra įvykę ginčo atveju), būtent kreditoriaus pareiga yra įrodyti paskolos
negrąžinimo faktą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio nagrinėjimo
dalykas šioje byloje yra materialiosios ir proceso teisės normų,
reglamentuojančių įrodinėjimo, įrodymų leistinumo ir įrodymų naštos paskirstymo
taisykles, kai ginčas yra kilęs iš paskolos teisinių santykių ir sprendžiamas
klausimas dėl prievolės tinkamo patvirtinimo, aiškinimas ir taikymas.
Dėl įrodymų
leistinumo taisyklių
Civilinių teisinių
santykių dalyviai turi plačias elgesio ribas. Jie gali įgyti teises tiek
įstatyme nustatytais, tiek nenustatytais, tačiau jam neprieštaraujančiais
pagrindais (CK 1.136 straipsnis). Įstatymuose vienodai pripažįstamos tiek
įstatymo pagrindu, tiek jam neprieštaraujančiais pagrindais įgytos teisės ir
garantuojama teisminė pažeistų civilinių teisių gynyba (CK 1.138 straipsnis).
Kartu pažymėtina, kad bendrieji įstatyminiai civilinių teisinių santykių
principai – teisingumo, protingumo, sąžiningumo (CK 1.5 straipsnis), negalėjimo
turėti naudos iš įstatymo nežinojimo (CK 1.6 straipsnis) ir kt. – sukuria
civilinių teisinių santykių dalyvių pareigą įgyjant ir įgyvendinant civilines
teises ir pareigas elgtis apdairiai ir rūpestingai, t. y. patiems rūpintis
savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų padarinių
ir nepasunkėtų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.
CK 1.93 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį
tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Šio
straipsnio 2 dalyje nustatyti teisiniai padariniai, kai nesilaikoma paprastos
rašytinės sandorio formos. Tokiu atveju, jeigu įstatyme nenustatyta ko kita,
sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jo sudarymo ir įvykdymo fakto,
negalima remtis liudytojų parodymais. Sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo
reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio
įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad
tiek jos sudarymas, tiek įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės)
įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti,
formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K.
v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463/2006;
2008 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z.
v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
CK 1.93 straipsnio 6
dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės (CK
1.93 straipsnio 2 dalis) išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė netaikyti
draudimo remtis liudytojų parodymais, kai konstatuojama esminė sąlyga – „jeigu
tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“; įstatyme
nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą
įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių
sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai
įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio
sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4)
atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas
svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies norma suteikia bylą nagrinėjančiam
teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos
nesilaikiusioms šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau ji negali būti
aiškinama kaip suteikianti teismui absoliučią sprendimo laisvę. Nagrinėjamu
atveju teismo diskrecija reiškia tai, kad ji turi atitikti įstatymines aktualių
teisinių santykių ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė
įstatyminės įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad
draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti
atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų
paskolos sutarties įvykdymą, ir neįrodinėjo konkrečių bylos aplinkybių, kurioms
esant teismas turėtų diskreciją nustatant sandorio įvykdymo faktą leisti
atsakovui remtis liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs reikšmingų bylai aplinkybių (jų
neįrodinėjo ir atsakovas (CK 1.93 straipsnio 6 dalis), esant ginčui dėl
prievolės įvykdymo, nepagrįstai taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalyje
įtvirtintą įrodymų leistinumo išimtį bei nukrypo nuo kasacinio teismo pirmiau
nurodytos normos aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2
punktas).
Dėl CPK 177
straipsnio nuostatų taikymo
CPK 177 straipsnio 3
dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią įrodinėjimo priemonėmis gali būti
nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apie tai,
ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama
individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo
aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. P.
v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. A. G., J. P. v.
A. M. M., bylos Nr. 3K-302/2010; kt.). Apeliacinės
instancijos teismas nagrinėjamoje byloje galėjo pripažinti garso įrašą leistinu
įrodymu, nes atsakovas, nors ir be kitos šalies sutikimo, bandė įtikinti kitą
sandorio šalį A. K., kad 17 000 Lt skola šiam yra grąžinta. Jeigu
šalis siejo paskolos santykiai, o skolininkas skolą yra grąžinęs, tačiau šios
aplinkybės kita šalis nepripažįsta, tai garso įrašo darymas to ginčo teisiškai
reikšmingoms aplinkybėms teisingai nustatyti, kai pokalbyje dėl skolos
grąžinimo dalyvauja abi sandorio šalys, teismų jurisprudencijoje nepripažįstamas
neteisėtu įrodymu rinkimu, nes dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės
nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis. Tokiu atveju garso
įrašas galėtų būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone, nes ji padaryta
nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto
žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo. Tačiau nagrinėjamu atveju iš
garso įrašo neaišku, kada jis yra padarytas. Iš garso įrašo išklotinės matyti,
kad atsakovas trumpo pokalbio metu teigia kitai sandorio šaliai, jog
17 000 Lt skolą grąžinęs, ir tariamai rodo paskolos sutartį, kurios jis
negalėjo turėti, nes vienas sutarties egzempliorius buvo paliktas notaro biure,
o kitas išduotas paskolos davėjui A. K. Atsakovas šią aplinkybę patvirtino
ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad, grąžinus kitai sandorio šaliai skolą, pastaroji
jam paskolos sutarties vienintelio egzemplioriaus neatidavė, nes tuo metu
nerado. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei iš garso įrašo turinio, nei iš
garso įrašo išklotinės, kurią padarė atsakovas, negalima padaryti išvados, jog
A. K. pripažino, kad atsakovas jam grąžino 17 000 Lt skolą.
Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas,
jog atsakovo pateiktas įrodymas (garso įrašas) patvirtina, kad atsakovas
grąžino kreditoriui skolą, pažeidė CPK 177 straipsnio nuostatas.
Dėl įrodymų naštos
paskirstymo taisyklių
Pagal bendrąją
įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame ginče dalyvaujantys asmenys
turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodymų
naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra
tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad
paskolą grąžino. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas
pas kreditorių be žymos, kad prievolė įvykdyta, yra pagrindas preziumuoti, jog
skolininkas paskolos nėra grąžinęs. Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas
skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65
straipsnis). Atsakovas nepateikė teismui nei skolos dokumento (paskolos
sutarties), nei kreditoriaus pakvitavimo, patvirtinančio aplinkybę, kad skola
kreditoriui yra grąžinta, todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas
paskolos prievolę įvykdyta, netinkamai taikė materialiosios teisės normą (CK 6.65
straipsnis).
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,
panaikindamas pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą sprendimą,
pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Nurodyti pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo
priėmimą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir
paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio
1 dalies 3 punktas).
Patenkinus ieškovo
kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei palikus
galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai paskirstomos
bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Pagal šalių pateiktus jų patirtas
bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame ir kasaciniame teisme patvirtinančius
dokumentus, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių bei Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir
Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu
patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus
dydžio nuostatomis, ieškovui iš atsakovo priteistina 510 Lt žyminio mokesčio už
kasacinį skundą bei 1400 Lt atstovavimo išlaidų apeliaciniame teisme
atlyginimo. Be to, valstybei iš atsakovo priteistinas procesinių dokumentų
įteikimo išlaidų atlyginimas – 53,30 Lt apeliacinės instancijos teisme ir 53,93
Lt kasaciniame teisme.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 22 d.
sprendimą panaikinti ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 1 d.
sprendimą.
Priteisti
ieškovui V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo V. R.
(a. k. (duomenys neskelbtini)) 1910 Lt (vieną tūkstantį devynis
šimtus dešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš atsakovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini))
107,23 Lt (vieną šimtą septynis litus 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Juozas
Šerkšnas
Pranas
Žeimys